RADIJAS IR TELEVIZIJA

AKTUALIOS PASTABOS

KUN. K. PUGEVIČIUS

Progos

Radijo bei televizijos komunikacijos priemonės yra nepigios, gana specializuotos ir ne visiems prieinamos. Tačiau reikia sakyti, kad, norintiems kitataučius supažindinti su lietuviškais reikalais, o ypač su tėvynės padėtim, yra galimybių, kurių mes kartais neišnaudojame. Čia kalbame ne apie lietuviškas valandėles, bet apie programas, kurios pasiekia platesnę visuomenę.

Kaip mums prieiti prie tokių programų? Reikia suprasti, kad uždavinys bus lengvesnis, jei stengsis platesnė lietuviškos visuomenės dalis, arba kuri nors organizacija. Pavienis asmuo be užnugario rečiau gaus progą prisiartinti prie mikrofono arba pasirodyti ekrane.

Norėdami pasinaudoti šiomis priemonėmis, pirmiausia turėtumėm savo tarpe susiieškoti kelis jaunesnio amžiaus žmones, kurie laisvai susikalbėtų su amerikiečių radijo bei televizijos stočių personalu.

Aišku, norį atstovauti lietuvių reikalus, turėtų būti pakankamai susipažinę su lietuvišku gyvenimu. Kai susidegino Romas Kalanta, arba kai Simas Kudirka buvo sovietams sugrąžintas, daugelis radijo ir televizijos stočių būtų mielai padarę interview su Bendruomenės vietiniu pirmininku, ALT-os atstovu, parapijos kunigu, arba kurios nors lietuviškos organizacijos atstovu. Šis būtų galėjęs papasakoti vėliausius faktus apie Kalantą, Kudirką ir pagrindinius istorinius faktus, sudariusius tų įvykių foną.

Norėdami pasinaudoti radijo arba televizijos priemonėmis, turėtumėm būti gerai susipažinę su kolonijos žmogiškais resursais. Ne visuomet organizacijos seniūnas gali būti geriausias “spokesmanas” bet kuriam tikslui. Reikia išvaizdos, iškalbos ir žinių. Kartą pastatėm gana subrendusį jaunuolį atsakinėti į klausimus apie Kalėdų šiaudinukus. Vargšas, pinną kartą patekęs televizijoje, susijaudino ir, visiškai pasimetęs, neišnaudojo gražios progos.

Greitai išeis Solženicino Gulag Archipelago antrojo tomo anglų kalba vertimas, ir dar kartą pakils amerikiečių susidomėjimas sovietų kaliniais. Ta proga, jei turėtumėm savo vietovėje žmonių, kurie asmeniškai buvo sovietų tardomi arba kalinami, turėtumėm juos vietinėms stotims pristatyti.

Yra svarbu būti susipažinusiems su įvairiomis programomis. Pasitaiko progų ne vien žinioms skirtu laiku. Pavyzdžiu yra “pasikalbėjimų” programos, angliškai vadinamos “talk-shows”. Tokių programų vedėjai nuolatos ieško naujos, įdomios medžiagos, ir juo daugiau tokia medžiaga yra kontraversinė, tuo daugiau vilties, kad ji bus panaudota.

Pavyzdžiui, Chicagos mieste adv. Povilas Žumbakis, susirūpinęs, kad įvykiai Čilėje per vieną telefoninio pasikalbėjimo (“Telephone talk”) programą buvo pateikti per daug vienašališkai ir komunistams palankiai, susisiekė su tos programos vedėju ir išreikalavo iš jo galimybę pristatyti žmones, kurie kitaip į klausimą žiūri.

Ryšiai

Aišku, tokių progų dažniau susidaro tam, kuris susipažįsta su stoties personalu ir palaiko su juo ryšius. Toks ryšių turėjimas nedaug reikalauja laiko ir išlaidų. Pagrindiniai asmenys, su kuriais ryšius reikia palaikyti, yra stoties naujienų redaktorius ir “Public Service Director”.

Ir vienam ir antram rūpi turėti gerus santykius su įvairiais vietovės asmenimis. Reikėtų šiuos žmones dažniau pasikviesti į mūsų koncertus, arba į tokius parengimus, kuriuose jiems nereikėtų kalbas sakyti. Dabartinis katalikų žinių agentūros (National Catholic News Service) vedėjas skaitosi lietuvių dideliu draugu nuo dienos, kada jis buvo pakviestas pasiklausyti Čiurlionio ansamblio, ir, ten būdamas, susipažino su keliais lietuviais.

Žinodami, kokių įvairiose vietovėse turime resursų (tautinių šokių grupių, chorų, dailininkų ir pan.), mes galėtumėm dažniau pasinaudoti radiju arba televizija. Tam tikslui ypatingai naudinga susipažinti su stoties “Public Service Director”. Tas asmuo, ypač švenčių proga, dažnai trokšta tokių vietinių talentų, kuriems nereikia mokėti. Ir tokiomis progomis galima rasti galimybių iškelti Lietuvos klausimą.

Norint prieiti prie tų radijo bei televizijos programų, kurios priima svečius nemokamai, reikia ir tam tikro veržlumo. Per devynerius metus man teko paruošti 1000 televizijos ir dar daugiau radijo programų. Dažnai atsitikdavo, kad kuris nors interesantas paskambina arba parašo laišką, pasipasakodamas apie save, savo organizaciją ir prašydamas progos pasirodyti. Gal tuo metu nebūna galimybių tą žmogų pasikviesti, o gal iš viso jo reikalas atrodo neaktualus, tačiau kai jis už poros savaičių arba už poros mėnesių vėl prisistato, pasitaiko, kad jo siūlomos medžiagos kaip tik reikia. Angliška patarlė — “The squeaking wheel gets the grease”.

Įdomių galimybių sudaro tam tikros kultūrinės programos, ypač per radijo FM stotis. Visi gerai žino prof. Jokūbo Stuko seniai vedamą lietuvių radijo valandėlę, kurią transliuoja komercinė stotis iš New Yorko. Bet prof. Stukas panaudoja dar kitą gražią progą kas savaitę perduoti lietuviškos muzikos ir minčių per Seton Hall Universiteto radijo stotį. Jam tas kainuoja laiko ir darbo, bet už laiką nereikia mokėti. Įdomią programą per vieną Bostono radijo stotį perduoda Perkūno Kru-konio vadovaujama jaunimo grupė, išnaudodama lietuviškam reikalui panašią progą.

Naujos priemonės

Vis daugiau vietovių kas metai įveda angliškai vadinamą “cable television” arba CATV (Community Antenna Television). Tai yra nauja komunikacijos priemonė, kuri taipgi gali duoti mums gerų progų be didelių išlaidų prabilti į kitataučius. Kadangi “kabelio televizija” atidaro didesnį skaičių kanalų, naujos kabelio firmos dažnai ieško įdomios medžiagos iš vietovės žmonių.

Lacrosse, Wisconsin, viena kabelio televizijos firma prieš keletą metų pavedė vieną kanalą nemokamai vienuolei, kad ji galėtų transliuoti mokykloms programas. Mat, naujai firmai rūpėjo užpildyti dešimtį naujų kanalų programomis.

Nesakau, kad kuri nors kabelio firma tikrai duotų lietuviams televizijos kanalą nemokamai. Tačiau su laiku kai kuriose vietovėse bus dažnesnių progų įvairioms tautinėms mažumoms pasirodyti televizijoje prieinamomis sąlygomis.

Tada, norėdami pristatyti įdomios medžiagos, negalėsime pasitenkinti tautinių šokių grupėmis ir chorais. Norėsime parodyti platesnį lietuvių gyvenimą. Tam bus galima pasinaudoti mažesnio formato “videotape” aparatais, kuriais įmanoma užfiksuoti mūsų koncertus, parodas, bažnytines apeigas, ir pan.

Jau dabar Jonas Boguta Chicagos apylinkėje, o gal ir kiti kitur, yra susidomėjęs šia nauja technika, kuri skiriasi nuo filmavimo. Bogutai per universitetą yra prieinamas toks kilnojamas “videotape” aparatas, kuriuo jis gali užfiksuoti parengimus, parodas, koncertus, ten, kur jie vyksta. Kol dar negalima tokios medžiagos (dėl techniškų kliūčių) transliuoti per televiziją, ją įmanoma tam tikrais prietaisais rodyti namuose, salėse ir mokyklose.

Jei dr. Boguta, mūsų organizacijų arba kurio nors fondo remiamas, pajėgtų įsigyti nuosavą “video” aparatą, jis galėtų įdomios ir naudingos medžiagos užfiksuoti. Artimoje ateityje aparatai, su kuriais tokias juostas būtų galima rodyti šeštadieninėms mokykloms, parapijoms, organizacijoms, bus taip lengvai prieinami, kaip dabar “taperecorders”.

Jeigu mes jaučiame, kad mums jau 19-tame šimtmetyje buvo svarbu turėti spaustuves, leidyklas, tai kodėl šiandien nepasinaudoti naujomis priemonėmis lietuviškai minčiai skleisti savo ir kitataučių tarpe?