CHICAGIŠKIŲ PAJUDĖJIMAS POLITINE LINKME

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

Chicagiečiai buvo ir tebėra pasinešę kultūrine linkme: jie stato operas, ruošia dainų šventes, rengia tautinių šokių festivalius; net ir Vasario 16-sios minėjimus paprastai pradeda pradeda ir baigia dainomis ar kantatomis. Amerikos Lietuvių Tarybos vadovybė, kuri laikė ir laiko save JAV-bių lietuvių politinio gyvenimo vairuotoja ir kurios būstinė nuo amžių yra Chicagoje, nepajėgė ir nepajėgia sudominti tenykščių lietuvių politine veikla.

Chicagiečius išjudino 1969 metų gruodžio mėnesio 14 dieną frontininkai, suruošdami viešas politines diskusijas. Į jas atvyko apie 300 asmenų — daugiau negu kad į ALT-bos kongresą, kuris neseniai įvyko Detroite. Šią iniciatyvą parodė Lietuvių Fronto Bičiulių Chicagos sambūrio dabartinė vadovybė, kurios priekyje stovi Č. Grincevičius. Diskusijų tema: Kur mes stovime? Jos įvyko Balio Pakšto salėje, joms moderavo kun. dr. F. Gureckas.

ČESLOVAS GRINCEVIČIUS, Cicero, Illinois, rašytojas ir visuomenininkas. Aukštojo mokslo studijas baigė VDU, kur studijavo — prancūzų ir slavų literatūrą, pedagogiką, teatro mokslą ir bibliologiją. Aktyviai reiškiasi LB, ateitininkuose ir frontininkuose, šiuo metu jis vadovauja LFB Chicagos sambūriui.

Pagrindiniai kalbėtojai

Pagrindinių kalbėtojų skaičius buvo didokas: ALT-bos vardu kalbėjo dr. V. Šimaitis, “Draugo” — kun. dr. J. Prunskis, LB Centro valdybos — A. Šantaras, VLIK-o — prof. B. Vitkus, “Laisvosios Lietuvos” — V. Šimkus, “Naujienų” — A. Pužauskas, “Dirvos” — V. Meškauskas, “Akiračių” — dr. Z. Rekašius ir LFB vardu — L. Prapuolenis.

Oficialus atstovavimas organizacijai, vienetui ar laikraščiui ne vieną iš pagrindinių kalbėtojų varžė pilniau ir laisviau pasisakyti diskusijų tema.

Kalbėtojų įdomesnės mintys

Kadangi tema buvo labai plati ir neapribota, tai kalbėtojai kėlė šimtus klausimų, rečiau bandydami rasti jiems savo atsakymus.

Ne vienas iš pagrindinių kalbėtojų, nors ir atstovaudamas tam tikram vienetui ar laikraščiui, tarė drąsesnius žodžius ir iškėlė vieną ar kitą įdomesnę mintį ar davė vieną ar kitą konkretesnį pasiūlymą.

V. Meškauskas, artimas “Dirvos” bendradarbis, davė eilę konkrečių sugestijų bei pasiūlymų. Iš jų paminėtina:    (a) siūlė budriai išnaudoti naujai susidarančias situacijas Sovietų Sąjungoje; (b) teigė, kad darbo pasiskirstymas svarbiau už vienybę; (c) akcentavo, kad visi didesni darbai atliekami mažesnių grupių ar net pavienių asmenų; ir (d) bendravimas su kraštu skatinamas iš sovietų:    okupantas, prisidengdamas kultūrininkais, siunčia savo agentus informacijoms rinkti (špionažui) .

Dr. Z. Rekašius, atstovavęs “Aki-račiams”, pareiškė: (a) lietuviškoji išeivijos visuomenė yra vieninga ir siekia to paties tikslo — Lietuvai pilnos laisvės ir nepriklausomybės; nesutarimo yra tik darbo metoduose; (b) didžiausia nelaimė — trūkumai vadovybėje; (c) tik LB pripažįsta atrankos principą vadovybei sudaryti; (d) visoje lietuvių veikloje stokoja naujų minčių ir idėjų; ir (e) mūsiškė spauda neatlieka tinkamai savo darbo (nepilnai informuoja) .

Kun. dr. J. Prunskis, vienas iš “Draugo” redaktorių, siūlė laikytis moratoriumo spaudos srityje ir veiksnių atžvilgiu. Jis bandė pateisinti veiksnių neveiklumą lietuvių visuomenės menka parama jiems. (Mūsiškė visuomenė remia visus, kurie tik išeina su didesniais užsimojimais ir planais. Veiksniai tik posėdžiauja ir kalba. Metai iš metų jokių veiklos planų nepateikia. Red.).

A. Pužauskas, vienas iš “Naujienų" redaktorių, siūlė tuos, kurie kalba apie bendravimą su okupantu, bausti mirtimi. Bendradarbiavimas su Lietuvos okupantu — tai išdavimas.

V. Šimkus, “Laisvosios Lietuvos” leidėjas, yra žinomas kaip kietas kovotojas prieš Lietuvos pavergėją — komunizmą. Anot jo, kiekvieno lietuvio nuvykimas į pavergtąją Lietuvą— tai 1,000 dolerių auka okupanto iždui.

A. Šantaras, JAV-bių LB centro valdybos narys, siūlė visus skirtumus dėl priemonių Lietuvos vadavimo darbe nebijoti pilnai išstudijuoti.

L. Prapuolenis, LFB Vyr. Tarybos narys, pasisakė už bekompromisinį pasipriešinimą okupantui ir pilnos laisvės ir nepriklausomybės iškovojimą Lietuvai.

Prof. B. Vitkus, VLIK-o narys, kėlė susirūpinimą dėl menkos piniginės paramos tai institucijai. Anot jo, VLIK-o biudžetas esąs mažesnis, negu kad lietuvių operos Chicagoje. (Kodėl VLIK-o žmonės nesuorganizuoja kasmet aukų rinkimo Chicagoje Lietuvos laisvinimo darbui ? Red.).

Dr. V. Šimaitis, ALT-bos vykdomojo komiteto narys, pabrėžė, kad JAV-bių lietuviai tvirtai stovį Lietuvos laisvinimo pozicijose. (Tai ALT-bos “rabinų” nukaltas posakis ir metai iš metų vartojamas tos institucijos konferencijose ar kongresuose. Red.).

“Liberalo” išsišokimas ir diskusijos

Pagrindinių kalbėtojų skaičius buvo didokas. Po pagrindinių pranešėjų jungėsi į pašnekesį ir “liaudis”. Kaip “Pilypas iš kanapių” išlindo "liberalų atstovas” (Šimoliūnas). Jis prašneko Lietuvos pavergėjo “žodynu” ir komunistų sufabrikuotais šmeižtais prieš iškiliuosius lietuvių darbuotojus laisvajame pasaulyje. Dalyviai šį “kalbėtoją” nušvilpė ir jo pareiškimą pavadino melaginga Lietuvos okupanto propaganda, (labai įdomu, kad su šiuo okupanto ruporu diskusijų salėje artimai bendradarbiavo A. Pužauskas, kuris labai kietai buvo pasisakęs prieš bendradarbiavimą).

Be išvardintųjų, diskusijose dar dalyvavo J. Jasaitis, Z. Kolba, S. Semėnienė ir kiti. Papildomų pareiškimų padarė dar kartą pagrindiniai kalbėtojai. Naujų ir įdomesnių minčių bei pasiūlymų diskusijose nebeiškilo.

Išvados

Chicagos frontininkai padarė gerą pradžią. Reikia manyti, kad jie tuo nepasitenkins. Taip pat reikia manyti, kad kitos jų suorganizuotos politinės diskusijos bus dar labiau aktualesnės, konkretesnės ir tikrai liečiančios pačius gyvybinius mūsų klausimus.

Chicagos lietuviai žinomi kaip kultūrininkai, o ne kaip politikai. Būtų tikslu į tokias diskusijas chicagiečiams pasikviesti ekspertų ir iš kitur.

Kitos Chicagos lietuvių politinės grupės ar vienetai turėtų pasekti frontininkų pavyzdžiu, suorganizuodami taip pat diskusijas Lietuvos laisvinimo ir veiksnių suaktyvinimo klausimais.

J. R. Senkus