Lietuviškosios asmenybės ugdymas lituanistiniame švietime
Andrius Baltinis
Lietuviškasis charakteris ir ugdymo idealas
Lietuvybės išlaikymas yra vienas iš svarbiausių mūsų, nuo visos tautos atskirtos dalies, uždavinių ir didžiųjų rūpesčių. Šis uždavinys tremties sąlygose yra labai platus ir sudėtingas, ir todėl tarp kitų su juo susijusių problemų gali iškilti ir klausimas, ar lietuvybė reiškiasi ir individo asmeninėmis žymėmis?
Sunkus yra klausimas, kokios yra kiekvienos tautos būdingos asmenybės žymės, arba koks yra jos charakteris, ir taip filosofų ir psichologų šiuo klausimu sutarimo nėra. Dr. J. Girnius tautinį charakterį aptaria šitaip: "Tai pažiūrų į gyvenimą visuma, išreiškianti tautai būdingą etozą ir atitinkamai objektyvuotą tam tikrais nusistatymais bei papročiais (Tauta ir tautinė ištikimybė, 256 p.)”. Iš šio logiškai teisingo tautinio charakterio aptarimo iškyla trys sunkenybės, norint į jį atremti lietuviškosios asmenybės ugdymą: 1. kiekvienos tautos nariai yra tokie skirtingi savo asmeninėmis žymėmis ir pažiūromis, kad šių pažiūrų visuma neįtelpa į jokią schemą: 2. tautinio charakterio samprata reikalauja, kad pasirinktosios ypatybės būtų ne tik būdingos šiai tautai, bet kad būtų ir skirtingos nuo visų kitų tautų; 3. Jei tautinio charakterio apibūdinimas ir būtų galimas, jame įtilptų ir neigiamos žymės — nevertybės. Ar lietuvybės išlaikymo dėliai mes sąmoningai turėtumėm jaunajai kartai perduoti ir šias neigiamąsias savybes?
Tokiai padėčiai esant, lietuviškosios asmenybės ugdymą tenka atremti ne tik į tautinį charakterį, bet ir į lietuviškojo ugdymo idealus.
Šie idealai atsispindi mūsų liaudies dainose, patarlėse ir simboline forma mūsų pasakose bei tradiciniame tautos auklėjime. Jei šie idealai ir nebūtų būdingi tik lietuviams, tai dalyko esmės nekeistų. Mes esame ne tik lietuviai, bet ir krikščionys, Vakarų kultūros atstovai ir visos žmonijos dalis. Atremdami lietuviškosios asmenybės ugdymą į ugdymo idealus, mes išvengiame lietuviškojo charakterio neigiamųjų bruožų, nes idealai apima tik vertybes, ir ugdymas savo esme išskiria nevertybes.
Nors negalima čia plačiau sustoti prie mūsų tautos dvasinės kultūros ugdymo idealų nagrinėjimo, tačiau norima iškelti tik tuos, kurie reikšmingi dabartinėje mūsų padėtyje. Kokie lietuviškosios asmenybės ugdymo idealai čia mums atsiskleidžia?
Pirmiausia lietuvis yra giliai religingas. Dievas yra jo dorovinių principų įkvėpėjas ir be savo galybės ypač pasižymi išmintimi ir meile. Lietuvis tiki Dievu ir Juo pasitiki visuose gyvenimo reikaluose. Todėl jaunimo auklėjime Lietuvoje religija buvo labai svarbus veiksnys. Jaunuolis mokykloje įgijo tikrą ir visapusišką šio dalyko supratimą, kuris išliko visą gyvenimą. Pasitikėjimas Dievu tačiau lietuvio gyvenime nereiškė, kad jis visko turi laukti "iš aukštybių”. Viena labiausiai minimų lietuvio dorybių yra darbas. Pas mus gyventi ir dirbti reiškia veik tą patį dalyką. Visai kitaip yra pas kai kurias kitas tautas. Rusams darbas reiškia vergiją, žydams Dievo bausmę. Mūsų gi pedagogai nurodo, kad darbas negali būti bausmė, nes jis yra dorybė. Darbas yra medžiaginės ir dvasinės kultūros pagrindas. Bet šalia darbštumo, ištvermės ir patvarumo lietuviškos asmenybės ideale matome dorovinį pradą, dorovinį tyrumą, kuris išreikštas estetine forma, gražiu elgesiu, ir kurio simbolis tautos sąmonėje yra rūta. Šilti ir intymūs yra lietuvio santykiai su visa gyvąja ir negyvąja gamta: nieko čia be reikalo negalima užmušti, naikinti ar kankinti. Gamtos meile jis yra romantikas, konkrečiame pasauly jis negali rasti pasitenkinimo, todėl nusikreipia į gamtą, paskęsta joje ir susilieja su ja. Šia prasme jis pasirodo kaip visam pasauliui, visai gyvajai gamtai, o ypač žmonėms neribotai nusiteikusi tyra ir miela asmenybė.
Ypatingas dėmesys rodomas senesniems žmonėms. Tai nėra paklusnumas savanaudiškam autoritetui, bet pagarba gyvenimo patirčiai ir šioje patirtyje įgytai išminčiai. Išmintis yra labai vertinama lietuviško gyvenimo dorybė.
Iš čia trumpai suminėtų dalykų matyti, kad lietuviškame ugdyme yra gerai suformuluotų asmenybės auklėjimo idealų. Šie idealai mums mažiau ar daugiau žinomi, todėl gali kilti klausimas, ar verta apie juos kalbėti svarstant mūsų jaunimo auklėjimą?
Amerikietiškasis ugdymas ir jo savumai
Mūsų auklėjimo idealus reikia iškelti, nes šio krašto mokykla, vadinamoji progresyvioji arba laisvoji mokykla, turi skirtingus idealus. Dar vis Amerikoje įtakos turi Freudo ir jo sekėjų mintys, kad ugdymo tikslas yra sveika dvasia, o šią dvasios sveikatą ardo ir nerviškumą sukelia aukšta dorovinė ir viską smerkianti sąžinė. Iki pat paskutinių dienų tokie idealai, kaip garbė, karžygiškumas, dorumas ir kiti smerkiami ir atmetami, pastatant jų vietoje patogumus kaip „laimę” ir savo asmeniško saugumo užtikrinimą bet kuria kaina. J. Dewey ir jo sekėjai mokė, kad negalima vaiko versti daryti tai, kas jo nedomintų, nors ir kažin kaip asmeniškai ir visuomeniškai reikšminga tai būtų. Nepripažįstant autoriteto, daugelis žmonių yra paneigę visokį autoritetą, ir tą, kuris remiasi dorove ar išmintimi.
Žinoma, visose šiose idėjose yra ir vertybių grūdeliai: sielos sveikata yra svarbi, žmonijos išnykimas neįsivaizduojamai siaubingame atominiame kare yra baisi galimybė, totalinei santvarkai su neklaidingų vadovų autoritetu turime priešintis visomis jėgomis, į vaikų reikalus reikia atsižvelgti auklėjimo vyksme. Bet neturime užmiršti doros, pagarbos, ryžtingumo, įvairių tikslų siekimo, nors jie pareikalautų ir didelių sunkumų ir aukų.
Jei prieš kiek laiko tarp lietuvių galima buvo pastebėti didelį pasipriešinimą šio krašto naujoms auklėjimo idėjoms ir stačiai nenorą jų vertinti, tai paskutiniu metu buvo progų stebėti kai kuriuos „freudiškai" ugdytus lietuvių jaunuolius ir yra pagrindo baimintis, kad mes jau esame pradėję pasisavinti tokias auklėjimo filosofijas, kurios ne tik kad neatitinka mūsų tradiciniams ugdymo idealams, bet yra mums neprimtinos ir savyje klaidingos, visai nežvelgiant į jas tautiniu atžvilgiu. Todėl iškyla klausimas, kuriuo keliu turime eiti mūsų jaunosios kartos lietuviškos asmenybės ugdyme?
Jei čia suminėtieji atsitikimai jau reikštų pasikeitimą lietuviškojo ugdymo idealuose ir praktikoje, tai būtų iš tikro juokinga ir nuostabu, nes šio krašto psichologų ir pedagogų eilėse vis dažniau iškyla reikalavimų imtis tokių ugdymo tikslų, kurių galima rasti ir lietuviškojo ugdymo idealuose. Prie jų trumpai sustosime.
Nagrinėjant kultūros apraiškas, dalis amerikiečių mąstytojų yra įžvelgę smukimą ir neigiamų tendencijų šioje kultūroje. Robertas M. Hutckins ir Bernardas J. Bell iškelia, kad progresyvioji pedagogika nepajėgia išugdyti dvasiniai subrendusių asmenų. Amerikiečiams trūksta įžvelgimo į dvasines kultūros problemas, nes mokykloje jie mokomi dirbti tik su medžiaginiais dalykais. Apriorinis mąstymas užmirštas, užleidžiant vietą empiriniam mąstymui, bet todėl amerikiečiai nepajėgia nusileisti į tas teoretinio mąstymo gelmes, kurios būdingos Europos žmogui. Kyla baimė, kad šis vienašališkas galvojimas kenkia literatūros, filosofijos, religijos ir net matematikos pažangai. Kai ne mąstymas, bet veikimas būdingas amerikiečiui, tai jam trūksta savarankiško galvojimo. Nors progresistai reikalauja asmens dalyvavimo mąstyme, kritikavime ir vertinime, bet jų mokymo metodai ir mokyklų programos sukelia susidomėjimą tik konkrečiuose dalykuose, bet ne abstrakčiojo gyvenimo srityje. Nepajėgdamas kritiškai vertinti kitų minčių, jaunuolis jas priima negalvodamas.
Išmokytas vertinti tik medžiaginį gyvenimą ir iš jo išvesti tiesas ir tikslus, jaunasis amerikietis nesiekia dvasinių vertybių ir idealų. Todėl šio krašto mokyklose mokslinių žinių pasisavinimas pradeda užimti vis svarbesnę vietą, pakeisdamas taip vadinamą prie gyvenimo prisitaikymo praktiką. Svarbus darosi žinojimas ir būtinas mokymasis jam įsigyti. Ši naujoji pažiūra ne tik kelia mokslo lygį ir parengia gyvenimui, suteikdama jam tvarkyti būtinosios išminties, bet ir ugdo darbo meilę ir ištvermę.
Nurodoma, kad dorovė, religija ir pareigos supratimas būtini ne tik visuomeniškam gyvenimui, bet ir dvasios sveikatai. Psichologas O. H. Mower nurodo, kad Freudo mokslą reikėtų atsukti antraip. Pagal Freudą dvasios konfliktai atsiranda tada, kai griežta ir kankinanti sąžinė užgniaužia natūraliąsias aistras bei troškimus, kurie nugrimsta į pasąmonę, sudaro kaltės pajautimą ir ieško išeities neurotiškais priepuoliais. Tai netiesa, sako Mowrer. Dvasios konfliktai susidaro tada, kai žmonės elgiasi prieš savo dorovines normas ir stengiasi užgniaužti savo sąžinės balsą. Taigi, dvasios sveikata ir dorovinis elgesys tobulai susiderina. Vienintelė išimtis būtų psichopatiškosios asmenybės, arba visuomeninės padugnės, kurie neturi išugdytos dorovinės sąmonės, ir todėl nedoras elgesys jiems nekelia sąžinės priekaištų ir dvasios konfliktų. Tačiau šių žmonių bendruomenė nebūtų bendruomenė, bet žmonių džiunglės. Dabartiniai Amerikos didmiesčių jaunimo nusikaltimai paremia Mowrero pažiūras.
Kaip praktiškojo gyvenimo taip ir dvasios konfliktai susidaro tada, kai žmonės nėra parengti gyvenimo kovai, kai jie nėra įsigiję kantrybės ir ištvermės, kai jie nesupranta kūrybinio darbo palaimos, arbai kai jie nėra įpratę planuoti ir pasiruošti ateičiai.
Lituanistinis švietimas — lietuviškosios asmenybės ugdymas
Prisiminkime tradicinius lietuviškojo ugdymo idealus. Ar jie didele dalimi neatitinka moderniškiausioms auklėjimo idėjoms? Jei taip, tai lietuvybės išlaikymas ugdant jaunimą pagal lietuviškojo auklėjimo idealus būtų kartu ir ugdymas pagal naujausių Amerikos psichologų ir pedagogų mintis auklėjimo srityje. Todėl mums nebūtų sunku atsakyti į klausimą, kuriuo keliu turime eiti naujųjų kartų lietuviškosios asmenybės ugdyme.
Šis kelias yra lituanistinis švietimas, vykdomas lituanistinėse šeštadienio mokyklose ir ypač Pedagoginiame Lituanistikos Institute, veikiančiame Čikagoje. Šis institutas pagal savo reguliaminą turi dvejopą tikslą: 1. rengti lituanistinių dalykų dėstytojus lietuvių išeivijos mokykloms ir lituanistinių dalykų lektorius toms gyvenamojo krašto mokymo įstaigoms, kur tokie dalykai dėstomi; 2. ugdyti lietuvių kultūrinės veiklos darbuotojus.
Instituto dėstomųjų dalykų sąrašas, išeinamų per trejus metus, yra toks platus, kad klausytojus įveda į visas lietuviškosios kultūros sritis ir žadina susidomėjimą jomis ir prie jų prisirišimą. Dėstomieji dalykai su-daro tvirtą pagrindą dvasiniam subrendimui ir lietuviškai asmenybei skleistis. Todėl institutą turėtų visas mūsų studijuojantis jaunimas lankyti. Čia jaunimas gali išlyginti tuos programos skirtumus, kurie susidaro tarp tų mokyklų, kuriose jis mokosi, ir tarp lietuviškosios mokyklos, ir įsigyti pagrindinių žinių iš lietuvių kultūros.
Tačiau instituto dėstomųjų dalykų nereikia studijuoti tik todėl, kad galėtų pasinaudoti lietuvių kultūros laimėjimais, atlikti pareigas savo tautai, kurti šią kultūrą ir ją toliau skleisti, bet jis duoda kai ką daugiau: nuo šio instituto baigimo priklauso jaunojo žmogaus lietuviškosios asmenybės kultūrinis subrendimas, jo kultūrinė struktūra ir net visas gyvenimas. Šiaip pasiruošęs jaunuolis galės dalyvauti ir lietuviškame ir amerikietiškame kultūros gyvenime, o be šių dvasios vertybių jis bus mažiau pajėgus tiek vienoje tiek kitoje kultūros ir gyvenimo srityje.
Lituanistinis švietimas išeivijoje tat yra didžiausias ir svarbiausias veiksnys lietuvybei išlaikyti ir lietuviškajai asmenybei kurti. Jis deda pagrindus tautos ateičiai. Todėl jį labai vertina L. Bendruomenė, mūsų organizacijos ir plačioji visuomenė, įkurdama ir išlaikydama lituanistines mokyklas ir Pedagoginį Lituanistikos Institutą, pradedant su pirmaisiais mūsų gyvenimo metais šiame krašte. Žinoma, negalime norėti, kad jaunimas gautų tik lituanistinį švietimą. Praktiškojo gyvenimo tikrovė reikalauja, kad mūsų jaunoji karta galėtų gerai atlikti savo pareigas ir daryti pažangą šio krašto sąlygose, dirbdama įvairiose jo įstaigose ir savo profesijai atitinkamą pasiruošimą gaudama šio krašto mokyklose.
Bet mūsų lituanistinėms mokykloms tenka didysis ir atsakingasis darbas — mūsų jaunosios kartos tautinis auklėjimas ir lietuviškosios asmenybės ugdymas. Didžiojoje tautų šeimoje kiekviena tauta turi savo vietą, kuri niekada neturi būti tuščia, nes išnykimas būtų labiausiai nenatūralus reiškinys tautos egzistencijoje. Todėl ir mūsų tauta, kurios amžius siekia kelis tūkstančius metų, yra išlikusi, nežiūrint į sunaikinimo bangas, kurios per ją ritosi.
Ir dabar mūsų tautos augšta kultūra yra pastačiusi mus šalia didžiųjų kultūros tautų, ir mes garbingai galime užimti savo vietą tautų šeimoje. Mūsų kultūra, mūsų tradicijos, yra pagrindas, kuriuo laikosi mūsų lituanistinės mokyklos, ugdydamos naujuosius kultūros kūrėjus ir palaikytojus, uždegdamos juose meilę savo žemei, kuri tikrumoje nėra tik žemė, bet yra visa mūsų kultūra — mūsų istorija, mūsų kalba, mūsų dainos, mūsų tauta. Mes joje gyvename ir čia išeivijoje ir joje bręsta mūsų lietuviškoji asmenybė.
Dr. Jonas Paukštelis ir Vytautas Makiejus, Lietuvos genocido parodos organizatoriai, genocido parodos veiklą plėsdami, tobulindami ir papildydami naujais eksponatais, ryžtasi suorganizuoti genocido parodos skyrių, kuris rodytų Lietuvos partizanų gyvenimą ir kovas. Partizanų skyriaus suorganizavimui reikalingos žuvusiųjų nuotraukos. Reikalingos tų kritusių partizanų nuotraukos, kurie Lietuvoje nepaliko artimų giminių. Foto nuotraukas prašome siųsti Genocido parodos komiteto pirmininko adresu: Dr. Jonas Paukštelis, 4122 Drummond St., East Chicago, Ind.
