ĮŽANGINIAI

LIETUVOS BYLOS PERKĖLIMAS Į JUNGTINES TAUTAS

Visi geros valios lietuviai, besisieloją tėvynės dabartine padėtimi ir ateitimi, trokšta, kad Lietuvos bylos reikalas pajudėtų pilna sparta, kad visas laisvasis pasaulis balsiai prakalbėtų tuo klausimu ir kad laisvojo pasaulio balsas prasiveržtų pro Kremliaus sienas. Visų pabaltiečių tolimesnis troškimas ir noras yra, kad Maskva ne tik tai išgirstų (ji labai puikiai tai žino!), bet ir būtų priversta išsikraustyti iš Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų.

Tam realizuoti, žinoma, gerų norų ir troškimų nepakanka, o reikia konkrečių darbų ir žygių. Keli ar keliolika asmenų to atsiekti negali. Čia reikia masių pajudėjimo: į šį nepaprastai didelės apimties darbą turi burtis ne tik pabaltiečiai, bet taip pat ir kiek galima didesnis skaičius įtakingų amerikiečių ir kitų laisvojo pasaulio piliečių.

Jau yra padaryta gera pradžia Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių bylą pajudinti tikrai plačia skale. Jungtinių Amerikos Valstybių kongresas (Atstovų rūmai ir Senatas) yra vienbalsiai nutarę, priimdami garsiąją Monagan rezoliuciją (H. Con. Res. 416), kad sovietai turi pasitraukti iš Pabaltijo kraštų ir kad Lietuva, Latvija ir Estija turi būti vėl grąžintos į laisvųjų tautų šeimą. JAV-bių kongresas priimta rezoliucija kviečia krašto prezidentą perkelti Pabaltijo kraštų bylą į Jungtines Tautas ir ją ten tinkamai apginti.

Tiesa, Valstybės departamentas tam nepritaria, ir JAV-bių prezidentas nesiryžta nieko ta linkme daryti. Panaši padėtis buvo ir 1961 metų pradžioje, pradėjus rezoliucijų žygį. Tada Valstybės departamentas tam žygiui visomis keturiomis priešinosi. Valstybės departamentas palinko mūsų pusėn, kai pajuto milžinišką pabaltiečių ir kitų amerikiečių spaudimą. Tie, kurie aktyviau dalyvavo tame žygyje, puikiai žino, kiek jis pareikalavo pastangų, laiko, darbo ir finansinių resursų. Jei to nepagailėsime ir toliau, atsieksime ir kitą laimėjimą, palenksimesavo reikalui Valstybės departamentą, krašto prezidentą ir sulauksime apčiuopiamų rezultatų Jungtinėse Tautose.

Be mūsų pačių į šį gigantiškos apimties žygį yra įsijungę šimtai pačių įtakingiausių JAV-bių politikų, visuomenininkų, kultūrininkų, laikraštininkų ir kitų žymių amerikiečių. Žygininkų Lietuvos bylos perkėlimui į Jungtines Tautas gretos auga ir didėja, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad mūsų pačių pastangos turėtų mažėti. Priešingai, tai turėtų būti paskatinimas mums visiems kiek galima pilniau įsijungti į šį žygį.

Lietuvos bylos perkėlimu į Jungtines Tautas negalime nieko pralaimėti, nes nėra ko pralaimėti. Jau tik pats tos bylos iškėlimas ten būtų didžiulis laimėjimas: Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų vardai būtų linksniuote linksniuojami viso pasaulio laikraščiuose, žurnaluose ir radijo bei televizijos programose. Lietuvos reikalui reklamos laimėtumėm už milijonus dolerių.

Rezoliucijoms Remti Komitetas vadovauja Lietuvos bylos perkėlimui į Jungtines Tautas nuo pat rezoliucijų žygio pradžios. Geros valios lietuviai laisvajame pasaulyje remia šį darbą, o krašte kenčiantieji laukia tos dienos, kada Lietuvos byla pasieks Jungtines Tautas. Visi pilnai įsijunkime į šį žygį!

KOVA DĖL TAUTOS LAISVĖS

Žmonės ir tautos savo individualybę žmonijos istorijoje atžymi pirmoje vietoje kultūriniais žygiais ir kūrybiniais laimėjimais. Galia kurti Dievas ne tik išskyrė žmogų iš kitų gyvosios gamtos padarų, bet ir įpareigojo jį ta dieviškąja malone naudotis. Tad žmonės, kaip individai, ir tautos, kaip natūralios žmonių bendruomenės, visada atkakliai kovoja už sąlygas, kuriose nevaržomai galėtų reikšti savo kūrybinę individualybę. O tos sąlygos— tai žmogaus ir tautų laisvė.

Lietuvių Fronto Bičiulių Vyriausiosios Tarybos 1967 m. birželio mėn. 23 d. paskelbtas atsišaukimas (žiūr. “Į Laisvę” 1967 m. liepos mėn. numerį), nukreiptas į Lietuvos valstybės atstatymo 50-sius sukakties metus, šia prasme kelia pačius principinius klausimus, kuriuos nuoširdžiai tautos reikalais susirūpinę visų srovių ir generacijų lietuviai turėtų išgvildenti, į juos atsakyti ir pasidaryti sąžiningas išvadas. Čia iš atsišaukimo cituojamos tezės, kaip iššūkis abejojantiems kovos už Lietuvos nepriklausomybę prasmingumu:

“Tautinė valstybė yra asmens pagrindinių teisių išdava. Asmuo ir tauta yra neatskiriami ta prasme, kad kiekvienas žmogus visuotinei žmonių giminei priklauso tik per savo tinę bendruomenę.

Asmens pagrindinės teisės savo atbaigą randa tautos teisėse, kurių svarbiausioji yra tautos laisvas apsisprendimas, įgalinąs tautą sukurti savo suverenišką organizaciją— savo tautinę valstybę.

Naujieji laikai išryškino, kad valstybė yra aukščiausia tautos organizacija, teikianti priemonių laisvai ir suvereniškai reikštis tautos dvasiai, kalbai, papročiams, tautinės kultūros kūrybai bei ūkio natūraliai pažangai.

Tačiau naujųjų laikų technikos laimėjimai, susisiekimo ištobulinimas, tautų ūkio tarpusavinė priklausomybė, tautų saugumo globalinis pobūdis, kultūrinio bei socialinio bendravimo ir bendradarbiavimo visuotinumas tautinei valstybei kelia naujas galimybes ir naujus uždavinius.

Šioje dvilypėje valstybingumo raidoje ir Lietuvos valstybingumas, jo reiškimosi naujos galimybės įgyja ypatingo aktualumo”.

Šis iššūkis, kaip atsišaukime pažymėta, nukreiptas į tuos, kurie “leidžia nykią pagundą suabejoti, ar tikslinga ir verta kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės” ir “ar ne geriau valstybinės nepriklausomybės siekimą subordinuoti rūpesčiui tautos išlikimu bei jos kultūrine pažanga”.

Dialogas, vedamas žodžiais ir darbais, kovos už laisvę prasmingumu intensyvėja. Tie patys žmonės, kurie šiandien siūlo kovą dėl Lietuvos laisvės pakeisti “tautos gelbėjimo” rūpesčiu, dar vakar siūlė tautos gelbėjimo rūpesčius subordinuoti “negrų išlaisvinimo” pastangoms. Vakarykštis “Lietuvai padėti šiuo metu negalima” šiandien pakeistas į “gelbėkime tautą, nes Lietuvai atgauti nepriklausomybę artimoje ateityje vilčių nėra”.

Vienoje pusėje kalba tie, kuriems tikroji nervų, ryžto ir asmeninės aukos rezistencija— tai nežinomoji žemė. “Mes drąsūs, o jūs bailiai”, dėsto jie antriesiems, kurie ant savo pečių yra kėlę antibolševikinės ir antinacinės rezistencijos kaitrą, rizikavę savo likimu ir nešę atsakomybę už daugelio kitų gyvybes, kovęsi su raudonąja armija 1941 metų lietuvių tautos sukilimo metu ir kentėję rusų ir vokiečių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Ir savo “drąsą” jie paliudija susitikinėjimais su į užsienį išsiųstais okupacinio režimo emisarais ir “vaisingais bendradarbiavimais” su okupaciniais organais pavergtame krašte.

Antroji pusė žodžiais ir darbais atkakliai reikalauja grąžinti Lietuvai laisvę.

Laisvė esmiškai nėra ir negali būti pati sau tikslas. Žmogus, pastatęs laisvę aukščiausiu ir vieninteliu tikslu, nebežino ką daryti, kai to tikslo pasiekia.

Kas laisvėje nekuria, tas griauna. Tai liudija Amerikos “bytnikai”, “hipiai”, profesionalai “avangardistai”. Jų tarpe jau sutinkame ne vieną ir lietuvių tautos sūnų ar dukrą.

Tautos laisvė irgi ne tiek savyje vertybė, kiek sąlyga, bet tokia sąlyga, kurią lotynai vadino conditio sine qua non. Tik vaikai (kurie tuo tiki), hipokritai (kurie tuo patys netiki) ir įvairaus plauko plavinėtojai (kurie niekuo netiki) laisvės netekusios tautos nariams gali siūlyti kovą už valstybinę nepriklausomybę išmainyti į tariamus rūpesčius“tautos reikalais”. Tikrieji rūpesčiai tautos reikalais kaip tik žadina tauriuosius patriotus į kovą dėl tautos laisvės.

Kalbėkime tiesiai:    tautos vardan atsisakyti nuo kovos už tautos laisvę reiškia pavergtą tautą išduoti.

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS FINANSINIS RĖMIMAS

Turime eilę veiksnių ir kitų junginių, kurie daugiau ar mažiau dirba bei juda Lietuvos laisvinimo baruose. Visi tie veiksniai ir kiti vienetai tėvynės vadavimo darbe galėtų žymiai daugiau atsiekti, jei tik jų kasos nestokotų finansinių išteklių.

Lietuvos laisvinimo darbas remtinas ir darbu ir pinigine auka. Atvirai kalbant, mes, lietuviai, šiam reikalui teskirtame tik trupinius nuo savo gausiai apkrautų stalų. O taip neturėtų būti! Kasmet kiekvienas geros valios lietuvis turėtų skirti bent vienos dienos uždarbį Lietuvos vadavimo darbui paremti. Daugelis iš mažiau uždirbančiųjų taip ir daro. Toli gražu nėra panaši padėtis su labiau pasiturinčiaisiais. Turime tūkstančius savųjų tarpe, kurie uždirba kasmet dešimtimis tūkstančių dolerių. Jie šiam tikslui turėtų skirti ne vieną ar kitą dolerį, ne porą ar trejetą dešimtinių, bet šimtus dolerių.

Ne vienoje vietovėje, renkant aukas Lietuvos laisvinimo darbui, ant aukoms rinkti vokelių išvardinami veiksniai ir kiti junginiai, dirbą Lietuvos laisvinimo darbą. Aukotojams paliekama laisvė apsispręsti, kuriam veiksniui ar vienetui aukos nukreiptinos. Visų vietovių aukų rinkėjai turėtų pasekti šį pavyzdį.

Visi geros valios lietuviai kviečiami pagal savo išgales skirti aukas Lietuvos laisvinimo darbui paremti ir jas nukreipti tiems veiksniams ir junginiams, kurie išeina su didesniais užsimojimais, planais bei darbais, atnešančiais apčiuopiamų rezultatų.