Tomas Venclova: DĖL DR. A. ŠTROMO PASKAITOS

Lietuvos rusinimas

Rusų klausimas labai įdomus. Teisingai dr. Štromas pasakė: antirusiškas nusiteikimas Lietuvoje yra beveik absoliutus. Sakyčiau, šimtaprocentinis, jeigu nebūtų vienos išimties, kuria esu aš pats. Nuo labai seno laiko aiškindavau savo draugams, kad reikia skirti rusus nuo rusų. Man vieną sykį buvo atsakyta, kad padorus rusas yra tas pats, kaip keptas ledas. Gal dabar, kada egzistuoja Sacharovas, Kovaliovas, nebebūtų taip atsakyta. Nesu nacionalistas, laikau save demokratu, ne nacionalistu, nors, žinoma, lietuvių tautos reikalai man rūpi daugiau negu kitų tautų.

Mane dažnai Vakaruose klausė apie rusifikaciją. Yra pavojus. Be jokios abejonės yra. Ir aš būčiau paskutinis, kuris neigtų tą pavojų. Bet norėčiau prisiminti vieną dalyką, kurį esu jau prisiminęs kitoje auditorijoje. Yra J. Danielio garsus disidentinis romanas “Govorit Moskva” (Kalba Maskva). Jo siužetas: Sov. Sąjungos radijas paskelbia, kad, liaudies pilietinei sąmonei pakilus, valdžia numato, kad vieną dieną metuose bus galima užmušti, ką kas nori. Valdžia tikisi, kad bus užmušti kaip tik tie, kuriuos reikia užmušti. Vyksta pasiruošimas. Paskui jau paskelbiama toji žudynių diena. Visi laukia be galo išsigandę. Kiekvienas galvoja, kad jį gali užmušti. Vienam kitam kyla mintis: būtų gerai ir man ką užmušus. Įdomiausia, kad praktiškai beveik nieko neužmuša. Viskas praeina patyliukais, be ypatingų rezultatų. Mat, visos sovietinės kampanijos pastaraisiais dešimtmečiais praeina be rezultatų (kukurūzai ir daugybė kitų). Rusifikacijos kampanija irgi yra tiek sabotuojama ir ignoruojama, kad faktiškai ji iki šiol, ačiū Dievui, nėra davusi pavojingų mūsų egzistencijai rezultatų. Asimiliacijos Lietuvoj beveik nėra. Jaunimas visiškai nepereina į rusų kalbą, vengia mišrių vedybų.

Galiu papasakoti istoriją apie vieno mūsų su dr. Štromu bendro pažįstamo sūnų, kuris yra kilęs iš mišrių vedybų. Jis vaikščiojo po Vilniaus gatves, užsirašęs ant savo mokyklinės veršenikės šūkį: “Rusai, lauk iš Lietuvos”. Kai jis buvo areštuotas, ir po to jo tėvas turėjo ilgai aiškintis, tėvas pirmiausia pasakė, kad jam keista, kaip sūnus sugalvojo tokį šūkį, kai jis pats per pusę rusas, dargi iš motinos pusės.

Antirusiška linija egzistuoja, ir ji yra giliai įsišaknijusi tautoje. Visiškai sutinku su dr. Štromu: mums reikia atlikti didžiulį darbą, kad tas mažumų, atvykėlių klausimas būtų išspręstas kiek galima humaniškiau, kad grynai negatyvinis ar agresyvus nusiteikimas būtų iš tautos sąmonės ne tai kad pašalintas, bet įgytų liberališkesnes, konstruktyvias formas. Re abejo, bendravimas su rusų disidentais ir su ta rusų tautos dalimi, kuri supranta ir palaiko mūsų tautines aspiracijas ir vardan mūsų tautinių aspiracijų gauna dešimt metų kalėjimo, yra ta kryptis, kuri čia gali daug padėti.

Nepriklausomybė, ryšiai, lenkai ir kt. klausimai

Buvau prieš kelias dienas paklaustas spaudos konferencijoj, kas būtų, jei dabar Lietuvoje būtų paskelbti laisvi rinkimai, ir tauta galėtų pareikšti savo valią. Ar ji pasisakytų už nepriklausomybę, o jei už socializmą, tai už kokį? Manau, kad už nepriklausomybę, be abejo, pasisakytų. O socializmo vardas yra tiek sukompromituotas, kad greičiausiai pasisakytų prieš socializmą, nors socializmas turi įvairias formas — anglišką, švedišką ir kitokias. Pasakiau, kad prieš laisvus rinkimus turėtų būti plati bačkinė, rinkiminė kampanija, mažiausiai metus. Tada daug kas paaiškėtų žmonėms. Iš dalies ta bačkinė kampanija jau vyksta, nes pogrindžio spauda yra tam tikra bačkinė kampanija. Ten dar nėra didelių ginčų, bet, pvz., rusų disidentinėje spaudoje jau yra ginčai, kurie atitinka bačkinę kampaniją. Lietuvių mažai, o rusų daug, ir jie nuo tų bačkų taip šaukia, kad būtų geriau, jei jie kartais mažiau šauktų.

Visiškai sutinku su dr. Štromu dėl išeivijos vaidmens alternatyvines programas sudarant ir siūlant. Išeivija gali ir turi atlikti tam tikrą švietėjišką vaidmenį.

Be jokios abejonės, ji turi palaikyti ryšį su Lietuva. Ryšys gali būti palaikomas įvairiomis formomis, tiek viešomis, tiek neviešomis.

Mano manymu, žymaus dailininko vizitas į Lietuvą, ar prof. Greimo, prof. Gimbutienės paskaitos, į kurias, anot vilniečių, buvo susirinkę žmonių, kaip į Stalino laidotuves, yra teigiamas daiktas. Kada atvyksta žymus lietuvis, padaręs daugiau ar mažiau pasaulinę karjerą, ir Lietuvoje kalba, bendrauja su žmonėmis, tai, nepaisant kai kurių neigiamų momentų, grynai juridiškų ir kitų, apie kuriuos yra plačiai kalbama išeivių spaudoje, summa summarum, lietuvių tautos savijauta tiek pakyla, kad verta tai daryti, stengiantis kiek galima mažinti su tuo susijusius neigiamus reiškinius. Blogai, kada “Gimtajame Krašte“ spausdinami iškraipyti arba neapgalvoti pasisakymai. Tai neigiamas reiškinys. Bet kiek žinau, jei žmogus tikrai nenori, laikraštis jo neprivers tai padaryti. Kontaktai reikalingi ir būtini. Pats faktas, kad atvyksta žmogus iš Vakarų, Lietuvai yra reikalingas įvairiausiomis prasmėmis.

Literatūros į Lietuvą patenka mažokai. Į Rusiją daug daugiau emigrantų literatūros atvežama šiuo metu. Prieš kurį laiką buvo atvirkščiai. Radijas nevisada girdėti. Labai svarbu ir gyvas žodis, gyvas bendravimas, net jei yra priežiūra. Beje, vienas iš katalikų aktyvistų mane prašė čia pasakyti, kad Vatikano radijas duoda per daug teologinės medžiagos, kuri įdomi tik teologijos specialistams. Tai, irgi, be abejo, reikalinga. Bet norima medžiagos eiliniam tikinčiajam (arba ir netikinčiajam).

Dr. Štromas pasakė, kad yra “Rzeczpospolita” šalininkų. 1971 m. lankiausi Lenkijoje ir Punske. Mane paklausė ten lietuviai: “Kaip jūs manot, su kuo lengviausia išlikti — su rusais, su vokiečiais, ar su lenkais'!’" Pasakiau, kad, mano manymu, jau geriau lenkų okupacija, vien dėl to, kad lenkų mažiau. Jie atšovė: “Na, tai jūs, matyt, lenkų nepažįstat”. Bet Lenkija dabar Lietuvai yra svarbus informacijos kanalas. Tai, kas lenkų kalba spausdinama, niekad nespausdinama Sov. Sąjungoje arba Lietuvoje. O lenkiška spauda yra daugiau ar mažiau laisvai pardavinėjama, prenumeruojama arba net prieinama. Matoma ir jų televizija. Nemaža dalis inteligentijos išmoko lenkiškai, kad galėtų sekti pasaulio įvykius ir ypač pasaulinės kultūros plėtotę.

Pastaruoju metu, tiesa, ir lenkų spauda mus mažiau informuoja, nes pasaulio kultūroje sustiprėjo antikomunistinės tendencijos. Bet, atsimenu, prieš kokią dešimtį metų lenkų spauda mums buvo šviesos šaltinis.

Be to, lenkų katalikų pozicija ir lenkų katalikų stiprybė daro Lietuvos katalikams aplamai teigiamą įspūdį, nepaisant kai kurių ginčų. Ir lenkų darbininkų kova, sukilimai daro visiems stiprų įspūdį.

Dr. Štromas, kiek supratau, daugiau ar mažiau pozityviai vertina tą pažiūrą, kad laisvė laikinai turi būti suspenduota. Atseit, pirmiau padarykime tvarką, o paskui leiskime reikštis tam tikroms ideologijoms. Šitai man atrodo abejotina. Istorija rodo, kad laisvės laikinas suspendavimas turi labai stiprią tendenciją virsti amžinu. Ir paskui suspenduotą laisvę kartais tenka atgauti gana drastiškais metodais, o to norėtųsi išvengti. Todėl, man rodos, šis punktas turi būti performuluotas.

Dr. Štromas: Sutinku su tuo, bet faktas, kad žmonės taip galvoja. Aš noriu atspindėt masinę politinę sąmonę.

Venclova: Mano pozicija: per laisvėjimą į nepriklausomybę, o ne per nepriklausomybę į laisvėjimą. Bet aš, turbūt, nesu tipiškas lietuvių tautos politinės sąmonės atstovas.

Čia buvo pasakyta, jog sistema pradės totališkai byrėti nuo Maskvos. Mano manymu, nebūtinai taip. Žinoma, jei sistema nežlugs Maskvoje, tai nežlugs niekur. Tačiau reikalas liečia ne tik Sovietų Sąjungą, bet visą Rytų Europą. Tas Rytų

Europos momentas paskaitoj nebuvo pabrėžtas. Ir žlugimo procesas, jeigu jis prasidės, gali prasidėti, pavyzdžiui, nuo Lenkijos. Paskui gali persimesti į Maskvą. Kaip tai įvyks, kokie konkretūs mechanizmai, man sunku pasakyti. Bet turėti omeny ne vien sovietinį, bet ir Rytų Europos kontekstą, yra labai svarbu.