PASITARIMAI TABOR FARMOJE IR PLB VISUOMENINĖS VEIKLOS GAIRĖS
Tarpus tarp kongresu, konferencijų, seimų, suvažiavimų užpildo mažesnės apimties visuomeniniai įvykiai, k. t., simpoziumai, pasitarimai, studijos, seminarai, posėdžiai. Tokiose žmonių ir idėjų susitikimuose palaikoma ir vystoma lietuviškojo gyvenimo išeivijoje gyvybė. Tačiau kartais ir tokie mažesnės apimties įvykiai gali tapti didesni už “didžiuosius”, jei jiems tinkamai pasiruošiama: kai turi aiškų tikslą, kai siekiama konkrečių išvadų, kai tiems tikslams pasiekti paruošiama logiškai išmąstyta programa, žinoma, negalima norėti ir reikalauti, kad kiekviename visuomeniškais reikalais susitelkime turi gimti konkretūs planai. Dažnai susitikimai ir pasitarimai naudingi jau ir tuo, kad tų pačių tikslų siekią įvairiems susigrupavimams priklausą žmonės betarpiniame kontakte greičiau suderina nuomonių skirtumus, papildo vieni antrų mintis, patobulina kuriamus planus ir sukuria palankią atmosferą vaisingam ateities bendradarbiavimui.
Įvykio svarba išryškėja ir iš jo pristatymo visuomenei. Iš labiau reklamuojamų įvykių visuomenė daugiau ir tikisi. Nuomonių apsidalinimas palankiai atmosferai sukurti dažnai įvyksta visai nereklamuojamuose susitikimuose.
Susitikimo dalyviai ir tikslai
Susitikimas mirusio PLB valdybos pirmininko Juozo Bačiūno Tabor Farmoje (Sodus, Michigan, JAV) į-vyko 1969 metų rugsėjo 13-14 d. d. Susitikimą organizavo PLB valdyba, kurios pirmininkas yra Stasys Barzdukas. Dalyvius, kaip oficiali informacija skelbė, turėjo sudaryti PLB valdybos nariai, JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenių centrinių institucijų atstovai, veiksnių pirmininkai, lietuvių spaudos ir radijo valandėlių darbuotojai ir jaunimo organizacijų reprezentantai. Suvažiavimą globojo naujieji Farmos savininkai Valdas ir Alma Adamkai.
Į tikslų sąrašą buvo įrašyta a. a. Juozo Bačiūno pagerbimas ir simpoziumo būdu dviejų klausimų svarstymas: a. Lietuviški uždaviniai Lietuvių Bendruomenės rėmuose ir b. Jaunosios kartos talka lietuviškuose darbuose.
“Veiklos gairių” fone
Nesunku pastebėti, kad Tabor Farmos suvažiavimas vyko 1969 metų vasarą paskelbtų “PLB visuomeninių veiklos gairių” fone. Pasikalbėjimais ir diskusijomis siekta konkretizuoti, paryškinti ir gal būt patikrinti "gairėse” deklaruotus visuomeninės veiklos principus.
Lietuviško gyvenimo komentatoriai spaudoje “PLB visuomeninės veiklos gaires” praleido tarsi nepastebėję. O jos vertos dėmesio jau dėl dviejų dalykų:
a. “Gairės” užakcentavo, kad "atėjo metas skirti Lietuvių Bendruomenei laisvojo pasaulio lietuvių gyvenime tą vietą, kuri jai iš esmės ir paskirties priklauso, ir
b. “Gairėse” išsiryškina PLB valdybos nusistatymas, kad lietuviškame išeivijos gyvenime lygiavertis partneris jai kompetencijos pločiu yra tik Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas.
Gal ir ne kuklu, tačiau šių žodžių autorius teisėtai gali didžiuotis, kad LB vadai pagaliau priėjo prie tų pačių sprendimų, kuriuos jis prieš trejetą metų kėlė “Į Laisvę” straipsnyje “Didžioji Lietuvių Bendruomenės atsakomybė” (“ĮL” 1967 metų kovo mėn. Nr. 39/76). To, kas iš esmės ir paskirties Bendruomenei priklauso, reikėjo siekti, nelaukiant veik dviejų dešimtmečių Ilgai užtrukę reveransai “politinei realybei” nė kiek nepagerino sąlygų šiandienėms Lietuvių Bendruomenės pastangoms užimti jai priklausančią vietą.
Šiaip jau “PLB visuomeninės veiklos gairės” netaps istoriškai reikšmingos, nes turi perdaug tą reikšmę menkinančių priemaišų, kurias turėjo išfiltruoti kritiškesnė redakcija. Sakysime, pareiškimai, kad PLB nesikišianti į VLIK-o organizacinį tvarkymąsi ir kad nenumatanti į jį įsijungti, negali pretenduoti į veiklos gaires jau vėl dėl negatyvaus formulavimo.
Neįtikinanti ketvirto punkto logika: “Lietuvių Bendruomenė siekia tarpusavio susipratimo su politinėmis ir visuomeninėmis lietuvių grupėmis, todėl domisi pozityvia jų veikla". Išeitų, kad siekdamas susipratimo su kaimynu, neturiu domėtis jo bandymais padegti mano namus.
Geron kryptin rodančią, penktąją gairę sužaloja nereikalingas ir netikslus priemonių konkretizavimas. Teisinga yra raginti įvairiuose kraštuose egzistuojančias lietuvių bendruomenes populiarinti Lietuvos laisvės bylą ir pristatyti tautinę lietuvių kultūrą, tačiau kažkodėl pasišauta išryškinti tik defenzyvines priemones — “reaguoti į tendencingus bei nepalankius pasireiškimus (to krašto spaudoje), o ypač kovoti su komunistinės propagandos kėslais”. Nelemta, jau perilgai tverianti defenzyvinė taktika — “stebėti ir reaguoti” — sukaustė kai kurių veiksnių, ypač Amerikos Lietuvų Tarybos, veiklą, o dabar ta pati taktika rekomenduojama ir Lietuvių Bendruomenei. Jei jau siūlyti priemones, tai pirmoje vietoje dinamiškas: kiekvienai LB apylinkei įsipareigoti kasmet pravesti bent vieną vedamąjį vietos įtakinguose laikraščiuose Baltijos valstybių klausimu, išgauti įtakingų asmenų pareiškimus, kuriuos pakartotų spauda, įeiti į radijo ir televizijos programas, išgauti į krašto sostinę nukreiptas miestų ir stei-tų rezoliucijas, laimėti Lietuvos laisvės kovai kitataučių draugų ir t.t.; žinoma, reikalui esant, ir reaguoti. Kad tai įmanoma pasiekti net eilinių narių pastangomis, yra įrodžiusios Philadeiphijos ir Los Angeles bendruomenės, neretai net garbingiems centrinių (mirusių) organizacijų atstovams trukdant ir intriguojant.
Šalia tokios "kasdieninės veiklos” Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kaip ir Rezoliucijoms Remti Komitetas, galėtų vykdyti ir ilgalaikį planą. Sakysime, laisvojo pasaulio intelektualus, kūrėjus, religines bendruomenes, o per jas ir viešąją opiniją išsamiai informuoti apie pavergtoje Lietuvoje meno paminklų naikinimą ir religinių šventovių profanavimą. Į tokio plano vykdymą galėtų įsijungti visi organizuotos bendruomenės junginiai ir atskiri LB nariai. Platus veiklos laukas atsivertų jaunajai kartai, šį klausimą viešu atsišaukimu (žiūr. “Į Laisvę” 1967 metų lapkričio mėn. Nr. 41/78) yra iškėlusi LFB vyr. taryba, bet iki šiol į jį niekas neatsiliepė. Būtų galima surasti ir kitą ilgalaikį tikslą. Tokiam tikslui aptarti ir išdiskutuoti turėtų būti sukviesta pajėgiausių lietuvių konferencija, o į konkrečių planų paruošimą įtraukti ir kitataučius — žymius Lietuvos laisvės bičiulius.
"PLB visuomeninės veiklos gairės” santykiuose su dabartine Lietuva susiorientuoti eilinį Bendruomenės narį pasiunčia susipažinti su Lietuvių Charta ir Clevelando 1966 metų konferencijos nutarimais. Ar nederėjo PLB valdybai Chartos ir Clevelando konferencijos pagrindais (reikalui esant ir kiek modifikuotais) pačiai suformuluoti savo rekomendacijas. Pagaliau sunku patikėti, kad PLB valdyba “santykiuose su gimtojo krašto lietuviais pasitiki laisvųjų lietuvių sąmoningumu bei subrendimu, jų sąžinės jautrumu ir tautinės garbės suvokimu”, kada čia pat kviečia “liautis šį klausimą kelti ginčo keliu viešumoje”.
Nerūpestingą (ar nepatyrusį) visuomeninės veiklos gairių paruošimą rodo net netikslios terminologijos vartojimas, k. t., “santykiuose su gimtuoju kraštu” ar "gimtojo krašto lietuviais”, šios “gairės” taikomos ne tik vyresniajai Lietuvoje gimusiai kartai, bet ir už Lietuvos ribų gimusiems lietuviams. Raidiškai į šias rekomendacijas žiūrint, gaunasi kažkoks nesusipratimas: Vokietijoje gimusieji turi sukti galvas dėl santykių su Vokietija ir Vokietijos lietuviais, gimusieji Amerikoje — su Amerika ir Amerikos lietuviais ir t.t.
“PLB visuomeninės veiklos gairėse” daug gerų minčių, tik principiškas pasisakymas prašosi pilnesnio išmąstymo ir tikslesnio išdėstymo.
Geri pranešimai
Grįžtant prie Tabor Farmos pasitarimų, iš spaudoje paskelbtų aprašymų galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvių Bendruomenės uždavinius ten gerai paruoštais pranešimais išsamiai panagrinėjo St. Barzdukas, V. Volertas, J. Kavaliūnas. Tačiau pagrindinę PLB visuomeninės veiklos gairių mintį — ‘‘skirti Lietuvių Bendruomenei laisvojo pasaulio gyvenime vietą, kuri jai iš esmės ir paskirties priklauso” — geriausiai bus supratęs JAV LB centro valdybos pirmininkas Br. Nainys. Dėmesio verta ši jo pareiškimo vieta:
“Bendruomenė, jau aiškiai užsirekomendavusi kaip tvirčiausia pajėga ir ryškiausia lietuvių išeiviją atstovaujanti organizacija, kai kieno vis stumiama į antrą eilę, dar vis jai norima nurodyti, ką ji turi veikti, kas jai nevalia daryti. Bendruomenė turi laisvai nusistatyti savo veiklos gaires ir kryptį. Veiklos kelius ji apsprendžia savo seimuose, tarybų sesijose, apygardų ir apylinkių susirinkimuose bei valdybų posėdžiuose. Jokio diktato iš šalies jai būti negali. Jos pareigūnai yra atsakingi ne kam kitam, kaip tik juos išrinkusiems. Bendruomenė yra atvira pasitarimams dėl darbų derinimo, tačiau ji turi tartis tik kaip lygus partneris. Tik tokia ji turi būti pripažinta, nes tokia vieta jai priklauso”.
PLB valdybos pirmininkas Stasys Barzdukas savo pranešime Lietuvių Bendruomenės tikslus akcentuotai grindė Lietuvių Chartos principais, tačiau nesusipažinimą su tais principais ar jų ignoravimą rodė Kanados LB pirmininkas dr. S. Čepas, pasisakydamas prieš Bendruomenės ėjimą į tiesioginę kovos dėl Lietuvos laisvės veiklą, kurią kai kas vis dar politika tebevadina. Kanadoje, kur nėra veiksnių pliuralizmo, Lietuvių Bendruomenės veiklos kryptis galėtų būti pilnai išbalansuota. Tačiau taip nėra: laisvinimo veiklos pusė ten veik nekultyvuojama. Iš tolo žiūrint, per ilgą metų eilę buvo sunku suprasti, kodėl taip yra. Dabar gi išaiškėjo, kad tokia jau Kanados LB vadų filosofija.
Jaunimo sesija
Jaunimo sesija Tabor Farmos pasitarime buvo įdomi tuo, kad gal pirmą kartą per eilę metų viešame forume jaunieji išdrįso kritiškai pasisakyti apie savo organizacijas ir jų veiklą. Tai sveikas ženklas kartų santykiuose. Referatus skaitė ir pranešimus šioje sesijoje padarė L. Švėgždaitė, S. Martinkutė, E. Bradūnaitė, G. Juozapavičiūtė, L. Gustainytė, L. Nainytė, J. Čeponkutė, P. Alšėnas, V. Kliorys ir kai kurie kiti jaunesni ir vyresni LB veikėjai. Tik gaila, kad korespondentai, aprašydami Tabor Farmos pasitarimus, dažnai pasitenkindavo priminimais apie ką jaunieji kalbėjo, bet nutylėdavo, ką kalbėjo. Bet ir tai, kas paskelbta, duoda gerų vilčių LB-nės ateičiai, netgi nesigilinant į tai, kiek jaunųjų savikritika buvo dalykiška ir pagrįsta.
Pasitarti ir nutarti
Kviečiant žmones į šeimynines vaišes, niekam pasiaiškinimo dėl svečių sąstato duoti nereikia. Kitaip yra su visuomeniniu įvykiu, šiuo atveju su Tabor Farmos pasitarimu, kurį organizavo (ir gerokai pareklamavo) tokia institucija, kaip PLB valdyba. Į pasitarimus buvo kviesti laikraščių ir žurnalų redaktoriai. Kyla klausimas, kodėl ne visų? Buvo kviesti kai kurie žurnalistai. Kokios kvalifikacijos lėmė pakvietimą? Iš anksto buvo skelbiama, kad pasitarime dalyvaus jaunimo organizacijų atstovai. Dalyvavo daugiausia ateitininkai. Kokios kitos organizacijos buvo kviestos ir kodėl nedalyvavo ? "Tėviškės žiburiai” pranešė, kad pasitarime dalyvavę ir “šiaip jau visuomenininkų”. Vėl būtų galima paklausti, kodėl pakviesti tie, o ne kiti?
Dėl kvietimo buvo kelta klausimų ir pačių pasitarimų metu. Atrodo, kad kvietimus vykdė pati PLB valdyba. Ar nebūtų buvę tiksliau ir džentelmeniškiau kvietimo teisę deleguoti JAV-bių ir Kanados Lietuvių Bendruomenėms ?
PLB informacija iš anksto reiškė vilčių, kad pasitarime dalyvaus veiksnių pirmininkai, bet nedalyvavo. Kodėl ? Pikti liežuviai džiūgauja, kad veiksniai su Bendruomene "nematą, reikalo skaitytis”. Ar tai tiesa? Gal būtų buvę geriau apie jų dalyvavimą visai neskelbti, kol nebuvo gauta tvirtų patikinimų.
Tačiau pagrindinis priekaištas Ta-bor Farmos pasitarimams būtų tai, kad pasitarimai pasibaigė be jokių nutarimų ar išvadų. Gen. St. Raštikis savo prisiminimuose pasakoja, kad vyriausybės posėdžiai prieškarinėje Lietuvoje dažnai prasidėdavo ir pasibaigdavo pasitarimais, netgi kritiškomis Lietuvai dienomis. Nutarimų kartais vengiama vien todėl, kad jie įpareigoja tam tikrai atsakomybei. Kaip šio rašinio pradžioje buvo minėta, pateisinami ir vien pasitarimai, Tačiau pasitarimų be nutarimų infliacija yra tapusi mūsų visuomeninės veiklos vėžiu. Lietuvių Bendruomenėje, palyginamai, padėtis dar labai gera. Daug blogiau kai kuriuose veiksniuose, kurių konferencijos ir seimai prasideda ir baigiasi praeities ir savęs pačių pagarbinimu ir kritikų pasmerkimu. Tačiau kritikos, išplaukiančios iš lietuviškų reikalų rūpesčio ir surištos su pozityviais pasiūlymais, kritikos neveikiai, laisvinimo veiklos nekūrybiškumui ir sudūlėjusiai laisvinimo veiksnių struktūrai mūsuose per maža. Vienybės ir patriotizmo vardu kai kas siekia bet kokią kritiktą sustabdysi, siekiantiems lietuviškos taikos bet kuria kaina įsidėmėtinus žodžius pasakė prof. Stasys Yla:
"Ar mes nesukliudome kritikai išaugti kaip tik tuo būkštavimu, tuo nesveikos ramybės ir vienybės ieškojimu, falšyvu krikščioniškumu ar kultūringumu ? Neturėdami sveikos kritikos ir jos neugdydami, priešingai — ją paraližuodami, mes savo kritiškumo anaiptol nemažiname, tik jį paliekame žaliu, primityviu, daugiau reaktyviniu, rūgstančiu viduje ir dėl to prasiveržiančiu kaitresniu tonu. Bet ar reikia bijotis tono, jei pro jį veržiasi teisybė? (mano pabraukta, J. K.). (“Draugo” kultūrinis priedas, 1969.XII.6).
Tabor Farmos pasitarime buvo gerų diskusijų ir sveikos kritikos, tik pritrūko išvadų. O bazę išvadoms buvo pasiūlęs PLB valdybos narys dr. A. Butkus. Kaip spauda praneša, jis turėjęs paruošęs ir pasitarimo dalyviams pateikęs gan konkretų veiksnių apsijungimo planą. Bet kažkodėl planas liko nesvarstytas. Neaišku, ar pritrūko laiko, ar noro. (Dr. A. Butkus savo mintis pasikalbėjimo forma pateikia šiame numeryje “Į Laisvę” žurnalo skaitytojams. Red.).
Jei jau nenorėta ar negalėta padaryti formalių nutarimų, tai reikėjo pasitarimų linkmę paryškinti bent gerai formuluotomis, pasitarimo dalyvių daugumą patenkinančiomis išvadomis. Tokios išvados, kad ir nieko neįpareigojančios, gali turėti žymiai didesnį poveikį visuomeninės veiklos raidai, negu tik pasikalbėjimas ir išsiskirstymas.
Juozas Kojelis
"Į LAISVĘ” žurnalo naujas adresas:
“Į Laisvę”
Post Office Box 34461 Los Angeles, California 90034
