ĮŽANGINIAI
PLB ĮJUNGIMAS Į KOVĄ DĖL LIETUVOS LAISVĖS
Pasaulio Lietuvių Bendruomenė gimė visiems gyvosios lietuvybės klausimams spręsti. Lietuvos laisvinimas— tai pirmoji iš tų problemų.. Lietuvių Charta — “Dešimt Dievo įsakymų” svetur atsidūrusiems lietuviams — akcentuoja tai labai aiškiai: lietuvis darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu kovoja dėl nepriklausomos Lietuvos. Toli gražu taip nėra, ir čia Pasaulio Lietuvių Bendruomenė turėtų parodyti ir noro, ir pastangų, ir iniciatyvos.
Lietuvių Bendruomenės kraštų, apygardų ir apylinkių valdybos skiria beveik visą dėmesį lietuvybės išlaikymui ir kultūrinei veiklai: organizuoja ir išlaiko lituanistikos ar šeštadienines mokyklas jaunimui, ruošia ir praveda dainų ir tautinių šokių festivalius, organizuoja jaunimo kongresus bei stovyklas, rengia metines lietuvių dienas ir visą eilę kitų parengimų. Lietuvių Bendruomenės darbuotojai tiek išsisemia visoje toje lietuvybės išlaikymo ir kultūrinėje veikloje, kad jiems nebelieka nei jėgų, nei laiko, nei noro jungtis į patį svarbiausią darbą — kovą dėl Lietuvos laisvės.
Nė nebandome paneigti lietuvybės išlaikymo ir kultūrinės veiklos reikšmės tremtyje. Mūsų jaunimas turi ir skaityti, ir rašyti, ir žmoniškai kalbėti lietuviškai. Tegu mūsų jaunimas šoka tautinius šokius ir dainuoja lietuviškas dainas— jis ir turi tai daryti. Tai daro jaunimas ir komunistų pavergtoje Lietuvoje. Tačiau ten nei senimas nei jaunimas nė piršto negali pajudinti Lietuvos laisvinimo darbe. Tą misiją kenčiančioji Lietuva yra pavedusi laisviesiems lietuviams.
Tiesa, turime laisvinimo veiksnių. Beveik visi jie yra susitelkę Jungtinėse Amerikos Valstybėse, ir čia laisvinimo darbas yra kiek geresnėje padėtyje. Gi tuose kraštuose, kur visai veiklai pirmuoju smuiku groja Lietuvių Bendruomenė, Lietuvos laisvinimo darbas yra našlaičio padėtyje.
Lietuvos laisvinimo darbas yra toks platus, sunkus ir sudėtingas, kad čia visiems pakanka vietos. Nė nesiūlome Lietuvių Bendruomenei eiti į tas sritis, kur reiškiasi tam tikri veiksniai. Bet šiame darbe dar plotų plotai pūdymuoja, ir čia Lietuvių Bendruomenė neturėtų stovėti nuleidus rankas. Suminėsime tik keletą sričių, kuriose niekas nieko nedaro, o darbo horizontai yra neriboti: (a) kitataučių verbavimas Lietuvos laisvės darbui; (b) informacija Lietuvos bylos reikalu kitataučiams; (c) jaunimo įjungimas į kovą dėl Lietuvos laisvės; (d) parlamentarų laimėjimas Lietuvos reikalui; (e) visų festivalių, švenčių, parengimų ir įvykių pilnas išnaudojimas Lietuvos reikalui.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės naujoji valdyba, kraštų, apygardų ir apylinkių valdybos turėtų nieko nelaukdamos sutelkti pačius geriausius mūsų protus bei pajėgiausius šiam darbui asmenis, paruošti detalų planą ir imtis iniciatyvos jį įgyvendinti. To iš mūsų laukia ir reikalauja komunistų vergijoje kenčianti Lietuva.
RINKIMINIŲ METŲ IŠNAUDOJIMAS LIETUVOS BYLOS REIKALUI
Lapkričio mėn.5 d. JAV-bių piliečiai išsirinks krašto prezidentą, viceprezidentą, visus Atstovų Rūmų narius (435), trečdalį Senato narių, apie pusę steitų gubernatorių ir tūkstančius atskirų steitų legislatūrų narių. Turime virš milijono lietuvių kilmės amerikiečių, ir, be abejo, dauguma jų dalyvaus šiuose rinkimuose. Šio įžanginio tikslas nėra patarti lietuviams už kuriuos kandidatus jie turėtų balsuoti. Norime tik sugestijuoti ir atkreipti dėmesį, kad lietuviai, dalyvaudami rinkiminėje akcijoje ir atiduodami savo balsus už pasirinktus kandidatus, neliktų nažinomais balsuotojais, o užmegztų ryšius su jais, prisistatydami kaip sąmoningi lietuvių kilmės amerikiečiai. Lietuviai, aktyviai dalyvaudami rinkiminėje akcijoje ir pačiuose rinkimuose, gali laimėti tūkstančius naujų draugų Lietuvos bylos reikalui.
Kiekvienas lietuvis gali (ir turėtų) užmegzti ryšius ir eventualiai geras pažintis su savo kongresmanu, abiems senatoriais ir vienu kitu savo steito legislatūros nariu. Amerikiečių partinės politikos praktikoje vertinami trys dalykai: 1. Lojalumas partijai; 2. Pastangos, darbas ir įdėtas laikas rinkiminės akcijos metu; ir 3. Piniginė parama kandidatui. Tai yra būtinos sąlygos ryšių bei pažinčių pradžiai; geriausias tam laikas— rinkiminiai metai.
Ryšių ir pažinčių mezgimas ir jų palaikymas su įtakingais ir žymiais kitataučiais yra viena iš labai svarbių sričių Lietuvos laisvinimo darbe. Jei mes turėtumėm pakankamai gerų pažinčių laisvojo pasaulio politikų, visuomenininkų, laikraštininkų, kultūrininkų, radijo ir televizijos komentatorių tarpe, tai Lietuvos bylos reikalas būtų žymiai geresnėje padėtyje. Iki šiol beveik nieko šioje srityje nedarėme, bet tai dar nereiškia, kad ir toliau turime stovėti nuleidę rankas. Susitikime su savo pasirinktais kandidatais ir jų rinkiminių akcijų vadovais ne vieną ar porą kartų, o kaip galima dažniau; skirkime jų pastangoms savo darbo, laiko ir taip pat pinigo. Tai, galima sakyti, vienintelis kelias geresnių ryšių bei artimesnių pažinčių užmezgimui su legislatoriais. Turėdami porą ar trejetą šimtų Kongreso narių pilnai savo pusėje, Lietuvos bylos reikalu, kaip žmonės sako, “galėsime pajudinti žemę”.
SPAUDOS LAISVĖ
Pasitraukėme iš namų laisvėje liudyti tiesos ir kovoti už pavergtos Lietuvos nepriklausomybę. Laisvajame pasaulyje radome daugiau lietuvių, susiderinome su jais ir suorganizavome bendrą kovos frontą. Per šimtmečio ketvirtį iš priešui nepasiekiamų rezistencinių bazių nedavėme ramybės Lietuvos okupantui. O nusikaltėlis niekad neramus, kol auka galutinai nesunaikinta ir bent ryksmu apreiškia savo gyvastį. Mes ne tik rėkėme, bet ir kūrėme. Kada nors į kraštą grįžę išeivijos kūrybiniai laimėjimai bent dalinai užpildys svetimos valstybės brutalios okupacijos normaliame lietuvių kultūros vystymesi sudarytas spragas. Mūsų spauda reflektavo mūsų kūrybines ir rezistencines pastangas bei rezultatus.
Ko ko, bet reikalavimo laisvės lietuviškos išeivijos raštijai mažiausiai buvo galima tikėtis.
Bet jis pasigirdo. Jau III Kultūros kongrese aroganciją su išmintimi supainiojęs kalbėtojas išdėstė, kad katalikiškoje srovėje randąs tik porą perdaug laisvę nevaržančių žurnalų ir vieną septintadalį vieno dienraščio. Vėliau savo vienminčių spaudoje save patikslino, kad laisva lietuvių spauda esą randama tik perbridus upelį į Kanadą. Šiam balsui pritarė būrelis kitų, ir pritarė labai agresyviai. Lietuviškas “avant-garde”, kad ir 2-3 metus atsilikęs, pasekė marksistinės kairės sukurtą “free speech movement” originalą: anie savo oponentus tildo fiziniu smurtu, mūsiškiai akademiškai skambančiais keiksmažodžiais. Net bendruomeniškai sutarta tvarka sudaryta išeivijos lietuvių vadovybė jų akyse prilygstanti tik Inkvizitoriaus karalystės autoritetui.
Spaudos laisvės interpretacija yra įvairi. Normaliai spaudos laisvę aprėžta išviršinė prievarta, svetimi pinigai irsavanoriškas trumparegiškumas. Nelaisvos ir pusiau laisvos spaudos turime ir mes.
Prievartinę vergiją neša pavergtos Lietuvos spauda. Tą patį vergijos jungą savu noru yra užsidėję ir tie laisvųjų lietuvių laikraščiai, kurie aklai kartoja Maskvos tezę, jog Lietuvai laisvę atnešę raudonosios armijos durtuvai, nors nemeluotų sentimentų lietuvių tautai ir šioje spaudoje netrūksta.
Pusiau laisvos spaudos žvilgsnis į lietuviškų klausimų visumą stipriai aptemdytas ir ištikimybė Lietuvos nepriklausomybės idėjai sukrėsta. Šiai spaudai Lietuvos okupacija egzistuoja, bet po Stalino eros ji nebesanti baisi, ir su ja jau galima esą koegzistuoti. Okupaciniai organai jau kviečią išeivius į Lietuvą tautos moralei stiprinti, o iš Lietuvos į užsienius, anot jų, jau nesiunčiami Maskvos agentai, o tik lietuviai mokslininkai, menininkai, studentai - stipendiatai. Pats charakteringiausias pusiau laisvos lietuvių spaudos ženklas — tai jos nusistatymas laisvinimo institucijų atžvilgiu: nei respekto, nei kritikos joms nebėra. Ir kuo šios institucijos silpniau funkcijuoja, tuo tai spaudai smagiau, nes susidaro platesnis laukas paniekai reikšti
Laisvoji išeivijos spauda išliko pilnai ištikima Lietuvos nepriklausomybės idėjai ir kovoje dėl laisvės tęsia rezistenciniame pogrindyje sukurtas laisvos spaudos tradicijas. Ji blaiviu žvilgsniu svarstovisas lietuviškas problemas ir ieško protingų kelių pavergtai tautai padėti. Ji seka priešo ėjimus ir demaskuoja suktus jo manevrus. Mūsų laisvos spaudos žodis idealistinis, įvairus, niuansuotas ir spalvingas, nors ir netobulas, kaip ir pati visuomenė. Bet tobulos spaudos pasaulyje iš vis nėra.
Tikime, kad panašią interpretaciją lietuvių spaudos klausimu padarys ir lietuvių tautos istorija.
