SOVIETINĖS BIUROKRATIJOS MĮSLĖ
JONAS JURAŠAS
Prieš trejetą su viršum metų buvau atleistas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų. 1972 m. rugpiūčio 16 d. Kultūros ministro įsakymas buvo suformuluotas, kad esu atleidžiamas “kaip neužtikrinęs idėjinio-meninio vadovavimo teatrui“. Sovietinė visuomenė yra įpratusi prie gatavų, sakytum, užkeikimo, formulių ir paprastai nesusimąsto, kas iš tikrųjų slepiasi po jomis. Yra vienintelė instinktyvi sovietinių žmonių reakcija: pajusti šaltį paširdžiuose, susigūžti ir būti atsargiam su žmogumi, kuris aiškiai “pateko į nemalonę”. Tai ilgos sovietinių, ždanoviškų nutarimų, pasmerkimų tradicijos pasekmė. Ji eina nuo pirmųjų porevoliucinių įsakų dėl įvairaus plauko “oportunistų” ir kitų laisvamanių iki mūsų dienų “piktžolių” naikinimo praktikos “sveikame” socialistinio realizmo mene.
Bet kas iš tikrųjų slėpėsi po šia biurokratinio ritualo formule? Kas yra idėjinis ir meninis vadovavimas? Ką tas turi bendro su tikra kūryba? Ir kokios buvo realios mano atleidimo priežastys?
Gyvendamas sovietijoje, žmogus yra pratęs prie visuotinio daugiaaukščio vadovavimo viskam: ideologijai, filosofijai, tariamam dvasiniam gyvenimui, kultūrai ir t.t. Partinis vadovavimas yra diferencijuojamas pagal svarbą. Pavyzdžiui, teatro priklausomybė šioje vadovavimo hierarchijoje yra viena iš svarbiausių todėl, kad teatras turi betarpišką ir masinę sugestiją publikai. Taigi, atidžiai vadovaujama kiekvienai teatro ląstelei. Neperėjęs per daugelio instancijų pakopas, negali pasirinkti nei pjesės, nei aktorių, nei iš esmės realizacijos formos. Kokias vadovavimo funkcijas gali turėti teatro vyr. režisierius, jeigu jam vadovauja teatro partinė organizacija, meno taryba, direkcija, miesto partinė valdžia ir tiesiogiai atsakingas Kultūros Ministerijos aparatas, kuriam savo ruožtu vadovauja CK, KGB? O visam respublikos vadovavimui vadovauja Maskva. Ir kaip taisyklė visose šitose instancijose sėdi darbuotojai itin tolimi nuo meno, bet beatodairiškai tvarkantys meną. Taigi vyriausiojo režisieriaus vadovavimo teatrui funkcija lieka minimalios, greičiau primenančios laviruojančio tarp aukštų kėdžių diplomato pareigas.
Šiandien atsidūręs kito mentaliteto pasaulyje, aš jau su nuostaba prisimenu šitą vadovaujančiųjų Babelio bokštą, ir nebegaliu suprasti, kaip galima vadovauti menui, kurio pati prigimtis yra priešiška bet kokiam vadovavimui. Ten gyvendamas dažnas žmogus apie tai net nesusimąsto.
Man buvo leista vadovauti Kauno dramos teatrui šešetą metų (visumoje išdirbau teatre 10 metų). Per tą laiką Kauno dramos teatras išpopuliarėjo ir buvo plačiai žinomas sovietinėj visuomenėj. Mano pastatyti spektakliai kėlė didelį publikos nuomonių pasikeitimą, susilaukė panegyrikos spaudoje, nors buvo nutylima esminė mano pastatymų pusė, labiausia ir traukusi žiūrovus. Visuomeninės opinijos veikiama, ir pati valdžia suteikdavo man garbės raštų ir premijų. Taigi meninis spektaklių lygis turėjo visuotinį pripažinimą. Kurgi slėpėsi mano ydos? Matyt, idėjiniam vadovavime. Nors oficialiai socialistinio realizmo metodologijoj idėjinė ir meninė kūrinio pusė yra viena nedaloma sąvoka, — realybėje tarp šių sąvokų žiojėja praraja, kuri yra pražudžiusi ne vieną menininką, net tokius socialistinio meno kūrėjus, kaip Mejercholdas, Tajirovas, Michoelsas. Buvo išnaikinta ir nušluota dešimtys teatrų sovieti-joje, daugeliui metų paralyžuoti lietuvių teatralai — režisierius Juknevičius, Jakševičius, Miltinis, scenos dailininkas Truikys ir kt.
Cenzūros praleisti, bet savo dvasia svetimi oficiozo doktrinoms ir tuo pačiu idėjiškai ydingi spektakliai yra akylai stebimi ir kaip nuodėmės registruojami kiekvieno menininko “asmens byloje”. Ir jeigu menininkas kartą ryžosi ginti savo meninės sąžinės teisę ir kurti pagal ją, anksčiau ar vėliau jis prieis liepto galą, t. y. iki galo išpildys savo nuodėmingą asmens bylą ir atsistos prieš dilemą: pasiduoti oficiozo reikalavimams, kitaip sakant, lėtai degradacijai, arba sueiti į neišsprendžiamą konfliktą. Tada jam nebus užskaityta į nuopelnus ne tik jo spektaklių pasisekimas (priešingai, tai taps papildomais kaltės įrodymais), bet ir sąjunginiai apdovanojimai. Toks paradoksas įvyko ir su manimi.
Po to, kai buvau pašalintas iš režisieriaus pareigų, mano teatrui buvo suteikta sąjunginė pereinamoji Raudonoji vėliava už sėkmingiausią teatrinį sezoną Sovietų Sąjungoje, taigi, už tą patį idėjinį - meninį vadovavimą, už kurį aš buvau pašalintas. Tai tik vienas iš daugelio būdingų sovietinei tikrovei nesusipratimų, kurie savaip išreiškia jos esmę.
Mįslingų biurokratiškų “užkeikimų” prasmė yra paprasta ir grubi: “Kas ne su mumis — tas prieš mus”. Ji nedaug pasikeitė nuo Stalino laikų. Ir net nereikia būti socializmo priešu, kad tau būtų pritaikyta šita nerašyta taisyklė. Sovietijoje yra daug taip vadinamų nepriimtinų menininkų (rašytojų, skulptorių, tapytojų ir pan.), kurių vienintelis nusikaltimas yra noras išreikšti savo vidinį pasaulį per kūrybinį aktą. Kaip bebūtų keista, tikra kūryba tampa pavojingesnė už tendencingą. Oficiozas yra žymiai atlaidesnis, kartais net tolerantiškas, autoriams, kritikuojantiems “atskirus socialistinės sistemos trūkumus”, nes neesminė kritika reiškia norą taisyti sistemą. Man lengviau praleisdavo spektaklius su atvirai kyšančiais kritikos dygliais, ir negailestingai cenzūra karpydavo tuos, kurie išreikšdavo universalų žmogiškos būties tragizmą. Nes pagal socialistinio realizmo taisyklę tarybinis menas turi būti optimistiškas.
Dabar, atsidūręs priverstinio emigranto padėtyje, aš galiu per distanciją pažvelgti į savo kelią. Iš vienos pusės, mano pavyzdys yra tik vienas iš daugelio. Jis tik ryškiau liudija sovietinio menininko tragizmą. Iš kitos pusės, man teko išimtinai sėkminga dalia — laikinis konjunktūros palankumas (1966 - 1971), kiek švelnesnis Lietuvos kultūrinis klimatas ir gal būt kai kurie kiti neapčiuopiami sovietinės tikrovės paradoksai. Aš buvau laikomas talentingu sovietiniu režisieriumi, kurio laukė svaiginanti karjera. Atrodė, kad vienintelis mano trūkumas yra jaunatviškas maksimalizmas ir nesugebėjimas laviruoti. Išmokęs diplomatijos meno ir atsikratęs donkichotiškumo manijos, aš galėjau tapti deramu ir sočiu sovietinės tikrovės apologetu. Su pagyrimu baigiau Valstybinį Maskvos Teatrinį institutą (Gitis). Po pirmųjų sėkmingų spektaklių buvau paskirtas vyriausiu režisierium vienam iš žymiausių Lietuvos teatrų. Man buvo leista pastatyti daugelį įvairaus žanro spektaklių, kurie ne vieną šokiravo savo drąsa ir novatoriškumu. Iš pradžių į tai buvo žiūrima gana atlaidžiai, kaip į žaismingą eksperimentą. Bet palaipsniui mano spektakliai pradėjo kelti vis didesnį susirūpinimą. Cenzūros akis darėsi vis budresnė, spektaklių kopiūros vis didesnės ir mano “nuodėmių” byla vis storesnė. Pradėjo veikti bendras sovietinės tikrovės dėsnis: menininko galimybės atvirkščiai proporcingos jų realizacijai. Kuo stipriau manyje brendo mano meniniai įsitikinimai ir teatro paskirties suvokimas, tuo kiečiau veržėsi cenzūros varžtai. Kuo brandesni darėsi mano spektakliai, tuo sunkiau jie skynėsi kelią į visuomenę. Du paskutinieji spektakliai — Šekspyro “Makbetas” Maskvos “Sovremeniko” teatre ir J. Grušo “Barbora Radvilaitė” — buvo uždaryti po generalinės peržiūros. Tai galutinai užaštrino palaipsniui brendusį mano konfliktą su oficialiom institucijom. Pajutau, kad mano pasirinktas kūrybinis kelias neturi perspektyvos. Aš turėjau pasirinkti: atsisakyti savęs ir tapti tuo, ko iš manęs buvo laukiama iš pat pradžios, arba pasipriešinti prieš despotišką meno pavergimą. Aš pasirinkau pražūtingą protesto kelią. 1972 m. rugpiūčio 18 d. parašiau atvirą protesto laišką, kur išdėsčiau savo meninius įsitikinimus ir atsisakiau toliau eiti į kompromisus su savo sąžine. Tai buvo priimta kaip iššūkis ne tik valdančiųjų institucijų, bet ir “blaivaus proto” mano šalininkų, linkusių praktikuoti vergiško prisitaikymo teoriją.
Valdžios reakcija į mano laišką buvo staigi ir beapeliacinė. Iš karto, atgaline data, buvau pašalintas iš vyr. režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre. O protesto laiškas — mano kūrybinio kelio galutinė išdava — buvo nutylėtas atleidimo įsakyme. Toks neleistinas sovietiniam menininkui mano poelgis pasiliko tik potekstėje standartinės formulės — “atleidžiamas, kaip neužtikrinęs idėjinio - meninio vadovavimo teatrui”. Oficialioj sovietinio teatro istorijoj mano atleidimo iš teatro mįslė ir liks neįminta.
Plačiosios visuomenės tarpe mano protestas sukėlė karštą ir prieštaringą reagavimą. Nors mano atviras laiškas nebuvo paskelbtas sovietinėje spaudoje, jis greitai plačiai paplito ir ėjo per rankas, nusirašinėjamas, kaip samizdatas. Man nežinomu būdu, per rankų grandinę jis pasiekė vakarus, kur buvo išspausdintas lietuvių, anglų ir kt. kalbomis. Man buvo grasinama teismu, jei bus įrodyta, kad laišką perdaviau pats. Dvejus metus gyvendamas be teatro, nuolatinėje netikrumo ir grėsmės atmosferoje, aš galėjau tik stebėtis, kad mano vienišas balsas iš tylos kontinento pasiekė laisvą krantą ir susilaukė atgarsio. Gal būt, tai mane ir išgelbėjo nuo tylios pražūties.
Visos tremties programos tegali būti prielaidomis grįstos.
Programos gali būti gerai ir labai gerai parašytos, bet programą skelbiančios politinės grupės darbai gali eiti šalia programos ar net prieš ją. Už tat, be programos, grupės veidą stipriau nušviečia jos darbai.
Juozas Brazaitis
