KELIAS Į LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Dr. BRONIUS NEMICKAS

Išorinės sąlygos Lietuvos

valstybinei nepriklausomybei atgauti

Visų pirma, šnekant apie artimiausią taikinį kelyje į Lietuvos nepriklausomybę, tenka pakalbėti apie išorines sąlygas Lietuvos valstybinei nepriklausomybei atgauti. Lietuvos valstybinė nepriklausomybė, negalima tikėtis, kad iškristų iš dangaus. Reikės daug triūso, daug pastangų, daug darbo. Bet, be to, dar turi būti ir atitinkamos sąlygos išorinės, ne nuo mūsų pačių pareinančios. Ir tik susidarius toms sąlygoms, bus atgauta Lietuvos valstybinė nepriklausomybė. Tos sąlygos, mano galva, būtų šitokios: pirma, Lietuvos laisvei palanki tarptautinė padėtis; antra, sovietinės sistemos žlugimas. Ir trečias išorinės kilmės dalykas, kuris, manau, tikriausiai ir lems Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atgavimą, yra anksčiau minėtųjų abiejų sąlygų sanbėga. Vadinasi, turės būti mūsų bylai palanki tarptautinė padėtis ir pačios Sovietų Sąjungos žlugimas.

Ar tas žlugimas ateis iš vidaus ar iš užsienio — tai, žinoma, čia būtų daugiau pranašysčių sritis.

Apie tai šiandieną galima tik pasamprotauti, bet negalima daryti jokių tikresnių išvadų. Įvykus šiai trečiajai sąlygai (abiejų pirmųjų sanbėgai), mūsų jėgos, mūsų ryžtas, mūsų pastangos tada duotų tokius rezultatus, kurie atgautų nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kai šiandieną žvelgiame į tarptautinius horizontus, to palankumo savo bylai nematome. Kai kurie mūsų lengvatikiai optimistai dėjo daug vilčių į Belgrado konferenciją, kad ten, be žmogaus teisių, iškilsiąs ir tautų apsisprendimo vykdymo reikalas. Aš gana akyliai stebėjau tos konferencijos darbus, jos eigą ir nepastebėjau, kad būtų rimčiau keltas tautų apsisprendimo teisių vykdymo klausimas. Kai kas iš mūsiškių organizacijų žmonių tai aiškina perdaug optimistiškai ir net kai kuri spauda pagyrūniškai rašo, kad Pabaltijo klausimas esąs jau Belgrado konferencijos svarstomas. Tai netiesa. To klausimo Belgrado konferencija nesvarsto. Vienas kitas mūsų bylai palankus kalbėtojas, šnekėdamas apie žmogaus teises apskritai, užsiminė Pabaltijo valstybių įjungimą Sovietų Sąjungon, priminė, kad Amerika ir kitos laisvojo pasaulio valstybės tos inkorporacijos nepripažįsta. Žinoma, tai yra geri dalykai — neleidžia užgyti tai žaizdai, kuri yra mūsų tautai padaryta. Bet niekas Belgrado konferencijoje nepadarė jokio pareiškimo, reikalaujančio atstatyti Pabaltijo valstybių apsisprendimo teisės vykdymą.

Optimistai taip pat tiki, kad Sovietų Sąjunga jau žlunga. Bet jei ji įstengė durtuvais išsilaikyti šešiasdešimts metų, tai — nežiūrint, kad dabar ten yra tam tikro laisvėjimo, kurio nedrįstama gal ir nepajėgiama sulaikyti — Sovietų Sąjunga dar nežlugs šiemet ar kitąmet. Tas irimo procesas gali būti dar gana ilgas. Tomas Venclova, kurį laikau labai realiu okupuotos Lietuvos gyvenimo vertintoju, skiria šiam procesui penkiolika ar dvidešimt metų. Ir man norėtųsi prie šios jo minties jungtis, nes netikiu, kad Sovietų Sąjunga sugriūtų natūralinėje savo aižėjimo eigoje per metus, dvejus ar trejus. Žinoma, visokių netikėtinumų, sakyčiau, kone stebuklų pasaulyje gali rastis. Tatai galėtų stotis, sakysim, susikomplikavus tarptautinei padėčiai: labai paaštrėjus Artimųjų Rytų problemai ir Sovietų Sąjungai jon įsivėlus visu savo svoriu arba pagaliau ir Kinijai iš kitos pusės stuktelėjus į Sovietų Sąjungos pašonę. Tam stuktelėjimui taip pat sunku tikėti, nes Kinijai dar reikia dešimt, penkiolika ar dvidešimt metų pasiruošti, kol jos karinis potencijalas prilygs ar maždaug prilygs Sovietų Sąjungos kariniui pajėgumui. Tokiu būdu šiandieną nesimato visiškai konkrečių viltingų sąlygų Lietuvos valstybės nepriklausomybei atgauti.

Išeivijos misija Lietuvai Tačiau mes neturim nuleisti rankų. Kaip jau minėjau, tos sąlygos, ypač tarptautinės padėties palankumas, gali atsirasti greičiau negu mes manome; visiškai netikėtai. Todėl mes turime būti tam reikalui pasiruošę. Žinoma, toji ruoša turi eiti ir pavergtoje Lietuvoje ir išeivijoje. Išeivija visomis savo materialinėmis ir intelektualinėmis jėgomis turi veikti pavergtą tautą link laisvėjimo ir visiško išsilaisvinimo. Dieve saugok, neskatinkime ten revoliucinių veiksmų, nes šiomis sąlygomis tatai būtų beprasmis nekalto kraujo praliejimas. Bet tautą reikia ruošti šiam didžiajam laisvės žygiui. Kaip mus iš anapus pasiekusios žinios liudija, tauta savo dvasia yra gerai pasiruošusi: eina ranka rankon su mumis, trokšta laisvės ir Lietuvos valstybinės nepriklausomybės. Žinoma, yra nuotrupų, tokių atsiskyrėlių, kurie nueina bernauti Kremliui. Bet tai yra tik išimtys. Visa tauta yra už lietuvių tautos laisvę, už Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Šią gyvą idėją mes turime akinti, išlaikyti, stiprinti. Ši ruoša ir yra pagrindinė mūsų misija čia, laisvajame pasaulyje.

Išeivijos misiją man norėtųsi nusakyti šiais žodžiais:

1.    Pavergtą Lietuvą atatinkamai veikti laisvėjimo link, stiprinant jos dvasią, kad ruoštųsi ir tausotų savo jėgas tai valstybinės nepriklausomybės atgavimo progai;

2.    Kelti laisvajame pasaulyje balsą, reikalaujantį lietuvių tautai laisvės ir Lietuvai valstybinės nepriklausomybės, ir, kai yra reikalas, net kalbėti lietuvių tautos vardu.

Mes labai dažnais atvejais tatai ir darome. Nereikalaukime įgaliojimų iš krašto, jokių formalinių dokumentų, nes kiekvienas, palikdami savo žemę, išsinešėme šventą pareigą padėti pavergtai tautai išsilaisvinti ir, kai reikia, už ją kalbėti. Kiekvienas turime nerašytą įgaliojimą, nes visa mūsų tauta trokšta, kad mes už ją kalbėtume laisvajame pasaulyje, reikalaudami nepriklausomo Lietuvos valstybės atgavimo. Taigi jokių įgaliojimų prašyti mums nereikia, nes kiekvienas mūs juos turime iš pačios lietuvių tautos.

Laisvųjų lietuvių misijos sąlygos

Lietuvių tautos išeivijos politinė misija gali būti tinkamai įvykdyta taip pat tik tam tikromis sąlygomis. Tos sąlygos, man atrodo, būtų šitokios: pirma, pavergtos Lietuvos geras pažinimas; to mums labai ir labai trūksta. Ir, antra, visų mūsų išeivių susiklausymas bei jų organizacijų darbo darna — tai yra suderintos pastangos Lietuvos vadavimo plotmėje.

Dabar, grįžtant prie pirmosios sąlygos (pavergtos Lietuvos gyvenimo pažinimo), tuojau iškyla klausimas, ar mes pažįstame gerokai pakitusias Lietuvos gyvenimo sąlygas ir jose išaugusią naująją lietuvių tautos kartą, kuri gali savo galvosena nuo mūsų šiek tiek skirtis? Čia mūsų jaunoji karta taip pat skiriasi nuo tėvų generacijos. Reikia tikėti, kad panašiai dedasi ir okupuotoj Lietuvoj. Savaime suprantama, šis kitimo procesas ten eina kiek kitoniška linkme negu čia.

Antras dalykas, kaip minėjau, yra mūsų organizacijų bei mūsų pačių susiklausymas ir darbo darna. Tačiau, kas seka lietuviškąjį gyvenimą, nesunkiai gali pastebėti, kad tos damos nėra mūsų organizacijų politinėje veikloje, liečiančioje Lietuvos vadavimą. Kai kalbu apie darnos reikalingumą, tai turiu galvoje tris pagrindines mūsų bendrines organizacijas, žinoma, pirmoje eilėje Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, kuriam aš šiek tiek atstovauju. (Čia noriu pastebėti, kad ne visos mano reiškiamos mintys yra VLIKo aprobuotos. Kalbu daugiau kaip privatus žmogus ir gal net ne viską pasakau, nes esu davęs savo organizacijai tam tikrus įsipareigojimus, nuo kurių negaliu per toli nukrypti. Bet iš antros pusės nesu suvaržytas pareikšti ir savo nuomonę, jeigu ji skiriasi nuo nusistatymo tos organizacijos, į kurią esu įsijungęs). Tarporganizacinės darbo darnos nėra. VLIKo požiūriu reikalas yra dar šiek tiek geresnis. VLIKas kalbasi ir su PLB, gana gerai bendradarbiauja su JAV Bendruomene, dirba ir su Amerikos Lietuvių Taryba; su tomis organizacijomis jis pagrindiniais reikalais sutaria, dalykus išsiaiškina. Bet didžiausia nesantaika yra tarp Lietuvių Bendruomenės ir Amerikos Lietuvių Tarybos. Žinoma, ta nesantaika spinduliuoja ir į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, nes jis yra sudarytas iš penkiolikos politinių grupių, kurių vienos linkusios palaikyti Amerikos Lietuvių Tarybos, o kitos Lietuvių Bendruomenės pusę. Bet iki šiol vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas vis dar suranda šiokį tokį aukso vidurį. Tačiau padėtis negerėja ir, jei neįvyks tarporganizacinės sandoros, man atrodo, gali pablogėti.

1974 metais pagrindinės mūsų organizacijos turėjo labai sėkmingą konferenciją darbui suderinti. Bet tos konferencijos tąsa toliau nebegalėjo vystytis dėl iškilusių aštrių kivirčų tarp Lietuvių Bendruomenės ir Amerikos Lietuvių Tarybos. Buvo susirinkta antrą kartą, bet konferencija nutrūko, ir lig šiol neįmanoma vėl susieiti.

Girdėjau gana iliuzinių siūlymų, kad Amerikos Lietuvių Tarybą reikią paversti Lietuvių Bendruomenės lyg ir savotiška užsienių reikalų ministerija, ir viskas būsią gerai. Šito dalyko niekas nepadarys — dar per ankstyvas laikas. Man atrodo, pats pagrindinis dalykas — tai suderinti darbus. Dar peršamas pasidalinimas veiklos šakomis — vieniems dirbant kultūros, kitiems politikos srityje. Tačiau jau yra išsiaiškinta, kad tarp kultūros ir politikos nėra aiškios ribos, ypatingai mūsų darbo sąlygomis; daugis mūsų kultūrinių poreiškių labai paveikiai paremia politinę veiklą. Taigi šiandieną padėtis yra tokia, kad visi viską dirbame. Visos mūsų pagrindinės organizacijos viską dirba. Amerikos Lietuvių Taryba dirba politinį darbą, bet, kai reikia, neatsisako ir nuo kultūrinio darbo. — Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, kuris reiškia privilegiją tik į politiką, įsimaišo ir į kultūrinius reikalus. JAV Lietuvių Bendruomenė, kuri pagal senus (ir, tur būt, pasenusius) susitarimus turėtų reikštis tik kultūroje ir švietime, dirba ir politinį darbą. (Nėra įrodymų, kad iš vis tokie susitarimai būtų buvę padaryti — red.). Man atrodo, kad dėl to nereikėtų kovoti. Jei dirba, tegu dirba. Gerai! Tik darbus reiktų suderinti, kad be reikalo nebūtų eikvojamos jėgos ir finansai. Gi kaip paskutiniai įvykiai rodo, rungtyniaujama ne tik darbais, bet dar labiau tuščiais pasigyrimais, netgi blefais. Tuo būdu nuviliame Lietuvos vadavimo institucijas remiančią mūsų visuomenę, menkiname visuomenės pasitikėjimą, silpniname su ja ryšį ir atbaidome nuo dosnesnės Lietuvos vadavimo veiklai remti finansinės talkos.

Lietuvos gyvenimo pažinimo būtinumas ir būdai

Pavergtos Lietuvos dabartinio gyvenimo mes reikiamai nepažįstame. Ten daug kas pakito. Išaugo nauja, bet vis nepriklausomybiškai nusiteikusi lietuvių karta. Be to, pradedant Chruščiovo era, šiek tiek laisviau ėmė atsikvėpti ir žmogus. Kol kas Brežnevui nepavyko vėl sukaustyti okupuotos Lietuvos žmogaus Stalino grandinėmis. Tačiau daugis mūsų dar tebevertiname pavergtos Lietuvos gyvenimą savo išgyventa 1940-41 metų labai skaudžia patirtimi. Mes vis netikime, kad ten kartais jau yra respektuojamas šioks toks formalinis teisėtumas. Apie materialinį teisėtumą kalbos negali būti. Bet ir formalinis teisėtumas, kai jis tampa akibrokštu režimui, būna ir dabar išmetamas per tvorą. Tačiau daugeliu atvejų su formaliniu teisėtumu stengiamasi bent viešai skaitytis.

Lietuvos gyvenimo geresnis pažinimas, kol neturime tinkamesnio būdo, turėtų remtis Lietuvos laisvinimo darbo konferencijos, įvykusios 1974 spalio 26-27 d. d. White Plains (N.Y.), nurodytomis gairėmis ir disidentų patirtimi. Jie yra atnešę vertingos patirties, kurią turime įvertinti ir savo darbuose jąja naudotis. Kai kas akcentuoja tarpgrupinius Clevelando susitarimus, nustačiusius laisvojo lietuvio bendravimo su pavergtuoju savo broliu šiokias tokias gaires. Bet Clevelando susitarimai, man atrodo, jau yra pralenkti White Plains susitarimų. Clevelando susitarimuose ėjo kalba daugiau apie negatyvius dalykus: ko mes turime vengti, ko nedaryti savo santykiuose su pavergtaisiais lietuviais, patį bendravimą paliekant grynai tik privatinėje plotmėje. White Plains konferencija padarė žingsnį pirmyn. Šioje konferencijoje dėl Lietuvos pažinimo pasisakyta teigiamai, pozityviai. Noriu pacituoti tą nutarimą, kurį daug kas iš mūsų yra užmiršę. Net ir paties Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Taryboje kai kurie atstovai, kurstomi iš šalies, panoro sugriauti tą nutarimą ir pakeisti jį tariamai daug geresniais, kone policiniais pavergtųjų ir laisvųjų lietuvių bendravimo nuostatais, tuo pačiu suvaržančiais ir gilesnį dabartinio Lietuvos gyvenimo pažinimą. White Plains konferencijos sutarimas, nurodąs laisvojo lietuvio bendravimui su savo pavergtuoju broliu gaires, skamba šiaip:

Kiek įmanoma okupacinio režimo varžtų ribose, laisvojo pasaulio lietuviams tikslinga puoselėti ir plėsti ryšius su pavergtojo Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais išeivijos tautiniam tapatumui su savo tauta išlaikyti ir-solidarumui su ja ugdyti. Tuos ryšius mezganti ir palaikanti išeivijos lietuviams tenka vadovautis savo sveika nuovoka, sąžinės jautrumu ir tautiniu sąmoningumu, vengiant bet kurių veiksmų, kurie galėtų pakenkti Lietuvos valstybiniam tęstinumui ar lietuvių tautos pastangom išlikti ir išsivaduoti iš okupacijos.

Šios bendravimo gairės sutartos pagrindinių veiksnių: Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės, Lietuvos Laisvės Komiteto, Amerikos Lietuvių Tarybos, JAV Lietuvių Bendruomenės ir Kanados Lietuvių Bendruomenės. Dalyvavo ir Lietuvos Diplomatinės tarnybos atstovas stebėtojo teisėmis. Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto taryba, pasitikėdama išeivių sveika nuovoka, sąžine ir tautiniu sąmoningumu, be to, net ir formaliai neturėdama teisės pati viena maitoti tarporganizacinių susitarimų, savo 1977 metų balandžio 30 d. posėdyje nutarė pakartotinai ir pabrėžtinai priminti juos laisvojo pasaulio lietuviams.

Labai vertingos patirties atneša šioje pusėje atsiradę disidentai. Ja remiamės, vertindami okupuotos Lietuvos gyvenimą. Bet tie disidentai, parodę didžiulę drąsą ir padarę neįkainojamą paslaugą Lietuvos laisvės bylai čia, laisvajame pasaulyje, ne visų prideramai sutinkami! Kai kurie mūsų laikraščiai be atodairos ir be jokio pagrindo juos skaudžiai vanoja, niekina ir šmeižia, priekabiaudami rasiniais motyvais, ir krikščionybės dvidešimto amžiaus pabaigoje griebdamiesi net giminės keršto teisės, kurią jau Mozė suvaržė, pakeisdamas kur kas pažangesniu vadinamu taliono principu: “akis už akį, dantis už dantį”. Tokia elgsena su disidentais tikrai nepadeda Lietuvos laisvės bylai: juos nuvilia, nuo laisvės kovos atbaido, jų kovingumo ryžtą menkina ir neigiamai atsiliepia į bendrąsias Lietuvos laisvės kovos pastangas.

Naujos mintys Lietuvos vadavimo plotmėje Lietuvos laisvinimo organizacijų darbų yra daug, reikšmingų ir gana gerai atliekamų. Bet gi jie yra kone visi tie patys ir, it karuselė, vienodai sukasi iš metų į metus. Pastarojo meto tų darbų visetas gana išsamiai yra pavaizduotas Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto valdybos pranešime VLIKo seimui, įvykusiame St. Petersburge, Floridoje. Nekartojant viso pranešimo, norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos naujus pažangos užmojus ateičiai. Šiuo vardu vadinu VLIKo St. Petersburgo seimo 3-jo ir 6-jo skirsnio nutarimų mintis, kurios liečia Lietuvos laisvinimo programą ir valstybinio tęstinumo pilnaties atkūrimą. Tai yra ne tiktai naujovės, bet labai įdomus posūkis nuo VLIKo rutininės veiklos. Cituoju šias mintis iš minėtų nutarimų:

L Seimas rekomenduoja VLIKo Tarybai ir Valdybai sudaryti iš kvalifikuotų asmenų specialią komisiją išsamesnei programai paruošti, įtraukiant į šį darbą jaunesniąją kartą . . ”,ir

2. Seimas pataria VLIKo Tarybai ir Valdybai susisiekti su Lietuvos Diplomatine Tarnyba, stengiantis išsiaiškinti, susitarti ir imtis atitinkamų veiksmų Lietuvos valstybiniam tęstinumui sutvirtinti ir siekti jo pilnaties atkūrimo”.

Lietuvos laisvinimo programos turinio įvaizdis gali būti įvairiopas. Kai kas perša tąja laisvinimo programa nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinius dėsnius, numatant visiškai aiškią ir išsamiai išpavidalintą valstybinę struktūrą, kad įvykiai neužkluptų lietuvių tautos nepasiruošusios, nes ji pati neturinti jokių sąlygų šiai užduočiai įvykdyti. Nemanyčiau, kad išeiviams prigulėtų teisė primesti Lietuvai valstybinę struktūrą. Kai ateis laikas ir susidarys sąlygos, gaivališkai rasis pats pirminis valstybinės struktūros pagrindas, kurį lietuvių tauta palaipsniui išsipavidalins tokį, kokio ji pati geis. Man kur kas labiau rūpėtų, kad Lietuvos laisvinimo programa atspindėtų aiškų mūsų nusistatymą dėl pavergtųjų lietuvių, kuriuos okupacinio gyvenimo srautas įsuko į komunistinį verpetą, dažnu atveju prieš jų pačių valią. Reiktų tąja laisvinimo programa pareikšti broliškos meilės ir krikščioniško atlaidumo nedviprasmišką nusistatymą, kad jų neverstume apsitverti tame verpete ir kad jie nejaustų jokios baimės iš jo išsinerti.

Pasisakant dėl antro nutarimo, man atrodo, kad valstybinis tęstinumas yra galimas įgyvendinti tik tiek, kiek jis liečia pačios diplomatinės tarnybos tęstinumą. Bet jis trūksta realaus pagrindo Lietuvos valstybės tęstinumo pilnačiai atkurti dėl visos eilės priežasčių. Viena, VLIKas, daugiau kaip trisdešimt metų neigęs patį pirminį valstybinio tęstinumo pradą, manau, neįstengs dabar apsisukti 180 laipsnių kampu. Antra, nebus lengva suderinti pirminį tęstinumo pradą su 1941 metų sukiliminės vyriausybės pretenzijomis ir teisėmis. Ir trečia, gali susidaryti ne tik painiavos, bet galėtų kilti net pavojus nepriklausomos Lietuvos Diplomatinei tarybai, kol dėl to dalyko nėra išsiaiškinta su valstybių vyriausybėmis nepripažįstančiomis Lietuvos įjungimo Sovietų Sąjungon ir pripažįstančioms tebesančias Lietuvos diplomatines atstovybes.

Trisdešimties metų vilkinė patirtis man kugžda, kad iš nutarimo, liečiančio Lietuvos valstybinio tęstinumo pilnaties atkūrimą, šiuomet nieko neišeis; kaip sakoma, iš tų šiaudų dar nebus grūdų.

Baigiamosios mintys

Baigdamas savo samprotavimus, norėčiau juos sutraukti į tokias išvadas:

1. Visais keliais traukti į tarpusavį susiklausymą ir į darbo darną Lietuvos vadavimo plotmėje, nesivaidijant tuščiavidurėmis pagyromis dėl garbės laurų ir neeikvojant energijos lenktynėms ir varžytynėms vien tiktai dėl tariamų laimėjimų;

2.    Visais galimais būdais stengtis giliau pažinti dabartinį Lietuvos gyvenimą ir pavergtą lietuvį;

3.    Tinkamai ir teigiamai įtaigoti pavergtą lietuvių tautą link laisvėjimo ir visiško išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos.

Tai mūsų misija.