IŠTIKIMYBĖ KAIP KŪRYBINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ ATEITĮ
Juozas Girnius
Iš naujausio veikalo Tauta ir tautinė ištikimybė, išleisto Į LAISVĘ FONDO LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI.
Ištikimybė — kuklus, beveik kasdieniškai pilkas žodis, tačiau jame slypi visa žmogiškoji didybė — ištesėti nežiūrint visko (aplinkos, neapsimokėjimo, “kitų” etc.). Nebūtų įmanomi žmogaus santykiai su žmogumi, jei nebūtų pasitikėjimo tarpusavio ištikimybe. Negali būti bičiulis tas, kurio bičiulystės tėra akimirkos nuotaikos. Visų asmeninių ryšių versmė yra žmogaus patikimumas ne tik šiuo momentu, bet ir visą laiką. Ištikimybė liudija žmogaus moralinę rimtį. Reikia moralinio subrendimo ištikimybei dėl to, kad ji yra ne kas kita, kaip laisvas angažavimasis ateičiai. Negali būti ištikimas tas, kuris vadovaujasi akimirkos įspūdžiais, pats nežinodamas, ko jis norės sekančią akimirką. Tik tas gali būti ištikimas, kas yra apsisprendęs pats save lemti, o ne būti nešamas besikeičiančių aplinkybių. Kaip toks apsisprendimas, ištikimybė yra dvasinė žmogaus tapatybė laiko tėkmėje ir aplinkybių sekoje.
Kaip Šalkauskio ir Maceinos knygos anksčiau, taip Girniaus veikalas šiandien atstovauja susirūpinimą tautos gyvybės išlaikymu naujos tautos istorijos posūkio metu. Šiuo veikalu todėl verta susidomėti ne tik tautos diasporom pasauly, bet ir pačiai tautai, šiandien tik instinktyviniu, ne racionaliniu būdu tegalinčiai palaikyti savo tapatybę.
Dr. Vytautas Vardys
* * *
Dr. Girnius dabar ateina su nauju užsimojimu ir nauju žvilgsniu, ryškindamas tautos bei valstybės sampratą ir iškeldamas ypač išeivijai atitenkančius uždavinius. Pagrindinis jo rūpestis čia yra šis: ar įprasminsime tautinį savo buvimą svetur, ar suklupsime prieš brutalią tikrovę ištirpdami ir virsdami „darbo žaliava” kitiems.
S t. Barzdukas
Tačiau ši žmogaus tapatybė laiko tėkmėje nereiškia dvasinio sustingimo. Ištikimybė yra iš esmes dinamiška, nes būti ištikimam — tai imtis atsakomybės už tai, kas brangu. Užuot sustingimo, ištikimybė yra kūrybinis susitelkimas ištesėti ligi galo. Ištikimybė nežino pavargimo, nes pavargimo pagunda tik įspėja, jog taip tik yra atėjęs bandymas. Nors pavargsta ir teisieji, bet nėra teisaus pavargimo. Kiekvienas pavargimas yra neteisus, nes išduodąs tiek idealus, tiek kovos draugus. Niekada nėra kilnu išduoti, bet ištikimybė lieka kilni net tada, kai liekama ištikimam, kas nėra jos verta. Liudydama žmogaus nelygstamą atsidėjimą tam, ką jis tiki, ištikimybė yra vertinga pačioje savyje.
Pabrėžtinai visą laiką kėlėme, kad tautinis atsparumas yra neatsiejamas nuo žmogiškojo kilnumo. Kova už tautinę gyvybę nutautimo grėsmės akivaizdoje yra iš esmės kova už mūsų žmogišką gyvumą — dvasinį budrumą. Kas bus gyvos dvasios ir idealistiškai nusistatęs, tas ras savyje jėgos ir tautinei ištikimybei, žiūrėdamas savęs paties, o ne kitų, ir vykdydamas savo pareigas, o ne teisindamasis aplinkybėmis. Todėl ir keliame ištikimybę pagrindiniu mūsų tautinės moralės šūkiu.
Tiesa, ištikimybė formaliai neteikia recepto, naiviai laukiamo ten, kur klausimas liečia dvasią, o ne receptus. Gyvai dvasiai įžiebti nėra recepto. Bet kur dvasia yra gyva, pati randa sprendimus. Ne receptų stokojame, o gyvų žmonių reikia. Receptų yra pakankamai: jie visų žinomi, tik nedaugelio vykdomi. Tad ir vargas, kad jokie receptai stebuklingai negelbsti, jei stokoja ryžties juos vykdyti. Kažkokio stebuklingo recepto laukimas yra viena iš pagrindinių iliuzijų, kuriomis dengiame savo kaltės jausmą. Ne priemonių nurodymo esame reikalingi, nes tai pakankamai nevieno nurodyta, o dvasių išjudinimo ir sąžinių išbudinimo.
Sąžinėms išbudus, aiškiai matysime, ką, kur ir kada privalome ištęsėti. Tačiau sąžinę gali pažadinti ne kiti, o tik kiekvienas pats. Iš šalies sąžinė nėra išbudinama.
Todėl bergždžiai aimanuojama, kad stokojama autoritetų mums pažadinti ir sutelkti. Tai antra pagrindinė iliuzija laukti stebuklingų autoritetų, kaip laukiama stebuklingų receptų. Gal būt, ne tiek iš tiesų stokojame didelių asmenybių, kiek joms sunku mūsų situacijoj būti autoritetais. Normaliai autoritetai savaime turimi, vertinant tuos, kurie su didžiausiu pajėgumu ir pasiaukojimu tarnauja visų lygiai branginamam idealui. Pradedama skųstis autoritetų stoka ir jų ‘‘ieškoti”, kai kurioje nors bendruomenėje ima blėsti tikėjimas bendrosiomis vertybėmis. Tačiau kaip tik tada autoritetai nebesurandami: nors tariamai autoritetų ieškoma, bet iš tiesų nenorima rasti. Ir pati kilniausia asmenybė negali būti autoritetu tiems, kurie nori būti ramybėje paliekami, o ne kovon vedami. Antra, tokioj “pavargusiųjų” visuomenėj ir didelio pajėgumo bei pasiaukojimo žmogui sunku pasiekti žymesnių laimėjimų, kurie suteiktų autoriteto. Tokioj situacijoj autoritetinės asmenybės iš savosios visuomenės dvasinių vadų virsta jos sąžine — vienišais sukilėliais ar ateities kartams kalbančiais pranašais. Panašioj situacijoj esame ir mes, tik negalime turėti nė pranašų, nes žinome, kad padėtis vis tamsės, o ne šviesės. Išeiviai tautiniu atžvilgiu yra lyg apsupti kariai, kurių uždavinys yra išsilaikyti galimai ilgiau ir prasmingiau. Tai uždavinys, kuriame daugiau lemia nebe vadų autoritetas, o atskirų karių individuali patvara. Ir mums tenka ne bergždžiai laukti nesulauksimų autoritetų, o kiekvienam paklusti savo sąžinei, ne kitais teisintis, o pačiam būti kitų sąžine. Tautinė ištikimybė yra tasai autoritetas, kuris kalba kiekvieno sąžine.
Užuot receptų ir autoritetų .tautine ištikimybė kiekvienam atskleidžia jo atsakomybę, kad mums duotasai laikas ne tuščiai praeitų, o būtų įprasmintas visu įmanomu turimųjų galimybių realizavimu. Nors išeivių laikas yra ribotas, bet jis nėra beprasmiškas, jei juo įsijungiama tautos istorijon. Tikėjimas Lietuvos ateitimi gaivina ir mūsų, išeivių, tautinę ištikimybę.
Tikiu Lietuvos istorinį amžinumą, nors miršta ir tautos.Tai nereiškia ramintis, jog būties ar žūties klausimas nėra mūsų tautai iškilęs. Tautos nemiršta vienu momentu, kaip atskiri individai. Tačiau ir tautos miršta tik vieną kartą, nes ir jos yra gyvi organizmai. Sugriautą teisinę organizaciją galima ir vėl atstatyti. Galima prarasti nepriklausomą valstybę ir ją vėl atkurti. Bet mirusios tautos jau niekas nebeprikels: jei miršta tauta — miršta visam laikui. Todėl tikėti Lietuvos istorinį amžinumą reiškia visomis pajėgomis kovoti, kad piktas likimas jos neištiktų. Tai visomis pastangomis rūpintis, kad nemirtume Lietuvai, kur bebūtume atsidūrę.
Tikiu lietuviškos dvasios kūrybinį nemirtingumą, nors miršta ir kultūros. Tai nereiškia iliuziškai guostis, jog savo kultūra liktume istorijoje, jei būtų mums lemta žūti. Kaip anksčiau pabrėžėme, nors istoriškai esame sena tauta, bet kultūriškai tebesame jauna. Kūrybinis mūsų tautos genijus tebėra dar neišsiskleidęs. Mūsų žodis tebėra netartas. Visi kultūriniai laimėjimai, ligšiol pasiekti, tik liudija mūsų tautoj slypinčias galimybes, kurios dar laukia pilnai realizuojamos. Argi būtų lemta mūsų tautai žlugti, savęs neišsakius? Negalime tokio beprasmybės triumfo galimybės prileisti be skausmo, ir todėl negalime nesiryžti tokiam likimui nesipriešinti savosios kultūrinės gyvybės puoselėjimu. Tikėti lietuviškos dvasios kūrybinį nemirtingumą — tai kiekvienam pagal savo pajėgas įsipareigoti lietuviškosios kultūros ugdymui.
Tikiu lietuviškosios išeivijos pašaukimą iš naujo įžiebti pasaulyje drąsą kovai už laisvę, nors papras tai išeiviai įsikuria, sutirpdami be ženklo. Tai nereiškia nematyti, kad dauguma ir tų, kurie save laikė tremtiniais, išvirto ar išvirsta emigrantine “žmonių žaliava’’. Tačiau nenoriu užmiršti civilizacijų istoriko A. J. Toynbee žodžių, kuriais jis kreipėsi į II pasaulinio karo išvietintuosius: “Galimas dalykas, kad pagrindinė pažangos priemonė buvo kančios patirtis bežlungant civilizacijoms- Šiaip ar taip Abraomas buvo mirštančios civilizacijos emigrantas. Pranašai buvo kitos bemirštančios civilizacijos. Krikščionybė gimė beirstančio graikų — romėnų pasaulio skausmuose. Ar panašus dvasinis atgimimas įsižiebs išvietintuose, atitinkančiuose mūsų metu žydus, kuriems skausmingoje tremtyje tiek daug apreiškė Babilono vandenys?” Ką mums apreiškė Amerikos ir kitų kraštų didmiesčių mūrai, teisingiau — ką mes iš jų apreiškiame savo laikui? Nieko neturės apreikšti paprastas įsikūrimas, užmiršus, kas buvo brangu, ir tuo būdu patiems save išdavus. Turės ką apreikšti tik ta mažuma, kurioj tremtis išliks gyva kančia, nes tik joj žėrės naujo žmogaus ir naujų laikų ilgesys. Tikime šia mažuma, kuri drįsta tikėti priešais tikrovės neviltį, ne supdamasi į iliuzijas, o ištikima žmogiškosios didybės idealui.
