VERŽIMASIS Į KOEGZISTENCIJA
TAUTINĖS DRAUSMĖS KLAUSIMAS
Maskva šiais metais naujų užsienio lietuvių ekskursijų į pavergtą Lietuvą nebeorganizavo. Po krepšininkų eksperimento, matyt, apsisprendė, kad šiai taktikai dirva dar neparuošta. Krepšininkų kelionė nepateisino Maskvos lūkesčių, o tik pažadino laisvųjų lietuvių budrumą. Šiemet koegzistencijos rėmėjai ir politiškai naivūs “Joneliai durneliai” Lietuvoje lankėsi privačiai ir labai tyliai. Jie ten naudojosi plačiomis privilegijomis: savo dispozicijoje turėjo automobilius, šoferius ir slaptosios policijos rūpestingai suplanuotą judėjimo “laisvę”. (Redakcijos pastaba : Iš patikrintų šaltinių žinoma, kad patiems patikimiesiems okupacijos simpatikams buvo leista kalbėti Vilniaus universiteto studentams; viena užsienio lietuvių profesorė mišriai auditorijai kalbėjusi net “oficialia tarybine kalba”).
Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstybėse Maskvai priimtinos koegzistencijos šalininkai susikoncentravo į savo idėjų piršimą užsienio lietuviams. “Vienybei” į talką atėjo naujų laidinių, o pati “Vienybė” savo informaciją išplėtė ir į tik angliškai kalbančiuosius. Neatmesdami pačios nepriklausomybės, koegzistentai atmeta kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Savo pastangas jie yra nukreipę į jaunesniąją kartą ir visais būdais stengiasi su ta karta identifikuotis. Anot jų, Sovietų Sąjungoje liberalizacijos procesas esąs tiek toli nuėjęs, kad kova už Lietuvos laisvę tampanti neprasminga, nereikalinga, gal net žalinga. Kaip pavyzdį nurodinėja Čekoslovakiją, kurioje pastoviai įsitvirtinąs naujos formos socializmas. Ta socializmo forma ir pačiai Rusijai tapusi suprantama ir priimtina. Iš tikro, Rusijai ta forma suprantama, tik nepriimtina, o mūsų politiniams mėgėjams priimtina, tik nesuprantama. Juk labai aišku, kad Dubčeko režimas Čekoslovakijoje buvo ne pastovi, o tik pereinamoji forma; arba ji būtų prasitęsusi į logišką išvadą — į demokratiją, jei rusai būtų kapituliavę, nesijausdami pakankamai pajėgūs to proceso sulaikyti, arba, kas atrodė labiau realu, rusų tankai ir durtuvai turėjo paklydusią avelę grąžinti į raudonąją kaimenę. Antroji alternatyva pasitvirtino, ir rusų bei satelitų karinės jėgos rugpiūčio 21 Čekoslovakiją okupavo.
Taip pat pasigirsta lietuviškų balsų, raginančių koegzistenciją ne tik su okupacija Lietuvoje, bet ir su pačiu komunizmu. “Laiškai Lietuviams” 1968 m. gegužės mėn. numeryje straipsnio “Velniai ir Vokietijos studentai” autorius A. L. su pasitenkinimu aprašinėja komunistų keliamas riaušes ir naudojamą smurtą Europos universitetuose. Vieną jų, Rudi Dutschke (pravardžiuojamą “Raudonuoju Rudi”), riaušių organizatorių Vakarų Berlyno universitete, įkelia net į šventųjų kategoriją. Štai, kuo džiaugiasi "Laiškai Lietuviams” bendradarbis: “Kūčių vakarą Berlyno didžiausioje protestantų bažnyčioje vyksta pamaldos — jų metu įsiveržia Dutschke ir būrys draugų, apspinta pamokslininką, demonstruodami prieš karą Vietname” (212 p.). Straipsnio autoriaus išvados tokios: “Tačiau, mielas skaitytojau, ar nereiktų ir šiame atvejuje tau ir man susimąstyti: kuris mielesnis Dievo akiai — ar mudu, kurie matome blogį ir jaučiamės bejėgiai jo akivaizdoje, ar šventas idiotas Rudi Dutschke, kuris įbėgęs į bažnyčią, šūkauja prie altoriaus?” (212 p.).
Kitas, atrodo, straipsnio autoriui mielas įvykis Indijoje: “Riaušės prasidėjo dėl incidento praeitos nakties metu: studentas atsisėdo į autobuso vietą, kuri yra paprastai rezervuota konduktoriui. Studentai privertė autobuso vairuotoją važiuoti į universiteto kvartalą, apmušė vairuotoją ir konduktorių ir atsisakė autobusą grąžinti transporto bendrovei” (ten pat, 113 p.).
Šitokiais rašinėjimais ir įtaka ypač į jaunus žmones naivūs apaštalai, kaip A. L., pasitarnauja komunistų tikslams. Politiškų klausimų atėjusiems spręsti apolitiniams vyrams sunku suprasti, kad pagrindinis ir svarbiausias komunistinės taktikos komponentas yra infiltracija ir kad marksistai studentai riaušes kelia ne blogio panaikinimui ir tiesos įgyvendinimui, bet politinės jėgos įgijimui. Speciali literatūra šiuo metu indoktrinuoja komunistų agentus ypač Pietų Amerikos kraštuose. Jiems peršama ši taktika: identifikuokis su kokiu nors legaliu visuomenės nepasitenkinimu, siek blogį panaikinti ne legaliu keliu, o riaušėmis, perimk riaušių vadovybę į savo rankas ir visą reikalą pakreipk komunistinių planų vykdymui. Jėgos į savo rankas paėmimas — vienintelis ir vyriausias komunistų tikslas.
“Šventi marksistai”, kaip tai, Mario Savio, Rudi Dutschke, Daniel Cohen - Bendit, Karl Dietrich Wolff, Olle Edąuist, Pol Goosens komunistų kontroliuojamuose kraštuose negimsta. Tai Rytų išaugintas Vakaruose produktas Vakarams sužlugdyti. Kovodami už laisvę, laisvės gynėjai Rytuose neša tautines vėliavas, sumirkytas kritusių draugų kraujuje, ir savo tautos didvyrių paveikslus, o šalia tėvo, okupanto kulkos paliestas, krinta ir sūnus. “Šventieji marksistai” Vakaruose niekina vėliavas, tėvus ir savo krašto praeitį, skelbia meilę viet-kongui ir reikalauja laisvės "laisvajai meilei”, kuriai pagydyti vėliau reikia antibiotikų.
Vyresniųjų įtaigojami, jaunesniosios kartos tėvų kritikai, pasisakydami prieš tėvų antikomunizmą, vis skelbia, kad modemus žmogus kovojąs ne prieš ką, bet už ką. Jų tėvų karta, anot jų, vis kovojanti prieš žydus, lenkus, rusus, negrus, komunistus. Bet marksistinių riaušių organizatorių negatyvizmas, destrukcija ir smurtas kelia juose pasitenkinimą. Šia prasme pavergtoje Lietuvoje išaugusi komunistų generacija pasaulyje vykstančius įvykius pajėgia teisingiau suvokti už kai kuriuos net ateitininkų ideologijoje subrendusius vyrus. Neseniai New Yorke jaunas iš Lietuvos atvykęs komunistų partijos narys susitiko ir kalbėjosi su Columbijos universiteto vyriausiu maištininku studentu Mark Rudd. Rudd jam dėstė, kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse artimu laiku prasidėsianti revoliucija ir patarė lietuviui, grįžus į Lietuvą, ją stebėti. Lietuvis komunistas į tai atsakė, kad revoliucija galima pavergtuose kraštuose. Amerikoje esanti pilna laisvė.
Jei ne savai tautai užmestas okupacijos jungas, tai gal tarptautiniai įvykiai kiek prablaivins bendradarbiautojų akiračius, kurie šiuo metu aptemdyti Lietuvos okupanto propagandos dūmais.
J. Žiograkalnis
