BŪTINA POLITINIŲ GRUPIŲ KONSOLIDACIJA

PRANAS ALGIS RAULINAITIS

Kai kurioje mūsų spaudoje yra įsigalėjusi tendencija frontininkuose įžiūrėti uodegas ir ragus. Esu tikras, daug kas pastebėjote, kad, išrinkus į septynių asmenų valdybą du frontininkus, pasigirsta gūdūs korespondentų įspėjimai: “frontininkai perėmė” tos ir tos organizacijos valdybą. Taip pat, jei kuris iš Fronto Bičiulių iškelia kurio nors veiksnio perorganizavimo klausimą — pasipila užmetimai: “frontininkai griauna, nori sugriauti”; o jei korespondentas kiek bailesnis, tai — “jau ir sugriovė” tą ar kitą veiksnį. Tad, prieš pradedant šias svarstybas, pavadintas “VLIK-o reorganizacija”, noriu visus užtikrinti, kad neturime jokio tikslo sugriauti VLIK-ą, bet tik sekame VLIK-o seimo, įvykusio Detroite 1971 metų gruodžio mėn. 4-5 dienomis, nutarimą, kuris skamba: “Seimas paveda VLIK-o valdybai paruošti iki sekančio seimo VLIK-o praplatos projektą, kuris apimtų ir jaunimo įjungimą į VLIK-o organizaciją bei Lietuvos laisvinimo darbą”.

VLIK-o valdyba tam nutarimui vykdyti sudarė vadinamą “Praplatos komisiją”, kuri 1972 metais lapkričio mėn. Clevelande padarė tuo klausimu pranešimą, taip pat ten ir LFB atstovai pasisakė tuo klausimu, įnešdami konkrečius pasiūlymus. Deja, viskas taip ir liko gražiais žodžiais. Bet VLIK-o seimo atstovai ir toliau sielojosi šiuo klausimu ir, štai, 1973 metų seime Toronte vėl buvo priimtas nutarimas, kuriuo VLIK-o valdybai ir tarybai pavesta sudaryti VLIK-o statuto pakeitimo komisiją ir kitam seimui pristatyti konkrečius projektus. LFB ir vėl Toronto seimui įteikė savo konkrečius pasiūlymus VLIK-o reorganizavimo klausimu.

Tad, kaip matote iš to trumpo įvado, šios svarstybos neturi tikslo VLIK-ą griauti. Norima jas panaudoti kaip vieną iš priemonių paryškinti visuomenės nuomonę šiuo svarbiu klausimu. Tad, galime pradėti šias svarstybas, priimdami pagrindinę premisą, kad VLIK-as yra Lietuvos valstybingumo tęsėjas ir pabandykime trumpai, prabėgomis paliesti jo atsiradimo ir gyvavimo istoriją.

Po 1926 metų perversmo Lietuvoje visa valstybinė galia pamažu buvo sutelkta Respublikos prezidento rankose. Jis skyrė ir atleido ministerius pirmininkus, jis skelbė ir atšaukė sustiprintos apsaugos arba valstybės gynimo metą, jis sprendė mobilizaciją, karą, taiką, skyrė ir atleido pasiuntinius kitoms valstybėms. Visos čia išvardintos (šis sąrašas toli gražu nėra pilnas) Respublikos prezidento prerogatyvos, numatytos 1938 metų konstitucijoje. Nežiūrint šių visų beveik absoliutinių galių, 1940 metų birželio įvykiai užklupo Lietuvą neparuoštą, ir pats prezidentas pasitraukė iš Lietuvos. Deja, tas jo pasitraukimas nebuvo politiškai išnaudotas Lietuvos labui. Nebuvo pareikšti regimi protestai, nebuvo sudaryta vyriausybė, ir Lietuvos valstybingumo tęstinumas laikinai nutrūko. Kiek vėliau vyriausybės vietoje susidarė Tautinis Lietuvos Komitetas, pirmininkaujamas Ernesto Galvanausko, savo laiku buvusio Didžiojo Vilniaus Seimo nario, Informacijos biuro Paryžiuje (1919 m.) organizatoriaus, Taikos konferencijos 1919 delegato, tris sykius buvusio ministeriu pirmininku ir vedusio ne vieną ministeriją. Be E. Galvanausko į šį komitetą įėjo ir keturi diplomatinės Lietuvos tarnybos nariai.

Kiek vėliau, 1940.XI.11, Berlyne plk. K. Škirpos suorganizuojamas Lietuvių Aktyvistų Frontas, iš kurio išsirutuliojo Lietuvių Frontas ir po to Lietuvių Fronto Bičiuliai. LAF ėmėsi organizuoti rezistencinio sąjūdžio tinklą krašte ir suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos istorijoje, suplanuodamas ir pravesdamas 1941 m. birželio mėnesio sukilimą prieš rusiškąjį okupantą. Tas sukilimas atstatė Lietuvos suverenumo vykdymą, krašto vadovybės priekyje pastatydamas Laikinąją vyriausybę. Nuo 1941.VII.5, vokiečių okupacinei valdžiai sustabdžius Laikinosios vyriausybės veikimą, Lietuva grįžo į panašią padėtį, kuri egzistavo Respublikos prezidentui pasitraukus, be jokių apčiuopiamų pastangų Lietuvos valstybingumui pratęsti. Valstybingumo tęstinumas perėjo į visuomeninę plotmę.

Pogrindyje atsidūrusios veikliosios grupės susirikiavo į senąsias partijas ir į naujai atsiradusius rezistencinius sąjūdžius. Šios partijos ir grupės 1942 m. viduryje susiorganizavo į du centrus: Vyriausią Lietuvių Komitetą, susidedantį iš laicistinių grupių — socialdemokratų, valstiečių liaudininkų, tautininkų, nacionalistų ir laisvės kovotojų; ir Tautos Tarybą, kurią sudarė katalikiškos grupės — krikščionys demokratai, Darbo Federacija, Lietuvių Frontas ir Vienybės Sąjūdis.

Pogrindžio veikla buvo plati ir efektinga, bet politiniai vadovai vis nepajėgė susitarti ir įsteigti vienos bendros vadovybės. Ta apgailėtina padėtis tęsėsi iki 1943 metų vidurvasario, kada prasidėjo rimti pasitarimai. Pagaliau buvo susitarta, kad centrinį pogrindžio organą sudarys politinės partijos, turėjusios demokratiniuose seimuose savo atstovus, ir kovos organizacijos, pasireiškusios savo veikla. 1943.XI.25 virš minėtų devynių organizacijų atstovai susirinko pirmo posėdžio. Šie vyrai suprato turį visos tautos įgaliojimą ir, kaip revoliucinė organizacija, galį veikti valstybingumo tęstinume. Kitame posėdyje buvo parinktas vardas — Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas — ir išrinktas prezidiumas, kuriam pirmininkavo Steponas Kairys. 1944.II.16 VLIK-as paskelbė savo deklaraciją, kuri ir dabar dar nustato organizacinius principus ir veiklą. 1944 m. balandžio mėnesį gestapas iššifravo VLIK-o sudėtį ir suėmė daugumą jo narių. Į jų vietą grupės paskyrė naujus atstovus ir veikimas vyko toliau. Matydama, kad bolševikai artinasi, VLIK-o valdyba paskyrė delegaturą Vokietijoje, į kurią įėjo prel. M. Krupavičius, R. Skipitis ir V. Sidzikauskas, ir taip pat išleido atsišaukimą, ragindama nesitraukti iš krašto. Deja, pati VLIK-o vadovybė šio savo atsišaukimo nepaklausė ir pasitraukė. Krašte liko tik Lietuvių Fronto atstovas, o kiti pasitraukę atkūrė VLIK-ą Vokietijoje, kur jis pradėjo reikštis 1945 m. gegužės pradžioje.

Nuo savo atsikūrimo tremtyje VLIK-as yra perėjęs sunkų kelią ir dalinai nustojo savo pirmykštės santvarkos, įsileisdamas kai kurias grupes, sudarytas geografiniais pagrindais arba grynai aritmetinio grupių santykio tikslais.

Kaip ten bebūtų, šiandien turime tik vieną valstybinio tęstinumo organą, VLIK-ą, ir turime dėti visas pastangas jį išlaikyti. Dalis šių pastangų turi būti nukreipta į VLIK-o reorganizavimą, tuo jį sustiprinant.

Čia bandysiu paduoti keletą gan palaidų minčių šiam VLIK-o sustiprinimui atsiekti. VLIK-ą sudarančios grupės turėtų skirti daugiau dėmesio darbo planavimui ir Lietuvos laisvinimo politinės akcijos išvystymui; savo tęstinumo išlaikymui turi rūpintis jaunų pajėgų įtraukimu į organizaciją ir to prieauglio paruošimu politiniam lietuviškam darbui. Matome, kas darosi. Neseniai dar VLIK-e buvo 15 grupių, o šiandien jau tik 14, nes viena grupė užsidarė, nebeturėdama jokio prieauglio. Taip pat matome, kad kai kurias grupes turi atstovauti kitų grupių žmonės, nes jos pačios jau nepajėgia atsiųsti savo žmonių į VLIK-o seimus, tarybą ar valdybą.

LFB atstovai VLIK-o seime Clevelande ir Toronte siūlė, kad būtinai reikia nustatyti minimalines kvalifikacijas grupei pasilikti ar tapti VLIK-o nariu. Štai tos kvalifikacijos: 1) Organizacijos skyrių egzistavimas — kai kurios dabartinės VLIK-o grupės neturi nei vieno skyriaus ir greičiausiai visame pasaulyje nesurastų 10-ties narių; 2) Reguliariai renkami organizacijos centriniai organai, kurie turėtų teisę paskirti atstovus į VLIKą (šiuo metu kai kurios grupės turi centrinius organus, egzistuojančius popieriuje, o kitos net ir to neturi ; 3) Mokėjimas nario mokesčio VLIK-ui: yra grupių, kurios jau keli metai neįstengia sumokėti minimalaus $100.

Iš 14 VLIK-ą sudarančių grupių gal tik kokios šešios aktyviai ir savanoriškai reiškiasi, bet ilgainiui ir tos grupės išseks ir, negaudamos naujų jėgų, visai išnyks. Nereikia labai gilaus svarstymo, kad pamatytume, jog atsiduriame į tą patį mūsų dažnai linksniuojamą jaunimo klausimą.

Įtraukti jaunimą į lietuvišką darbą nėra lengva, o į politinį veikimą beveik neįmanoma. Tam yra daug priežasčių: jaunimas pilna to žodžio prasme visai nėra matęs Lietuvos, ir jam Lietuva yra tik “my folks coutry”; apie ją jie tik žino iš savo tėvų pasakojimų, šeštadieninių mokyklų (kurias labai nenoromis lanko), stovyklų ir retas kuris dar iš lietuviškos spaudos. Šis jaunimas yra išaugęs dviejų politinių partijų sistemoje ir jam yra nesuprantama, kam reikia tokio smulkaus susiskaldymo į 14 grupių. Ir, tikrai, pažiūrėkime, koks skirtumas tarp Darbo Federacijos ir Krikščionių darbininkų sąjungos. Galėčiau smulkiau nušviesti, kaip tautininkų valdymo metais policinėmis priemonėmis spaudžiama Darbo Federacija pakeitė savo vardą į Krikščionių Darbininkų Sąjungą ir vėliau VLIK-e, iškilus grupinės aritmetikos klausimui bei asmenybių konfliktui, atsirado dvi grupės. Bet nei viena, nei antra neturi žmonių. Turime VLIK-e Ūkininkų partiją ir Ūkininkų sąjungą, — abiejų grupių atstovai tokie pat ūkininkai, kaip ir aš. Tiesa, vienas iš jų Lietuvoje turėjo gražų dvarą, kuriame ir man teko būti, bet argi nebūtų galima ūkininkus, jei jų dar tremtyje yra, paskirstyti į dešiniuosius ir kairiuosius, o gal dar keletą palikti viduryje drauge su kitų grupių žmonėmis?

Iliustracijos dėliai papasakosiu tikrą, nors ir anekdotiškai skambantį, atsitikimą, kurį gan dažnai pasakodavo mano a. a. tėvas. Savo laiku jis buvo demokratinių Lietuvos seimų narys ir aktyviai dalyvaudavo rinkiminėse kampanijose. “Prieš IlI-jojo seimo rinkimus nuvykau į mažą bažnytkaimį ir sekmadienį po mišių mitinge drožiau karštą kalbą, ragindamas gerą būrį susirinkusių gaspadorių balsuoti už Darbo Federacijos sąrašą. Baigus kalbą, vienas iš gaspadorių, kiek pasityčiodamas, klausia — Pasakyk, ponaiti, jei jau tu toks kytras, koks skirtumas tarp social-demokrato ir valstiečio liaudininko? — Žinai, dėde, — atsakiau, — jei kalė atsiveda du rudus šuniukus, kurių negalima viens nuo kito atskirti, tai vienam gaspadorius nukerta uodegą. Toks tad ir skirtumas tarp social-demokrato ir valstiečio liaudininko — viens su uodega, o kitas be”.

Būtinai reikia konsoliduoti grupes, nes skirtumai tarp jų maži. Tuo būdu jos pačios sustiprės, sustiprins ir VLIK-ą, turėdamos tvirtesnį ir didesnį užnugarį, ir tuo pačiu bus daug lengviau patraukti jaunimą į jų sudėtį.

Dauguma jaunimo stovi nuošaliai nuo bet kokios lietuviškos veiklos ir todėl jo tarpe pastebima daug nesiorientavimo. Todėl būtina jaunimą ruošti politiniam veikimui. Tokia grupių konsolidacija gali tik padėti, sustiprindama grupes ir jaunimo tarpe išsklaidydama dalį nesupratimo apie susiskaldymą. Jaunimą reikia supažindinti su politine veikla, rengiant politinius seminarus ar simpoziumus, kursus, įvedant atitinkamas pamokas šeštadieninėse mokyklose vyresnių klasių mokiniams. Tada jis susipažins su pagrindiniais Lietuvos istorijos bruožais, su okupuotos Lietuvos gyvenimu, su nepriklausomybės laikotarpių atsiekimais, su tarptautine byla ir Lietuvgs padėtimi tarptautinėje arenoje. Tik taip apšvietus jaunimą, bus galima jį įtraukti į VLIK-o grupių sudėtį.