IDĖJOS SPAUDOJE
* Išplėstos diskusijos * Balsas į visuomenę ir iš visuomenės * Kas pasipriešino Bendruomenės pastangom * Bendruomenė ir politika * Kova prieš privačią iniciatyvą * Herojinio birželio prisiminimas * Slaptoji spauda ... Amerikoje.
Lietuvių spaudoje keletą mėnesių virė karštos diskusijos dėl Amerikos Lietuvių Bendruomenės ir Amerikos Lietuvių Tarybos jungtinės delegacijos pas Amerikos prezidentą Lietuvos nepriklausomybės šventės dienoje. Triukšmas kilo ne dėl audiencijos reikalingumo, bet kas turi teisę jos prašyti ir kam tokia teisė nepripažįstama. Į viešumą iškilęs skaudus nesutarimas galėjo tyliai ir ramiai virsti gražiu sutarimu, jei Altas būtų parodęs norą lygiateisiškai bendradarbiauti, ko troško ir siekė Bendruomenė, tose pastangose parodžiusi daug geros valios.
Bendruomenė savo pastangas išryškino pareiškimu: gyvenimas nesiduoda spraudžiamas į griežtus rėmus, o laisvės kovai angažuojamas tiek paskiras lietuvis, tiek visa Bendruomenė. Lietuvos laisvės kovos atsisakymas būtų pagrindinių Bendruomenės tikslų ir uždavinių išsižadėjimas, kuriuos vykdyti įpareigojo Lietuvių Charta. Bendruomenė tesiėmė tik to, ko kiti veiksniai nedarė.
Bendruomenei priekaištai atėjo iš Naujienų. Ir dabar sunku pasakyti: ar Naujienose spausdinti prieš Bendruomenę nukreipti puolimai reiškė Alto mintį, ar tik Naujienų redaktoriaus dr. P. Grigaičio nuotaikas, kuris kartu yra ir Alto sekretorius? Daugiau tikėtina į antrąją galimybę.
Naujienos puolė Bendruomenę, kam ji siekė audiencijos, kam ji kišasi į politinę sritį, kur ji teisių neturinti. Politinės veiklos sritis priklauso Altui. Bendruomenė skaldanti vienybę ir kovojanti prieš Altą. Būdinga, kad Naujienos tylėjo, kai Alto iždininko M. Vaidylos redaguojama Sandara eilę metų puolė ir tebepuola Bendruomenę, lyg prieš Bendruomenę nukreiptų puolimų pradininką būtų galima pavadinti lietuviškosios vienybės ugdytoju ir architektu...
Draugas, Darbininkas, Dirva ir kiti laikraščiai Bendruomenės žygį suprato ir teigiamai įvertino. Laisvės kovų pastangose turime dalyvauti visi. Bendruomenė siekė ir siekia su Altu bendradarbiauti, bet ne jį griauti. Nepasisakyta prieš Altą, iškeltas jo būtinumas, svarba, įvertinti atlikti darbai. Pasisakyta tik prieš vieno asmens dominavimą pačioje Alto širdyje. Primintas reformų reikalingumas, jei nenorima atsilikti laiko tėkmėje.
Naujienos pasistengė diskusijas išplėsti. Bendruomenės ir spaudos pasisakymą prieš vieno asmens šeimininkavimą Alte jos pavadino kova prieš visą Altą. Tai esančios bendruomenininkų, frontininkų ir tautininkų pastangos sugriauti Altą...
Triukšmas aprimo, bet žaizda nepagydyta. Dienraščio Draugo žodžiais tariant, savomis rankomis padarytosios žaizdos pasekmės visu ryškumu paaiškės vėliau.
Alto reformų klausimas vėl pajudintas. Jis pasidarė gyvas Altą sudarančiose grupėse, spaudoje, visuomenėje. Reformų klausimą pajudino gyvenimo tikrovė. Pokario laikotarpyje pasikeitė Azija, beveik nebeliko senosios Afrikos, milžiniškas vyksmas vyksta Europoje. Beveik nekintanti liko tik mūsų veiksnių veikla. O reikia praverti langus, nebijoti naujos minties, naujų veiklos formų, pasižvalgyti aplinkui ir pamatyti tą tikrovę, kurioje gyvename ir kuri mus visus liečia.
Daug prikalbėta ir prirašyta, kad Altas apjungia ir atstovauja visus lietuvius. Betgi spaudoje pasigirdo naujų balsų: taip buvo seniau, bet ar taip yra dabar? Klausimas rimtai svarstytinas ir ranka numoti nederėtų. Suprantama, teisine prasme Alto reformas gali įvykdyti tos grupės, kurios Alte dalyvauja ir jį sudaro. Betgi yra balsas į visuomenę, yra balsas ir iš visuomenės.
Altas veda Lietuvos laisvinimo kovą iš visuomenės aukų, j visuomenę kreipiasi atsišaukimais, tai dera išklausyti ir visuomenės balsą, ateinantį iš apačios, ateinantį iš aukotojų.
Visi sutinkam, kad Altas ne tik reikalingas, bet ir būtinas, lygiai kaip ir būtinas jo stiprinimas. Linkėtina, kad Alto reformos nepaliktų tik žodžiuose ir siūlymuose, jei apie jas kalbama ir jų siekiama. Taipgi linkėtina, kad svarstant Alto reformas, nepasikartotų įvykiai, įvykę Alto seime Bostone 1958 m., kada keli Alto veikėjai, priminę Alto reformas, buvo apšaukti Alto ir vienybės griovėjais.
Ar mokame pasimokyti iš skaudžių klaidų?
Tėviškės Žiburiai birželio 28 d. nr. 26 (650) paskelbė pasikalbėjimą su Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos pirmininku dr. J. Sungaila. Pasikalbėjimas atskleidė, kaip PLB žiūri į politinę veiklą, kokias ji darė pastangas lietuvių politinių veiksnių vienybei atstatyti, kas jos pastangom pritarė, kas svyravo ir kas pasipriešino.
Redakcijos paklaustas, ar PLB Valdyba, kaip turinti pasitikėjimą visos patrijotinės lietuviškos išeivijos, nebandė įnešti daugiau darnumo tarp politinių veiksnių, pirmininkas atsakė, jog pastangų dėta, bet jos vaisių neatnešė. PLB Valdyba porą kartų bandžiusi tą klausimą pajudinti. 1960 m. PLB Valdyba buvo užsimojusi kviesti visų lietuvių politinių veiksnių, diplomatinės tarnybos ir kitų didžiųjų Amerikos ir Kanados organizacijų atstovų politinę konferenciją. ’’Jos tikslas, sako pirmininkas, — pareikšti vieningą nuomonę Lietuvos okupacijos bei jos laisvinimo reikalu. Tai būtų buvę atsakymas į okupanto melą, skleidžiamą Lietuvoje ir visame pasaulyje, 20 metų Lietuvos okupacijos proga. Neabejotinai toks vieningas visų mūsų pareiškimas būtų buvusi didelė moralinė parama mūsų tautiečiams, nešantiems vergijos jungą tėvynėje. Konferencijos organizavimas vyko gana sėkmingai, kol tas reikalas nepasiekė Amerikos Lietuvių Tarybos, kuri kategoriškai atsisakė konferencijoje dalyvauti, o taip pat paveikė ir Vliką, kuris irgi pasekė Alto pavyzdžiu, nežiūrint, kad anksčiau konferencijos šaukimo idėjai buvo nuoširdžiai pritaręs ir buvo pasižadėjęs aktyviai joje dalyvauti.”
Toliau PLB Valdybos pirmininkas paaiškino, kad po pirmojo nepasisekimo rankos nenuleistos. Kai 1961 m. lapkričio mėn. jis buvo pakviestas į Vliko sesiją, jis ten iškėlė visų lietuviškų jėgų sukonsolidavimo klausimą. Sesijos dalyviai klausimą gyvai diskutavo ir priėmė atitinkamą rezoluciją. “Paskatintas šio nutarimo tuojau pasiūliau sudaryti organizacinį komitetą vienybės reikalui studijuoti ir sukviesti plačią lietuvių politinę konferenciją. Šį komitetą siūliau sudaryti iš Vliko, Fronto Bičiulių, Nepriklausomybės Talkos ir PLB Valdybos atstovų. Paskutinių trijų grupių sutikimas buvo gautas tuojau ir be jokių sąlygų. Vliko pirm. dr. A. Trimakas irgi buvo davęs žodinį sutikimą, tačiau, kai reikėjo eiti prie konkretaus vykdymo, dr. A. Trimakas pradėjo reikalą delsti ir vilkinti, kol pagaliau, po keleto sekusių asmeninių pasikalbėjimų, paaiškėjo, kad Vilkas nesutiks įeiti į siūlomą organizacinį komitetą, o taip pat pasilieka labai abejingas dėl dalyvavimo pačioje konferencijoje, jei tokia būtų sušaukta. Taigi, PLB Valdyba antrą kartą išgyveno didelį nusivylimą ir suabejojo kaikurių mūsų veiksnių bei asmenų gerais norais.”
Iš PLB pirmininko pareiškimo matyti, kad Bendruomenė parodė gražios iniciatyvos, parodė idealistines pastangas, parodė darbų vienybės supratimą ir svarbą. Bet jos pastangas atmetė tie, kurie žodžiais ir atsišaukimais daugiausiai kalba apie vienybės reikalingumą.
Tokia politinė konferencija būtų buvusi naudinga. Ji būtų pašalinusi tuos pasimetimus tarp politinių veiksnių, kurie savo atsišaukimuose pristato skirtingus skaičius žuvusių Lietuvos partizanų ir ištremtųjų. Štai birželio mėn. Amerikos Lietuvių Bendruomenė išleido biuletenį anglų kalba apie deportacijas. 1941 m. sukilimą, antrosios sovietų okupacijos trėmimus ir žuvusius partizanus. Ten sakoma, jog pirmosios sovietų okupacijos metu ištremta 40.000 Lietuvos gyventojų, nuo 1944 ligi 1953 m. Lietuvos laisvės kovose žuvo 30.000 partizanų, ištremta 350.000 gyventojų, kurių dalis grąžinta, dalis žuvo Sibire, dalis ir dabar ten palikta. Tais skaičiais jau seniai naudojamasi. Betgi vienas veiksnys šių metų atsišaukime mini tik 20.000 žuvusių partizanų antrosios sovietų okupacijos metu. Kam nuvertinti laisvės kovas? Tokį žuvusiųjų partizanų skaičių pristato Lietuvos okupantai, kad sumažintų laisvės kovų dalyvių skaičių, kad nuvertintų viso krašto pasipriešinimą.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas pasisakė ir apie Bendruomenės santykį su politine veikla. Jis pareiškė: “PLB visą laiką aktyviai dalyvauja politiniame Lietuvos laisvinimo darbe. Visų kraštų Lietuvių Bendruomenės, išskyrus JA Valstybes, turi savo politinius komitetus, kurie savarankiškai planuoja ir vykdo visą politinį darbą savo valstybės plotmėje. Šiandien belieka tik kalbėti apie JAV Lietuvių Bendruomenės formalų perėmimą vadovauti Lietuvos laisvinimo darbui, nors praktiškai ir JAV Lietuvių Bendruomenė jau atlieka daug darbų, glaudžiai susijusių su politine Lietuvos vadavimo akcija. Šis reikalas turės galutinai būti išspręstas sekančiame PLB seime.”
Apie Bendruomenės santykį su politine veikla Drauge pasisakė ir buvęs Vliko pirmininkas prel. M. Krupavičius. Jo žodžiais, vyriausias politinės minties reiškėjas yra Vlikas, bet ir Bendruomenė Lietuvos laisvinimo darbuose turi dalyvauti. Praktiškai ji ir dalyvauja, kai rengia nepriklausomybės šventės minėjimus ir Lietuvos laisvinimo reikalams renka aukas.
Naujienos kovojo prieš privačios iniciatyvos pastangas Lietuvos laisvinimo darbuose. Leonardo Valiuko ir kitų Los Angeles lietuvių pastangomis į Amerikos Kongresą įnešta 10 rezoliucijų dėl Pabaltijo kraštų bylos iškėlimo Jungtinėse Tautose, dėl Pabaltijo kraštų išlaisvinimo iš sovietinės vergijos. Losangeliečių pastangas minėjo didžioji Kalifornijos spauda, jas prisiminė kiti Amerikos dienraščiai, bet prieš jas išėjo Naujienos. Tai esančios bereikalingos pastangos, iš to nieko nebus, tas nepadės Lietuvos bylai. Į Naujienų puolimus losangeliečiai atsakė konkrečiu darbu: aplankyti įtakingi senatoriai, kongresmanai, apsilankyta abiejų partijų vadovybėse. Akcija už rezoliucijas stiprinama ir plečiama. Iš lietuvių visuomenės susilaukta medžiaginės ir moralinės paramos. Laiškų rašymas senatoriams, kongresmanams, rezoliucijų lyderiams ir kitiems įtakingiems asmenims Kongrese tebevyksta. Reikalinga, kad laiškų rašymo akcijoje visi dalyvautume.
Rezoliucijos iššaukė Alto Vykdomojo Komiteto narių pasisakymą. Alto Vykdomojo Komiteto vicepirmininkas E. Bartkus paskelbė spaudoje pareiškimą, kuriame nurodė Alto protokolinį nutarimą, jog Altas Kuchel -Lipscomb rezoliucijas remia (dabar rezoliucijų yra 10). Kvietė visus lietuvius rašyti laiškus ir rezoliucijas remti. Naujienose Grigaitis atsakė, jog Bartkaus minimas nutarimas savaime paseno ir nebegalioja, nors tas nutarimas ir neatšauktas.
Prieš rezoliucijas nukreiptais puolimais Naujienos išryškino privačios iniciatyvos baimę.
Toji privačios iniciatyvos baimė Naujienose atsispindėjo ir kitu atveju. Levui Prapuoleniui pirmininkaujant Čikagoje buvo sudarytas komitetas, kuris rūpinosi A. Nasvyčio anglų kalba parašytos knygos apie Armonienės išgyvenimus Sibire — Palik ašaras Maskvoje — paskleidimu įtakingų amerikiečių tarpe. Knyga buvo gera, jos nematyta ir nepasisakyta, kol nesusidarė komitetas jai platinti. Naujienos prieš A. Nasvytį išėjo, kai komitetas pradėjo knygos platinimą. Ji buvo apšaukta “Sugadinta knyga”. Teisingai Vytautas Meškauskas Margutyje pastebėjo: „Atrodo, kad visi, kuriem rūpi Lietuvos reikalų išgarsinimas, turėtų dėl tokio pasisekimo Algirdą Nasvytį sveikinti. Juk jis Lietuvos reikalus ne tik pristatė 6.200.000 Life skaitytojų šeimai, bet tai padarė be jokios talkos iš mūsų veiksnių pusės”.
Visuomenė knygos pirkimui dosniai aukojo. Komitetas iš leidyklos beveik savikaina nupirko 1075 egzempliorius. Ji išdalinta senatoriams, kongresmanams, kitiems įtakingiems amerikiečiams.
Herojinis birželis šiais metais susilaukė didesnio atgarsio lietuvių spaudoje. Daugel metų minėjom tik baisųjį birželį — nepriklausomybės netekimą ir deportacijas. Tai baisūs faktai, kurių neužmiršome ir neužmiršime. Bet buvome pamiršę herojinį birželį, paženklintą 1941 m. visuotiniu lietuvių tautos sukilimu. Didvyriškąjį birželį minėjo Darbininkas, Draugas, Margutis ir kita lietuviškoji spauda. Gal pirmą kartą Margutis prisiminė ne tik herojinį birželį, bet savo skaitytojus supažindino ir su lietuvių rezistencine spauda, leista vokiečių ir antrosios sovietų okupacijos metais pogrindyje. Herojinį birželį skirtingoje šviesoje pristatė Tėvynės Sargas. Vienybė birželio mėn. daugiau kėlė vokiečių skriaudas Lietuvai ir lietuviams. Tai jau visai skirtingas birželio “prisiminimas”.
Herojinį birželį prisiminė ir Vilkas savo atsišaukime. “Turime prisiminti ir įvertinti didžiąją ir ryškiausią prošvaistę — 1941 m. birželio 23 d. visuotinį tautos sukilimą”. Tai jau artėjimas prie Lietuvoje veikusio rezistencinio Vliko 1944 m. vasario 16 d. paskelbtos deklaracijos, kurioje buvo pasakyta: “1940 m. birž. 15 d. Sov. Sąjungos okupacijos ir tos okupacijos prievartoje padarytų kitų jėgos ir klastos aktų pertrauktas Lietuvos suvereninių organų veikimas 1941 m. birželio 23 d. Tautos sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės veikimo buvo laikinai atstatytas”.
Jaunimo Žygiai nr. 1-2 prašneko apie “slaptą spaudą”... Amerikoje. Lietuvių Fronto Bičiuliai turtingi spauda. Jie turi dviejų rūšių spaudą: viešąją ir slaptąją. Viešoji — žurnalas Į Laisvę, neskaitant vadinamo kat. dienraščio, tvarkomo iš Brooklyno ir slaptoji — Lietuvių Biuletenis”, rašo Jaunimo Žygiai.
Slaptoji spauda leista Lietuvoje vokiečių ir antrosios sovietų okupacijos metais. Dėl jos aukotasi, kentėta, paaukotos gyvybės, bet ištverta. Slaptos spaudos nėra, kur yra spaudos laisvė rašyti, leisti ir skaityti. Liepos mėn. pasirodę Jaunimo Žygiai būtų tikrai atlikę gerą darbą, jei būtų parašę apie slaptąją spaudą Lietuvoje, vieton jos ieškoję... Amerikoje, būtų neišsiskyrę iš kitos lietuviškos spaudos, jei būtų prisiminę baisųjį ar herojinį birželį.
Kodėl “Visuomeninio auklėjimosi ir krikščioniškos — demokratiškos politikos jaunimo laikraštis”, kaip save vadina Jaunimo Žygiai, vienintelį pasaulyje katalikų dienraštį vadina tik vadinamu kat. dienraščiu?
Neteisingas mintis apie laikraščio ’’tvarkymą iš šalies” skelbė ir Tėvynės Sargas. Jaunimo Žygiai čia nieko naujo nepasakė, tik pakartojo, kas buvo rašyta Tėvynės Sarge.
Kiekvieną laikraštį tvarko leidėjai, kurie jį leidžia, rūpinasi, neša atsakomybę ir moka redaktoriams ir kitiems tarnautojams atlyginimus.
*
Lietuvių Dienospaskelbė pasikalbėjimą su Lietuvos generaliniu konsulu Čikagoje dr. P. Daužvardžiu dėl santykių su sovietiniais Lietuvos pareigūnais, dėl palikimų Lietuvoje, Amerikoje ir t. t.
Generalinis konsulas dr. P. Daužvardis aiškiai pasakė, jog nepriklausomos Lietuvos pareigūnai nepalaiko jokių santykių su Lietuvos okupantais ar jų agentais. Bet koks neautorizuotas santykiavimas su jais būtų nusikaltimas prieš Lietuvą ir silpninimas Lietuvos laisvinimo bylos. Gen. konsulas įspėjo, jog tas dėsnis tinka ne tik nepriklausomos Lietuvos pareigūnams, bet visiems lietuviams.
Paklaustas, kaip elgiasi Amerikos atstovybė Maskvoje, kada susiduria su Lietuvos piliečių klausimais, paaiškino: Amerikos atstovybė Maskvoje” atsisako tarpininkauti Amerikos piliečių dokumentų išgavimą iš Lietuvos, kad neduotų sovietams preteksto, jog jų autoritetas Lietuvoje pripažįstamas. Kai liudija sovietų valdininko parašą ant dokumento, sudaryto okupuotoje Lietuvoje, teikiančio sovietų agentui įgaliojimą atstovauti Lietuvos pilietį (neagentams sovietai neleidžia įgaliojimų duoti), tai įrašo į liudijimą, kad tas liudijimas neturi būti interpretuojamas teikiąs sovietams suverenines teises Lietuvos atžvilgiu. Tas įrašas kiekvienam JAV teisėjui pasako Lietuvos padėtį ir sustiprina jo poziciją įgaliojimą atmesti ar bent tinkamai Lietuvos statusą atžymėti.”
Iš gen. konsulo dr. P. Daužvardžio pasikalbėjimo sužinome, jog iš Lietuvos žmonių okupanto išprievartauti “įgaliojimai” sovietų agentams sudaro Lietuvos konsulams daug darbo. Bet tas sudaro progą iškelti Lietuvos bylą teismuose, o kartais ir spaudoje. Rezultate tai išeina Lietuvos naudai. Amerikos teismai Lietuvos konsulus pripažįsta.
Lietuvos pavergėjai deda visas pastangas pagrobti ir užsienyje gyvenančių lietuvių palikimą. Amerikoje jie turi pasisamdę advokatus, kurie seka lietuvių palikimo bylas ir praneša jų samdytojams. Jei palikimas išgaunamas, Maskva pasiima dolerius, o įpėdiniams po visų atskaitymų numeta rusiškas kapeikas. Lietuvos konsulai griežtai protestuoja prieš lietuviams priklausančių pinigų mokėjimą Lietuvos okupantui. Kur jie susikerta su Maskvos agentais teismuose, visur laimi. Valstybės departamentas advokatams ir teismams, kurie klausia, atsako: “JAV vyriausybė nepripažįsta smurtinio Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą. Sovietų Sąjungos atstovai bei advokatai neturi teisės atstovauti Lietuvos piliečių — juos atstovauja Lietuvos atstovai.
