LAISVĖS VEIKĖJŲ TIPAI

JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAZAITIS

Nuotrauka Vytauto Maželio

JUOZAS BRAZAITIS

Ilgas laikas, neįvykusios viltys, geriau pažintos Vakarų politinės tendencijos, savų laisvinimo veiksnių autoriteto susvyravimas, naujų žmonių ir idėjų atėjimas į gyvenimą ir visa eilė kitų priežasčių paveikė lietuvių pažiūras ir nuotaikas dėl laisvės kovos. Nesumažėjo nepriklausomybės troškimas. Tik ėmė skirtis nuomonės dėl kelių į ją. Pagal tai susidarė skirtingo galvojimo tipai.

(1)    Tradicinis tipas. — Tai žmonės, kurie savo galvojimu suaugę su nepriklausomos Lietuvos demokratiniu laikotarpiu, iki 1926, ištikimi to meto visuomenės pasiskirstymui grupėm, siekia jas išlaikyti ir čia; paversti jas — ir tik jas — tautos valios reiškėjom ir šiuo metu. Šio tipo žmonių daugiausia susitelkę Vliką sudarančiose grupėse.

(2)    Revoliucinis tipas. — Tai žmonės, savo galvojimu susiję su rezistencine veikla Lietuvoje. Pogrindyje negalėjo būti rūpesčio reprezentacija, o tik veiksmais. Jiems ne tai svarbu, kieno vardu bus padaryta, bet kad būtų padarytas veiksmas, kuris, jų įsitikinimu, yra naudingas Lietuvos reikalui. Jiems rūpi ne esamos padėties išlaikymas, bet palankesnės Lietuvai padėties ieškojimas: nesitenkinimas inkorporacijos nepripažinimu, bet pozityvios laisvinimo programos reikalavimas. Šio tipo žmonės stipriausiai praktiškai pasireiškė Los Angeles susidariusiame rezoliucijų komitete, vadovaujamame L. Valiuko. Jei valstybės departamentas laikosi status quo padėties, tylėjimo linijos pavergtų tautų klausimu, tai šio tipo veikėjai drįsta laužyti departamento liniją, eidami į Kongresą ir siekdami, kad Kongresas nutartų kelti J. Tautose Baltijos valstybių klausimą. Reprezentacijos nesiekdami, iniciatoriai savo idėją norėjo įsiūlyti Altui, bet kai Altas atsisakė, jie išėjo viešumon ir susilaukė pasipriešinimo iš kai kurių Alto narių, kurie nenori eiti prieš departamento veiklą, bet susilaukė paramos iš rezistencinių grupių, iš Vliko kai kurių narių ir šiaip niekur nepriklausančių piliečių. Jų veiklos reikšmė ne ta, kad Kongresas ims ir nutars. Reikšmė ta, kad per metus ir antrus klausimas judinamas, populiarinamas lietuvių visuomenėje, tarp Kongreso narių ir ardo tylą, kurioje būtų norima Lietuvos klausimą įšaldyti.

(3) Prisitaikėlinis tipas. — Tuo terminu norima ne asmenis vertinti, bet apibūdinti. Tai žmonės, kurie linkę prisitaikyti prie esamos padėties ir paimti iš jos tai, kas šiuo metu galima. Dažniausiai prisitaikėlis ima tai, kas jam asmeniškai naudinga. Tačiau prisitaikėlių esti ir su visuomeniniais siekimais. Lietuvos laisvės kovoje, kai jie nemato realių galimybių laisvei pasiekti, jie linksta laisvės siekimą ir reikalavimą atidėti į šalį ir siekti mažesnio dalyko — ryšių su “tauta”.

Prisitaikėlinis žmogus nebūtinai turi būti paveiktas sovietinės įtakos. Jis gali būti paveiktas savo logikos, galvodamas, kad per “ryšius” bus galima pradėti “dialogą” su atskirais žmonėm iš Lietuvos. O kalbantis su jais bus galima juos paveikti — juos stiprinti ir stiprėti patiem. Dar greičiau jis galėjo būti paveiktas amerikiečių — sovietų mainų programos. Kultūrinis bendravimas su “kraštu” turėtų būti amerikinės mainų programos pratęsiamas į Lietuvos teritoriją. Ta grupė amerikiečių, kuri įtaigojo savo vyriausybę veikti per kultūrinius mainus, turi savo šalininkų ir tarp lietuvių . . .

(4) Jaunasis veikėjas. — Jaunoji lietuvių karta, jau Vakarų mokyklų parengta, save apibūdina kitokią nei vyresnioji Lietuvoj augusi. Čia rūpi tik vienas tos jaunosios kartos aspektas — jos santykis su Lietuva ir jos laisvės kova . ..

. . . būti jaunajai kartai lietuviais reikia būti sykiu rezistentais, rezistentais prieš tą dvasią, kuriai svetima auka, svetima valios pastanga, svetimas yra pareigos pajautimas.

Tokios rezistencijos vyskupas Fulton Sheenas šaukte šaukėsi, kreipdamasis į Amerikos jaunimą (Journal American, 1964.

VII.25). Jis pramatė: jei nebus rezistencijos dvasios, Amerikai gresianti katastrofa. Tai minčiai paremti jis kartojo net ir buv. Amerikos politikos planuotojo Kennano žodžius, kad rungtynių su Sovietais Amerika neatlaikys, jei jos žmonėse bus tokia moralinė dvasia, kokia yra šiuo metu.

Logiška tad galvoti, kad tie iš lietuvių jaunosios čia augusios kartos, kurie pasirenka ištikimybę Lietuvai ir lietuviškumui, vadinas, pasirenka rezistenciją, jie virsta stiprybės šulais tiek Lietuvai, tiek ir Amerikai. Ir priešingai.

Žmonių su aukos dvasia, žmonių, rezistuojančių prieš niveliuojančią oportunistinę aplinką, paprastai yra mažuma. Kiek tokių žmonių yra tarp lietuvių jaunimo Vakaruose, jokia statistika neparodys. Bet jų yra, ir jie yra druska. Juos parodys ir dabar jau rodo jų realūs darbai — šiuo tarpu veržimasis į kitas tautas ir į Amerikos intelektualinį gyvenimą ir formavimas Lietuvai palankios opinijos bei skelbimas faktų tose intelektualinėse sferose, kurios ligi šiol kaip tik mažiausiai palankios Lietuvos reikalui.

Alto kongresas Washingtone (1964) pademonstravo jaunosios kartos savus žingsnius laisvės kovoje. Mažiau ar daugiau vykę, bet tai tautiniu atžvilgiu gyvų žmonių žingsniai. Jie darys klaidų kaip ir karta prieš juos. Jie klaidžios mokykloje išmoktame pragmatizme, kuris nuvertina visas vertybes ir į jas leidžia žiūrėti su ironija. Klaidžios tariamame objektyvizme, kuris sakys, kad sovietinius šaltinius galima imti kaip mokslo objektyvius duomenis, o bėglių nuo komunizmo liudijimus reikia priimti kritiškai, nes tai suinteresuotųjų liudijimai. Jie klaidžios tikėdami, kad galimas nuoširdus dialogas tarp komunisto ir nekomunisto. Bet tarp tų klaidų, kurias jiems pakiša mokykla ir aplinka, jie išmoks pagaliau atskirti tiesą iki gelmės nuo tiesos, kurios padažu yra aptraukta viduje gryniausia klaida. Kitais metodais, gal būt, kitokiom ir organizacinėm formom šios kartos žmonės sieks betgi tos pačios idėjos kaip ir prieš juos ėjusi karta — Lietuvos laisvės.

Yra pagrindo išvadai, kad porą dešimtmečių jau trukusioje laiko distancijoje laisvės kova ne siaurėja — ji plinta horizontaliai ir vertikaliai — apima ne tik Baltijos tautas, bet visus pavergtuosius ir jiems simpatizuojančius laisvės draugus vakariečius bei jų organizacijas; laisvės kova iš nueinančios kartos persilieja į ateinančią kartą.

Tie, kurie pradėjo kovą, pergyveno jos tragizmą, jausdamiesi esą kovoje vienų vieni, jei dar būtų tarp gyvųjų, galėtų pratarti; rodos, jau esame nebe vieni.

REDAKCIJOS PASTABA Čia spausdinama ištrauka iš prof. Juozo Brazaičio knygos “Vienų vieni’’, kurią 1964 išleido Į Laisvę Fondas. Knyga buvo paskelbta N.E. Sūduvio slapyvardžiu. Skaitytojas lengvai galės pastebėti, kad prieš vienuolikų metų Brazaičio skelbtos mintys tebėra aktualios ir šiandien.