SUKAKTIES PERSPEKTYVOJE

Nr. 37-38 (74-75) 1965 BIRŽELIS

Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos pareiškimas dėl 25 metų okupacijos ir laisvės kovų sukakties yra trumpas. Trumpi esti ir karinio štabo įsakymai. Kada kova nebaigta, ir jos galo nematyti, tas pareiškimas gali reikšti paskatinimą prieš kiekvieną žygį kritiškai pasitikrinti, dėl ko ir prieš ką kovojama; atnaujinti pasiryžimą tęsti kovą laimėjimo linkme.

Tarybos pareiškimas susilaikė nuo konkrečių kovinių uždavinių. Paliko laisvę prisiminti ankstesnius įsipareigojimus, įvertinti, kiek jie buvo įvykdyti, kiek jie tebėra aktualūs ar kiek papildytini naujų sąlygų diktuojamais uždaviniais.

Tarybos paskutinis pareiškimas buvo prieš 5 metus, kai suėjo okupacijos bei laisvės kovų dvi dešimtys metų. Jame buvo įžvelgtos priešininko užmačios, pramatyta laisvųjų lietuvių kontrakcija.

LAISVĖS IDĖJOS SKELBIMAS AR TYLA?

“Smurto sukakties minėjimu— pareiškime buvo rašoma — Maskva siekia sustiprinti savo padėtį ir susilpninti laisvės idėją. Vietoj laisvės siekia įpiršti jos priešybę pavergtojo lietuvio galvojimui, kad pavergimą laikytų laisve, pavergėją — išlaisvintoju”.

“Į okupanto skelbiamą Lietuvos pavergimo džiūgavimą laisvasis lietuvis savo darbais skelbia Lietuvos laisvę ir tikėjimą”.

Priešas siekia, kad apie laisvės ir nepriklausomybės idėją nebūtų kalbama. Buvo nemaža gundymo nutilti. Buvo gundymo laisvės ir nepriklausomybės siekimą atidėti neribotam laikui ir priimti okupaciją kaip pagrindą tolimesniem santykiam (“Darbas”). Buvo gundoma naudotis okupacijos administracijos tarpininkavimu ryšiam su tauta (“Vienybė”). Šis gundymas lietuviškoje plotmėje yra tas pats, kuris siūlo priimti santykius tarp komunistinio ir nekomunistinio pasaulio kaip status quo ir ant jo statyti bendradarbiavimo tiltus. Laisvųjų lietuvių absoliutinė dauguma šį gundymą atmetė ir atsiribojo nuo gundytojų. Pastariesiem teko arba liktis vienoje pozicijoje su komunistine spauda, kapituliuoti prieš okupantą, sukloti okupanto atneštam režimui pagarbinimą, arba trauktis nuo pirmykščio pasišovimo kolaboruoti. Penkerių metų eigoje, vengdami prarasti ryšį su skaitytojais, jie davė geroką žingsnį atgal.

O pats okupantas, pamatęs laisvųjų lietuvių aiškų apsisprendimą be kompromisų remti nepriklausomybės idėją, pakeitė toną: vietoj atstumiančio brutalaus koliojamo tono (“Tėvynės balsas”), ėmė artėti su švelnesniu, jausmus gundančiu, įtikinėjančių, tariamai objektyviu informaciniu tonu (“Nemuno kraštas”).

Penkerių metų perspektyva rodo, kad ano meto tarybos deklaracijos paskatinimas buvo teisingas; kad jo laikėsi lietuvių dauguma. Rodo taip pat, kad jis nenustoja savo reikšmės kaip ateities uždavinys:

ginti nepriklausomybės idėją, jos neiškeisti į jokį kompromisinį prisitaikymo erzacą ir neleisti nepriklausomybės idėjos skandinti tyloje.

HEROJIZMO AR PRISITAIKYMO KULTAS?

“Į okupanto laisvės kovotojų niekinimą laisvasis lietuvis atsako sustiprintu dėmesiu laisvės kovotojams, partizanams, parodo jų siekimus, žygius, aukas. Pačioje Lietuvoje ir Sibire kilęs žuvusiųjų kovotojų kultas laisvojo lietuvio palaikomas ir plečiamas”.

Taip, laisvame pasauly tas laisvės kovotojų kultas greitai išaugo, ypačiai tarp jaunimo. Tačiau neišblėso ir gundymas laisvės kovotojus nuvertinti.

Gundoma aiškinti, kad laisvės kovotojų, partizanų siekimas nebuvusi kova dėl nepriklausomybės, o tik dėl savo kailio. Gundoma aiškinti, kad partizaninis sąjūdis buvęs beprasmis tik jėgų eikvojimas, gyvybių naikinimas ir priešo siutinimas, užuot prisiderinus prie režimo ir išlikus gyviems. Su prisiderinimo idėja mėginama nueiti ypačiai į jaunimą, kuris mokykloje pratinamas galvoti pragmatiškai. Šiuo atveju tas pragmatiškas galvojimas reikštų: jei partizaninė veikla būtų grąžinus nepriklausomybę, tai ji būtų buvusi prasminga; jei ji to nedavė, tai ji beprasmė, nereikalinga ...

Pažymėtina, kad paskutiniu laiku šias mintis ypačiai įtaigoja sovietinė spauda, skelbdama tokios prasmės pareiškimus buvusių atgailojančių partizanų ar buvusių nepriklausomos Lietuvos aukštų pareigūnų parašais. Tačiau tos pačios sovietų spaudos tebekartoj amas niekinimas Lietuvos partizanams ir ypatingas uolumas sudarinėti sovietinių partizanų kultą; skatinimas statyti jiems paminklus, rengti muziejus yra aiškus įrodymas, kad laisvame pasauly sustiprintas laisvės kovotojų kultas buvo teisinga priemonė prieš okupacijos įpilietinimą žmonių sąmonėje.

Ateičiai lieka uždavinys kritiškai sutikti laisvės kovotojų nuvertinimo argumentus, kurie čia pakišami lyg nejučiomis, lyg atsitiktinai, nedrįstant viešai stoti prieš visuomenėje prigijusią pagarbą kovotojams. Kritiškai tenka sutikti platinamą tariamai pragmatinį galvojimą, kad partizaninė kova buvusi beprasmė, nes ji nepasiekusi savo tikslo. Kritiškas žvilgsnis pastebės, kad žmogaus pastangų prasmė gali būti daug platesnė ir gilesnė, nei žmogus buvo laukęs. Iš kovotojų aukos jis nesulaukė nepriklausomybės, bet iš jos sulaukė stiprybės kiti palaikyti nepriklausomybės dvasią gyvą, palaikyti kitom kartom tos nepriklausomybės ilgesį. Pilėnų kunigaikštis ir jo kariai neapgynė pilies ir susidegino. Tai būtų tariamai beprasmė mirtis. Bet jų žygio gilioji prasmė iškilo po šimtmečių, nes jų herojizmas tautinio susipratimo laikais buvo galingas veiksnys tautinei sąmonei ir herojizmui gaivinti. Tik šimtmečių istorija parodė ir krikščionių martyrologijos prasmę. Jie būtų galėję oportunistiškai prisitaikyti ir išgelbėti savo gyvybę. Bet už gyvybę jie brangino labiau ištikimybę idėjai — ir kankinių pavyzdys šimtus metų gaivino krikščionių ateities kartas. Kas herojizmo prasmės nemato, tas turi braukti iš istorijos herojizmo periodus, o iš Bažnyčios istorijos — martyrologiją. Komunistinis pasaulis uoliai sudarinėja savo herojų ir kankinių sąrašus. Sudarinėja savo martyrologiją. Jie nori tik, kad priešininkas atsisakytų nuo savųjų kankinių ir herojų bei šventųjų. Tokios priešo pastangos sustiprina ir ateičiai uždavinį:

kritiškai sutikti priešininko infiltruojamą ir savųjų oportunistų bei karjeristų mielai priimamą laisvės kovotojų nuvertinimą.

TAUTIŠKUMAS AR UNIVERSALIZMAS -INTERNACIONALIZMAS?

“Į okupanto akciją prieš lietuvybę, į jo pastangas lietuvybę pakeisti maskviniu nacionalizmu— laisvasis lietuvis atsako savo gyvu tautiniu pareigingumu, sustiprintu patriotizmo švitėjimu savo gyvenimo eigoje”.

Lietuvoje okupacinė prievarta stengiasi nukreipti lietuvių akis nuo lietuviško pareigingumo ir pasukti į “internacionalinį” pareigingumą, praktiškai tai reiškia — sukti lietuvius į rusus ir tarp jų paskandinti. Kitos formos, bet to paties siekimo yra laisvajame pasaulyje gundymas nukreipti jaunosios kartos dėmesį nuo lietuviškų interesų į “universalinius” interesus; iš “tautinių vandenų” plaukti į “tarptautinius vandenis”; rūpintis “apskritai žmogaus išlaisvinimu” apeinant tylom pavergtų lietuvių išlaisvinimą; kovoti prieš “kolonializmą” Vakaruose, bet nematyti jo Rytuose; leistis į vietinio gyvenimo socialines, rasines, religines problemas, apeinant tylom lietuviškąsias problemas. Tačiau šalia tokio nukrypimo nuo lietuviškų reiškinių ėmė sprogti ir nauji lietuviško patriotizmo žiedai — patriotizmo suaktyvėjimas ankstesnės mūsų ateivijos jaunojoj kartoj. To suaktyvėjimo ženklai—žygis į Washingtoną, suvedęs į bendrą akciją abiejų ateivijų jaunimą.

Ateičiai lieka uždavinys:

derinti pozityviai lietuviško gyvenimo siekimus su vietinio gyvenimo problemom, derinti ištikimybę tėvų kraštui su lojalumu gyvenamam kraštui; jungti bendriem žygiam ankstesnės ir vėlesnės ateivijos asmenis, demaskuojant tas jėgas, kurios siekia palaikyti tarp jų trintį ir skilimą.

TAUTIŠKUMO SILPIMAS AR STIPRĖJIMAS PER BAŽNYČIĄ?

“Į okupanto neapykantą religijai ir bažnyčiai, į jo pastangas religiją pakeisti sovietiniu ateizmu, bažnyčią— kompartija, — laisvasis lietuvis atsako ... pastangomis išlaikyti išeivijos lietuviškųjų parapijų tautinį vaidmenį”.

Per šį penkmetį tautinių parapijų reikalu stojo naujas veiksnys — liturginė reforma su klaustuku: ar tautinių kalbų padėties sustiprinimas bažnyčioje pažadins ir lietuvių kalbos stiprėjimą bažnyčioje, ar lotynų kalba liturgijoje lietuviškose parapijose greičiau užleis vietą ne lietuvių, bet anglų kalbai?

Šioje netolimos praeities perspektyvoje žymėtinas ir antras veiksnys, kuris netiesiogiai atsiliepia lietuvių kalbos ir apskritai tautiškumo klausimui bažnyčios gyvenime— tai vyskupo Pr. Brazio paskyrimas specialiai lietuvių religiniam reikalui už Lietuvos ribų Europoje. Tai pirmas toks Vatikano administracinėje tradicijoje paskyrimas — vyskupas ne vyskupijai, tikrai ar tituliarinei, bet tautinei grupei tam tikroje geografinėje teritorijoje. Tai rodo Vatikano dėmesį ir gyvą rūpestį išlaikyti lietuvius katalikus Vakaruose kaip tautinę grupę, nesutirpusią kitose tautinėse grupėse.

Šis Vatikano rūpestis turės moralinės reikšmės tautiniam elementui patvariau laikytis ne tik tarp Europos lietuvių. Vatikano rūpestis tautine grupe ne tik sustiprina lietuvių patriotų nuotaikas, bet nuima moralinę aureolę tiem, kurie Vakaruose mėgina pridengti savo religinio ir tik religinio rūpesčio idėją, apeidami tautinį rūpestį, maždaug šia fraze: “Ar svarbu, pro kuriuos tautinius vartus įeisi į dangaus karalystę?” Vatikano parodytas rūpestis “tautiniais vartais” gali ano galvojimo žmonėm pakišti ir abejonę: “O gal nepataikęs tinkamų vartų ar juos paniekinęs, gali ir visai neįeiti į aną karalystę?”

Liturginės reformos veiksnys ir Vatikano parodytas rūpestis lietuvybei gali įpareigoti ir moraliai duoti paramos vykdant uždavinį:

stiprinti idėją, kad Bažnyčios supratimas remia tautinio išlikimo pastangas; stiprinti lietuvių dalyvavimą parapijos gyvenime, nes nuo to priklausys parapijos lietuviškos išlikimas ar virtimas anglų parapija.

VERŽTIS AR NE PER JT?

“Į okupanto Lietuvos praeities ir dabarties vaizdo klastojimus . . . laisvasis lietuvis atsako tuos klastojimo, diskriminavimo, plėšikavimo faktus registruodamas, kad būtų keliamas pasaulio sąžinės pasipriešinimas okupantui.

“Į okupanto laisvųjų lietuvių veikėjų juodinimą, laisvųjų lietuvių skaldymą ... laisvasis lietuvis atsako, stiprindamas tautinį solidarumą, asmeninių ir grupinių santykių džentelmeniškumą . .

Sovietinis klastojimas neatlyžta. Jis tebedidinamas. Jo demaskavimas laisvame pasauly dar nepakankamas. Net ne toks, kokį pajėgtume savo jėgomis įvykdyti. Tačiau stiprėja balsai prieš visą sovietinę okupaciją.

Alto sušauktoje konferencijoje 1964 Washingtone įvyko akivaizdus lietuviškoje opinijoje persilaužimas, kada formaliai nesitenkinta tik įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimu; kada jau iškeltas reikalavimas imtis pozityvių žygių prieš sovietinį smurtą Lietuvoje. Kiek kovos turėjo pakelti komitetas už laisvės rezoliucijas Kongrese, iki jo veiklos kryptis buvo visuotinai pripažinta teisinga (išskyrus “Naujienas”); iki Baltijos valstybių klausimas kelti Jungtinėse Tautose virto Kongreso narių reikalavimu ir pagaliau nutarimu; iki iliuzijos, kuriomis dengiama ir pateisinama tyla Baltijos valstybių atžvilgiu leista sklaidyti Amerikos Kongreso forume, spaudoje (liberalizacijos, finality, ūkinių tiltų teorijos Edna F. Kelly pakomisio apklausinėjime apie padėtį Baltijos kraštuose). Jei 1953 m. suorganizuotas apklausinėjimas Kersteno komitete virto kaltinamąja medžiaga prieš Sovietų barbarizmą, genocidą, tai 1965 Atstovų Rūmų apklausinėjimas ir nutarimas virsta aktyviu reikalavimu imtis žygių prieš sovietinį kolonializmą.

Šioje kovoje padarytas vienas apčiuopiamas lietuvių solidarumo laimėjimas — surastas būdas apsijungti Vlike visom politinėm grupėm bei rezistencinės kovos organizacijom. Surasta daugiau solidarumo grupių bendradarbiavime. Netgi spaudoje, jei pozityvaus bendradarbiavimo tenka pageidauti, tai žymėtinos bent tam tikros sugyvenimo, pakantumo pastangos. O jeigu kurioje spaudoje pasitaiko kiršinančios prasmės raštų, tai visuomenėje jie sukelia pasipiktinimo — visuomenė savo solidarumu, “džentelmeniškumu” lyg praaugus kai kuriuos spaudos raštininkus (“Naujienose” J. Kairio raštai).

Minint evoliuciją griežtinti kovos prieš okupantą reikalavimus; minint jaunimo augančią srovę tuos reikalavimus išnešti į Amerikos gyvenimą kuo plačiau, netenka nutylėti, kad tarp lietuvių vadovaujančių organų dar yra reiškinių, rodančių, kad jie ne vadovauja, bet nespėja eiti sykiu su visuomene ir net sykiu su Amerikos Kongresu — bendrojo pabaltiečių komiteto pareiškimas valstybės sekretoriui Dean Rusk reiškia ir politinį atsilikimą nuo 1964 kongreso nutarimų ir atsilikimą nuo solidarumo su kitais lietuvių veiksniais.

 

NĖRA istorijoje sprendimų visam laikui. Greičiau visą laiką kyla nauji uždaviniai, kurie reikalauja ir naujų sprendimų. Todėl ir reikia likti atviriems savo laikui— tiems klausimams, kurie iš mūsų reikalauja atitinkamo atsakymo.

Juozas Girnius

 

Tokioje padėtyje lieka prieš akis gyvas ir aktualus uždavinys:

laužti tylos sąmokslą ir toliau; jame pralaužtas spragas gilinti; demaskuoti iliuzijas, kuriom norima pateisinti tylą, remti tuos veiksnius ir vadus, kurie bendroje estafetėje laisvės link nesilaiko filosofijos, jog laimi tas, kuris atbėga paskutinis.

ĮPAREIGOJIMAS AR ĮSIPAREIGOJIMAS?

Žvelgiant į darbo lauką ir atliktinus jame uždavinius labai nesunku užsikrėsti populiariu prietaru: viską turi padaryti kiti, o mes pasiimam teisę vertinti, kritikuoti. Mūsų laikai reikalautų su daugeliu kitų prietarų mesti per tvorą ir šį. Jį turėtų pakeisti kietos tikrovės dėsnis: kas neprisideda prie kovos, tenesiima kitus kritikuoti. Kovoje dėl laisvės pirmas ir pagrindinis įsakymas: ką aš esu davęs Lietuvos laisvės reikalui ir ką dar galėčiau duoti? Tai asmeninis įsipareigojimas, dėl kurio turi būti jaučiama ir asmeninė atsakomybė.

Šios atsakomybės pajautimas buvo paskatinęs LFB Tarybą prieš penkeris metus įsipareigoti:

“Pagerbdami Julijoną Būtėną ir Juozą Lukšą, kaip laisvės kovotojų simbolius . . . steigia fondą rezistencijai prieš okupaciją bei komunizmą, o taip pat studijinei bei kūrybinei veiklai remti”, “leidžia vokiečių kalba leidinį apie padėtį okupuotoje Lietuvoje.”

Tą kolektyvinį įsipareigojimą LFB įvykdė su kaupu: įsteigtas Į Laisvę fondas, surasta lėšų išleisti veikalam, kurie virsta atrama kūrybinei, tautinei, religinei sąmonei, atrama kovai prieš praeities bei dabarties klastojimus (Vytauto Mačernio Poezija, Juozo Girniaus Tauta ir tautinė ištikimybė, J. Daumanto Partizanai, Juozo Girniaus Žmogus be Dievo, N. E. Sūduvio Vienų vieni ir Allein, ganz allein, Vytauto Vardžio Lithuania Under Soviets).

Žymėtinas ir Nepriklausomybės Fondo tos rūšies indėlis: Laisvės kovų dainos ir Palikit ašaras Maskvoje.

Politine - diplomatine veikla iš visų veiksnių daugiausia yra parodęs veiklumo ir rezultatų Lietuvos Laisvės Komitetas. Veikla nepriklausomai eina ir atskirose vietose. Efektingiausiai pasireiškė Connecticut bendruomenė politinėm demonstracijom, Chicagos — meniniu laisvės kovotojų pagerbimu.

Ši darbų vykdymo patirtis padeda išspręsti klausimą: kaip toliau laisvės kovos epizodai turi būti vykdomi? Viršūnių, kurias vadinam veiksniais, ar atskirų grupių, atskirų vietovių ar net asmenų? Gerai treniruotoje armijoje kiekvienas karys yra sąmoningas ne tik vykdyti viršininko įsakymus, bet ir tai, ko reikalauja momentas jo esamoje situacijoje. Tas pats charakteris yra partizaninėje kovoje. Gal ir vykdant aptartus laisvės kovos uždavinius, prasmingas būtų įsipareigojimas: tegul viršūnės, centrai pateikia medžiagą — informaciją apie padėtį krašte ir tarp laisvųjų lietuvių, apie deginančias problemas, konfliktus, apie galimus sprendimus; tegul apačios pateiktą medžiagą persvarsto, tegul joje iškeltos problemos ar idėjos virsta deginančiu akstinu kiekvienoje vietoje; tegul vykdo savo rate ar net individualiai tai, kas kiekvieno jėgom ir jo sąlygose bei ribose yra įmanoma.

Į Laisvę žurnalo redakcija prisiima viena specialų įsipareigojimą — pateikti kiek galint išsamesnę informaciją apie padėtį Lietuvoje . . .

Tokiom mintim ir tokiais įsipareigojimais sutinkam LFB Vyriausios Tarybos deklaraciją, sujungdami ją su žvilgsniu į ankstesnės deklaracijos pramatymus.

Broliai! Mūsų pusėje teisybė. Mūsų pusėje ir laimėjimas. Tiktai laikykimės tvirtai.

Iš slapto atsišaukimo 1897 m.