JAUNIMO KELIAS Į LIETUVIŠKĄ VEIKLĄ
JAUNIMAS LAISVINIMO DARBE
remiantis asmeniška patirtimi
Priklausau kartai, kuri vaikystę praleido tremties stovyklose, mokslo pradžią įgijo lietuviškose pradžios mokyklose ir gimnazijose, kur savo žinias iš atminties į vadovėlius suvesdavo nepriklausomos Lietuvos pedagogiai. Ta vidurinioji karta, tėvams ir mokytojams emigravus, susibūrė į lietuviškas organizacijas ir kultūrinius vienetus, tęsdama aukštąjį mokslą plataus pasaulio garsiuose universitetuose. Reikėjo nugalėti svetimas kalbas, naują aplinką ir kurti naujas tradicijas, neatsisakant ir viso to gero, kas buvo sukurta praeity.
Priklausau kartai, kuri be kompromisų laikėsi minties “Ką darai — daryk gerai”. Žvelgiu į mokslo draugus, su kuriais, tik atvykę į JAV ir kitus kraštus, skelbėm “Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!” Jų nevienas dabar plataus pasaulio mokslininkai, kultūrininkai ir visuomenininkai. Dalis jų jau atitolę nuo lietuvių bendruomenės, bet neatsisakę lietuviškos savo prigimties. Kai kurie lietuvišką darbą dirba individualiai, įvairiom progom keldami Lietuvos vardą.
Aš pati dešimt metų išdirbau Lietuvių Bendruomenės viršūnėj — PLB Valdyboj. Galėjau iš arčiau pažinti visų kraštų ir visų kartų lietuvių veikėjus. Jų tarpe sutikau iškilių bei šviesių pavyzdžių. Na, ne vieną ir hipokritą ar tokį, kuris skirsto tiek mintį, tiek darbą į tokias kategorijas: geras, geresnis, geriausias, tačiau virš visko — tai aš pats.
Žodžiai, sakoma, paskatina, o pavyzdžiai patraukia. Į lietuvišką darbą PLB Valdyboje atėjau iš lietuviškų namų. Dalyvavau lietuviškose organizacijose, kultūriniuose sambūriuose tai eiline nare, tai vadovaujančioj pozicijoj. Savo tikėjimą lietuviu ir Lietuvos ateitimi siekiu perduoti jaunimui savo šeimoje ir visuomenėje.
Kalbėdama apie save, iliustravau, kokiu būdu aš pati įsijungiau į lietuvišką veiklą. Nei šeima, nei mokykla, nei organizacija atskirai idealaus lietuvio jaunuolio veikėjo neiš-ugdys. Tik darni visų santalka jau bus stiprus akstinas protaujančiam jaunam žmogui angažuotis lietuvybės išlaikymo ir Lietuvos laisvės siekimo tikslui. Kelionės po platų lietuvišką pasaulį ir darbas dviejų pasaulio lietuvių jaunimo kongresų metu man įrodė, kad lietuviško jaunimo turime daug. Galiu pastebėti, kad sutikto ir pažinto jaunimo tautinis sąmoningumas labai įvairus. Nežiūrint nuoširdžiausių pastangų tiek lietuviškoj šeimoj, tiek mokykloj, tiek organizacijoj suteikti lietuvių jaunimui stiprų religinį, moralinį, tautinį, pasaulėžiūrinį ir visuomeninį pagrindą, mums vis stinga jaunų vadų. Trumpai meteoriškai sušvyti vienas antras, pranašiškai prakalba, kritiškai pažvelgia į praeitį, pasigenda realybės kasdienybėje, nubrėžia vieną kitą gairę į ateitį ir . . . pasitraukia, neva “darbininkams” užleisdamas vietą. O tų darbininkų jau dažnai tenka ieškoti vyresniųjų tarpe. Ir atsitinka taip, kad tie nuoširdūs vyresnieji net jaunimo darbus atlieka, tuo tik jaunuosius dar labiau išlepindami ir paskatindami juos džiaugtis bei girtis ne visuomet savo darbo vaisiais.
Bendruomenė pasiekia labai daug jaunimo. Sąmoningam jaunimui ji suprantama ir artima. Joje buvo siekta jaunimą sudominti Lietuvos laisvinimo darbu, įtraukiant jį į konkrečių uždavinių vykdymą pasaulio lietuvių jaunimo kongresuose, studijų dienose, vasaros stovyklose, mokytojų kursuose ir sporto žaidynėse.
Mano tikslas, dirbant su jaunimu, buvo statyti tiltus tarp lietuviškų kartų. Dažnai teko pateisinti bei lyginti vyresniųjų išsišokimus, dar dažniau atidirbti už darbą pusiaukelėj pametusius jaunuosius. Visuomet stengiausi kovoti su apatija, pasyvumu, indiferentizmu ir su jaunimo nuotaika, pateisinančia nelemtą įprotį “nors ir bet kaip atliktas darbas geriau negu nieko”. Minėtosios blogybės įžeidžia pasaulio lietuvį, kuris savo darbštumo, sumanumo ir nuoširdumo dėka įsigijo gerą vardą ir aplinkos respektą.
Manau, kad sėkmingiausia tęsti tautinės gyvybės išlaikymo ir Lietuvos laisvinimo darbą nei savęs, nei jaunimo neapgaudinėjant. Realybė nėra maloni, nes pasaulis Lietuvos klausimui nėra palankus. Tikiu, kad Lietuvos ateičiai reikalingi ne skaičiais gausūs, bet tvirto įsitikinimo jaunieji. Sunkūs laikai grūdina charakterį, o sunkūs darbai atrenka patvarią darbo jėgą. Ilgainiui tie jaunieji, kurie domėjosi lietuvišku darbu, jį iš arti stebėjo ir patys prie jo prisidėjo savo kantrybe, ištvermingumu ir entuziazmu, liks taip pat stipriai užsiangažavę Lietuvos laisvinimo žygiui. Toks jaunimas dalyvauja svarstymuose, vadovauja stovyklose, ruošiasi III pasaulio lietuvių jaunimo kongresui Pietų Amerikoj, beldžiasi į savo gyvenamųjų kraštų žmonių sąžinę, eina demonstruoti į gatves už kenčiantį savo brolį bei sesę ir neatlaidžiai primena laisvajam pasauliui Lietuvai daromą skriaudą.
Milda Lenkauskienė
