ŽMOGAUS TEISĖS
VYTAUTAS VAITIEKŪNAS
Žmogaus teisių kelias
Kai tariame žmogaus teisės, mintyje turime tas neatimamas ir neperleidžiamas asmens teises, kurių ir jokia valstybės valdžia negali nusavinti ar panaikinti. Šių teisių kilmę galima atsekti jau Kinijos ir Indijos senųjų amžių kultūroje. Žmogaus teisių idėja visada buvo gyva religijos ir moralės filosofijoje. Naujaisiais laikais savo konkrečią išraišką žmogaus teisių idėja rado Anglijos vadinamame “Bill of Rights” (1689 m.), Jungtinių Valstybių nepriklausomybės deklaracijoje (1776), Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789), o vėliau ir kitų demokratinių valstybių konstitucijose.
II-sis pasaulinis karas žmogaus teisių padėtį ypatingai suaktualino. Po karo ne tik žmogaus teisių idėja susilaukė ypatingo dėmesio, bet, kas ypatingai svarbu, žmogaus teisės susilaukė tarptautinės apsaugos, konkrečiai užsimintos Jungtinių Tautų chartoje ir detaliai formuluotos Visuotinėje Žmogaus Teisių deklaracijoje (1948 m.). Ne be pagrindo Jungtinių Tautų pilnaties pirmininkas, VŽT deklaraciją priėmus, entuziastingai džiūgavo, kad tai pirmas žmonijos istorijoje atsitikimas, kad organizuota pasaulio bendruomenė yra ne tik žmogaus teises pripažinusi, bet ir jų viršenybę nustačiusi suvereninės valstybės įstatymų atžvilgiu, ir kad nuo dabar “milijonai viso pasaulio vyrų, moterų ir vaikų, nepaisant kaip toli begyventų nuo Paryžiaus (VŽT deklaracija buvo priimta Jungtinių Tautų sesijos Paryžiuje) ar New Yorko, šauksis šio dokumento (VŽT deklaracijos) įkvėpimo, direktyvų ir pagalbos”. Faktas, per praėjusius beveik tris dešimtmečius po tų entuziastingų žodžių ištarimo, milijonų ir dešimčių milijonų vyrų ir moterų vardu buvo šauktasi į VŽT deklaraciją pagalbos. Deja, nesėkmingai. Faktiškai pati deklaracija jau nuo pat pradžios buvo suluošinta, tylomis apėjus etninių, religinių, kalbinių mažumų valstybėje teises. Dar daugiau ją sužalojo, kai projekto svarstymo eigoje iš jos išbraukė asmens peticijos teisę į Jungtines Tautas. (Tam išbraukimui pritarė ir Jungtinės Valstybės). Todėl dabar tokios peticijos kaip kad 17,000 Lietuvos katalikų Jungtinėse Tautose negauna jokios eigos ir net jų gavimas nėra siuntėjui pranešamas.
Antra vertus, kadangi neatimamos ir neperleidžiamos žmogaus teisės varžo pačios valstybės suvereninę galią, netrūko seniau, nė šiais laikais netrūksta ir karštų žmogaus teisių oponentų. Anglų įžymus teisininkas ir filosofas Benthamas neatimamas ir aukščiau už pačią valstybę stovinčias žmogaus teises laikė išpuikusią nesąmone. Ir visi teisės pozityvizmo atstovai buvo su juo. Dabar net keistai atrodo, kad ir Lietuvos universiteto Teisių fakultete vyravo teisinio pozityvizmo idėjos.
Užtat visai suprantama šių dienų totalitarinių režimų opozicija žmogaus teisėm, ypatingai jų tarptautinei apsaugai. Iš jų galima išgirsti prieš žmogaus teises ir tokių argumentų, kad šios teisės esą tik šių laikų neokolonialistų išradimas, kad jos apgaulingai primestos, kad jos esą visai svetimos ne Vakarų kultūros pasauliui.
O faktiškai sabotuoti žmogaus teisių vykdymą įgalina ir pati Jungtinių Tautų charta, kuri (2 str, 7 p.) varžo Jungtinių Tautų narius kištis į kito Jungtinių Tautų nario — valstybės grynai vidaus reikalus. O kas tie vidaus reikalai — pareina nuo to, kurios valstybės reikalai. Pvz. jei žmogaus teisių vykdymo klausimas bus atkreiptas į Pietų Afrikos respubliką — tai bus Jungtinių Tautų reikalas, ne vidaus, bet jei tas pats klausimas bus atkreiptas į Sovietų Sąjungą ar kurią kitą komunistinę valstybę — bus vidaus reikalas, kuriam Jungtinės Tautos nekompetentingos.
Beje, ne tik totalitarinių režimų atstovai, bet ir demokratiniame pasaulyje pasitaiko intelektualų, kurie teisina žmogaus teisių nevykdymą tuo, kad šitaip esą galima spartinti ūkinę krašto pažangą, “mobilizuojant mases, kad pasirūpintų maisto, pastogės ir sveikatos reikalais”. Bet istorijos faktai šiokią logiką neigia. Magna Charta laikais beteisių ūkinė padėtis tikrai buvo daug blogesnė nekaip šiandieną yra totalitarinio režimo šalyse, tačiau tie vargdieniai tada pasirinko teisę, ne mobilizaciją pasirūpinti maisto. Tą pat liudija ir prancūzų revoliucija. Tvirtinti, kad žmogus savo laisvės teisę iškeis į duoną yra Dostojevskio didžiojo inkvizitoriaus galvojimas. Šių metų Indijos parlamento rinkimai parodė, kad neraštingi kaimiečiai kartais geriau išmano apie žmogaus teisių vertę, nekaip tokie Vakarų intelektualai.
Žmogaus teisių apsauga Žmogaus teisių apsaugai ir paramai yra Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komisija. Kadangi šiandien Jungtinių Tautų narių - valstybių dauguma yra pas save praktiškai paneigusios elementariausias žmogaus teises, nors konstitucijose jos iškilmingai surašytos, Žmogaus Teisių Komisija, kurios daugumą narių sudaro kaip tiktai tokių valstybių atstovai, yra pavirtusi tik farsu ar net savotišku sąmokslu, anot Harvardo profesoriaus Walterio Laqueur’o, tik “unholly alliance”, kurio tikslas — ne žmogaus teises remti ir kovoti su jų pažeidimais, bet jas sabotuoti ir neigti. Ir blogiausia, kad toj komisijoj dalyvaujantieji atstovai tų valstybių, kurios žmogaus teises respektuoja, savo dalyvavimu tą komisijos daugumos “unholy alliance” prieš žmogaus teises tarsi įteisina, tam tarsi solidarizuoja ar net talkina. Ir būdinga, kad tie komisijos mažumos atstovai, kurie pabandė nedviprasmiškai pasisakyti prieš komisijos daugumos veidmainystę ir komisijos tikslų iškraipymą, ne tik kad nesulaukė kitų mažumos atstovų pritarimo ir paramos, bet, atvirkščiai, buvo išbarti dėl tariamo ekscentriškumo ir pamokomi kitukart išsireikšti šaltai ir santūriai. Todėl tokie nuoširdūs žmogaus teisių čempionai kaip Daniel’ius Moynihan’as ar Leonard’as Garment’as tik meteoriškai švystelėjo Jungtinių Tautų padangėje.
Bet nevieningumo tarp žmogais teisių gynėjų skalė daug platesnė. Pvz. kai kurie žmogaus teisių gynėjų sluoksniai yra labai jautrūs tik tų teisių pažeidimams Čilėje, Irane, Pietų Korėjoje ar Urugvajuje, bet santūrus iki abejingumo tokiem pat ar net daug žiauresniem tų pačių teisių pažeidimam Sovietų Sąjungoje, Kuboje ar Čekoslovakijoje. Net iš jų laikas nuo laiko pasiskardenančių protestų dėl sovietinių disidentų persekiojimo aiškiai justi, kad jų visas užsidegimas dėl žmogaus teisių yra vienos krypties.
Greta šiokių vienos krypties žmogaus teisių gynėjų rikiuojasi ir tokie žmogaus teisių gynėjai, kurie aukštai iškėlę laiko žmogaus teisių vėliavą tol, kol visur ramu, kol tarptautinių santykių padangė giedra. Bet rizikuoti dėl ne savo, o kažkieno žmogiškųjų teisių; “nuodyti” tarptautinius santykius, sunkinti sutarimą kitais svarbiais klausimais — ne, tokios rizikos jie negali sau leisti.
Bet gal labiausiai pavojingi žmogaus teisių gynėjai yra iš vadinamos “Realpolitik” sluoksnių. Pagal juos šių diena globalinis jėgų balansas yra tokis, kad Jungtinės Valstybės jau nebepajėgios paveikiai remti žmogaus teisių vykdymo tokioj Sovietų Sąjungoj ir juoba turinčios atsižvelgti, kad savo iniciatyva už žmogaus teises neantagonizuotų savo sąjungininkų. Pagal “Realpolitik” šalininkus anksčiau ar vėliau žmogaus teisių kampanija išsikvėps ir tenkinsis išskirtiniais taikiniais.
Bet faktiškai pati “Realpolitik” yra neatsiejama nuo žmogaus teisių veiksnio. Valstybės sekretorius George’as Marshall’is neabejotinai buvo teisus savo laiku perspėdamas Jungtines Tautas, kad nesiskaitymas su žmogaus teisėmis ir jų sutrypimas bet kuriame krašte ataidi į visą tautų bendruomenę ir ją veikia. Nes jei vyriausybė sistemingai nepaiso savojo krašto žmonių teisių, kaip tad ji gali būti patikima, kad gerbs kitų tautų teises ir nebus linkusi savo tarptautinių tikslų siekti prievartos ir jėgos keliu?
Žmogaus teisių instrumentas prieš žmogaus teises.
Juo tad piktesnės atrodo gyvenimo patyčios, kai šiandieną žmogaus teisių instrumentas faktiškai yra atkreiptas prieš tas valstybes, kurios žmogaus teises lojaliai respektuoja, o tuo instrumentu manipuliuoja tos valstybės, kurios pačios žmogaus teises yra sutrypusios. Per paskutinius du dešimtmečius totalitarinis pasaulis žmogaus teisių pretekstu nuolat atakuoja demokratinį pasaulį. Ir yra liūdna pripažinti, kad demokratinis pasaulis su tokia dalykų padėtimi apsipranta ir apie kontrataką nė galvoti nenori.
1975 m. Jungtinės Valstybės pateikė Jungtinėm Tautom pasiūlymą nutarimo, kuris atsišauktų į visus Jungtinių Tautų narius amnestuoti savo politinius kalinius. Motyvas: Jungtinės Tautos jau buvo priėmusios nutarimą dėl amnestijos Pietų Afrikos respublikos politiniam kaliniam ir nutarimą dėl amnestijos Čilės politiniam kaliniam. Jungtinių Tautų nutarimų toks atrankinis pobūdis pažeidžia žmogaus teisių integralumą. Arba tas pats žmogaus teisių mastas bus taikomas visom valstybėm, neatsižvelgiant į režimą, į valstybės didumą ir apsiginklavimą, arba, žmogaus teisių mastą individualizuojant pagal valstybės geografinę padėtį, režimo pobūdį ar kitas savybes, pačios žmogaus teisės pavirs tik sauvališku politiniu pretekstu su žmogaus teisių kauke. Tai ypač buvo ryšku žinant, kad P. Afrikos politiniam kaliniam amnestijos siūlymą pasirašė 23, o Čilės politiniam kaliniam amnestijos siūlymą — 16 valstybių, kurių politinių kalinių skaičius proporcingai gal nė nemažesnis kaip kad P. Afrikos ar Čilės, ir jų traktavimas negerėlesnis. Bet tas Jungtinių Valstybių siūlymas atsitrenkė ne į totalitarinių valstybių opoziciją, o į Jungtinių Valstybių europinius sąjungininkus, kuriem pasirodė nepriimtinas.
Kai Jungtinių Tautų organizacija faktiškai pasidarė instrumentu prieš žmogaus teises, natūraliai atsirado regioninė ir privatinė iniciatyva. Europos Taryba priėmė savo nariam - valstybėm žmogaus teisių apsaugos konvenciją, sudarė Žmogaus Teisių komisiją, įsteigė Strasbourge Žmogaus Teisių teismą. Tad žmogaus teisių vykdymo garantijos labiausiai išvystytos V. Europoje, kur jos faktiškai mažiausiai reikalingos, kur žmogaus teisių vykdymas turi senas tradicijas ir demokratines priemones.
Pasauliniu pločiu žmogaus teisių vykdymu sielojasi privatinės organizacijos: Tarptautinė Žmogaus Teisių lyga, Tarptautinė Amnestija (“Amnesty International”), Laisvės Rūmai (“Freedom House”) ir gal dar kitos. Šios privatinės organizacijos telkia žmogaus teisių pažeidimo faktus, skelbia raportus, stengiasi mobilizuoti viešąją opiniją ir per atitinkamas vyriausybes paveikti žmogaus teisių vykdymą atskirais konkrečiais atsitikimais. Šios labai girtinos privatinės iniciatyvos poveikis žmogaus teisių vykdymo bendrai padėčiai, suprantama, yra ribotas.
Nauja iniciatyva žmogaus teisių klausimu
Užtat juo didesnis susidomėjimas kilo visuose žmogaus teisių vykdymu labai suinteresuotuose sluoksniuose, kai 1976 ryšium su Jungtinių Valstybių prezidento rinkimais tas klausimas sulaukė naujos iniciatyvos. Jau 1976 Jungtinių Tautų pilnaties sesijai Valstybės sekretorius Kissingeris pabrėžė, kad žmogaus teisių klausimas yra “didžiausios reikšmės klausimas, labiausiai įpareigojanti mūsų laikų problema”. Bet ypač stiprų impulsą domesys žmogaus teisių vykdymo klausimu sulaukė iš demokratų partijos rinkiminės platformos. Mūsuose yra susidaręs klaidingas įspūdis, kad žmogaus teisių klausimu naujoji iniciatyva priklauso prezidentui Carteriui. Tikrovė betgi yra truputį kitokia.
Redaguojant demokratų rinkiminę platformą, mcgovernininkas Sam Brown’as pasiūlęs įdėti reikalavimą, kad demokratų vyriausybė nutrauktų visokią karinę paramą tom valstybėm, kurios nepaiso žmogaus teisių. Aišku, tas apimtų tik dešinės autoritarinius režimus, ne kairės totalitarinius. Jacksonininkai pasisakė prieš tokią šališką žmogaus teisių klauzulę ir pasiūlė kompromisą — palaikys mcgovernininkų siūlymą prieš dešinės autoritarinių režimų žmogaus teisių pažeidimus, jei mcgoveminkai palaikys jų, jacksonininkų, siūlymą prieš kairės totalitarinių režimų žmogaus teisių sutrypimą. Kompromisas įvyko. Prezidentinio kandidato Carterio atstovai buvo neutralūs. Kandidatas Carteris laikėsi platformos. Tačiau kad jos laikytųsi ir prezidentas Carteris, anaiptol nėra toks tikras daiktas.
Visi demokratiniai sluoksniai vieningai sutaria, kad dėl žmogaus teisių vykdymo visu pasaulio pločiu reikia kovoti ir visuose priespaudos ir prievartos kraštuose reikia siekti laisvės ir teisės. Tačiau į klausimą, kokiais ginklais tikslinga yra dėl žmogaus teisių vykdymo kovoti, kokiais keliais priespaudos ir prievartos kraštuose laisvės ir teisės pažangą kurti — atsakymai jau skirtingi. Tuo atžvilgiu jau nėra vieningo nusistatymo nei tarp demokratinių valstybių tarptautinėje plotmėje, nei pačių demokratinių valstybių politikai vadovaujančiuose sluoksniuose. Tuo atžvilgiu visai ryškios yra dvi srovės: tarkime — mažanorių ir daugianorių.
Ko nori mažanoriai?
Mažanoriai galvoja ir teigia, kad:
— agresyvus siekimas žmogaus teisių vykdymo gali atnaujinti tarptautinę įtampą ir vėl grąžinti “ledo laikus”;
— tylioji diplomatija gali laimėti daugiau ir esminių nuolaidų žmogaus teisių vykdymui, nekaip nuolatinis akių badymas priekaištais dėl žmogaus teisių paneigimo;
— agresyvus žmogaus teisių vykdymo siekimas gali net padidinti priespaudą;
— gali turėti neigiamo poveikio nusiginklavimo derybom;
— sovietinės priespaudos sušvelnėjimas veikiau ateis per vidaus evoliuciją, nekaip per užsieninius reikalavimus, kurie tegali būti žmogaus teisių reikalui “counterproductive”;
— demokratija apskritai tėra šiaurinio Atlanto tautų apraiška, ir, pasak George’o Kennan’o, jokiu būdu nėra “natūrali valdžios forma žmonėm anapus to siauro perimetro” ir būtų kvailas kaprizas užsispirti pataisyti ir pagerinti “didžiosios pasaulio dalies gyventojų politinius įpročius”;
— Vakarų Europos oficialiuosiuose sluoksniuose ir viešojoje opinijoje Jungtinių Valstybių pradėta kampanija už žmogaus teisių vykdymą sukėlė sumišimą, ypatingai V. Vokietijoje (“Welt-politik mit Fanfarenstoessen”);
— tarptautinės taikos išlaikymas branduolinio apsiginklavimo laikais yra aukščiausioji moralinė vertybė;
— pasak D. Britanijos užsienių reikalų ministro Oweno, visų vyriausybių pirmutinis uždavinys “pasirūpinti ir išlaikyti taikos ir saugumo sandarą, kurios ribose tegalima svarstyti, kovoti ir plėsti žmogaus teises”;
— Sovietinis disidentas Medvedevas yra apgailestavęs prezidento Carterio kampaniją sovietų disidentam paremti esant ne laiku;
— prezidento Carterio laiškas Sacharovui ir Bukovskio priėmimas buvo politinė klaida;
— Jungtinių Valstybių nusistatymas žmogaus teisių klausimu turi būti suderintas su europinių sąjungininkų nusistatymais ir atsiremti detente politika;
— Rytų-Vakarų santykiuos visos problemos yra tarpusavy susijusios ir žmogaus teisių vykdymo iš bendro konteksto išimti negalima;
— Sovietų Sąjunga Jungtinių Valstybių kampaniją už žmogaus teisių vykdymą apšauks “agresyvių imperialistinių jėgų” bandymu apnuodyti tarptautinę atmosferą ir detente politikos procesą;
— būtų labai apgailėtinos Jungtinių Valstybių pastangos Belgrado konferencijoje savo nusistatymais dėl žmogaus teisių apsunkinti Vakarų vieningumą.
Kuo remiasi daugianoriai?
Savo ruožtu daugianoriai galvoja ir teigia, kad
— Sovietų Sąjunga detente politikos žydėjimo metais nė per nago juodymą nesumažino savo ideologinės penetracijos į laisvąjį pasaulį ir Brežnevui niekados nesopėjo galvos, kai pasiprašydavo priimamas koks Marchais, Berlingueris ar Gus Hall’as, kodėl tad Jungtinių Valstybių prezidentui detente turi kliudyti priimti Bukovskį ar parašyti laišką Sacharovui?
— Sacharovas tvirtina, kad “ryžtingas ir nuolat stiprėjantis Vakarų visuomenės ir oficialių institucijų — iki pačių aukščiausiųjų — spaudimas, tiek ginant principus, tiek tam tikrus asmenis, gali turėti tik teigiamų rezultatų”.
— Prof. F. C. Barghoorn’as yra priėjęs išvadą, kad didžiausias atlydys Sovietų Sąjungoj buvo septintame dešimtmetyje, o detente klestėjimo metu prasidėjo žiauresnis dissidentų persekiojimas, nekaip bet kada;
— Vakarų suartėjimas su Sovietų Sąjunga be demokratėjimo Sovietų Sąjungos viduje pagal Sacharovą būtų blogiau nekaip nebuvimas jokio suartėjimo;
— supergalybių tarpusavio santykių raidai pagal Sacharovą esančios trys galimybės: (1) jų tarpusavio suartėjimo galimybė, Sovietų Sąjungai demokratėjant, (2) jų tarpusavio santykių įtampos didėjimo ir branduolinio karo grėsmės didėjimo galimybė, ir (3) demokratinių principų kapituliacijos prieš sovietinį šantažą, apgaulę bei smurtą galimybė;
— Mažanoriai, susirūpinę neerzinti Sovietų Sąjungos, nori žmogaus teisių vykdymo klausimus iš politikos lauko nukelti į humanitarinių dalykų sritį ir tuo būdu sužlugdyti Jungtinių Valstybių užsienio politikos tradicinius principus;
— Klaidinga nuomonė, kad reikalavimas Sovietų Sąjungai gerbt žmogaus teises yra pasikėsinimas pakeisti Sovietų Sąjungos socialinę santvarką; pagarba žmogaus teisėm neverčia keisti nei kolchozų sistemos, nei denacionalizuoti įmonių;
— Belgrado konferencija bus pirmas egzaminas Jungtinių Valstybių naujajai iniciatyvai žmogaus teisių klausimu;
— Jungtinės Tautos savo tikslais yra įsipageigojusios “žadinti ir drąsinti pagarbą žmogaus teisėm ir pagrindinėm laisvėm visų žmonių be skirtumo rasės, lyties, kalbos ar religijos”; tas įsipareigojimas galioja ir Jungtinėm Valstybėm ir Sovietų Sąjungai;
— paskutiniais dešimtmečiais tarptautinėje teisėje aiškus poslinkis į palankų žmogaus teisių visuotinumo interpretavimą;
— žmogaus teisių vykdymas yra Vakarų nepralenkiamas ginklas ideologinėje kovoje su komunistiniu pasauliu;
— tylioji diplomatija tikrai yra sėkminga atskirose bylose, bet tenkintis tik tuo būtų tolygu demokratijai susitaikyti su totalitarizmu;
— Jungtinių Valstybių užsienių politikoje žmogaus teisėm priklauso tokia pat vieta, kokią Sovietų Sąjungos politikoje užima marksizmas - leninizmas;
— žmogaus teisių vykdymo klausimas turi būti Jungtinių Valstybių užsienio politikos komponentas ir turėti aiškią programą, kas darytina;
— vadinama pastovioji vyriausybė, t. y. Valstybės departamento biurokratija esanti aiškiai nepalanki žmogaus teisių vykdymo naujajai iniciatyvai, ir jau yra aiškių ženklų, kad jos įtaka yra pasiekusi Valstybės sekretorių Cy-rus’ą Vance’ą, o gal ir patį prezidentą Carterį.
Prieš sunkų pasirinkimų
Netenka nė aiškinti, katroje pusėje stovi sovietų pavergtųjų tautų interesai, o su jais sykiu ir palankumas. Tačiau, skaitantis su tikrove, negalima nematyti ir to fakto, kad Jungtinių Valstybių naujoji iniciatyva žmogaus teisių vykdymo klausimu ne tik turi skaitytis su kairės totalitarinių ir dešinės autoritarinių režimų dideliu dėl to nepasitenkinimu ir, pirmiausia Sovietų Sąjungos, atitinkamais išpuoliais, bet turi skaitytis ir su tuo, kad nėra vieningo tam pritarimo nei savuose politikai vadovaujančiuose
sluoksniuose, nei europiniuose sąjungininkuose.
Žodžiu, žmogaus teisės dabartinei Jungtinių Valstybių vyriausybei yra iškėlusios labai didelį iššūkį, juo lemtingesnį, kad visuomenėje jau yra prigijusi nuovoka, jog prezidento Carterio politikos kertinis akmuo — grąžinti į Jungtinių Valstybių užsienio politiką moralinį vaidmenį. Taigi nuo to, kaip sėkmingai prezidentui Carteriui vyks su žmogaus teisių sukeltu iššūkiu susidoroti, daug pareis jo, kaip sakoma, būtis ar žūtis, daug pareis ir Jungtinių Valstybių prestižo kilimas ar kritimas.
Tur būt teisingas Harwardo istorikas prof. Laqueur’as tardamas, kad, kai galinga valstybė nesiryžta ir bijosi aiškiai pasisakyti ir veikti pagal savo nusistatymus ir visuotinai išpažįstamas vertybes lemtingoje pasaulio istorijos konjunktūroje, ji praranda savo tarptautinį autoritetą ir vairuoja į moralinį ir politinį nuosmukį.
Antra vertus, žmogaus teisių ir laisvės idėja per visus amžius veikė savo galinga traukos jėga ir juo galingesne veikia mūsų laikais. Ir, nors organizuotoje pasaulio bendruomenėje —Jungtinėse Tautose — šiuo metu vyrauja priespaudos ir prievartos atstovai, šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje, o pirmiausia totalitarinių režimų šalyse, sudaro tą nepalaužiamą atramą žmogaus ir tautų teisių vykdymui laimėti.
