LIETUVIAI VENECUELOJE
IŠEIVIJOS ISTORIJAI
30 metų sukakčiai nuo įsikūrimo paminėti
ALEKSANDRA VAISIŪNIENĖ
Aleksandra Vaisiūnienė,
“Į Laisvę” bendradarbė Venecueloje
1977 metų pabaigoje sukako 30 metų nuo lietuvių tremtinių įsikūrimo Pietų Amerikos krašte Venecueloje. Pirmieji lietuviai, kelios šeimos iš Šveicarijos, Venecuelos padangėje pasirodė 1946. Vėliau jų vis gausėjo. Paskutinis transportas, 41 asmuo, atskrido iš Ravensburgo, prancūzų akopuotos zonos Vokietijoje. Dabar lietuvių Venecueloje priskaitoma iki 700 asmenų.
Sunki pradžia
Įsikūrimo sąlygos buvo sunkios, nemokant ispanų kalbos ir nesant jokių organizacijų ar net pavienių asmenų, kurie būtų galėję tremtiniams padėti. Fiziškai vargino neįprastas klimatas. Gi uždarbiai, palyginus su Jungtinių Valstybių ar Kanados uždarbiais, buvo menki. Dar ir šiandien Venecuelos darbininkas per savaitę uždirba tik tiek, kiek šiaurėje per dieną. Ekonomiškai pakilo tie, kurie metėsi į prekybą.
Pradžioje, kaip ir kitur, savitarpiai lietuvių ryšiai buvo tamprūs. Kultūriniuose ar visuomeniniuose įvykiuose lietuviai dalyvaudavo gausiai. Ilgainiui, pramokus ispanų kalbos ir nejučiomis vis labiau įsijungiant į vietos gyvenimą, tie ryšiai ėmė silpnėti. Šiandien, praėjus 30 metų, jau 60% lietuviškų šeimų yra mišrios. Vyresniajai kartai tai kelia skausmą ir rūpestį. Tačiau ir mišrios šeimos ne visos lietuviškai bendruomenei yra mirusios. Dalis jų gan aktyviai dalyvauja lietuviškame gy-venirne ir prisideda prie lietuvybės išlaikymo. Kita dalis lietuvišku gyvenimu nebeįdomaujasi arba visai iš jo yra pasitraukusi. Tačiau viltys, kad jie sugrįš į lietuvišką šeimą, nėra dingusios.
Aplamai, lietuvybės išlaikymo vežimą Venecueloje veža nedidelė žmonių grupė. (Dėl to nusiminti nereikia. Panaši padėtis yra ir kitur — red.). Caraco mieste priskaičiuojama iki 130 jaunų lietuvių, tik reikia apgailestauti, kad lietuviškame gyvenime dalyvauja mažiau negu pusė. Nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas sudaro nemažą kliūtį. Tačiau yra tam tikras jų skaičius, kurie turi noro lietuvių kalbą tobulinti ir ginti Lietuvos reikalus, kada jie kur iškyla.
Organizuota bendruomenė
1948 vasario 5 d. reikia laikyti organizuotos Venecuelos lietuvių bendruomenės pradžia, kada Valencijos mieste įsisteigė Venecuelos Lietuvių Savišalpos Bendruomenė. Bendruomenės steigėjais yra laikomi Petras Tumėnas, Jurgis Bieliūnas ir J. Stanevičius (pastarieji du jau mirę). Caraco mieste steigiamasis lietuvių susirinkimas įvyko per Velykas, 1948 balandžio 17 d. daugiaaukščio “Zing” namo patalpose. Tą pačią dieną kun. Antanas Sabaliauskas atlaikė ir pirmąsias lietuviškas pamaldas, kuriose dalyvavo 90 asmenų. Vieningumas lietuvių tarpe tuo metu buvo didelis, daug entuziazmo turėta ir vieningam lietuviškam darbui.
Nors Caracas ir yra krašto sostinė, tačiau dviejų pajėgių ir pasiaukojusių lietuvių dėka veikliausia bendruomenė susiorganizavo Maracay mieste. Tie asmenys — tai
Henrikas Gavorskas, dabartinis lietuvių bendruomenės mecenatas, ir Jurgis Bieliūnas, nelaiku iškeliavęs į anapus.
Jurgio Bieliūno įtaka ir sugebėjimais palankiai lietuviams buvo nuteikti aukšti valdžios pareigūnai. Vasario 16 minėjimuose juos matydavome lietuvių tarpe, įskaitant ir patį Maracay gubernatorių. Bieliūno iniciatyvos, jo įtakos ir gerų pažinčių dėka, mus galėjo aplankyti Šiaurės Amerikos lietuviai sportininkai ir Čiurlionio ansamblis. Be Bieliūno, Venecuelos lietuviams tai būtų buvę neįgyvendinami projektai. (Jurgio Bieliūno finansinės paramos yra susilaukusi ir “Į Laisvę” — red.).
Bieliūno globos yra daug patyręs lietuvių jaunimas. Jis suprato, kad lietuvybės ateitis yra jaunimo rankose. Dabar tą darbą tęsia ekonomiškai stipriai ant kojų atsistojęs Henrikas Gavorskas ir remia Jurgio Bieliūno žmona Vanda. Ir lietuviškų pamaldų išlaikymas Maracay mieste yra pagrindinai šių dviejų asmenų nuopelnas.
Kiti savi veikėjai
Kunigas Antanas Sabaliauskas buvo pirmasis lietuvių bendruomenės kapelionas Venecueloje. Vos atvykęs, pradėjo leisti žurnalą “Tėvų Kelias”. Sušlubavus Sabaliausko sveikatai, jį pakeitė iš Hong Kongo atvykęs buv. Kinijos misijoniėrius kun. Antanas Perkumas, salezietis. Jo nepakeičiamą veiklą iš karto pajuto visa Venecuelos lietuvių bendruomenė: perėmė “Tėvų kelio” redagavimą, organizavo lietuvių vaikams vasaros stovyklas, teikdamas religinius patarnavimus, lankė lietuvius kituose miestuose, 1963 “Voz
de la Patiria” radijo stotyje buvo išrūpinęs lietuvišką radijo valandėlę.
Kun. Perkumo rūpesčiu la Vegoje yra pastatyti “San Casimiro” namai, telkę lietuviškos bendruomenės veiklą ir būrę lietuvių jaunimą.
Lietuvių Bendruomenės Caraco mieste veiklą savo laiku stipriai judino Zigmas Domeika, susipratęs lietuvis ir didelis patriotas. Jis suorganizavo savišalpinę kasą “Mirties atveju”, kuri tebeveikia ir dabar. Turėjo daugybę planų ir sumanymų, tik visos bendruomenės nelaimei mirtis tragiškai atskyrė jį iš mūsų tarpo.
Valencijos mieste buvo leidžiamas “Venezuelos Lietuvis”, redaguojamas mokytojo Juozo Kukanauzos. Vėliau Lietuvių Savišalpos Bendruomenės Caracas apylinkės valdyba leido “Atgarsius”, o šiuo metu Lietuvių Katalikų Misijos komitetas leidžia neperiodinį informacinį leidinį “Gaires”, kurias redaguoja nepavargstąs laikraštininkas Juozas Kukanauza.
(Prie nepavargstančių spaudos žmonių ir Venecuelos lietuvių veikėjų priklauso ir šio straipsnio autorė Aleksandra Vaisiūnienė, nuolat informuojanti Šiaurės Amerikos ir Europos lietuvius apie Venecuelos lietuvių gyvenimą ir aktyviai dalyvaujanti Venecuelos lietuvių kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime — red.).
Minint Čiurlionio 100 metų gimimo sukaktį, Caracas mieste buvo suorganizuota iškilminga akademija, kurioje dalyvavo įžymūs venecueliečiai. Čiurlionio muzikinė ir meno kūryba plačiai buvo išgarsinta vietos spaudoje ir per kelias radijo stotis.
Jūratės Statkutės de Rosales asmeniškų pažinčių dėka, mūsų reikalams tapo prieinama ir venecueliečių spauda. Tai susipratusi lietuvė, lietuviškų reikalų gynėja, jaunimo vadovė, bendruomenės veikėja, žinoma spaudos darbuotoja, lietuvių atstovė Baltų Tautų komitete. Ji, tarsi “mūsų bendruomenės raktas, kuriuo atrakinamos visos durys”.
Per pastaruosius trejerius metus vietos spaudoje Jūratės dėka lietuviškais klausimais yra pasirodę 38 straipsniai ir skelbimai.
Venecueloje veikia dvi tautinių šokių grupės. Valencijos mieste tautinių šokių grupei vadovauja Aurelija Žalnieriūnaitė-Ross, Carakas mieste — Julius Guiga.
Lietuvybės stiprintojai iš šiaurės
Per 30 metų nors ir retokai mus yra lankę, dvasiškai guodę ir mūsų lietuviškumą stiprinę menininkai, kultūrininkai ir visuomenės veikėjai iš šiaurės. Venecuelos lietuviai mielai prisimena solisčių Prudencijos Bičkienės ir Romos Mastienės individualius koncertus, solistų N. Linkevičiūtės, B. Prapuolenio ir pianistės R. Apeikytės trio, Čiurlionio ansamblio ir Kanados mergaičių choro “Aidas” apsilankymus, tautinių šokių grupės “Grandinėlės” gastroles.
1976 Venecuelos lietuvius lankė ir su lituanistinio švietimo problemomis vietoje susipažino PLB valdybos vicepirmininkas Jonas Kavaliūnas, kurį globojo Jaunimo sąjungos pirmininkas Aras Mažeika. 1977 Caracas ir Maracay miestuose lituanistikos paskaitas skaitė Rochesterio universiteto profesorius, kalbininkas dr. Antans Klimas. Paskaitomis jaunimas ir vyresnieji parodė didelį susidomėjimą. Profesorių viešnagės metu globojo dr. Rita Deveikytė.
Prieš trejus metus į Amerikos ambasadą Venecueloje buvo atkeltas aukštas JAV valstybės departamento pareigūnas dr. Vytautas Dambrava. Tai dinamiška asmenybė, labai pagyvinusi lietuvišką veiklą Caracas bendruomenėje. Jo didžiulis nuopelnas, kad 1977 Caracas mieste buvo suorganizuotos “Baltų dienos” su trijų dienų programa. Jose dalyvavo aukšti Venecuelos valdžios pareigūnai, kariškiai, kultūrininkai. Mūsų visų apgailestavimui 1977 pabaigoje dr. Vytautas Dambrava buvo iškeltas naujom pareigom į El Salvador valstybę.
Mūsų didelė nelaimė, kad lietuviškoji spauda iš šiaurės mus pasiekia tik per 6-7 mėnesius. Archyvinė spauda su pasenusiomis žiniomis negali skaitytojų dominti. Tad nedaug kas ją ir prenumeruoja, nes oro paštu ją užsakyti per brangu. Greita ir tiksli informacija apie didžiųjų lietuviškų bendruomenių veiklą ir laimėjimus keltų mūsų nuotaiką ir prisidėtų prie lietuvybės palaikymo. Pasilikus nuošalyje nuo laisvojo pasaulio lietuviško gyvenimo, greičiau įsijungiama į vietos gyventojų gyvenimą ir sutampama su vietos visuomene.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės viena iš didžiųjų rūpesčių turėtų būti tampresnių kultūrinių ir visuomeninių ryšių tarp visų kraštų lietuvių bendruomenių suorganizavimas.
Ateities planuose
Pasiinformavus pas atitinkamus asmenis, esančius Venecuelos lietuvių gyvenimo vadovaujančiose pozicijose, maloniai nuteikia šių asmenų ir jų vadovaujamų organizacijų ryžtas visomis išgalėmis lietuviškąjį darbą tęsti.
Venecuelos lietuvių kapelionas kun. A. Perkumas artimos ateities planuose yra numatęs išleisti Venecuelos Lietuvių Katalikų Misijos metraštį. Jame būtų įamžinta Venecuelos lietuvių veikla. Taip pat jis pasiryžęs ispanų kalba išleisti knygutę apie Šv. Kazimiero gyvenimą. Ją parašė dr. V. Dambrava. Sunku net būtų patikėti, tačiau Venecueloje yra Šv. Kazimiero vardo miestelis su gražia, erdvia bažnyčia. Tik žmonės apie lietuvišką Šv. Kazimiero kilmę nieko nežino. Laiko jį lenkų karalaičiu.
Kun. A. Perkumas, jei tik sveikata leis, tikisi dar bent keletą metų padirbėti Venecuelos lietuvių bendruomenės labui.
Caracas LB Kultūros Fondo pirmininkas Juozas Menkeliūnas informuoja, kad skautų jubiliejinių metų proga leidžiamas Venecuelos lietuvių skautų metraštis. Taip pat bandoma papildyti skrajojantis lietuviškas knyginėlis, aptarnaująs toliau gyvenančius lietuvius. Per penkerius metus dalis knygų susidėvėjo, kai kurios dingę, o naujais leidiniais papildyti neturima lėšų. Fondo pirmininkas prašo lietuviškų knygų leidyklų paremti knyginėlį naujomis knygomis.
Jaunimo sąjunga pasiryžusi traukti jaunuosius lietuvius į lietuvišką veiklą. Jaunimo sąjungos pirmininkas Aras Mažeika, susitaręs su bendruomenės kapelionu ir Kultūros Fondo pirmininku, kovo mėnesį organizuoja plačios apimties Šv. Kazimiero minėjimą ir ta proga organizuoja visos Venecuelos lietuvių jaunimo suvažiavimą lietuvių jaunimo problemoms aptarti ir naujai sąjungos valdybai sudaryti. Jaunimo sąjunga taip pat numačiusi išleisti periodinį jaunimo laikraštį, kurio pirmo numerio pasirodymas sutaptų su Šv. Kazimiero minėjimu.
Gražios iniciatyvos parodė Jaunimo sąjungos narys Darius Mažeika, 1978 sausio pradžioje suorganizavęs dailininkės Anastazijos Tamošaitienės tautodailės kursus. Šių kursų suorganizavimas pareikalavo didelio darbo. Panaudodamas savo paties žinias, padarė natūralaus dydžio audimo stakles, 24 rėmus kilimėlių audimui, šaudykles ir kitus darbo įrankius. Šį savo darbą paskyrė kaip padėką PLB valdybai ir Vasario 16 gimnazijos rėmėjų būreliui už stipendiją vienerius metus mokytis Vasario 16 gimnazijoje Vokietijoje. Vasaros atostogų metu lankė lituanistinius kursus okupuotos Lietuvos Vilniaus universitete.
Venecuelos lietuvių gyvenimo didelę, gal net pagrindinę darbo naštą neša moterys. Jos pluša visur: ruošiant minėjimus, papildant organizacijų kasas, auklėjant jaunimą, organizuojant lituanistinį švietimą, išlaikant lietuviškas pamaldas. Konkrečiuose darbuose moterys parodo daugiau veiklumo už vyrus.
Lietuvių Bendruomenėje
1977 lapkričio 27 d. Caracas mieste buvo renkama nauja Venecuelos Lietuvių Bendruomenės Krašto valdyba. Ilgametis pirmininkas inž. Vladas Venckus, daug nusipelnęs Venecuelos lietuvių veikėjas, iš pareigų pasitraukė. Naujuoju pirmininku išrinktas laikraštininkas-redakto-rius Juozas Kukanauza.
Naujosios Krašto ir Caraco apylinkės valdybų uždaviniai 1978-1980 laikotarpiai:
1. Stengsis stiprinti lietuvių tarpusavį sugyvenimą, bendradarbiavimą, lituanistinę ir aplamai kultūrinę veiklą; specialus dėmesys skiriamas kovai už Nepriklausomos Lietuvos atstatymą, lietuvybės jaunime išlaikymą bei stiprinimą. Todėl
a. Darys žygių, kad visus Venecuelos lietuvius bent kas trys mėnesiai periodiškai lankytų informacinis biuletenis, kad jungtų juos ir išlaikytų gyvus bendruomeniniam gyvenimui;
b. Dės pastangų, kad visose Venecuelos lietuvių bendruomenėse pastoviai būtų išlaikytos lietuviškos pamaldos;
c. Rūpinsis lituanistinių mokyklų išlaikymu bei vasaromis organizuos jaunimo lituanistines stovyklas;
d. Skatins lietuvių jaunimą siekti aukštojo mokslo, kad netolimoje ateityje Venecuelos politiniame, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime užimtų reikšmingus postus; tuo būdu taptų naudingesni kovoje dėl Lietuvos laisvės ir taip pat lietuvių bendruomenės Venecueloje išsilaikymui;
e. Stengsis užmegzti ryšius su visais Venesuelos lietuviais, kad įjungtų juos į bendruomeninį ir tautinį judėjimą;
f. Bendruomeninei veiklai pagyvinti Venecuelos Lietuvių Bendruomenė, viena pati ar kartu su latviais, dės pastangų įsigyti oficialią savo būstinę ir vasarvietę — poilsio namus;
g. Visomis jėgomis platins laisvojo pasaulio lietuvišką spaudą. Siekiamas tikslas — kiekviena šeima skaito bent du periodinius leidinius.
2. Sieks tampresnio bendradarbia-
vimo su Pasaulio Lietuvių Bendruomene, Vyriausiu Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu, Lietuvos Diplomatijos šefu, Lietuvos Bažnyčios laisvajame pasaulyje autoritetais bei kitomis lietuvių organizacijomis ir institucijomis. Todėl
a. Palaikys su jomis nuolatinį ryšį ir pagal išgales moraliai ir ekonomiškai rems jų veiklą;
b. Skatins ir kvies lietuviškas meno pajėgas dažniau lankytis Venecueloje;
c. Stengsis Venecuelos Lietuvių Bendruomenę tinkamai atstovauti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seime, dainų festivalyje ir sporto šventėje 1978 Toronte, Kanadoje; siųs savo atstovus ir į Vl-jį Pietų Amerikos Lietuvių kongresą Montevideo, Urugvajuje 1979:
D. Sudarys reikiamas sąlygas Venecuelos lietuvių jaunimo atstovams dalyvauti IV-jame Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongrese 1979 Europoje;
e. Kviečia laisvojo pasaulio lietuvius visuomenininkus, kultūrininkus, politikus atvykti atostogauti Venecuelon ir užmegsti ryšius su vietiniais lietuviais.
Visiems tiems tikslams įvykdyti Venecuelos Lietuvių Bendruomenės vadovybė tikisi visų lietuvių paramos ir bendradarbiavimo.
Ateities rūpesčiai ir viltys
Lietuviškos veiklos organizavimas ir lietuvybės išlaikymas mažose, nuo didžiųjų lietuviškų centrų nutolusiose bendruomenėse nėra lengvas. Tai gerai pavaizduoja Venecuelos pavyzdys. Per 30 metų buvo daug atsiekta, bet būtų buvę galima daug daugiau padaryti, jei nebūtų buvę nepalankių sąlygų ir jei mes patys būtume jautriau pažiūrėję į savo tautines pareigas: atiduoti tautai tai, ką iš jos esame gavę. Kiekviena laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenė ir kiekvienas laisvasis lietuvis, jei ne tiesiog, tai ateities istoriko bus paklaustas: “Ar atlikai savo pareigą tautai?”
Rūpestį kelia vyresniosios kartos veikėjų traukimasis “į atsargą”. Jų vietas užima lietuviškame gyvenime mažiau orientuoti žmonės, kartais neskaitą lietuviškos spaudos ir gerokai atitrūkę nuo lietuviško gyvenimo.
Tačiau, iš antros pusės, matome ir viltingų prošvaisčių. Turime eilę vidurinės ir jaunosios kartos žmonių, kurie susiformavę sąmoningais lietuviais ir kurie išeivijos misiją tęs su nemažesniu atkaklumu. Viltingas ir jaunųjų žmonių su vyresniaisiais bendradarbiavimas. Tai liudija šiame rašinyje skelbiami artimesnieji ir tolimesnieji Lietuvių Bendruomenės planai.
Kovodami dvigubą kovą — iš vienos pusės, už savo tėvynės išlaisvinimą, iš antros — už savęs pačių tautinį išsilaikymą, gyvename viltimi. Jau ne kartą svetimieji mūsų tautą laikė mirusia. Ne kartą jai rašė nekrologus. Bet stebuklas ją vis prikeldavo. Ir dabar tikime stebuklu, kuriuo teisėtai galės pasidžiaugti ir Venecuelos Lietuvių Bendruomenė.
Mielas skaitytojau, pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį siųsk redaktoriui iki 1978.VI.15.