Partizanai: Istorija ir dabartis

Dualizmas, neutralumas, rezistencija ir Lietuvių Fronto Bičiuliai

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS, New York, New York, teisininkas, visuomenininkas. Dalyvauja Lietuvos Laisvės Komiteto ir Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto veikloje, šis straipsnis yra jo pranešimas (sutrumpintas ir paruoštas spaudai), kurį jis padarė Lietuvių Fronto Bičiulių studijų savaitėje (1938.VIII.2) Dainavoje.

Dualizmo apraiškos ir poveikis prieš II pasaulinį karą

Vienas senųjų romėnų dievų buvo vaizduojamas dviem veidais. Tas dviveidis Janus galėtų tikti ir mūsų tautai tam tikru simboliu. Mūsų tautos dualizmą filosofiškai svarstė Stasys Šalkauskis savo veikale “Sur les confins de deux mondes”. Praktiškai tas dualizmas reiškėsi Algirdo ir Kęstučio diarchija, kai vienas brolis atstovavo Lietuvos veidui, atkreiptam į vakarus, o antrasis — Lietuvos veidui, atkreiptam į rytus. Tas dualizmas pastebimas ir senosios Lietuvos teisėje, kultūroje, religijoje. Lietuvos Statutas surašytas rytų bažnytine kalba, nors Lietuvos krikštas priimtas vakarų bažnyčios apeigomis ir vakarų bažnytine kalba. Pirmasis spaudinys Vilniuje išleistas rytų bažnytine kalba, bet Vilniaus Akademijos dėstomoji kalba buvo vakarų bažnytinė kalba.

Tas dualizmas nepasibaigė nė su Lietuvos - Lenkijos commonwealtho padalinimais. Jo apraiškų randame ir tautinio atgimimo laikais. Andrius Botyrius — raiškus pavyzdys. Tas dualizmas I pasaulinio karo metais suskaldė Petrapilio Lietuvių seimą. Nepriklausomos Lietuvos metais tą dualizmą palaikė Lietuvos ginčas su Lenkija. Po I pasaulinio karo Didžioji Britanija ir Prancūzija labai norėjo kaip nors bolševikų įsigalėjimą Rusijoje sužlugdyti ar bent izoliuoti. Nuo Suomijos iki Rumunijos turėjo susidaryti tam tikras “cordon sanitaire”. Todėl 1920.8.3 Buldūriuose (Latvijoje) vyko Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir Suomijos konferencija. Bet ji nepasisekė, nes iš to “cordon sanitaire” iškrito Lietuva dėl savo nesutvarkytų santykių su Lenkija. Lietuvos - Lenkijos santykiai stumte stūmė Lietuvą ieškoti atramos Maskvoje. Nepriklausomos Lietuvos kultūros srityje “rytų veidui” atstovavo žymi dalis vyresniosios kartos šviesuomenės, universiteto humanitarinių mokslų fakulteto viršūnės, SSSR tautų kultūrai pažinti draugija, “vakarų veidui” — jaunesnioji šviesuomenės karta, universiteto teologijos - filosofijos fakulteto viršūnės, “Židinio” ir “Naujosios Romuvos” žurnalai.

Dualizmas ir neutralumas

Mūsų tautos dualizmas bus daug lėmęs Lietuvos politiką ir II pasaulinio karo išvakarėse bei jam prasidėjus. Kaip dabar žinome, pirmuoju slaptu Berlyno - Maskvos susitarimu (1939. 8.23) Vokietijos - Rusijos įtakų zonoms riba buvo nustatyta Lietuvos šiaurine siena, Estiją, Latviją ir Suomiją pavedant Rusijos įtakai, Lietuvą paliekant Vokietijos įtakai. Ryšium su tuo slaptu Berlyno-Maskvos susitarimu, Vokietija pasiūlė Lietuvai karinę sąjungą prieš Lenkiją. Tą siūlymą palaikė Lietuvos pasiuntinys Vokietijai Kazys Škirpa, tačiau Lietuvos vyriausybė buvo apsisprendusi už neutralumą Vokietijos - Lenkijos ginkluoto konflikto atveju, nepaisydama nebaigto Lietuvos ginčo su Lenkija dėl Vilniaus srities ir dar neseniai iš Lenkijos gauto ultimatumo santykiams tarp abiejų respublikų atnaujinti. Atrodo, kad Lietuvos neutralumo politikai tuo metu pritarė ir krikščionių demokratų-liaudininkų vadinama “ašis”, kurios keturi ministeriai buvo gen. Černiaus vyriausybėje. V. Sidzikauskas teigia, kad, Lietuvai tą Berlyno siūlymą gavus, jiedu su M. Šleževičium po nuodugnaus svarstymo priėję išvadą, jog tas Vokietijos siūlymas Lietuvai nepriimtinas, nes Vokietija vis vien karo nelaimėsianti, ir karinė sąjunga su pralaimėtoju Lietuvai galėtų be galo brangiai kaštuoti. Klausimas tačiau buvo ir tebėra kontraversinis. Iš vienos pusės Belgijos pavyzdys moko, kad net ir didžiųjų galybių garantuotas mažos valstybės neutralumas neapsaugo jos nuo svetimųjų invazijos, iš antros — Suomijos atvejis liudija, kad ir susidėjimas su nacine Vokietija savo tautos gyvybiniams interesams ginti, ir pralaimėjimas nebūtinai užtraukia kokią Vakarų demokratijų anatemą.

Lietuvai 1939 išsigandus Lietuvos karinės koalicijos su Vokietija prieš Lenkiją rizikos ir įsitraukus į neutralumo kiautą, Vokietija antru slaptu susitarimu su Rusija (1939.9.28) Lietuvą išmainė į Rusijos okupuotą Lenkijos Liublino provinciją. Lietuva atsidūrė Rusijos Įtakoje.

Kaip to meto Lietuvos neutralumas buvo tapęs, galima sakyt, fatališku nieko nedarymu, rodo faktas, kad netgi ir po to, kai Lietuvos - Sovietų Rusijos derybose Maskvoje 1939 spalio mėnesį dėl vadinamos savitarpinės pagalbos Stalinas brutaliu atvirumu Lietuvos delegacijai parodė Maskvos su Brelynu sutartą įtakų zonų pasidalinimą ir ciniškai pastebėjo: “My vas otstojali... Da, eto riešeno, i eto dielo končeno” (žiūr. Stasys Raštikis, “Kovose dėl Lietuvos” I tm., 609-610 pp.), pačioje Lietuvoje ir toliau viskas vyko lyg niekur nieko nebūt atsitikę. Ne tik pati tauta Sovietų Rusijos invazijai absoliučiai nieku nebuvo rengiama, bet nepadaryti nė elementariausi žingsniai Lietuvos valstybiniam tęstinumui patikrinti eventualios invazijos atveju. Todėl, invazijai įvykus, pasimetė ne tik tam tikra dalis eilinių tautiečių, bet ir kai kurie vadovaujantieji Lietuvos visuomenininkai bei politikai. Ar skaitysime Smetonos, Musteikio, ar Audėno, Raštiko užrašus apie paskutines nepriklausomos Lietuvos vyriausybės valandas, išvada viena — pasimetimas.

Adenauerio pastabos apie silpnųjų neutralumą

Apie mažųjų valstybių neutralumo vertę Adenaueris savo atsiminimuose rašo:

—    Be rizikos nėra politikos.

—    Politikos neįmanoma daryti tik vienais norais, juo labiau neįmanoma esant silpnam.

—    Politikoje dažnai tenka tenkintis tik mažesnio blogio pasirinkimu.

—Mes (Vokietija po II pasaulinio karo) buvome silpnas ir labai eksponuotas kraštas. Savomis jėgomis mes nieko negalėjome pasiekti. Bet mums nederėjo tapti ir niekieno žeme tarp Rytų ir Vakarų.

—    Kietų faktų pasaulyje Vakarų Vokietijai bebuvo likę du keliai (į Washingtoną, ar į Maskvą) ... Visa kita, kas tame tarpe buvo, buvo ne politika, o iliuzijos, nes būtų pavertę Vokietiją bejėgiu atsiskyrėliu ir tarp savęs besivaržančių jėgų spardomu kamuoliu.

— Savo atsakomybę suvokiąs politikas vieno dalyko tikrai negali: jis negali apsidrausti paprastu nieko nedarymu tik todėl, kad nėra tokių veiklos galimybių, kurios neturėtų ir tamsių šešėlių (“Schattenseiten”). (Kai politikas tokių šešėlių bijo ir todėl neveikia), tada per tokio politiko ir jo krašto galvą veikia kiti ir tada toks kraštas tikrų tikriausiai pateks į sandėrius, padarytus už jo nugaros. (Konrad Adenauer “Erinnerungen 1945 - 1953”, p. p. 535, 536, 539, 555).

Skaitant šias didžiojo kanclerio pastabas apie silpnųjų neutralumą, negalima atsiplėšt nuo įspūdžio, kad čia kaip tik kalbama apie 1939 metų Lietuvą ir jos politiką.

Rezistencija ir jos prielaidos

Tik po vadinamo liaudies seimo susirinkimo ir Lietuvos aneksavimo, t. y. įjungimo į Sovietų Sąjungą, mūsų tauta suprato, kad Lietuvos nepriklausomybė yra nužudyta ir kad Lietuvai yra primesta ne tik svetimųjų valdžia, bet ir svetima sovietinio totalizmo politinė, ūkinė bei kultūrinė sąranga. Tai supratus, prasidėjo spontaniška, stačiai instinktyvi tautos rezistencija sovietiniam okupantui. Rezistenciją ypač stiprino prielaida, kad Maskvos -Berlyno sandrauga yra tik laikinė ir taktinė, kad Vokietijos -Sovietų Sąjungos ginkluotas konfliktas yra neišvengiamas ir kad tokiai galimybei Lietuva turi būt atitinkamai pasirengusi.

Tai buvo teisingas padėties numatymas. Teisingai buvo pasirengta bręstantiems įvykiams sutikti ir todėl pasiekta gerų rezultatų — bent laikinai atstatytas Lietuvos valstybinio suverenumo vykdymas ir sužlugdytas sovietinės propagandos mitas apie tariamai savanorišką mūsų tautos pasivergimą Maskvai. 1941 tautos sukilimas prieš sovietinį okupantą būdingas ir ta prasme, kad jį ruošė bei vykdė ir jam vadovavo tie, kurie buvo veidu į Vakarus.

1942 pradžioj uždaram keliolikos iškilių įvairių pasaulėžiūrinių ir politinių nusistatymų kauniečių susirinkimui teko pristatyti Berlyno lietuvių, sakytum, “establishmento” (jį sudarė tokie politikos meistrai kaip buv. premjeras ir finansų bei užsienių reikalų ministeris Ernestas Galvanauskas, buvę ministerial ir demokratinių seimų atstovai dr. Petras Karvelis ir Rapolas Skipitis, Lietuvos pasiuntinys Vokietijai Kazys Škirpa, žurnalistas dr. Pranas Ancevičius, buv. “Vairo” redaktorius Antanas Valiukėnas) nuomonę dėl to meto tarptautinės raidos perspektyvų. Buvo labai aišku, kad berlyniškis “establishmentas” vienu dalyku neabejojo — Vokietija karą pralaimės. Tačiau kas atsitiks karo eigoje su Sovietų Rusija, atsakymo neturėta, išskyrus vieningą norą, kad dar prieš Vokietijos pralaimėjimą įvyktų Rusijos sutriuškinimas ir, karui baigiantis, Rytų Europoje susidarytų panaši padėtis, kaip 1918. Jei šiokia galimybė atkristų ir Sovietų Rusija pokariniame pasaulio tvarkyme dalyvautų laimėtojų pusėje, Lietuvos viltims pagrindas tuo atveju būtų Atlanto Charta, kuri užtikrina atstatymą suverenumo visoms tautoms, iš kurių jis buvo pagrobtas, kuri taip pat užtikrina teisę visoms tautoms pasirinkti tokią valdžios formą, kokią randa sau tinkamą.

Jei 1918 istorijos pasikartojimo perspektyva II pasaulinio karo gale Kauno “establishmen-tui” įtikimumo nesukėlė, tai Atlanto Charta buvo pripažinta rimtu Vakarų užsiangažavimu, su kuriuo ir Sovietų Rusija turėtų skaitytis. Šioji prielaida ir tapo vedamąja gaire lietuvių tautos rezistencijai vokiečių okupacijos metais ir 1944 antrą kartą Lietuvą rusams okupavus.

Nors ir mažiau patikima, Lietuvos nepriklausomybei atstatyti Rytų - Vakarų karinio konflikto prielaida taip pat daug yra prisidėjusi prie Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio viltingumo.

Kai prieš kurį laiką Jungtinėse Tautose buvo suaktualinta tautų apsisprendimo teisė ir dekolonizavimo vykdymas, nuosekliai buvo laukiama, kad tos pastangos neapsiribos tik Afrikos ir Azijos tautomis, ir kad nebus daroma išimties ir sovietų pavergtoms tautoms.

Paskiausiu metu, ypač Amerikoje, populiari yra evoliucijos prielaida. Vergija laisvėsianti, rytų - vakarų sambūvis plėsis ir to proceso poveikyje palaipsniui ateis pavergtųjų tautų priespaudai galas.

Dualizmo apraiškos laisvųjų lietuvių rezistencijoje

Faktiškai tačiau lig šiol negalima konstatuoti regimų rezultatų, kurie Sovietų Rusijos grobuonišką kolonistinę politiką Lietuvos atžvilgiu iš esmės keistų, ne tik Atlanto Chartos ir kitų tarptautinių pažadų bei įsipareigojimų poveikyje, ne tik Rytų - Vakarų santykių svyravimų tarp šaltojo karo įtampos ir sambūvio atlyžio poveikyje, ir ne tik tautų laisvo apsisprendimo ir kolonializmo likvidavimo suaktualinimo Jungtinėse Tautose poveikyje, bet ir sovietinio totalizmo tariamo laisvėjimo evoliucijos poveikyje. O kai metai po metų Lietuvos valtybinės nepriklausomybės atstatymo prielaidos nepasitvirtina apčiuopiamais rezultatais, pačių laisvųjų lietuvių laisvinimo pastangos ima kelti abejojimų, ypač jaunesniajai kartai. Pats laikas čia vaidina reikšmingą vaidmenį. Pvz. prieš 38 metus Lietuvoje gimęs lietuvis nepriklausomą Lietuvą pažino tik iki 10 savo amžiaus metų, o 28 metus jau gyvena kaip sovietinės priespaudos auka. Jam todėl daros juoba aktualus klausimas, kas toliau? Siekti Lietuvai valstybinės nepriklausomybės, ar rezignuoti ir prisitaikyti? Jei siekti Lietuvai valstybinės nepriklausomybės atstatymo, tai kokiais keliais? Paskutinis klausimas aktualus ne tik jaunesniajai kartai. Prieš ketvertą metų viename posėdyje teko klausytis pačių laisvinimo veiksnių kai kurių veikėjų minčių, kad reikalinga peržiūrėti Lietuvos laisvės kovos prielaidas, reikalinga persvarstyti Lietuvos klausimo statymas laisvajame pasaulyje, reikalinga daugiau dėmesio Sovietų Sąjungos vidaus problemų panaudojimui Lietuvos reikalams. Netenka tad labai stebėtis ir pagyvėjusiomis dualizmo apraiškomis laisvųjų lietuvių laikysenoje okupuotos Lietuvos atžvilgiu. Netenka ir stebėtis ir siūlymais jaunesniajai kartai atsisakyt Lietuvai nepriklausomybės įsakmaus siekimo, Lietuvos laisvinimo uždavinių vykdymą paliekant tik senimo nuožiūrai, o jaunesniajai kartai pirmiausia atsikreipiant veidu ne į Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymo uždavinius, bet į pavergtos tautos išsilaikymą, į jos blaivinimą, į kuo glaudesnį su ja bendravimą, nesivaržant dėl tokio neaprėžto bendravimo galimų implikacijų okupanto aneksuotos Lietuvos tarptautinei teisinei padėčiai, net tos padėties pačią reikšmę nuvertinant.

Ligšiolinis LFB nusistatymas

LFB konstitucija, nustatydama Lietuvių Frondo bičiuliams uždavinius, pirmiausia įsakmiai nurodo, kad jie turi “veikliai dalyvauti Lietuvos laisvinimo veikloje” ir “palaikyti gyvą Lietuvos nepriklausomybės mintį”. Tą nuostatą laikas nuo laiko LF bičiuliams yra konkrečiau priminusi ir LFB vyriausia vadovybė. Antai, LFB Vyriausios Tarybos “Žodis nebaigtos kovos sukakčiai” (1965.6.23) konstatuoja, kad “Lietuvos likimas ir laisvės kova nėra izoliuotas reiškinys”, kad “tai sudėtinė ir bendrojo tautų pavergimo ir bendrojo išsilaisvinimo dalis; ta dalis pasaulinės kovos už pagrindines žmogaus teises” ir išvadoje skelbia, kad “Lietuvių Fronto Bičiuliai. . . ir toliau kovos dėl Lietuvos laisvės ir dėl pavergtojo lietuvio pagrindinių teisių; ir toliau rems visas Lietuvos laisvės pastangas, sutelktines ir paskiras, iš kur jos bekiltų”. Tą pačią mintį primena ir LFB Vyr. Tarybos 1965 kalėdinis sveikinimas:

— Sukilimo prisiminimas buvo paverstas kolektyviniu ir vieningu visuomenės balsu už ano sukilimo pratęsimą — už pratęsimą pasipriešinimo to paties Lietuvos priešo kartojamai pagundai mesti kovą ir priimti jo smurtu sudarytą padėtį tėvynėje”.

Ir dabartinės LFB Vyr. Tarybos pareiškimas (1967.6.23), suminėjęs, kad ir “tarp laisvųjų lietuvių paleidžiama nyki pagunda suabejoti, ar tikslinga ir verta kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės”, suminėjęs LFB principą, kad “tautinė valstybė yra asmens pagrindinių teisių išdava”, nes “asmens pagrindinės teisės savo atbaigą randa tautos teisėse, kurių svarbiausioji yra tautos laisvas apsisprendimas, įgalinąs tautą sukurti savo . .. tautinę valstybę”, — išvadoje šaukiasi sustiprinti “lietuvių išeivijos fronto vieningumą kovai už lietuvių tautos valstybinę nepriklausomybę”.

Katalikų Bažnyčia turi taisyklę: “Sentire cum ecclesia”. Atseit, katalikas savo nusistatymais visada turi atitikti bažnyčios normas. Savo ruožtu amerikiečiai mėgsta savo vyriausybei priminti, kad ji savai politikai turėtų “popular consent”. Atseit, kad vyriausybės politikos linija atitiktų visuomenės nuotaikas. Lietuvių Fronto Bičiuliai jungia abi tas taisykles. Kiekvienas LF bičiulis turi “sentire cum” LFB vyriausia vadovybe, o LFB vyriausia vadovybė, savo ruožtu, turi atsižvelgti į LF bičiulių “popular consent”.

LFB prielaidos

Nors realių galimybių Lietuvos valstybinei nepriklausomybei artimoj ateity atstatyti tuo tarpu nesimato, bet, antra vertus, istorijoje veikia ne tik žmogus, bet ir Dievas bei velnias. Žmogus, ir tai anaiptol nevisada, įmano apytikriai įžvelgti tik žmogiškąsias galimybes . Be to, po II pasaulinio karo tarptautinė padėtis nėra stabilizuota. Atvirkščiai, ji, kaip amerikiečiai sako, visą laiką yra “fluktuojanti” ir todėl juo labiau tenka skaitytis su netikėtumais. Kad turime skaitytis su netikėtumais, liudija ir didieji istorijos įvykiai. Kokias konkrečias galimybes prieš 1917 balandžio 4 bolševikų įsigalėjimui Rusijoje galėjo matyti Leninas? Kokias konkrečias galimybes Lietuvos valstybinei nepriklausomybei atstatyti galėjo matyti Basanavičius, Kudirka, Maironis? Net ir 1917 Vilniaus Konferencija? Suprantama, juo laisvės kova ilgiau užtrunka, juo daugiau rezistencinio nuovargio atsiranda pačiuose laisvės kovotojuose. Nenuostabu, kai po 28 laisvės kovos metų ir LFB gretose pasirodo atskiri rezistencinio nuovargio disidentiniai reiškiniai, ar pasiskardena atskiri balsai, kad iškeistume rezistenciją okupantui į koegzistenciją su okupanto sudaryta aneksine Lietuvos padėtimi. LFB su širdgėla užjaučia visus rezistencinio nuovargio disidentus. Savo rezistenciškumą Lietuvos okupantui LFB rėmė, remia ir rems ne kovos dėl Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymo trukme, o lietuvių tautos gyvybiniu interesu. Nerezistencinės kovos pozityvaus - akivaizdaus rezultato šiandieninis netikrumas lemia tos kovos prasmę, o principas, kad valstybinė nepriklausomybė yra tautinei gyvybei sąlyga.

Šiai sąlygai įvykdyti pagrindinis veiksnys yra tautos apsisprendimas. Mūsų tauta jį ne tik Vasario 16-sios žodžiu yra pareiškusi, bet ir gausiomis savanorių laisvės kovotojų aukomis antspaudavusi. Šiai sąlygai įvykdyti reikšmingą atramą taip pat sudaro tautų teisė (okupanto aneksinių machinacijų tautų teisė nepripažįsta) ir pasaulio viešoji opinija. LFB šiuos Lietuvos laisvės kovai reikšmingus elementus jautriai respektuoja. Savo ruožtu, iš Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymo veiksnių sąveikos LFB neišjungia nei Atlanto Chartos ir kitų tarptautinių deklaracijų moralinės ir politinės reikšmės, nei Jungtinių Tautų nutarimų poveikio, nei sovietinio totalizmo vidaus negalavimų atgarsio pavergtoms tautoms, nei Sovietų Sąjungos ginkluoto konflikto su laisvuoju pasauliu ar su Kinija tikimybės, nei technologinės pažangos šuolių vaidmens, kai, pvz., atominis sprogmuo pasidarys toks pat prieinamas dalykas, kaip šiandien karabinas, nei užgrobtų teritorijų ir pavergtų tautų išlaikymo (karinio, politinio, ūkinio ir moralinio) neapsimokėjimo pavergėjui.

Antra vertus, LFB apsisprendimas už rezistenciją Lietuvos okupantui, už Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymą anaiptol nereiškia, kad LFB nevertina pavergtųjų lietuvių kultūrinių ar ūkinių laimėjimų, ar kad yra prieš okupanto aneksuotos Lietuvos pramonės plėtimą, ar prieš laisvųjų lietuvių bendravimą su pavergtąja tauta, kiek tatai nepažeidžia valstybinės nepriklausomybės atstatymo pastangų. Tačiau visa tai nė per nago juodymą negali pakeisti LFB pirminio ir pagrindinio tikslo, LFB raison d’etre — Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymo.

Pavojingas vienašališkumas

Rezistencinio nuovargio disidentai Lietuvos valstybinei nepriklausomybei atstatyti įžvelgia vienintelę galimybę — sovietinio totalizmo laisvėjimą arba evoliuciją — koegzistenciją. Tai pavojingas vienašališkumas.

Pirma, sovietinis totalizmas ir rusiškasis imperializmas nėra tas pats dalykas. Faktiškai pirmasis tėra priemonė antrajam. Eventuali diktatūros evoliucija anaiptol nereiškia simultaniškos imperializmo evoliucijos. Kuo gi skiriasi Lenino -Stalino - Chruščiovo - Brežnevo - Kosygino imperializmas ir grobuoniškumas nuo Petro Didžiojo, Kotrynos II ir kitų Rusijos carų grobuoniškumo? Tik spalva. (Nuo caro Jono III, 1440-1505, laikų Rusija yra kariavusi 86 agresinius karus, iš jų 12 sovietų laikais, ir įvykdžiusi 89 aneksijas, iš jų 20 sovietų laikais).

Antra, gyvenimo tikrovė tuo tarpu evoliucijos - koegzistencijos prielaidos nepatvirtina. Rumunija, tiesa, yra įgijusi kiek savarankiškumo santykiams su užsieniais, bet Vidaus režimas, užuot laisvėjęs, tik dar labiau sugriežtintas. Panaši padėtis po 1956 atlyžio Lenkijoje:    šiek tiek laisvumo santykiams su užsieniais, pirmiausia ūkio srity, bet vidaus režimas sugriežtintas. Čekoslovakijos atvejis skirtingas ta prasme, kad rytų Europoje tarpukarės metais tik Čekoslovakija ir Suomija buvo išlaikę demokratinę santvarką, kai kitos to regiono valstybės buvo nuslydusios į autoritetizmą. Todėl ir 1968 Čekoslovakijoje demokratinė sąmonė yra, palyginti, gaji ir veržli, ir Maskvai nelengva su tomis demokratinėmis nuotaikomis kovoti ir jas pasmaugti. (Sovietiniai tankai jau Prahoje, ir laisvėjimo pastangos jau pasmaugtos. Red). Kas kita pati Sovietų Sąjunga. Čia vadinamų sąjunginių respublikų, tad ir okupanto aneksuotos Lietuvos, politinio, ūkinio ir kultūrinio gyvenimo srityse vietoj laisvėjimo sukama vis griežtesnio centralizmo, intensyvesnio sovietinės imperijos monolitinimo keliu. 1957 “respublikoms” suteikta šiokia tokia ūkinė savivalda 1965 panaikinta. O neseniai iš “respublikų” kompetencijos buvo išimti net bendrojo lavinimo mokyklų dalykai ir sutelkti Maskvos švietimo ministerijoje.

Trečia, evoliucijos - koegzistencijos prielaidos priėmimas vieninteliu pagrindu Lietuvos valstybinei nepriklausomybei atstatyti nuosekliai veda į status quo padėties pripažinimą. Palaikydami ir skatindami tariamą evoliuciją, negalime okupanto erzinti. Pvz., koegzistencinės politikos praktikai, pasirodo, neparanki net tokia organizacija kaip Pasaulinė Antikomunistinė Federacija. Arba, pvz., koegzistencinės politikos puoselėtojams Europos Taryboje pasirodė neparanki tokia institucija, kaip “Committee on Non-Represented Nations” prie Europos Tarybos Patariamojo Seimo, atstovaujanti sovietų pavergtos Europos balsui.

Priėmę evoliucijos - koegzistencijos prielaidą vieninteliu pagrindu Lietuvos valstybinei nepriklausomybei atgauti, nuosekliai turėtume laukti nepriklausomos Lietuvos salelių laisvajame pasaulyje — Lietuvos diplomatinių bei konsularinių įstaigų ir Lietuvos pilietybės — likvidavimo, nes jų buvimas tokiai evoliucijai nieku nepadeda, veikiau kliudo. Turėtume priturėti bet kurią Lietuvos laisvinimo veiklą, ir Lietuvos nepriklausomybės idealą išeivijai pakeisti gal kokiu satelitinės Lietuvos idealu, gal Europos Federacijos vizija, gal tik tautos gerovės ir didelės imperijos priklausinio ūkinio patogumo vilione. Žodžiu, priimdami evoliucijos - koegzistencijos prielaidą vienintele atrama laisvųjų lietuvių laikysenai okupanto atžvilgiu, atsidurtume ne tik ant netikros, bet ir ant pavojingai slidžios palinkusios plokštumos su aiškia grėsme virsti iš rezistentų okupantui jo koegzistentais.

LFB konkretūs uždaviniai

Šio meto sąlygomis LF bičiuliai savo konkrečias pastangas turėtų rikiuoti dviem kryptim. Veikti svetimuosius, kad jų opinijoje Lietuvos laisvė būtų gyva problema, ir veikti savuosius, kad būtų išlaikytas laisvųjų lietuvių vieningas frontas už Lietuvos nepriklausomybę, ypač kreipiant dėmesį, kad jaunesniosios kartos galvojimas būtų imunizuotas nuo sovietinės infiltracijos. Pradėjęs reikštis laisvųjų lietuvių dualizmas okupuotos Lietuvos atžvilgiu turbūt yra pats reikšmingasis okupanto laimėjimas, siekiant sudemoralizuoti laisvųjų lietuvių vaidmenį Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymui. Nors šis dualizmas išsiryškino bendravimo su Lietuva plotmėje, faktiškai jo šaknys yra gilesniuose podirviuose.

Veikti svetimuosius galima, kaip sakoma, pranciškoniškai, atseit, iš apačios, arba jėzuitiškai, atseit, iš viršaus. “Darbininkas” (1968.7.3) yra aprašęs New Jersey Pennypacker pradžios mokyklą, kurios ketvirto skyriaus 35 amerikiečiai mokiniai rašė apie Lietuvą. Lig tol ta mokykla apie Lietuvą supratimo neturėjo, bet atsirado dr. Albinas Šmulkštys, kuris per savo ryšius su mokyklos vedėju ar mokytojais gavo progą mokiniams parodyti Lietuvos gamtos, miestų, tautodailės vaizdus ir papasakoti apie Lietuvos praeitį ir dabartį. Po to klasei rašto darbas apie Lietuvą. Ta proga kai kurie studentai prisiminė savo senelę ar senelės senelę buvus iš Lietuvos ir visi pasidarė Lietuvos draugais. Tai pranciškono kelio pavyzdys — eiti iš apačios. Bet galima eiti per pažintis su Wa-shingtono ar vietos įžymybėmis iš karto į viršūnes: į senatorius, kongresmanus, redaktorius, profesorius ir pan. Iniciatyva gali būti asmeninė, gali būti kolektyvinė ir organizuota, gali būti net tarptautinė, kaip L. Valiuko. Girtinas LFB Vyr. Tarybos sumanymas eilę klausimų per mūsų akademikus ir kitais kanalais pateikti JAV, Kanados, Australijos ir kitų kraštų iškiliems intelektualams, profesoriams, rašytojams, žmogaus teisių gynėjams, ir gauti jų pasisakymus.

Kai kas mano, kad Lietuvos laisvės kova neturi ryšio su JAV negrų kova dėl savo teisių. Tai klaidingas supratimas. Lietuvos laisvės kova yra “dalis pasaulinės kovos už pagrindines žmogaus teises”. (LVB Vyr. Tarybos žodis). Tarp negrų teisių kovotojų mes galime rasti draugų ir Lietuvos laisvės kovai.

Į svetimuosius einant, didelis vaidmuo tenka spausdintam žodžiui. Šioj srity LFB konkretus ligšiolinis įnašas yra imponuojantis. Nuo 1945 svetimomis kalbomis pačių LFB parašyta ir išleista, arba LFB parašyta, kitų išleista, arba kitų parašyta, LFB pastangomis išleista 16 veikalų, neskaitant LF bičiulių raštų tokiuose leidiniuose kaip “The Baltic Review”, “Commentaciones Balti-cae”, “Foreign Affairs”, “Journal of East European Affairs”, “Osteuropa”, “Revista Baltica”. Su šiokiu “rekordu” LFB gali angažuotis ir ateičiai, nes informacija, kaip lietus, privalo periodiškumo, kad nebūt sausros.

Išvados

Santraukoje peršasi šiokios išvados:

(1) Lietuvių Fronto Bičiuliai laikosi Lietuvos nepriklausomybės linijos ir aktyviai dalyvauja Lietuvos nepriklausomybės atstatymo pastangose, panaudodami visas prielaidas bei galimybes, tiesiogiai ar netiesiogiai stiprinančias tautos gyvastingumą ir lengvinančias kelią į tautos laisvą apsisprendimą.

(2)    Lietuvių Fronto Bičiuliai rūpinasi mobilizuoti svetimųjų opiniją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą.

(3)    Lietuvių Fronto Bičiuliai ugdo ir stiprina Lietuvos valstybinės nepriklausomybės minti išeivijoje ir palaiko joje gyvą laisvės kovos dvasią bei ryžtą.

(4)    Lietuvių Fronto Bičiuliai stengiasi išlaikyti vieningą laisvųjų lietuvių kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo frontą ir didžiai apgailestauja šio fronto skaldomąsias apraiškas.

(5)    Lietuvių Fronto Bičiuliai už kuo glaudesnį išeivijos bendravimą su pavergtais lietuviais kiek tatai esamomis aplinkybėmis įmanoma, nepažeidžiant Lietuvos valstybinės egzistencijos ir laisvės kovos uždavinių vykdymo.