1863 metų SUKILIMAS
ŠIMTMEČIO SUKAKTIS 1863-1963
Kun. Antanas Mackevičius, vienas iš žymiausių 1863 m. sukilimo vadų, suorganizavęs didelius valstiečių sukilėlių būrius
BENDROSIOS PASTABOS
Kiekviena revoliucija, kaip pati žodžio etimologija rodo (revolvere — apversti), yra pakeitimas, nuvertimas, esamos socialinės ir politinės santvarkos. Lietuviškai vadinamas sukilimas yra pasikėlimas, ginkluotas pasipriešinimas esamai santvarkai, kuri laikoma neteisinga, nepakenčiama. Todėl kiekviena revoliucija, kiekvienas sukilimas siekia geresnės santvarkos, turi tam tikrą tikslą, idėją. Šiuo požiūriu yra garsi Prancūzų Revoliucija (1789) savo šūkiais "lygybė, laisvė, brolybė”, nuo Paryžiaus Bastilijos nuaidėjusi per visą pasaulį ir įkvėpusi kitų kraštų laisvės sąjūdžius. Revoliucija ir jos konkretus realizavimas ginkluotu sukilimu arba pasyviu pasipriešinimu visuomet yra masinis sąjūdis, siekiąs platesnių visuomeninių, socialinių ar politinių tikslų. Šia prasme, nors ir vadinama revoliucijos vardu, negalima laikyti tikra revoliucija tuos perversmus, kurie turi asmeninių ar tam tikros grupės tikslų užgrobti, pakeisti valdžią ir įvesti ne visos tautos o tik tam tikros grupės siekimus. Tokios rūšies yra garsios Pietų Amerikos dažnos revoliucijos, pasikartojančios kas kelinti metai, kur vieną diktatorių ar prezidentą pakeičia kitas, kai tuo tarpu krašte nesulaukiama jokio pagerėjimo, jokių atmainų — režimas su savo negerovėmis pasilieka po senovei. Šitokiose revoliucijose masės nedalyvauja. Kiek reikalinga fizinės jėgos, ją suteikia kariuomenės daliniai, įsodindami į valdžią savo kandidatus.
Padarius šias bendras pastabas dėl revoliucijos ir sukilimo sampratos, galima eiti prie mūsų temos — 1863 m. sukilimo
Jei neskaityti Lietuvos valdovą laikotarpio (XIII-XV amž.) revoliucijų, kuriose žuvo karalius Mindaugas, Kęstutis, Vytauto brolis Zigmantas ir kurios buvo daugiau ''rūmų” revoliucijos, kuriose liaudis, masės nedalyvavo, revoliucijos arba sukilimai tikrąja prasme pasireiškė tada, kai Rusija paglemžė Lietuvą ir užgniaužė jos nepriklausomą, savitą politinį gyvenimą. Šios revoliucijos, arba teisingiau sukilimai, kartojosi beveik kas 30 metų — tiek laiko reik išaugti naujai kartai — tai Kosciuškos 1795 m. sukilimas, 1831, 1863, 1905, 1941 m. sukilimai, kurių pagrindinis bruožas yra tas, kad juose kovojama su tuo pačiu priešu, siekiama to paties tikslo — laisvės, kurią Rytų barbaras yra užslopinęs. Teisingai tat lenkų istorikas J. Grabiec (Powstanie styczniowe, Warszawa, 1920 130 p.) sako, kad Lenkijos — Lietuvos sukilimuose kovojusios dvi kultūros: Vakarų kultūra, kurią gynė Lenkija — Lietuva, su vakarietišku laisvės supratimu, ir Azijos kultūra, kuriai būdingas yra despotizmas, žiaurumas, naikinimas. Istorinėje praeityje Lenkija ir Lietuva buvo įaugusios į Vakarų civilizaciją ir todėl Azijos kultūra joms buvo nesuprantama ir nepakeliama. Iš to sukilimai ir siekimas išsilaisvinti iš užmesto svetimo ir nepakeliamo jungo.
Vakarų Europos revoliucijų istorija rodo, kad įvykusieji pasipriešinimai senai netikusiai santvarkai, revoliucijų siekimai ir obalsiai neliko be atgarsio ir be pasėkų. Revoliucijų sukeltoji atmosfera vertė tuos, nuo kurių priklausė krašto likimas, imtis tam tikrų reformų, daryti pakeitimų, taisyti negeroves. Net ir tuo metu nepavykusieji sukilimai vėliau atnešė kai kurioms tautoms politinę nepriklausomybę. Charakteringos šiuo požiūriu yra Indijos ir paskutinių metų Alžyro revoliucijos, kurios, jei ir neatnešė ginklo persvaros, galutinėje sąskaitoje lėmė tų kraštų nepriklausomybę. Kitokios pasėkos buvo Lietuvos — Lenkijos sukilimų prieš Rusiją: kiekvienas sukilimas atnešė didesnę priespaudą, išsiliejus aziatiškam kerštui. Todėl kiekvienas sekantis sukilimas buvo paseka ankstesniojo, tikriau sakant, tų pasekmių, kurias Rusija taikė kraštui, bausdama jį už sukilimą. Jokio gilesnio įžvelgimo į sukilimo priežastis, tikslus, siekimus, jokių iš to išvadų. Todėl sukilimo malšintojai į politinio pobūdžio sukilimus ir laisvės siekimus pažiūrėjo kaip į maištą, o į sukilėlius, kaip į maištininkų, banditų ir plėšikų gaujas, kuriuos sugautus atitinkamai baudė šaudymais ir korimais.
1863 M. SUKILIMO PRIEŽASTYS
1863 m. sukilimas buvo 1831 m. sukilimo pasėka ir priešastis. Po nepavykusio ankstesnio sukilimo, Lenkijos autonominė karalystė buvo faktinai panaikinta. Lietuva sukilimą numalšinusios kariuomenės buvo nuteriota, daugybė žmonių žuvo sukilimo maišatyje, dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą, uždaryta daugybė vienuolynų, daug bažnyčių paversta cerkvėmis, veikusios vidurinės mokyklos uždarytos, o jų vietoj steigiamos rusiškos. Sukilime dalyvavusių dvarininkų dvarai buvo konfiskuoti, kaip lygiai ir visi dvasininkų dvarai. Unitai varu suvaryti į pravoslaviją. Vilniaus universitetas uždarytas (1832), panaikintas Lietuvos statutas (1840). Žodžiu, įvyko ne tik sukilimo numalšinimas, bet dar ir aiški krašto rusifikacija bei pravoslavinimas. Visa tai negalėjo krašto neraminti. Rusų kėslai galutinai paaiškėjo. Prie viso to prisidėjo dar ir valstiečių ekonominės būklės pasunkėjimas, nes Rusijai okupavus Lietuvą, o ypačiai po 1831 m. sukilimo į konfiskuotus dvarus įsodinus rusus, įsigalėjo ir rusiška baudžiavos sistema, kuri Rusijoje buvo daug sunkesnė negu Lietuvoje—Lenkijoje. Nors caras Aleksandras II (1855-1881), darydamas po nelaimingo Krymo karo (1853-55) reformas, 1861.11.19 paskelbė baudžiavos panaikinimą, tačiau jo įvykdymas buvo tiek painus, atiduotas į dvarininkų rankas, kad baudžiauninkus vedė į desperaciją. Dvarininkai kilnojo valstiečius, atiminėjo žemes, vertė eiti sunkų lažą. Dėl to valstiečiai ėmė nerimauti, jautėsi ponų apgauti, ėmė prieš juos atvirai šiauštis, priešintis, atsisakinėti atlikti prievoles. Dvarininkai tatai palaikė neklusnumu ir ėmė į savo dvarus kviestis rusų kareivių. Valstiečiai buvo baudžiami, plakami rykštėmis, sodinami į kalėjimus ar išgabenami į Rusiją. Valstiečius apėmė siaubas: jie ėmė bėgti į miškus, ten rinktis į būrius ir keršyti dvarininkams. Tai įvyko 1861 -62 metais, kurie buvo skirti atbaigti baudžiavos panaikinimą.
Lygiai į sukilėlių eiles daugelį pastūmėjo naujus rekrūtų ėmimo būdas Kauno ir Vilniaus gubernijose. Pagal anksčiau veikusius įstatymus gyventojai, gyveną 100 varstų nuo sienos, rekrūtų prievolę atlikdavo pinigais — po 300 rub. už rekrūtą. Po Krymo karo rekrūtai iš šių zonų visai nebuvo imami. Rusų valdžia-norėdama sutramdyti vis abiau triukšmaujantį jaunimą, 1862.IX.5 įsaku rekrūtų ėmimo taisykles pritaikė ir pasienio zonoms. Nuo kiekvieno tūkstančio valstiečių buvo imami 5 rekrūtai tarp 23-32 metų. Kai pradėta rekrūtus verbuoti, daugelis jų pabėgo į miškus, o suimtuosius valstiečiai paleidinėjo ir su jais kartu slapstėsi miškuose. Tai sudarė būsimų sukilėlių kadrus. Šie faktoriai turėjo įtakos į 1863 m. sukilimą Lietuvoje. Tik Muravjovas baudžiavos reformą pakreipė valstiečiams naudinga linkme ir nulėmė jų dalyvavimą 1863 m. sukilime.
Dvasininkijos nuotaikos rusų valdžios atžvilgiu buvo aiškiai priešingos. Po 1831 m. sukilimo išryškėjo Rusijos politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Buvo visai aišku, kad rusų valdžia stengiasi ne tik varžyti Bažnyčios gyvenimą, bet dar ruošia kelią pravoslavijos įvedimui. Katalikams grėsė unitų likimas. Todėl suprantama, kad dvasininkija visa širdimi pritarė visokioms tautinėms manifestacijoms prieš rusų valdžią. “Dvasininkija, kaip sako lenkų autoriai (Wydawnictwo materyalow do historyi powstania 1863-64, t. I, Lwów 1888, XXXII p.), pilna patriotinio entuziazmo, neatsiskyrė nuo liaudies ir jos siekimų: sulaikė ją, kol tai buvo galima, bet paskui, kada viską apėmė sukilimo audra, nuėjo su ja petys į petį, kiekviename žingsnyje pateikdama savo pilietiškumo įrodymus”.
Dvasininkijos nuotaikas ir jos siekimus 1863 m. sukilimo išvakarėse išdėstė Lenkijos vyskupai memorandume, įteiktame caro vietininkui Varšuvoje, grafui Lambertui (1861 .IX. 15), kur rašoma: “Romos katalikų religija, nuo devynių amžių susirišusi su tautos gyvenimu, buvo ir yra brangiausias tautos palikimas, privaloma būtinybė ir sąlyga krašto gerovei. Po tos religijos ženklu, atlikdami dvasinę ir pilietinę pareigą, Lenkijos vyskupai ir kunigai dalyvavo visuose tautos reikaluose, nes Katalikų Bažnyčia Lenkijoje, rūpindamasi Kristaus mokslo pilnumu ir nedalomumu, o taip pat tikinčiųjų sielų išganymu, buvo visada harmonijoje su valdžia, darė įtakos pilietinių dorybių ugdymui, tvarkai ir gerovei. Remiami ir gerbiami savo monarchų bei karalių, jie naudojosi be kliūčių religine laisve. Tačiau nuo kai kurio laiko toji Bažnyčios padėtis, drauge su netekimu buvusio politinio tautos gyvenimo, pasikeitė, nepaisant iškilmingų pažadų, kad Katalikų religija būsianti naujosios valdžios ypatingu globos objektu”. (P. Kubicki, Bojownicy Kapłani, III, 1,25-27 p.)
Toliau tame memorandume vyskupai prašo atšaukti ir panaikinti katalikus ir unitus varžančius įstatymus, leisti laisvai veikti vyskupams, susisiekti su Apaštalų Sostu, prašo paleisti iš kalėjimų kunigus ir kt. Taigi, katalikų dvasininkijos prisidėjimas prie įvairių antirusiškų manifestacijų nebuvo vien tautinio patriotiškumo apraiškos, bet turėjo gilesnę prasmę — nusikratyti pavergėjo varžtais, vis labiau smaugiančiais Katalikų Bažnyčią.
Rusų valdžia 1863 m. sukilimo didžiausiu ir pagrindiniu kaltininku laikė dvasininkiją. Tai matyti tiek iš sukilimo malšintojo Muravjovo akcijos prieš dvasininkiją, tiek ir iš rusų vėlesnių sukilimo vertinimų. Pvz., Muravjovo įpėdinis Vilniuje generalgubernatorius Kaufmanas rašė Kijevo gubernatoriui apie sukilimo numalšinimą Lietuvoje taip: “Paskutiniame sukilime svarbiausią rolę suvaidino lotynų dvasiškija, uždegdama religinį fanatizmą sukilėlių sielose ir neapykantą viskam, kas nešioja rusišką vardą... Katalikų dvasiškija šiaurinėse ir pietinėse gubernijose (Lietuvoje ir Lenkijoje) sudaro tarsi politinę sektą, kuri atlieka uždavinius politinių emisarų, skelbiančių tikėjimo tiesas, o drauge ir Rusijos neapykantą, su tikslu suardyti mūsų vakarinių gubernijų vieningumą ir atplėšti jas nuo imperijos. Tuo atžvilgiu valdžia skaitė svarbiausiu tiek mano pirmatako, tiek mano paties uždaviniu padėti kryžių tam pragaištingam ir uzurpatoriškam lotynų svasiškijos veikimui.” (P. Kubicki, t. p„ II, 1, 12 p.)
Dvarininkai ir bajorai Rusijos okupacijoj nebetekę vadovaujančios valstybėje rolės, aiškiai siekė politinės nepriklausomybės 1772 m. sienose, tačiau į sukilimą žiūrėjo atsargiai ir nevienodai. Jie tikėjo sukilimo pasisekimo tik tada, jei jis bus paremtas kitų valstybių karine intervencija. Šiaip jau patriotinio jausmo vedini dvarininkai ir bajorai buvo vienodai nusistatę prieš rusus, tačiau dėl priemonių ir metodų skyrėsi. Taip vad. "baltųjų” (nuosaikiųjų) partija buvo už laipsnišką reformų kelią ir kultūrinį rusų nugalėjimą: panaikinimas baudžiavos be nuostolio dvarininkams, lenkų kalbai teisių iškovojimas, Lietuvos įjungimas į Lenkijos karalystę ir kit. Priešingai — "raudonųjų” partija, kurią sudarė smulkioji šlėkta, miestų inteligentija, amatininkai buvo daug radikalesnė, turėjusi tikslą ne tik pašalinti iš krašto rusus, bet ir pravesti socialines reformas: duoti valstiečiams laisvę ir žemės. Ši partija lėmė ir vadovavo 1863 m. sukilimui.
SUKILIMO IŠVAKARĖS
1863 m. sukilimui dirvą paruošė ir jį paskubino keletas įvykių. 1861 m. sukako 30 metų nuo nepavykusio 1831 m. sukilimo. Ta sukaktis imta atžymėti pamaldomis už žuvusius ano sukilimo vadus, imta statyti pakelėse jubiliejiniai kryžiai, daryti procesijos iš miesto ar parapijos į kitą. Tokiose religinėse manifestacijose netrūko ir patriotinio atspalvio: po pamaldų arba procesijose giedota Bože cos Polskę (Dieve, kurs lenkus) bažnytinė patriotinė giesmė, greitai virtusi tautiniu ir revoliuciniu himnu. Rusų valdžia ėmė drausti tokias religiniai patriotines manifestacijas, giedančius net bažnyčiose suiminėti, tardyti, kišti į kalėjimus. Tas iššaukė dar didesnį užsidegimą. Kai kurios tų procesijų turėjo ir aiškų politinį atspalvį, pvz., 1861 m. liepos 31 d. paminėta Liublino unijos sukaktis. Ta proga surengta iš Kauno procesija į kitapus Nemuno (taigi, iš Lietuvos į Lenkų karalystę), į Pėtnyčių koplyčią. Procesijai vadovavo trys Kauno kunigai augustinionai, apsirėdę liturginiais drabužiais, su kryžiumi ir vėliavomis. Kauno procesiją už Nemuno sutiko trijų gretimų parapijų (Garliavos, Aukšt. Panemunės ir Zapyškio) procesijos ir visos susijungusios nužygiavo į Pėtnyčias, kur įvyko koplyčios pašventinimas ir politinės prakalbos. Valdža nedrįso kliudyti tų procesijų, tačiau tąpat dieną Vilniaus generalgubernatorius Nazimovas iškvietė procesijoje dalyvavusius gubernijos dvarininkų maršalką Daugirdą ir apskričio maršalką Žilinską į Vilnių. Pirmasis buvo atstatytas nuo vietos, o antrasis pateko į kalėjimą. Kauno gubernatorius Chominskis už tai buvo perkeltas į Vologdą, o viceguber-natorius Koreckis atleistas iš pareigų.
Giedojimams bažnyčioje nesiliaunant, o policijai neįveikiant jų sustabdyti, kaltė krito ant kunigų. Keli Kauno kunigai buvo suimti ir grėsė jiems ištrėmimas į Sibirą, tik vysk. Valančiui užtarus, jie išvengė sunkesnės bausmės, tačiau negalėjo grįžti į Kauną.
Varšuvoje 1861. II. 25 laidotuvių procesijos dalyviams susirėmus su policija, buvo nušauti keli procesijos dalyviai. Jie palaidoti labai iškilmingai, dalyvaujant minioms varšuvečių, kas vėl virto politine demonstracija, o visame krašte imta laikyti už juos pamaldos. Moterys ėmė nešioti gedulo rūbus, o vyrai gedulo ženklus. Kaip gausiai panaudotos bažnyčios įvairioms tautinėms manifestacijoms, matyti iš to, kad vien tik 1861 m. rugsėjo-spalių mėn. Varšuvos bažnyčiose įvairių pamaldų (už 1831 m. sukilimo aukas, už Kosciušką, už vasario mėn. aukas) buvo apie 180, kurias rengė brolijos, amatininkų cechai, atskirų miesto kvartalų gyventojai, moterys, tarnaitės, mokyklos, fabrikų darbininkai, karo veteranai, gydytojai, literatai, artistai ir kit. Tokios pamaldos paprastai baigdavosi himnu ir kitų tautinių giesmių giedojimu. Išlipinti mieste kvietimai į pamaldas buvo papuošti tautiniais ženklais ir šūkiais, pvz., Dieve, gelbėk Lenkiją, Jėga vienybėje, Lenkija — Gudija — Lietuva, Kur Dievo dvasia, ten laisvė. Vienybė, laisvė, lygybė ir pan.
Sukilėlių išleistas atsišaukimas žemaičių kalba, rastas 1863 metais kovo 19 d. Šaukėnuose, buv. Kauno gubernijoj.
Didesnio masto demonstracijos Lietuvoje buvo Vilniuje: 1861. VIII. 18 apie 5.000 moksleivių, amatininkų, tarnautojų ir valdininkų procesijoje vyko prie 1839 m. rusų sušaudyto S. Konarskio kapo. Manifestacijai vadovavo bajoras Kryževičius ir amatininkas Vencius (Velcas). Tarp manifestantų ir jiems kelią pastojusios kariuomenės įvyko susidūrimas, kurio metu daug manifestantų buvo sužeista, o 180 asmenų dingo be žinios. Kai miesto maršalka Domeika pasiteiravo apie juos pas generalgubernatorių Nazimovą, tas atsakė, kad užmuštų nėra, esą tik sužeistų, kurie pagiję grįšią namo. Tačiau grįžusių nebuvo — jie atsidūrė Sibire.
Kaunijoje tokių manifestacijų, procesijų, buvo Panevėžyje, Naujamiestyje, Krekenavoje, Telšiuose, Raseiniuose, Skirsnemunėje, Jurbarke, Ukmergėje. Ir čia rengtos pamaldos už Varšuvoje žuvusius, minėta Liublino unijos sukaktis, melstasi už Kosciušką ir kitus ankstesnių sukilimų vadus. Kaip budriai rusų valdžia sekė tas demonstracijas, matyti iš telegramų, siuntinėtų Vilniaus generalgubernatoriui Kauno karinio gubernatoriaus Chominskio: 1861. VIII. 22 — išskyrus Panevėžyje išlipdytus atsišaukimus, visoje gubernijoje ramu. 1861. VII. 28 — Vakar Kaune vietos bažnyčiose mišių metu pavieniai asmenys giedojo tautinį himną. Ketvertas asmenų areštuota. 1861. IX. 1 — Sekmadienį Kaune keletas moterų giedojo religines giesmes himno gaida. 1861. IX. 14 -— Panevėžyje ir Telšiuose kunigai pasakė tendencingus pamokslus, pataikauja kurstomoms giesmėms.
Dėl bažnytinių manifestacijų bei pamaldų ir pamokslų kunigai buvo tardomi, bet vysk. Valančiui pavyko juos išgelbėti nuo bausmių, paaiškinus, kad kunigai negalį sulaikyti bažnyčiose giedančiųjų, kad procesijose dalyvauti jie prievarta įtraukiami ir pan. Žinoma, vyskupas prižadėjo pats juos nubausti.
Tuo metu vysk. Valančiaus padėtis buvo sunki. Manifestacijas rengė bajorai ir šviesuomenė, kunigai, kurie joms priešinosi, buvo apšaukiami tėvynės priešais, o pritariantieji susilaukdavo valdžios represijų. Vysk. Valančius dėl manifestaccijų bažnyčiose turėjo vykti į Petrapilį teisintis vidaus reikalų ministeriui Valujevui, o paskui išleisti raštą kunigams, draudžiantį patriotines giesmes ir visokias manifestacijas. Kunigams įsakyta nepataikauti visam tam, draudžiama dalyvauti patiems tokiose manifestacijose, neduoti bažnytinių vėliavų ir kitų bažnytinių daiktų, nes visa tai užtrauks tik nelaimes. Valdžia pasirengusi smarkiai bausti dvasiškiją. Dėl to draudimo vysk. Valančius susilaukė anoniminių grasinimų. Kažkas jam rašė: "Pagalvok, paskaityk laikraščius, paklausyk, kaip visoje Europoje ūžia tautų vilnys, kaip visur dreba valdovai, padaryk nutarimą ir aiškiai išstok”. Tačiau gudrusis Valančius “neišstojo”, nes jis matė, kad sukilimas negali pasisekti ir jis atneš tik nelaimes.
Netrukus Vilniaus generalgubernatorius paskelbė karo stovį Vilniuje ir visoje Kauno gubernijoje (Lenkijoje karo stovis buvo įvestas 1861. X. 14). Iš to matyti, kad Lietuvoje sukilimo šalininkų smarkiai pasireikšta. Su karo stovio įvedimu ėjo drauge įvairūs draudimai: uždrausta visokios procesijos, patriotiniai pamokslai, patriotinės giesmės, gedulo ženklai ir rūbai, susibūrimai gatvėse ir viešose vietose ir kit. Nepaklausantieji karo stovio nuostatų buvo areštuojami ir atiduodami karo lauko teismui. Kai dėl nuolatinių manifestacijų Varšuvoje policija įsiveržusi į bažnyčias areštavo keletą tūkstančių žmonių, vyskupijos valdytojas uždarė bažnyčias. Tačiau naujai paskirtas Varšuvos arkivyskupas Felinskis jas atidarė ir pasmerkė manifestacijas. Kai jos liovėsi Lenkijoje, liautasi daryti ir Lietuvoje.
Caras Aleksandras II, matydamas, kad lenkai nerimauja, 1862. V. 26 pasišaukė į Carskoje Selo lenką grafą Vielopolskį ir jam pranešė, kad didysis kunigaikštis (caro brolis) Konstantinas yra paskirtas Lenkų karalystės vietininku, o patsai Vielopolskis civiliniu karalystės gubernatorium. Vielopolskis buvo įtikinęs carą, kad reikia grąžinti Lenkijai padėtį, kuri buvo prieš 1831 metus ir lenkai nurimsią. Reiškia, grąžnti atimtą autonomiją. Tačiau lenkų patriotai siekė ne autonomijos, o pilnos nepriklausomybės. Dėl to jie Vielopolskį palaikė išdaviku, lenkų tautos priešu. Kai juodu su kunigaikščiu Konstantinu atvyko į Varšuvą ir ėmė daryti kai kurių administracinių palengvinimų, lenkai pabūgo, kad daromos reformos gal visuomenę nuraminti ir todėl ėmė paskubomis rengtis ginkluotam sukilimui. Prieš kunig. Konstantiną 1863. VII.3, o prieš Vielopolskį VIII. 7 ir 15 buvo surengti atentatai, kuriuose juodu buvo sužeisti, tačiau liko gyvi. Kunigaikštis Konstantinas, apgailestaudamas tuos žygius, savo atsišaukime į lenkų tautą 1862. VIII. 27 rašė:
“Lenkai! Būkite verti savo pranokėjų garbės, atsiminkite, kad jūsų protėviai nesusitepė tokiais niekšiškais veiksmais. Savo elgesiu parodykite pasauliui, kad atmetate nuo savęs visokį tautą žeminantį nusikaltimą. Caras nusprendė patenkinti teisėtus krašto reikalus ir jau įvykdyta visa eilė reformų: įsteigta Valstybės Taryba, Mokyklų organizacija, Viešojo Auklėjimo ir Tikybų skyrius, pertvarkyta mokesčių našta, suteikta žydams emancipacija, įkurtos miestų ir apskričių tarybos, padaryta ir kitų administracijos reformų; visa tai aiškiai rodo garbingojo mūsų monarcho jums rodomą prielankumą. Neleiskite toliau, kad pilnutinis reformų įvykdymas būtų sutrukdytas niekdarių grupės, paaukojančios krašto gerovę savo kreiviems tikslams, grupės, kuri nori tik naikinti, bet ne statyti.” (P. Kubicki, ten pat, III, 1, 130-131 p.)
GINKLUOTAS SUKILIMAS
Ginkluoto sukilimo iniciatorium ir vadu buvo Valuinės lenkas Zigmantas Sierakovskis, rusų armijos štabo pulkininkas, kuris Petrapilyje buvo suorganizavęs slaptą revoliucinį būrelį iš Lietuvos ir Lenkijos karininkų ir studentų, ruošdamas juos busimajam sukilimui. Jis pasiuntė Varšuvon, kur jau veikė Tautos Revoliucinis Komitetas, savo ryšininką kapitoną
Dambrowskj, kuris, susirišęs su Komitetu, ėmė vadovauti ginkluotam sukilimui, žadėdamas rusų armijos pagalbos. Visas kraštas buvo padalintas į 9karines apygardas, bet tik 3 jų rasti vadai. Tuo tarpu paskelbta ''branka" — slapta mobilizacija, gamintasi ginklai (daugiausia iš dalgių).
Ginkluotas sukilimas pradėtas 1863 .1.22, paskelbiant sukilimo manifestą ir atsišaukimą į valstiečius, kuriame “Tikra aukščiausia Vyresnybė Lenkų pastanavija: 1 ) visi ūkininkai arba gaspadoriai nuo šios dienos apturi žemę, kurią valdė su triobomis ant vlasnasties per visus amžius be jokio mokesčio, tai znočija, kad už tą žemę nereikės mokėti jokios arendos, nė eiti į dvarą arba baudžiavą, tik reikės mokėti padotkus pagal didumą žemės ir atbūti Karalystės pavidnastį. 2) Ir nuo šios dienos nebėra jau nevalios: nes nėra pono nė bajoro, nė mužiko, nė žydo, o esame visi broliai ir vaikai lygūs arba vienodi, kaip prieš Poną Dievą, taip ir prieš mūsų brangiąją Tėvynę. 3) Žemės valdytojai bus užnagradinti už žemę žmonėms dovanotą iš skarbavų turtų karalystės” (Mūsų Senovė, I, 172 p.)
Zigmuntas Sierakovskis 1863 m. sukilimo vadas
Fotografinė nuotrauka
Kitame atsišaukime “Lenkų Aukščiausia Vyresnybė pastanavijo, jog kožnas vienas, kas tik gali, pavidnas stoti už vierą ir tėvynę mūsų dėl pergalėjimo maskolių ir vokiečių, mūsų neprietelių ir numetimo prakeikto anų jungo nuo savo kaklo, matydama, jog kožnas gyventojas mūsų karalystės iš kraujo procios savo,, eidamas ant vainos pavidnas turėti živnastį dėl savęs ir savo vaikų, pastanavija: visi įnamiai, grįtelninkai ir visi žmonės, kurie gyvena iš uždarbio, kada bus pašaukti ant vainos už tėvynę su neprieteliu maskolių, gaus mažiausia tris margus žemės; o kada bus kam likta nuo Dievo prapulti už vierą ir tėvynę, tam laike apturi tą žemę jo giminės” (Mūsų Senovė, I, 172-75 p.)
Sukilimo vykdymo eiga buvo tokia: būrys sukilėlių su vadu atvykdavo į miestelį ar bažnytkaimį, įsakydavo klebonui sušaukti žmones į bažnyčią ir iš sakyklos perskaityti sukilimo manifestą. Po to čia pat verbuodavo naujus sukilėlius. Kadangi sukilėliai nebuvo reguliari kariuomenė, maistu ir ginklais turėjo patys pasirūpinti. Pas baudžiavos nuvargintą kaimietį ką begausi? Tat dvarai buvo sukilėlių maistu apsirūpinimo punktai. Kuris dvarininkas nedavė geruoju, iš to buvo imama jėga. Puldinėta ir valdžios įstaigos, paštų kasos, rusų kariuomenės mažesniųjų dalinių ginklų sandėliai. Besipriešiną sukilimui arba jam kenkią, ypač išdavikai, sukilėlių teismo buvo baudžiami mirties bausme.
Sukilimui vadovauti Lietuvoje dar 1962 m. rugpiūčio mėnesį buvo sudarytas Revoliucinis Komitetas, vadovaujamas K. Kalinausko, kuris nepasidavė Varšuvos lenkų panašiam komitetui, o su juo palaikė santykius tik per ryšininkus. Tik ginkluotos akcijos reikalu derinosi prie lenkų.
Sukilėlių būriai ypačiai pasireiškė 1863 m. sausio-birželio mėnesais. Iš karto jie veikė paskirai, savarankiškai. Kai 1863 m. kovo mėn. į Lietuvą atvyko iš Petrapilio Sierakovskis su 50 karininkų ir studentų, jis ėmė jungti atskirai veikusias grupes į kariškus būrius, padalintus į batalijonus ir plutonus. Taip sudarė 9 batalijonus — apie 2.500 žmonių. Tačiau ir dabar vengta atviros kovos su rusais, vis lūkuriuojant rusų kariuomenės prisidėjimo prie sukilėlių ir ginklų transporto per Palangą iš užsienio. Bet gi nei rusai kariai prie sukilėlių neprisidėjo, nei ginklai atėjo. Rusai, pajutę stipresnę sukilėlių jėgą, generolo Ganeckio vadovaujami (3000 gvardijos šaulių) Anykščių rajone 1863.IV.27 sumušė Sierakovskio kariuomenę ir jį patį sužeistą, drauge su 36 vadais, paėmė į nelaisvę ir, nusigabenę į Vilnių, pakorė. Šis sukilėliu pralaimėjimas nulėmė tolimesnę sukilimo eigą Lietuvoje.
Kitas žymesnis sukilėlių vadas, subūręs apie 1000 žmonių, buvo kun. A. Mackevičius. Jis ilgai slankiojo po Žemaitijos miškus, vis artėdamas prie Prūsų sienos, vis laukdamas iš ten ginklų, tačiau ir jis paskutinėse kautynėse su rusais 1863.XII.5 ties Vilkija buvo paimtas į nelaisvę ir tų pat metų gruodžio 28 Kaime pakartas. Kitos paskiros grupės arba buvo rusų sunaikintos, arba pačios išsiformavo. 1863 m. gale rusai jau buvo likvidavę Lietuvoje veikusius sukilėlių būrius ir jų organizaciją. Žymesnieji sukilimo dalyviai buvo pakarti ar sušaudyti, tarp jų kunigai: Gargas, Noreika, Račkauskis, Vitartas, Pėžą, Sivickis, neskaitant pasauliečių.
SUKILIMO LIKVIDAVIMAS
1863 m. sukilimo likvidavime ir po to sekusiose represijose didžiausią vaidmenį suvaidino Muravjovas. Nors iki jo atvykimo į Vilnių (1963 .V. 14) valdžia jau buvo įsteigusi karines apygardas su karine valdžia, tačiau generalgubernatorius Nazimovas buvo per švelnus prasidėjusiam sukilimui užgniaužti. Caras, siųsdamas Lietuvon Muravjovą, davė įsakymą — išlaikyti Lietuvą imperijai. Muravjovas tą įsakymą suprato ne tik kaip sukilimo likvidavimą, bet ir kaip rusiškojo elemento sustiprinimą Lietuvoje, kad tas kraštas kuo greičiau taptų nedaloma imperijos dalimi.
Vos atvykęs į Vilnių, įsakė Lukiškių aikštėj pakarti kun. Išorą, kun. Ziemackį ir sukilėlių būrio vadą Kolyšką. Pastatytos aikštėje kartuvės turėjo įspėti, kas laukia neklusniųjų. Savo aplinkraščiais ir įsakymais — viso 213 — per du metu Stengėsi ne tik palaužti sukilimą, bet ir sudaryti sąlygas, kad panašūs eksperimentai daugiau nepasikartotų. Įsitikinęs, kad už sukilimą Lietuvoj kalti lenkai ir dvasininkai, bausmėmis teroru siekė palaužti rezistencijos prieš Rusiją kaltininkus, o įvairiais įsakymais sunaikinti lenkų ir dvasininkų įtaką Lietuvoje. Pirmiausia jam rūpėjo sunaikinti sukilėlių būrius, kurie dar tęsė nelygią kovą Biržų, Pasvalio, Vabalninko apylinkėse, o taip pat Šiaulių ir Ukmergės apskrityse. Jiems likviduoti Muravjovas sutelkė net 69 kariuomenės pulkus. Skaičiuojama, kad sukilimui numalšinti Lietuvoje ir Gudijoje buvo sutraukta iš viso apie 100.000 kareivių.
Nors pats sukilimas nepareikalavo masinių aukų (lenkų apskaičiavimu sukilime žuvo apie 30.000 sukilėlių, bet tai yra perdėtas skaičius) — oficialiais daviniais 260-je kautynių su sukilėliais Lietuvoje mūšiuose žuvo 5934 sukilėliai, 733 buvo sužeisti, 1361 paimtas į nelaisvę, o iš rusų žuvo 261, sužeista 916 ir pateko į nelaisvę 18 — tačiau sukilimo likvidavimo aukos buvo daug didesnės. Muravjovas savo raporte carui 1865.IV.17 rašo, kad dėl sukilimo sunkiomis bausmėmis nubaudęs 3500 asmenų, o išsiuntęs į Sibirą 5000. Jis nieko nemini apie žuvusius.
Muravjovas, numalšinęs sukilimą, norėjo parodyti carui, kad jis moka įkvėpti krašto gyventojams ir ištikimybės jausmų. Tam tikslui privertė dvarininkus paduoti carui klusnumo pareiškimą, ką tie ir padarė: 1863. VII.27 Vilniaus gubernijos dvarininkai pasiuntė carui adresą su 251 parašu: 1863.VIII.26 panašų adresą pasirašė 651 Kauno gubernijos dvarininkas. Lygiai ir bajorai tų pat metų rugpiūčio mėnesį pasiuntė Aleksandrui II raštą su 3899 Vilniaus gub. bajorų ir 2983 Kauno gub. bajorų parašais, kuriuose pabrėžė savo neigiamą nusistatymą sukilimo atžvilgiu, pasmerkė revoliucinius veiksmus ir viešai pareiškė, kad visam laikui lieka ištikimi caro valdiniai.
Vysk. M. Valančius buvo priverstas išleisti atsišaukimą į tikinčiuosius ir pasmerkti sukilimą. Vyskupo raštą, datuota 1863.IX.8 Muravjovas ištaisė, prikaišiojo savo pataisų, ir atspausdinęs plačiai paskleidė Lietuvoje. Dėl šio rašto dar veikiantieji sukilėliai pagrasino Valančiui, kad jis sulauksiąs vysk. Masarskio likimo, (būsiąs pakartas). Prieš tai vysk. Valančius gavęs Muravjovo užtikrinimą, kad grįžusieji iš sukilimo nebūsią baudžiami, kai Muravjovas žodžio neištesėjo ir įsakė grįžusius iš sukilimo ištardyti ir atitinkamai nubausti, 1863.XII.17 skundėsi Muravjovui: “Liaudis, matydama naujus suėmimus ir įkalinimus, dabar murma ir piktinasi manimi... Mano įtaka žymiai nukentėjo ir kasdien mažėja. Iš įvairių vyskupijos vietų gaunu priekaištų, kad sukėliau nepasitvirtinusias viltis, žodžiu, mano padėtis tapo labai nepavydėtina.” (Valančiaus raštas generalgubernatoriui, 1863.XII. 17).
Kaip dvarininkai, taip ir dvasiškija, per Muravjovą turėjo paduot carui klusnybės pareiškimą. Vilniaus dvasiškija tai padarė 1864.1.1. Žemaičių vyskupijos kunigų raštas buvo įteiktas tik 1864 m. vasario mėn. Taigi, jau vėlokai. Vilniaus kunigų delegacijai Muravjovas pareiškė, kad jis tam raštui nepriduodąs daug reikšmės, nes jis einąs ne iš tikros širdies, o esąs iššauktas tik laiko aplinkybių.
Paties Muravjovo pateiktais duomenimis, dėl sukilimo buvo nuteista mirti 182 asmenys, į Sibirą išsiųsti 1427, atiduoti į rekrūtus 345, ištremta į Rusiją 1529, perkelti į Rusiją, kur jiems duota žemės 4096, pasiųsta į katorgą 972, į areštantų rotas 864. Taigi, nukentėję 9415 asmenų. Betgi čia neįeina tie, kurie buvo nužudyti sugavimo vietoje, be teismo ir ištremtieji ištisų kaimų gyventojai. Pavyzdžiui, kaimai, kurie aktyviai dalyvavo sukilime, buvo sudeginti, o jų gyventojai ištremti į Rusiją. Tokių kaimų galima paminėti: Šiukstonių k. (Panevėžio apskrity su 10 šeimų), Šališkių k. Trakų apskrity), Pociūnų ir Pakalniškių kaimai (Panevėžio apskr.), Kalbutiškių, Raguvos ir Skapiškės kaimai (Zarasų apskr.), Kudrių, Remeikių, Degėsių, Vanagiškių kaimai (Ukmergės apskr.) ir kit. O ir šlėktų akalicos susilaukė panašaus likimo: Ibėnai
(Kauno apskr.), Liaudžių ir Pempės (Panevėžio apskr.), Mazgų, Mackonių, Ranų ir kit. akalicos. Ištremtųjų vieton apgyvendinti rusai, daugiausia starovierai.
Gyventojai, ir taip jau išvarginti gausios rusų kariuomenės, malšinusios sukilimą ir turėjusios ją išmaitinti, dar buvo apdėti įvairiais baudų mokesčiais ir kontribucijomis; taip iš krašto iščiulpta šimtai tūkstančių rublių. Lenkų įtakai nuslopinti Lietuvoje buvo pašalinti valsčių sekretoriai lenkai ir į jų vietą įstatyti rusai, uždrausta lenkų kalbos mokymas mokyklose, vartojimas bažnyčiose, oficialiuose raštuose. Daug lenkų dvarų konfiskuota ir atiduota rusams: Vilniaus gub. 40 dvarų, o Kauno gub. 74 dvarai. Nuskurdusieji dvarininkai, parduodami savo žemę, galėjo ją parduoti tik rusams.
Dvasiškijos, kurią Muravjovas skaitė pagrindine sukilimo kaltininke, nubaudimui vien Žemaičių vyskupijoje sušaudyta ir pakarta 8 kunigai (Vilniaus vysk. 3, Seinų 1, Lenkijoje viso 5). Į Sibirą iš Lietuvos ištremta 365 kunigai, kalėjimuose sėdėjo 1089, pabėgo į užsienį 77. Vienuolių nuo sukilimo nukentėjo 118. Bažnyčių ir koplyčių uždaryta: Žemaičių vyskupijoj 17, Vilniaus vysk. 138; vienuolynų uždaryta 65. Kiek smarkiai nukentėjo Lietuvos dvasiškija, matyti iš palyginimo su Lenkija, kur ištremtų kunigų buvo 335, kalėjimuose sėdėjo 642, o Rusijos vyskupijose (Mohilevo, Minsko) į Sibirą išsiųsta tik 42 kunigai. Muravjovas buvo įsitikinęs, kad valstiečiai yra mažiau kalti dėl sukilimo — jie buvę tik ponų ir kunigų suvedžioti. Todėl Muravjovas, kardamas ir tremdamas sukilimo kaltininkus, pasirodė kaip valstiečių globėjas ir geradaris. Jis palankiai pakreipė baudžiavos panaikinimo eigą ir ją paspartino valstiečių naudai.
1863 m. sukilėliai, negaudami ginklų iš užsienio, kalasi juos paprastoje kalvėje.
A. Grottgerio paveikslas
Muravjovas, per trumpą laiką žiauriai numalšinęs sukilimą Lietuvoje ir užsitarnavęs koriko vardą, (pradėjus malšinti sukilimą, jis prancūzų parlamente vieno atstovo buvo pavadintas tigru, kuris esąs užaugintas žmonių krauju), neišbuvęs Vilniuje nei pilnų poros metų, 1865.IV.24 buvo atšauktas iš Vilniaus generalgubernatoriaus pareigų. Jo terorui nepritarė kai kurie vyriausybės nariai. Ukmergės valstybinių turtų valdytojas pranešė į Petrapilį, kad sukilėlių atžvilgiu vyriausybė pasielgusi per daug skaudžiai ir tolesnės baudžiamosios priemonės galinčios tik suerzinti gyventojus ir įdiegti neapykantos ruso vardui. Tačiau rusų patriotų akyse jis liko tikras didvyris, pasitarnavęs imperijai. Jo garbei netoli Petrapilio buvo pastatyta koplyčia, panaši į Aušros Vartus Vilniuje, iš kurių Muravjovas nespėjo išgabenti rusišku paverstą Dievo Motinos paveikslą. Išvykęs iš Vilniaus Muravjovas baiminosi, kad jo įpėdiniai nepakeistų jo politikos ir taktikos. Todėl ataskaitiniame savo pranešime carui 1865.IV. 15 rašė: “Prašau Viešpaties Dievo, kad vadovaujantieji veiksniai ir Rusijos valdžia nesivadovautų europietiškomis humanistų idėjomis apie Rusijos piliečių lygias teises. Šiaurės-Vakarų kraštą (Lietuvą) reikia nuolat saugoti, nes jis Rusijai tiek kainavo. Tol negalėsime būti ramūs, kol ten lenkiškas elementas nebus išrautas iš šaknų. Tam reikalui tenai reikalingi vadai rusai ir todėl prašau jūsų ciesorišką Didenybę atkreipti dėmesį į nuolatinį rusiškojo elemento prieauglį tame krašte". (P. Kubicki, ten pat III, 1)
Muravjovo vieton į Vilnių atvyko generalgubernatorius Kaufmanas, tikras rusas, kuris tęsė Muravjovo politiką ir vedė jo nustatytą rusinimo akciją jau ne ginklu, o kitomis policinėmis priemonėmis. Jis tarp kita ko uždraudė lietuviams spaudą ir bruko graždanką.
SUKILIMO NESĖKMĖS PRIEŽASTYS
1863 m. sukilimas aiškiai nepavyko. Kokios to priežastys? Pirmiausia, tinkamo pasirengimo stoka. Nepakako vien moralinio sukilimo, patriotinio ūpo, kad būtų galima stoti prieš skaitlingą rusų karinę jėgą.
Ypačiai jausta ginklų stoka. Su dalgiais ir senais šautuvais, kurių, toli gražu, neužteko sukilėliams, išeiti prieš gerai ginkluotą armiją buvo nesąmonė. Puoselėta viltis ir raminta sukilėliai, kad ginklų ateis iš užsienio. Tiesa, Lietuvos sukilimo vadovybė pasiuntė Zaleskiui į užsienį 75.000 rub. ginklams pirkti, tačiau sukilėliai už tuos pinigus negavo nė vieno šautuvo. Rusai Gercenas ir Ogariovas, drauge su lietuvių revoliucionieriais, 1863.III.25 iš Anglijos pasiuntė į Lietuvą laivą Ward Jack-son su ginklais (net ir patrankomis) ir apie 180 savanorių lenkų, rusų, italų ir vengrų. Ekspedicijai vadovavo emigrantas Lapinskas. Caro valdžia, sužinojusi apie šią ekspediciją, ją sužlugdė. Laivui atplaukus į Kopenhagą, pabėgo laivo kapitonas ir didelė įgulos dalis. Su naujai pasamdyta įgula laivas pasiekė Švedijos Malmo uostą. Tačiau švedų vyriausybė laivą internavo, ginklus sulaikė, o savanorius areštavo. Lapinskas 1863 m. birželio mėn. pradžioje Danijoje nusamdytu buriniu laivu Emilija su 120 savanorių ir ginklais atplaukė prie Palangos krantų, bet kilusi audra nuskandino laivą su visa įgula.
Sukilimas pradėtas vadovaujantis iliuzijomis, kad jam įsiliepsnojus, prie sukilėlių prisidės Lenkijoje esančios rusų kariuomenės įgulos. Lygiai buvo iliuzija, kad Vakarų Europos valstybės padarys karinę intervenciją. Lenkų sukilimu labiausiai domėjosi Prancūzija. Napoleonas III bandė sudaryti karinę koaliciją prieš Rusiją, bet tam pasipriešino Austrija ir Prūsija, bijodamos atgimstančios Lenkijos, kuri paskui gali pareikalauti Galicijos ir Poznanės sričių. Be kelių rusų vyriausybei įteiktų notų, užstojančių sukilusią Lenkija-Lietuvą, adugiau nieko nepadaryta. Prūsija dargi 1863 vasario mėn. sudarė su Rusija sutartį bendrai veikti prieš sukilėlius, juos sieną perbėgančius gaudyti ir grąžinti atgal. Sutartyje numatyta teisė abiejų pusių kariuomenėms peržengti sieną, jeigu reikia sukilėlius pagauti. Sukilėlius masino Prancūzijos laikysena, kai Napoleonas III, prašomas pagalbos, atsakinėjo: "durez” — tęskite.
Toliau, sukilimui trūko vieningos karinės vadovybės. Vadai ginčijosi, vieni kitų neklausė, skelbėsi diktatoriais ir pan. Per tuos sukilimo metus Lenkijoje Laikinoji Tautos Vyriausybė pasikeitė net keturis kartus.
Pagaliau trūko ir bendros sukilimo idėjos. Nuosaikesnieji skelbė kovą už Dievą ir tėvynę. Kairieji jungė socialinius klausimus, valstiečių išlaisvinimą iš baudžiavos, kas atšaldė nuo sukilimo dvarininkus. Dėl sukilimo vedamosios minties virė kova tarp vadų, kurie vieni kitus kaltino bendrojo tikslo sabotavimu ir išdavimu.
Kariniu požiūriu 1863 m. sukilimas labai skyrėsi nuo 1795 ir 1831 m. sukilimų. Kai Kosciuška turėjo apie 30.000 reguliarios kariuomenės ir su ja laimėjo 12 mūšių, užimdamas Varšuvą ir Vilnių, kai 1831 m. lenkai nedideles rusų įgulas beveik išvijo iš Lenkų karalystės, kai po ginklu tada buvo suburta apie 200.000 sukilėlių, kuriems nugalėti reikėjo 250.000 rusų armijos karių, tai 1863 m. nepavyko suorganizuoti kariuomenės tikra to žodžio prasme nė užimti bent vieno svarbesnio miesto. Šiokiais tokiais ginklais galėjo būti aprūpinti tik apie 30.000 sukilėlių. Nors atskirų susirėmimų su rusų kariuomene Lietuvoje-Lenki-joje buvo apie 1229, tačiau nė vienas jų neatnešė bent laikino didesnio laimėjimo.
SUKILIMO VERTINIMAS
Nevienoda pažiūra į 1863 m. sukilimo tikslus sudaro nevienodą to sukilimo vertinimą. Lenkai tiek praeityje, tiek dabar žiūri į 1863 m. sukilimą kaip į aukščiausio laipsnio tautinio ir pilietinio susipratimo pasireiškimą, gilų patriotinį žygį, siekiant atstatyti Lenkijos valstybę. Tai buvęs visada branginamos laisvės siekimas, aiškus pasipriešinimas Rusijos ekspansijai į Vakarus, gynimas krikščioniškos Vakarų kultūros nuo Rytų barbarizmo. Todėl lenkai į 1863 m. sukilimą žiūri kaip į nepriklausomos valstybės sąmonės tęstinumą, kaip į laisvos valstybės idealo siekimą, kurio jokia okupacija, vergija ir priespauda nepajėgė užslopinti. Jie tvirtina, kad 1831 ir 1863 m. sukilimai palaikę tautoje gyvą savosios valstybės sąmonę ir privedę prie visiško nepriklausomybės atgavimo. 1863 m. sukilimas, suspindęs tradicinio valstybinio sąmoningumo šviesa, kurią užtemdyti nepajėgusi jokia jėga, smurtas ar prievarta.
Kitaip 1863 m. sukilimą supranta ir vertina šių dienų komunistai, kurie esmėje yra ano 1863 m. priešo, su kuriuo buvo kovojama, įpėdiniai. Maskvos diriguojami ir jos linijos laikydamiesi, Lietuvos komunistai, negalėdami nutylėti 1863 m. sukilimo, bando jį aiškinti ir vertinti pagal marksistinę istorijos įvykių sampratą. Pirmiausia jie nutyli, kad 1863 m. sukilimas buvo nukreiptas prieš tą patį su imperialistiniais apetitais pavergėją — Rusiją. Jie 1795 m. Lietuvos užgrobimą laiko netgi Lietuvai naudingu dalyku. Esą Lietuvai, kuri buvo nesavarankiška Rzeczpospolitos sudėtyje, prijungimas prie Rusijos reiškė tik Lenkijos viešpatavimo pakeitimą Rusijos imperijos viešpatavimu. Lietuvai tai buvę politiškai naudinga: ją išgelbėjo nuo junkerinės Prūsijos užgrobimo ir neišvengiamo suvokietinimo (L. Bičkauskas-Gentvila, 1863 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 1958, 27 p.). Jie išskaičiuoja visas tas "gėrybes”, kurių Lietuva susilaukusi iš 1795 m. okupacijos: Lietuva įsiliejusi į visos Rusijos rinką ir taip įsitraukusi į pasaulinę prekių apykaitą. Dėl to pakilęs Lietuvos ekonominis gyvenimas, augusi produkcija, stiprėjusi gamyba, išaugę miestai. Jei 1796 Vilniuje buvo 17.540 gyventojų, tai 1856 jau buvo 45.881 gyv. Kaune 1825 m. buvo tik 5.128 gyventojai, o 1860 m. jau 23.321 gyv. Rusija savo eksporto 90% variusi per Lietuvą - Lenkiją, kas prisidėjo prie šių valstybių gerbūvio pakilimo, skatino Lietuvos gaminių eksportą-importą. Žodžiu, Rusijos okupacija atnešusi Lietuvai tik naudos, todėl prieš šitokį “geradarį" Lietuvos liaudis negalėjusi šiauštis.
Tat prieš kągi 1863 m. lietuviai sukilę? Nagi prieš kapitalizmą, caro patvaldystę ir išnaudotojus dvarininkus bei kunigus. 1863 m. sukilimas, komunistų aiškinimu, buvęs tipiška klasių kovos išdava, agrarinis valstiečių sukilimas, kurį pribrendino Žerniševo, Dobroliubovo, Gerceno ir Ogariovo vadovaujamų revoliucinių demokratų programa. Esą Lietuvos valstiečių revoliuciniam judėjimui vadovavę ne lenkai, kaip buržuaziniai rašeivos kartoja, o rusų revoliuciniai demokratai, kurie Lietuvos ir Lenkijos pažangiuosius inteligentus nukreipę į agrarinę revoliuciją pagal rusų revoliucinių demokratų politinę programą, kurioje buvo pripažįstama pakraščio tautoms laisvė apsispręsti. Tai buvęs pagrindas lietuviams ir lenkams revoliucionieriams kovoti prieš visų bendrą priešą — patvaldystę ir dvarininkus. Rusijos revoliucionierių priekyje tada stovėjo Žernyševskis, o Lietuvoje tai grupei priklausę kun. A. Mackevičius, Z. Sierakovskis, K. Kalinauskas ir kiti, vadovavę valstiečių sukilimui.
Taigi, kaip matome, lietuviai, pagal šiandieninį komunistų aiškinimą, netgi rusams pasipriešinti negalėję be rusų pagalbos. "Vyresniojo brolio” pagalba ir tada buvusi reikalinga. Bet čia kyla klausimas — kodėl tie Rusijos revoliucionieriai nepadėjo sukilusiems Lietuvos ir Lenkijos valstiečiams? Čia vėl komunistai gražiai išaiškina: esą dėl valstiečių masių nesąmoningumo 1863 m. sukilimas buvęs stichinis, gaivališkas, dėl to jis susiskaldęs, be vienos tvirtos vadovybės ir bendro veiksmų plano; jis įvykęs tada, kai Rusijoje jau buvo prasidėjęs valstiečių judėjimo atoslūgis, kuris sužlugdęs visos Rusijos ginkluoto sukilimo planą, ruoštą 1863 m. vasarai. Rusijos revoliucijai neįvykus, viena lietuvių liaudis negalėjusi išsivaduoti iš dvarininkų ir carizmo jungo. Taigi, išeina taip: jei Lietuvoje — Lenkijoje kilo 1863 m. revoliucija, nuopelnas už tai rusų revoliucinių demokratų programai, o jei ji nepasisekė, tai kalti patys sukilėliai, per anksti pradėję ir nesusiderinę su rusų revoliucijos planais.
Komunistai, 1863 m. sukilimo istorikai, lygiai iškreipia dvarininkų rolę sukilime. Jie esą prie sukilimo tik tiek prisidėję, kad, pamatę, jog liaudies revoliucija yra nukreipta prieš juos, stengėsi sukilimo vadovavimą paimti į savo rankas ir nukreipti ją nacionalinio išsivadavimo linkme. Lygiai dvarininkus gąsdino caro paskelbtas baudžiavos panaikinimas. Tačiau, kai tik paaiškėjo, kad nėra vilties sulaukti Vakarų Europos valstybių karinės intervencijos, o sukilimas, atvykus į Vilnių Muravjovui, gavo pirmuosius smūgius, dvarininkai nusigręžę nuo sukilimo ir padėję Muravjovui kovoti su sukilusiais valstiečiais. Taigi, bendrai imant, dvarininkų vaidmuo sukilime buvęs aiškiai kontrrevoliucinis.
Komunistų aiškinimu, ir katalikų dvasiškuos vaidmuo 1863 m. sukilime buvęs tik reakcinis. Kat. Bažnyčia suvaidinusi aktyvų vaidmenį, atitraukdama valstiečius nuo klasinės kovos, nuo sukilimo. Dvasininkai gynę tik dvarininkų interesus. Šiai tezei paremti, komunistai ypačiai operuoja vysk. M. Valančiaus atsišaukimais, raginančiais padėti ginklus ir grįžti į ramų gyvenimą "zgadoje, meilėje ir pakajuje”. Bandoma įrodinėti, kad kunigai buvę valdžios agentai, jie išdavinėję sukilėlius į valdžios rankas. O jei dalis dvasininkijos ir prsidėjusi prie sukilimo, tai tik tam, kad sukilimui primestų religinius ir lenkų nacionalistinius tikslus. Tik venas kun. A. Mackevčius buvęs tikras revoliucionierius, jis supratęs tikrąją kovos prasmę. "Klasinė katalikų bažnyčios ir reakcinių dvasininkų pozicija 1863 m. sukilimo atžvilgiu, jų pagalba dvarininkinei vyriausybei kovoje prieš revoliucinį liaudies judėjmą buvo susijungusi su reakcine Vatikano politika. Popiežius Pijus IX 1864. VII. 30 aplinkraštyje Lenkijos vyskupams žodžiais "reprobamus et damnamus” griežtai neigiamai pasisakė apie 1863 m. sukilimą”. (L. Bičkauskas — Gentvila, t. p. 280 p.).
Savaime suprantama, kad komunistiniai istorikai nutyli, kiek kunigai yra nukentėję dėl 1863 m. sukilimo, kiek jų atsidūrė kalėjimuose, Sibire ir kitose Rusijos vietose. Juos šiandien paminėti kaip sukilimo ir laisvės gynimo aukas yra nepatogu, juoba, kad už pasipriešinimą tam pačiam pavergėjui, už laisvės meilę ir raudonasis Kremliaus caras yra pasiuntęs šimtus lietuvių kunigų, tais pačiais keliais, į Rusijos gilumą ir Sibiro kančias.
Objektyviai vertinant 1863 m. sukilimo faktus ir įvykius, o ypačiai pasirengimą sukilimui, reikia pripažinti, kad dvasiškija yra suvaidinusi didelį vaidmenį, ji dėlto ir labiausiai nukentėjo. Proporcingai imant, dvasiškių luomas turėjo daugiausiai aukų ir nuostolių. Jei atskiri sukilimo dalyviai ir vadai atsakė kiekvienas už save, tai dvasiškių luomas nukentėjo kaip toks, nežiūrint, kiek atskiri nariai yra prisidėję prie sukilimo.
Kaip mes lietuviai turime vertinti 1863 m. sukilimą? Yra tvirtinančių, kad lietuviams nereikėję eiti kartu su lenkais ir tiek daug nukentėti. Politiškai būtų buvę naudingiau pasilikti neutraliais: būtų mažiau gyvybių aukų, mažiau turtų sunaikinimo. Dalyvaujant lenkų pradėtame sukilime, be nuostolių nieko nelaimėta. Juk ir ano meto lietuvių tautos vadas vysk. M. Valančius aiškiai sukilimui nepritarė, dvasiškiją draudė jame dalyvauti.
Paprastai taip būna, kad po nepavykusio sukilimo jieškoma nepasisekimo priežasčių ir kaltininkų ir tada statomas klausimas — ar buvo verta. Tačiau, kad ir nepavykęs sukilimas, jei jis siekia teisingo idealo, rodo tautos aspiracijas, parodo pavergėjui, ko tauta siekia. Kiekvienas laisvės obalsiu sukilimas yra tautos herojizmo rodiklis, jos rezistencijos aktas, nors ir prieš galingesnį priešą, o sudėtos aukos yra ateinančioms kartoms ryškus pavyzdys tėvynės meilei stiprinti.
Kaip ten bebūtų, 1863 m. sukilimas lietuvių tautos istorijai turėjo epochinės reikšmės. Jame ir po jo išryškėjo koncentruota Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu. Jei iki tol dar buvo galima tikėtis, kad Rusijos ribose bus galima šiaip taip laikytis, kvėpuoti laisvesniu oru, tai po 1863 m. sukilimo visos iliuzijos žuvo. Palaužtas lenkiškasis elementas galėjo Lietuvai būti naudingas tautiniu požiūriu, tačiau jis buvo pakeistas prievartiniu rusiškojo elemento stiprinimu, o lietuviškojo naikinimu. Religingai lietuvių tautai po 1863 m. sukilimo paaiškėjo, ko siekia rusai — įvesti pravoslaviją. Visa tai sužadino liaudies reakciją ir stiprino tautinę sąmonę. Nuo šiol tautai ims vadovauti ne pralaimėjusieji dvarininkai, o tik iš liaudies kilę tautos vadai.
Lenkiškąjį elementą naikinant, panaikinus gimnazijose lenkų kalbą, o Suvalkų ir Mariampolės gimnazijose įvedus lietuvių kalbos pamokas su stipendijomis į Petrapilio ir Maskvos universitetus, į Mariampolės gimnaziją atvedė Petrą Kriaučiūną, kuris išugdė eiles susipratusių vadų, kurie stojo į kovą su rusifikacija, su spaudos draudimu. Jo mokiniai buvo atgimstančios ir į nepriklausomą gyvenimą žengiančios tautos pionieriai.
Muravjovo politika -— patraukti valstiečius į rusų pusę — paskubino baudžiavos panaikinimą daug palankesnėmis sąlygomis negu Rusijoje. Atkutęs valstietis ekonomiškai, atbudo ir tautiškai. Taip prasidėjo naujas tautos gyvenimo kelias.
Lyginant Muravjovo taktiką ir metodus, siekiant surusinti Lietuvą ir "išgelbėti” ją rusų imperijai, tuojau krinta į akis tai, kad ir šiandieniniai Lietuvos okupantai vartoja visiškai panašius, tik dar labiau sustiprintus, metodus lietuvių tautai naikinti, nes tikslas yra tas pats. Krauju nulaistytais keliais į Sibirą nuo 1941 m. vėl pasipylė vilkstinės, tik daug gausesnės lietuvių, mylinčių savo kraštą ir jo laisvę. Rusinimas per mokyklas, rusų gabenimas į Lietuvą, religijos persekiojimas juk tai
Muravjovo politikos programa. Tik šiandien ji vykdoma rafinuotesnėmis, dar žiauresnėmis priemonėmis ir dar didesniu užsimojimu. 1863 metų sukilimo numalšinimas ir po to išryškėjusi Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu lietuvių tautai aiškiai parodė, ko siekia rusiškasis imperializmas, kuriuo vadovaujasi ir šiandieniai Lietuvos pavergėjai. Būtų gaila, jei šių dienų lietuvis imtų pamiršti nuo 1863 m. prasidėjusį kovos su rusiškuoju imperializmu pobūdį ir amžinąjį priešą imtų vadinti “vyresniuoju broliu".. .
Dr. V. M