LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETŲ SUGLAUDINIMO KLAUSIMU
Vienas iš simpoziumų LFB konferencijoje, įvykusioje 1966 metų liepos mėnesio 2-4 dienomis Chicagoje, buvo LFB gretų suglaudinimo klausimu. Juozas Kojelis, pakviestas vienu to simpoziumo dalyviu, konferencijoje negalėjo dalyvauti. Jis savo pareiškimą tuo klausimu pateikė raštu, kuris spausdinamas čia ištisai. (Red.)
Jei kas mane kviestų su kuo nors suglaudinti gretas, aš iškart paklausčiau: 1) kas tose gretose rikiuojasi? ir 2) kuriam tikslui? šiuo atveju kalbame apie LF bičiulių gretas. Antrasis klausimas reikalingas pasiaiškinimo. Gretas suglaudina futbolo komanda, kai siekia įvarčio į priešininko vartus; gretas suglaudina fronto kariai, kai nori išmušti priešą iš strateginės pozicijos; gretas suglaudina visa tauta, gresiant išnaikinimo pavojui. Tikrovėje gretų suglaudinimas implikuoja aiškiai definuotus tikslus, patikimus vadus, išdirbtą strategiją ir idėjiškai ryžtingus kovotojus.
Peržvelkime frontininkų gretų suglaudinimui būtinuosius elementus ir pažiūrėkime, kas gera ir ko trūksta.
Tikslai
Nežinau, ar kuris iš šios konferencijos dalyvių suglaustai galėtų aptarti dabartinius organizuoto LFB sąjūdžio konkrečiuosius tikslus. 1958 metais prof. Juozas Brazaitis Naujųjų Metų proga paskelbtame sveikinime LFB aptaria kaip “savanoriško įsipareigojimo ir savanoriškos aukos lietuvių organizaciją, kad laisvės kovos dvasia bei darbais ir broliško solidarumo bei pagelbos ryšiais nuolatos būtų susirišusi su Lietuva, kad per Lietuvą palaikytų gyvą išeivijos tautinę sąmonę ir kad laisvajame pasaulyje tarnautų Lietuvai”.
Anuomet tokio tikslų aptarimo pakako. Tikslai kiekvienam buvo aiškūs, ir gretos glaudžios, šiandieną jau nebevienodai imame interpretuoti ir laisvės kovą ir tarnybą Lietuvai. Apsigaudinėjame, manydami, kad pas mus viskas gerai. Nesvarbu, ar kas su kuo susitiko, ar kas kur kreipėsi ar nesikreipė. Vienos organizacijos žmonės privačiuose pasikalbėjimuose jau nedviprasmiškai pasisako už bendradarbiavimą su Lietuvos okupantu, ir tas bendradarbiavimas bandomas pateisinti lietuvių tautos rūpesčiu. Kadangi atskirų asmenų argumentacija panaši, reikia manyti, kad šios idėjos išplaukia iš organizuotų pastangų. Yra žmonių grupė, kuri aiškiai artėja prie “Vienybės” politinės linijos, ir nenustebkime, jei vietoje “trečiojo fronto” pasirodys “liaudies frontas”.
Ar mes pasiruošę ir pajėgūs jį sutikti?
Norint suglaudinti gretas, LF Bičiuliams reikia iš naujo formuluoti tikslus, kurie sutaptų su patriotinės lietuvių visuomenės siekiais. Ir formuluoti ne deklaracijoms ir komunikatams, bet saviesiems įsipareigojimams.
Vadai
Idėjiškai principingais, intelektualiai pajėgiais ir kovoje patyrusiais vadais esame viena iš turtingųjų pasaulio lietuvių organizacijų. Tai pripažįsta ir tie, kurie mums nėra palankiai nusiteikę. O tačiau turime vadų krizę. Gyvenant tolimoje periferijoje, pilną organizacinio gyvenimo pulsą sunku justi bei vadų krizės priežastis interpretuoti. Tačiau norėtum tikėti, kad vadų krizė yra menkiausia kliūtis į gretų suglaudinimą. Sveikintina mintis nedelsiant paskelbti LFB Vyriausios Tarybos rinkimus (LFB Vyr. Taryba jau išrinkta. Red.) Jei norime organizacijos veiklą revitalizuoti, į Vyr. Tarybą turi kandidatuoti ir būti išrinkti patys autoritetingieji Bičiuliai. Šia prasme dabartinė konferencija turėtų apeliuoti į visus Bičiulius ir į tuos kurie per 25 kovos metus dirbo, kovojo, aukojosi ir smūgių patyrė daugiau, negu žmogiškosios jėgos gali pakelti. Gyvename dienas, kada popiežiaus Pijaus XII-jo žodžiais “teisiesiems nevalia pavargti”.
Strategija
Gyvosios rezistencijos dvasiai būdinga laikas nuo laiko persvarstyti strategiją, reikalui esant, keisti veiklos priemones ir perkilnoti artimųjų tikslų akcentus. Tik pagrindinis siekis turi išlikti tas pats.
Per pastaruosius kelerius metus eilinis Bičiulis nebeįstengė pajausti LFB vedamosios linijos. “Į Laisvę” suretėjo, o gal ir sustojo. ("Į Laisvę” žurnalas, matome, nesustojo. Red.). Biuletenis irgi. Organizuota veikla apsilpo. Bičiuliai reiškėsi individualiai. Mūsų nedraugai mūsų nebeniekina ir nebekeikia. Kažkas negerai !
Atskirų narių iniciatyva, rezistencinės kovos strategija vis labiau ir labiau suredukuojama į “kultūrinę veiklą”, o neretai nusmailinama į šokį, dainą, paveikslą. Tarsi susilaukta dienų, kada galima ramiai klausytis mūzos, palikus kovos ginklą rūdyti. Charakteringa, kad ta visuomenės dalis, kuri veidus siūlo pakreipti į Lietuvą, o širdis atiduoti Alabamai, savo veiklos baze pasirinko kultūrą. Tik jie, priešingai mums, savo “kultūrą” supolitino. Neturėdami savo strategijos, palengvėl imame užleisti pozicijas tiems, kurie Lietuvos laisvės kovai abejingi ar net priešingi.
Naujosios Tarybos pareiga būtų ne tik organizacinius tikslus naujai formuluoti, bet iš pagrindų persvarstyti veiklos būdus ir metodus. Esame rezistencinė organizacija. Tokia ir ateityje turime būti, su visais rezistencinės organizacijos atributais. Iš tikrųjų visos kitos rezistencinės organizacijos jau likvidavosi. Jei šiandien nesiryšime atsinaujinti, ir mes, rezistencinė organizacija, mirsime, ne atlikę savosios pareigos.
Kovotojai
Narių, rodos, niekad nebuvome daug, bet į mases nė nesiveržėme. Mūsų eilėse nestokojo idėjinių kovotojų, tad ir mūsų idėjos visuomenėje turėjo apsčiai sekėjų. Žmonės su idėjine ryžtimi gali aukotis, nes "idėjinė ryžtis”, dr. Juozo Girniaus žodžiais, "yra ir kovos ryžtis. Ir juo tikrovė nepakenčiamesnė, juo ryžtingiau idėja žadina prieš ją kovoti. Jei gyvenime įsiviešpatauja priespauda, idėja šaukia laisvės kovon. Jei tikrovėje paminta teisybė, idėja žadina revoliucinę ryžtį. Blogiui reikia priešintis ir tuo pačiu ryžtis kovai, nes abejingai sutikti priespaudą ar neteisybę būtų lygu patiems talkininkauti blogiui.” (žmogus be Dievo, 503 p.).
Tokių kovotojų mūsų eilėse netrūksta, ir tai didžiausia mūsų paguoda.
Turėdami definuotus tikslus, vadus ir išdiskutuotus strateginius planus, nesunkiai suglaudinsime ir kovotojų gretas. Pradėkime nuo tų, kurie frontininkiška dvasia tebedega ir to susiglaudinimo ilgisi. Paskui nukreipkime akis į kiekvieną savoje aplinkoje besireiškiantį idėjinį kovotoją, kuris vėl dr. J. Girniaus žodžiais “neužsidaro į asmeninės gerovės rūpesčius ir nekapituliuoja prieš blogį, kurio niekada nestokoja. Priešingai, jis imasi keisti tikrovę pagal savo idėjas ir tuo pačiu suteikti prasmę savo paties egzistencijai”. (Žmogus be Dievo, 504 p.).
Savo organizacijos 25 metų sukaktį kitais metais turime sutikti ne tik suglaudintomis gretomis, bet ir iš naujo tvirtai prisistatę lietuvių visuomenei.
Juozas Kojelis
ŠAUNIAUSIA SENATO DOVANA LIETUVAI
Pereiti metai labiau už ankstesnius rodė lietuvių visuomenės dvejopus kelius. Vienas — bekompromisinė kova dėl Lietuvos nepriklausomybės prieš okupantą ir jo okupacinę valdžią. šiuo keliu ėjo visuomenė, vadovaujama Rezoliucjioms Remti Komiteto. Ir ji laimėjo vieną žingsnį...
Amerikos gyventojų valios reiškėjas yra Kongresas. Jis tebėra jautriausias žmonių ir tautų laisvės principui. Jis garsiausiai laužo tylą ir Lietuvos reikalu. Ne tik Vasario proga. Ne tik Pabaltijo Dienos proga. Pereitų metų spalio 22 d. Senatas priėmė rezoliuciją, skatinančią Amerikos prezidentą kelti Pabaltijo valstybių klausimą J. Tautose ir kituose tarptautiniuose forumuose. Tai šauniausia Senato dovana Lietuvai, sulaukusiai 25 metų rezistencijos sukakties!
Nė viename kitame pasaulio krašte pavergtosios valstybės nesulaukia tokio atgarsio, kaip Amerikos kongrese. O tai dėl to, kad Amerikos kongresas yra jautrus savo visuomenės opinijai. Amerika tebėra jautri savo senajai tradicijai paremti kovojančius dėl laisvės, nes atsimena savo kovas dėl laisvės.
PREL. JONAS BALKŪNAS "Lietuvių Dienos”, 1967 metų vasario mėnesio numeris
