LAISVINIMO JĖGŲ KONSOLIDAVIMAS IR VEIKLOS PLANAVIMAS
Visa mūsų organizuota lietuviška veikla galutiniuose tiksluose yra nukreipta į laisvės Lietuvos žmonėms ir nepriklausomybės Lietuvos valstybei grąžinimą. Idealiai į reikalą žiūrint, kiekvienam tikslui pasiekti yra telkiamos galimai paveikesnės priemonės. Lietuviška išeivija, būdama nei gausi, nei turtinga, nei įtakinga, tautinei misijai vykdyti priemones turi labai apdairiai parinkti. Mūsų tautos reikalų nestumia milijonai dolerių nei žmonės, įėję į aukščiausias valdžios institucijas. Pagaliau ne ką mes galime pagąsdinti ir balsavimuose.
Visas tas nepalankias aplinkybes mes galime ir turime atsverti gera organizacija, tiksliu veiklos planavimu ir racionaliu tautinio, ekonominio, intelektualinio potencialo bei žmonių resursų naudojimu.
Išeivijos pastangos padėti atgauti savo kraštui laisvę vyksta už okupuoto krašto ribų. Jos pagrindinai reiškiasi politinėje plotmėje: viešosios pasaulio opinijos lenkimas savo krašto laisvės reikalui, draugiškų valstybių ir įtakingų žmonių talkos organizavimas bei krašto žmonių išsilaikymo ir okupanto užmačioms pasipriešinimo pastangų parėmimas. Visus tuos užmojus ir jų vykdymą paprastai vadiname išeivijos rezistencine veikla.
Kovų dėl tautų laisvės istorija ir faktai įtikinančiai liudija, kad pasipriešinimą prieš laisvo žmogaus pavergėjus, tautų laisvės uzurpatorius ir prieš savus bei atėjūnus tironus sėkmingai vesti pajėgia tik gyvi idealistinio nusiteikimo žmonės ir gyvos organizacijos. Kaip nėra šaltos ugnies, kaip į kovos lauką negalima siųsti kritusių karių, taip rezistencijos organizuoti ir vykdyti negali praeities žmonių vadovaujami išmirę sąjūdžiai. Antra visuotinai pastebima pasipriešinimo sąjūdžių apraiška yra ta, kad jie natūraliai yra linkę konsoliduotis. Tai ryšku iš II Pasaulinio karo ir pokario įvykių Kinijoje, Europoje, Lietuvoje. Ir kuo pavojus ar nelaimė didesnė, tuo susiglaudinimas greitesnis ir tvirtesnis. Jei rezistencinės jėgos konsolidacijos nesiekia, tai arba pavojaus nebėra, arba kovos dvasia kovotojuose yra išblėsusi.
Šių faktų šviesoje vertintina ir išeivijos vedama kova už Lietuvos laisvę ir tai kovai vesti sukurta organizacinė struktūra.
Reikia matomos viršūnės
Kalbant apie strktūrinius mūsų sukurtos laisvinimo sistemos pagrindus, reikia iš karto pabrėžti, kad gera organizacija turi turėti viršūnę — vyriausią autoritetą. Kas galėtų pasakyti, kas visoje mūsų laisvinimo kovos organizacinėje konsteliacijoje naudojasi vyriausiu autoritetu, kam, reikalui esant, turėtų priklausyti paskutinis žodis. Dirstelėjus į netolimą praeitį, matome, kad koordinuotos akcijos trūko ir Kudirkos, ir Kalantos ir kai kurių kitų įvykių metu.
Nominaliai ta viršūnė yra. Ir tai yra Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Tačiau praktikoje Vilkas ne kartą pats tarsi nuo to autoriteto atsisako. Visuomenė iki šiol Vliką tebelaiko vyriausiu Lietuvos laisvinimo veiklai vadovaujančia institucija, ir tuo pripažinimu Vlikas turėtų naudotis ir faktiškai laisvinimo veiklai vadovauti. Dar geriau, jei Vlikas vyriausiu autoritetu pasidalintų su Pasaulio Lietuvių Bendruomene. Grupių susitarimo keliu sudaryta institucija būtų papildyta demokratiškų rinkimų keliu sudarytu organu. Tuo keliu Vlikas žymiai sustiprėtų, nes praplėstų bazę, o kartu išlaikytų ir savo kontinuitetą.
Politinė vadovybė Amerikoje
Pagrindinis pasaulio lietuvių išeivijos svorio centras susitelkė Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Tad natūraliai Amerikos lietuviai duoda toną ir politinei visos išeivijos veiklai. Tačiau JAV lietuvių politinės vadovybės klausimas jau dvi dekadas sprendžiamas ir vis lieka neišspręstas. Mes dažnai rodomės labai išmintingi, patardami Amerikai, kaip tvarkyti pasaulį, bet neturime minimalios išminties išspręsti palyginti nekomplikuotų reikalų, kurie tačiau mūsų interesų orbitoje yra labai svarbūs. Atsiremiant į anksčiau minėtą tezę, kad pavojuje rezistencinės jėgos konsoliduojasi, tenka daryti išvadą, kad arba Lietuva nebeišgyvena nelaimės, arba išeivijoje išblėsusi rezistencinė dvasia. Atsakymas, žinoma, yra aiškus.
Nėra jokių kliūčių Amerikos Lietuvių Tarybai tapti JAV Lietuvių Bendruomenės integralia dalimi išlaikyti savo vardą ir pasidaryti LB-nės ‘political arm’. Bendruomenė. pašaukta visu pločiu realizuoti išeivijos misijos pilnatvę, jau yra atėjusi ir į politinės veiklos lauką. Tai yra faktas, kurio nei paneigti, nei pakeisti nebegalima. Jei Altą su Lietuvių Bendruomenę Lietuvos laisvės labui konsoliduotis negali, tai abi organizacijos turėtų pripažinti realybę ir padaryti bent minimalias išvadas, kad joms reikia to tikslo labui bent bendradarbiauti:
a. Be viešų deklaravimų susitaria vieni antrų nestumdyti iš Lietuvos vadavimo veiklos lauko. Tą “malonumą” tepasilaiko Lietuvos laisvės priešas;
b. Apie savo ruošiamus politinius ėjimus vieni antrus iš anksto informuoja;
c. Sudaro bendrą laisvinimo veiklai Amerikoje planuoti komisiją. Savo planus pristato vyriausiam laisvinimo veiklos autoritetui. Turint sutartus planus, reikės telkti jėgas juos įvykdyti, tad nebeliks laiko tuščiom varžybom dėl kompetencijos ribų nustatinėjimo.
Kitų kraštų politinės vadovybės sudaromos, atsiremiant į vietos sąlygas.
Veiklos planavimas
VII-me Amerikos Lietuvių kongrese Detroite dr. Kazys Šidlauskas kalbėjo:
Amerikos Lietuvių Tarybos statutas ir mūsų tautiečių jos veiklai kasmet skiriama materialinė parama mus įpareigoja laikas nuo laiko imtis ir sunkiai įvykdomų planų, kad būtų panaudotos visos įmanomos priemonės priartinti mūsų tautai laisvės dienas.
Nors šioje vietoje Altos vicepirmininkui tenka padaryti principinę pastabą, kad veiklą planuoti reikia ne dėl statuto įpareigojimų ir ne dėl pasiteisinimo prieš aukotojus, bet dėl įsipareigojimų krašto laisvei, tačiau jis čia iškelia vieną gerą mintį: veikla turi būti planinga. Tiesa, atsiranda įvykių, kurie negali būti-pramatyti planuose, ir juos tenka spręsti skubos keliu, tačiau sudėti rankas ir ramiai laukti įvykių negalima . . .
Sakysime, artėja Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos užbaigiamoji fazė Genevoje. Istorinės reikšmės įvykiui turėtų būti parodytos mūsų mastu istorinės reikšmės pastangos. JAV Kongreso valia Amerika įsipareigojusi Baltijos valstybių klausimą kelti visuose tarptautiniuose forumuose. Reiktų suorganizuoti maksimalinę akciją, kad savo įsipareigojimą Amerika Genevoje įvykdytų. Kituose kraštuose gyveną baltai tuo reikalu turėtų ieškoti kontaktų su savo vyriausybėmis.
Bet ar kas planuoja, ką reiktų daryti, jei Amerika Lietuvos aneksiją de facto pripažintų ir Lietuvos laisvės klausimą ilgesniam laikui užantspauduotų. Kokios turėtų būti pirmosios Amerikos lietuvių reakcijos?
Studijų ir planavimo reikalinga ir bendravimo su okupuotos Lietuvos lietuviais problema. Kas bendravimą priima ar atmeta kaip savyje tikslą, nepaisant kokiose sąlygose jis vyksta, tas galutinus atsakymus suranda. Bet jei bendravimas yra tik tam tikra taktika, tai visam laikui surastų atsakymų būti negali. Iškyla naujos aplinkybės, atsiranda nauji daviniai, reikia ir naujų sprendimų.
Pirmasis laimėjimas atsiektas Lietuvos bylai iškelti Jungtinėse Tautose. Tai JAV Kongrese prastumtoji H. Con. R. 416 rezoliucija. Kas toliau?
Tolimų distancijų planams taip pat priklausytų:
a. Literatūros svetimomis kalbomis leidimas, b. Paveikios informacijos suorganizavimas, c. Ne tik politikų, bet meno ir mokslo autoritetų, darbo unijų ir civilinio judėjimo vadų laimėjimas mūsų vedamos kovos reikalui, d. Savo jaunosios kartos žmonių gausesnis atvedimas į aktyvų kovos lauką ir t.t. ir t.t.
Visoms toms ir kitoms su laisvinimo veikla susijusioms problemoms nuolat svarstyti ir planuoti prie VLIK - PLB turėtų būti sudaryta vyriausia laisvinimo veiklos planavimo komisija, kurion sutrauktini pajėgiausi protai, sutelktina praktiškoji patirtis.
Planavimo komisijas sudaro ir atskirų kraštų politinės vadovybės.
Jei laisvinimo organizacija išeitų iš chaoso ir jei prasidėtų laisvinimo veiklos rimtas planavimas, tai ta rimtis atsispindėtų ir spaudoje. Dabar dalyje mūsų spaudos nemaža pasimetimo, blaškymosi. Skaudžiausia, kad kilnioms laisvinimo idėjoms siekiama pasitarnauti nekilniomis priemonėmis: šmeižtais, insinuacijomis, faktų iškraipymais. Spaudos tikslas tarnauti tiesai, kurion kelią gražiai yra nusakęs amerikietis mokslininkas ir švietėjas, miręs 1939 Henry Smith Pritchett: “The way of truth is along the path of intellectual sin-cerity”. J. Kojelis
