LIBERALUS KATALIKAS PRIEŠ KONSERVATYVŲJĮ ISTORIJA IR PROBLEMOS
Pokario metais mūsų žurnaluose katalikiškosios visuomenės vidinė dinamika labiausiai buvo nagrinėjama politinio pasiskirstymo, politinės teorijos, psichologinių tipų ir temperamentų atžvilgiu. Labai retai kada, jei iš viso, buvo bandoma katalikiškosios visuomenės sąrangą paegzaminuoti kaip atašvaitą Bažnyčios vidinės dinamikos. Tokią Bažnyčios jėgų, kurių įtampoje formuluojasi Bažnyčios sprendimai ir kryptis, studiją patiekia amerikietis Thomas P. Neill. Analizuodamas Bažnyčios istoriją, Neill randa dvi pagrindines jėgas, kurias atstovauja du kataliko tipus, konservatyvusis ir progresyvusis — liberalusis. Tie tipai yra universalūs: nei tautiniai nei laiko skirtumai esmėje jų nepakeičia. Profesoriaus Neill studija tinka todėl ir lietuviškosios Bažnyčios bendruomenės visuomeninei raidai pasiaiškinti. Skaitytojas pats įsitikins kiek ši studija įneša naujo į lietuviškosios visuomenės sąrangos ir sandėrio svarstymą.
Autorius yra katalikiško St. Louis universiteto, St. Louis, Missouri, istorijos profesorius, intelektualinės istorijos specialistas, žinomas savo katalikiškuoju „liberalizmu”. Jis yra parašęs Makers of the Modern Mind (1948) ir The Rise and Decline of Liberalism (1953). Spausdinamas straipsnis buvo pasirodęs Theology Digest žurnale (1959 bal. mėn., VII t., 2-am numery). Originale str. buvo pavadintas „The anomaly of the liberal Catholic.” Straipsnį išvertė Agnė Kižienė.
Neaiškumas, susidaręs dėl dažnai vartojamo „liberalaus kataliko” termino, kyla iš istorinių į vykių raidos ir iš netinkamo paties žodžio „liberalas” vartojimo teologinėje, politinėje ir socialinėje srityje. Ne visos to žodžio reikšmės, mat yra tos pačios kategorijos. Kardinolas Newman vargiai galėtų būti laikomas konservatyviu teologu. Savo laiku kai kas net galvojo, kad jo raštai buvę šv. Pijaus X pasmerkti prieš modernizmą nukreiptoje enciklikoje Pascendi Dominici Gregis. Nežiūrint to, savo veikale Apologia Newmanas (žymus anglų kardinolas. Red.) pasakoja, kad jo intelektualinis gyvenimas charakterizuotinas kaip ilga kova prieš liberalizmą. Panašiai kardinolas Billot (prancūzas, jėzuitas, atsisakęs kardinolystės 1927 m. Red.) yra laikomas geru, savitu, liberaliu teologu. Tačiau tas pats Billot yra parašęs knygelę, pavadintą Liberalizmas — šėtoniškas socialinio klausimo sprendėjas. Jis taip pat simpatizavo ir giliai anti-liberaliai nacionalistinei prancūzų Action française (monarchistiniam prancūzų sąjūdžiui, kuris nacionalistiniais sumetimais rėmė katalikybę, bet buvo ateistinis. 1926 m. buvo popiežiaus pasmerktas).
Iš kur šis neaiškumas ir atrodąs prieštaravimas? Viena priežastis paaiški perskaičius kardinolo Billot veikalėlį. Spekuliatyviniu teologo metodu jis liberalizmui priskiria tam tikrus principus ir iš jų daro eilę „būtinai išplaukiančių” išvadų. Tokiu būdu Billot sukuria iškamšą, pavadintą „liberalizmu”, kurią jis vėliau ir ardo. Teoretiškai Billot argumentas yra stiprus, tačiau neatitinkąs tikrenybei, nes patys liberalai tokių išvadų nebuvo pasidarę, kokias jiem Billot priskyrė. Panašiu būdu Newmanas charakterizavo liberalizmą kaip skelbiantį protinio pažinimo vartojimą tose srityse, kuriose dėl jų esmės protinis pažinimas yra bejėgis. Tačiau toks liberalizmo apibrėžimas aiškiai netinka Adam Smith veikalui Wealth of Nations. Panašiai liberalizmą buvo užpuolę ir tokie teologijon palinkę mintytojai, kaip Juan Donoso Cortes. Taip darydami jie elgėsi panašiai kaip Marksas, kuris pasmerkė kapitalizmą ne tiek dėl jo sukurtos realybės, kiek už principus, kuriuos Marksas laikė už tą realybę atsakingais. Taip ir liberalizmas niekad nebuvo pasidaręs tuo, kuo jį laikė Billot ar Donoso. Newmano liberalizmui duota reikšmė taip pat yra per siaura.
Bažnyčia ir Revoliucija
Antrąjį nesusipratimą dėl ,,liberalaus kataliko’ ’sąvokos paaiškina savotiška Bažnyčios padėtis moderniajame pasaulyje. Iš tos padėties Bažnyčia atrodė išsivaduojanti jau pereitajam šimtmety, todėl į visa tai reikia žiūrėti iš istorinės perspektyvos.
Pirmieji krikščionys buvo natūralūs revoliucionieriai, kadangi jie siekė įgyvendinti didžiausio istorijos Revoliucionieriaus mokslą. Jie siekė pakeisti visuomenę, ja patobulinant kaip Dievo minties atitikmenį. Bažnyčios vadai Viduriniais Amžiais buvo „liberalūs”: jie buvo ir naujovių pradininkai ir taikėsi prie naujais išradimais besikeičiančio pasaulio. Viudramžių mokslininkai ne tiktai išsaugojo krikščionybės palikimą, bet ir praplėtė mokslo akiračius. Taip tad šv. Tomas įtraukė į krikščioniškąjį mokslą Aristotelį, savo laiku uždraustą skaityti. Taip krikščionių mokslininkai inkorporavo ir musulmonų mokslo laimėjimus.
Naujausiais laikais tačiau krikščionių mokslininkai prarado iniciatyvą. Tai įvyko prasidėjus Renesanso, Reformacijos, Apšvietos srovėms, kurias pradėjo ir kurioms vadovavo žmonės, nusistatę prieš esamą socialinę tvarką, kurios dalimi buvo ir organizuota Katalikų Bažnyčia. (Kaip ši iniciatyva buvo katalikų mintytojų prarasta, dar ir dabar nėra ištirta, bet kad taip įvyko, yra aišku). To pasėkoje katalikai mintytojai ėmė laikyti žalinga kiekvieną naujodariškumo pastangą. Iš to išsivystė vadinama „minties tvirtovės” pažiūra, nepasitikinti naujenybėmis, labiau vertinanti tylų paklusnumą, nei kritišką ieškojimą. Galu gale ši minties mokykla ėmė ginti labai netobulą dabartį prieš, jų manymu, gal dar netobulesnę galimą ateitį.
„Normalus” Krikščionis
Pakartotinai reikia pabrėžti, kad „normalaus”, gero krikščionies pavertimas konservatorium vertintinas tinkamoje istorinėje perspektyvoje. Kas atrodo normalu naujaisiais laikais, yra anomalija žiūrint iš Bažnyčios istorijos taško. Konservatyvusis nusiteikimas tačiau buvo reikalingas: jo nebuvo galima išvengti dėl naujųjų istorinių sąjūdžių priešiškumo Bažnyčiai. Tokia padėtis turėjo betgi neigiamos įtakos vadovaujantiems Bažnyčios mintytojams ir administratoriams. Jie persiėmė nepasitikėjimu žmogaus prigimtimi ir labiau linko pabrėžti žmogaus nupuolimą nei jo atpirkimą. Dar daugiau, ginčų su liberalais pasėkoje tie vadai užėmė kraštutinę poziciją, pasmerkdami bet kokią naujovę, net ir dujinių lempų įvedimą Romoje.
Dar vienas veiksnys, padaręs konservatyvumą „normalia” kataliko charakteristika buvo Bažnyčios vadų senyvas amžius (kaip taisyklė, amžius žmogų daro konservatyviu). Vyresnio amžiaus vadų Bažnyčia buvo ir tebėra valdoma per kelis šimtmečius nuo Tridento Konsilijumo laikų. Tie žmonės kaip patikėtiniai administruoja dideles nuosavybes. Jų dauguma iki dabartinių laikų yra kilę iš turtingų ir privilegijuotų šeimų. Visa tai daro žmogų natūraliai konservatyviu.
Nors Bažnyčia Naujaisiais Amžiais ir buvo linkusi likti konservatyvia institucija ir nors jos vadovai, apskritai priešinosi liberalioms naujovėms, vis dėlto, su kiekviena karta Bažnyčia turėjo ir liberalų. Misionieriams, pav., daugiau ar mažiau normalu būti liberaliais, nes jie turi elgtis naujose situacijose, kurios nėra iš anksto nustatytos elgesio formulės. Jie taip pat turi pritaikyti katalikų doktriną ir kultą toms naujoms situacijoms. Tokiu būdu jėzuitų misionieriai Kinijoje ir Amerikoje buvo „liberalūs” kiekviena gera šio žodžio prasme. Šitokie liberalai beveik visada pasidaro įtartini konservatyviesiems Bažnyčios elementams, kaip tai buvo atsitikę jėzuitų misijonieriams Kinijoje. Mažiau pasiturį žmonės — skaitlingi, tiesa, bet įtakos turį tik vietinėje, savoje aplinkoje — taip pat linko į liberalumą. Taip konservatorių baimę, kad naujovės neša pavojų patvirtino ne kas kitas, kaip vienas paprastas prancūzų klebonas.
Jis suvaidino lemtingą vaidmenį, pagelbėdamas Prancūzų Revoliucijos pradžioje revoliucinę luomų atstovybę perorganizuoti į bendrinį seimą.
Naujaisiais laikais pasitaikė vyskupų, kardinolų ir popiežių, kurie turėtų būti laikomi „liberaliais.” Buvo ir liberalių mintytojų ir kritikų. Kai kurie iš jų, kaip tragiškasis Lamennais, buvo staigus ir išdidus. Jie sukilo, kai Bažnyčia nepriėmė jų reformų. Bet kiti gi, stengdamiesi paveikti Bažnyčios politiką, vargo heroiškai ir ištikimai, stengdamiesi paveikti Bažnyčios sprendimus nepasitraukiant iš Bažnyčios bendruomenės. Daugiau už konservatyviuosius katalikus šie liberalai linko pasitikėti Dievu ir žmogumi. Jie taip pat matė dididesnę istorijos vyksmo viziją. Reikia tik palyginti tokį liberalų mąstytoją, kaip Frédéric Ozanamą, su konservatorium Donoso Cortes arba popiežių Pijų XII su popiežium Pijum IX, norint pamatyti, kad liberalūs katalikai yra tiek pat ištikimi Bažnyčiai, kiek ir konservatoriai, ir kad jie išsiskiria iš konservatyviųjų didesniu, pasitikėjimu Dievo Apvaizda ir Jo malonės jėga Dievo valios įvykdyme.
Reikalinga įtampa
Mano nuomone, Bažnyčiai dabar — faktiškai visada taip yra buvę — reikia ir liberalų ir konservatorių. Abeji turi teisėtą vaidmenį Bažnyčios istorijoje. Liberalui tenka pralaužti pirmuosius ledus ir vadovauti, pritaikant Bažnyčią besikeičiančiai visuomenei, kurioje Bažnyčia veikia. Čia negali būti jokio susitupėjimo, negalima reikalauti Bažnyčios susižiedavimo nei su kokia politine visuomene ar santvarka. Bažnyčios paskirtis yra skelbti Dievo žodį visiems žmonėms per visus amžius. Konservatyvusis elementas betgi taip pat yra reikalingas, kad skelbiant tikėjimą būtų galima išvengti per ankstyvo prisitaikymo, įtaigojančio Bažnyčią aukoti esminius tikėjimo dalykus. Modernizmas ir vėliau sekęs enciklikos Humani Generis perspėjimas nurodo pavojus, glūdinčius liberalų sprendimuose, jei tieji nėra konservatyviųjų katalikų peregzaminuojami ir kritikuojami.
Reikia todėl daryti išvadą, kad liberalus katalikas turi teisėtą vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Naujaisiais Amžiais tas vaidmuo buvo lyg ir anomalus, pilnas tam tikrų pavojų. Pasiėmęs liberalo vaidmenį, katalikas save pastato į nepopuliarią ir įtartiną padėtį. Konservatyvieji draugai juo nepasitiki. Negalima ginčyti, kad liberalus katalikas dabartiniu metu susiduria su tam tikromis problemomis, kurias jis ir jo kritikai turėtų studijuoti objektyviai ir draugiškai.
Praktiškos problemos
Visų pirma į liberalų kataliką, kaip jau minėjome, daugelis katalikų žiūri su įtarimu. Susidaro atmosfera, liberalų kataliką pastatanti į sunkią padėtį, kurią tačiau jis turi priimti kaip normalią. Svarbiausia betgi jis neturi aimanuoti, kaip kai kurie liberalai yra linkę daryti, ir neturi galvoti, kad visi konservatoriai jau yra bukapročiai vien dėlto, kad su juo nesutinka.
Antra, liberalus katalikas turi nusibrėžti teisingą liniją tarp autoriteto ir minties laisvės. Tai padaryti nėra lengva. Iš vienos puses, kaip ištikimas Bažnyčios sūnus, liberalus katalikas turi paklusti atitinkamai naudojamam Bažnyčios autoritetui. Tačiau jis neatlieka savo vaidmens, jei atsisako bet kurios minties laisvės tose srityse, kuriose laisve naudojimasis yra tinkamas. Reikia pasakyti, kad autoritetas dažnai būna piktnaudojamas ir jo šaukiamasi kaip pasiteisinimo, norint lengvu būdu išsisukti iš sunkių problemų sprendimų. Visuomet respektuodamas autoritetą todėl liberalus katalikas niekad negali Bažnyčios laikyti tokia kariuomene, kurios nariai turi atsisakyti galvoti. Dalyvavimas Bažnyčioje įpareigoja ieškoti atsakymų į įvairius klausimus, išskiriant tik tas sritis, kuriose Bažnyčia kalba neklaidingai ir tokius atvejus, kai Bažnyčios atstovai veikia pagal jiem atitinkamai priklausantį autoritetą. Bet ir tokiais atvejais paklusnumas turi būti racionalus, ne aklas.
Trečia, liberaliam katalikui reikia intelektualinio nusižeminimo, Vien tik savą intelektą išstatyti prieš bendrai sutartą nuomonę, kaip tai darė Lamennais pirmoje 19a. pusėje, reiškia stokoti nusižeminimo ir silpninti liberalo konstruktyvų veikimą Bažnyčios istorijoje.
Ketvirta, liberalas turi rizikuoti gyventi su įvairiais ir savotiškais bendrais. Taip 19 a. liberalūs katalikai pastebėjo sutarią su daugeliu siūlymų, kuriuos tačiau darė liberalai, savo tikslu paprastai laikę Bažnyčios nusilpninimą. Prancūzijos kunigai - darbininkai, pav., radosi taip glaudžiai bedirbantys su socialistais ir komunistais, kad bent kai kurie iš jų atrodė tikrai einą iš vien su priešu, šis pavojus turi būti traktuojamas, kaip racionaliai pramatyta rizika. Ja liberalus katalikas turi prisiimti, jei nori atlikti savo vaidmenį Bažnyčios gyvenimo istorijoj. Ši rizika sumažėja, kai jis ją žino ir saugojasi, kai su nusižeminimu pats sau pripažįsta jog ir jis, palyginus su konservatoriais, neturi tiesos monopolio.
Socialiniai klausiniai
Penkta, liberalus katalikas Amerikoje šiandien susiduria su klausimu, kaip toli bendradarbiauti su „gerbūvio liberalizmo” politikos skelbėjais. Didžiųjų nuosavybių valdytojai ir administratoriai iki minimumo yra linkę apriboti valdžios įtaką socialiniuose ir ekonominiuose reikaluose. Šiai grupei, aplamai, priklauso ir konservatyvieji katalikai. Amerikiečiai liberalai, iš kitos pusės, skelbdami, kad valdžia turi garantuoti socialinę apsaugą nuo lopšio iki karsto, priartėja prie socializmo. Kur šitame spektre įtinka liberalūs katalikai? Jie vadovaujasi tam tikrais principais, padedančiais apsispręsti atskirais atvejais. Vienas iš tų yra paramos (subsidijos) principas. Jisai padeda apsispręsti diskutuojant tokius klausimus, kaip valstybinę medicinos apdraudą, ar valdžios paramą privačioms mokykloms. Daug iniciatyvos tačiau lieka žmogiškajai išminčiai. Ir kaip tik liberaliam katalikui lemta išnagrinėti įvairias galimybes, iš kurių vienas Bažnyčia, laikui bėgant, atmeta, kitas gi priima.
Kokios išvados?
Šios problemos diskusijose pritinka patiekti keletą išvadinių minčių.
Pirma, kaip istorinio vyksmo interpretatorius istorija yra labiau pateisinusi liberalius nei konservatyviuosius katalikus. Taip, pav., Lamennais, Ozonamo, Montalembert skelbtos pažiūros pamažu buvo priimtos, Bažnyčią valdant Leonui XIII ir jo pasekėjams. Taip tad jėzuitų misijonierių Kinijoje nurodytoji kryptis oficialiai Bažnyčios prisiimta XX amžiuje. Žinoma, tai dar nereiškia, kad liberalūs katalikai buvo teisūs, siūlydami reformas tais laikais, kuriais jie reformų reikalavo. Konservatoriai, tvirtindami, kad naujovėm dar nepribrendo laikas, dažnai būna teisingi. Tačiau yra aišku, kad naujovės niekad nebūtų buvę įvestos, jei Bažnyčioje nebūtų buvę liberalų, keliančių naujovių būtinybę, kartais, tiesa, ne visai išmintingai, bet beveik visuomet teisingai. Liberalūs katalikai dažniausiai būdavo teisūs, kadangi tiksliai nujausdavo istorinio vyksmo kryptį. Pav., tik liberalūs katalikai suprato, kad Prancūzų Revoliucija pakeitė Europos visuomenę ir kad su ta visuomene Bažnyčia turi rasti naują susipratimą.
Oficialus liberalizmas
Antra, nuo Leono XIII laikų, vengdama būti suplakta su egzistuojančia socialine tvarka ir aiškiai siūlydama pakaitas bei reformas, Bažnyčia rodė tendencijos darytis oficialiai „liberali.” Pav., Leonas XIII savo Rerum Novarum enciklika (kai kurių katalikų biznierių pavadinta „grynu socializmu”) buvo naujų minčių pradininku darbininkų algų klausimu. Politinėje srityje jisai tapo pionierium savo Raillielment laišku, kuriame prancūzams katalikams patarė būti ištikimiems Trečiajai Respublikai ir verčiau dirbti dėl reformos jos ribose nei ginti Burbonų restauraciją. Liturginėje, teologinėje, socialinėje ir politinėje srityje Popiežius Pijus XII buvo daugiau „liberalus” kaip konservatyvus. Ši oficiali „liberalumo” kryptis paskutiniais dešimtmečiais labiau yra jaučiama Romoje ir Amerikoje, nei kitose katalikų pasaulio dalyse. Pavyzdžiui, 1919 m. Amerikos vyskupų pasisakymas darbininkų klausimu buvo laikomas revoliucionierišku, o jų paskutiniai pareiškimai rasių problemos reikalais buvo stipriai „liberalūs”.
Trečia, būtų betgi klaidinga Bažnyčią laikyti liberalia ar konservatyvia socialiniuose ar politiniuose klausimuose. Liberalumas ir konservatyvumas yra reliatyvios sąvokos. Už ką Bažnyčia vienokiu ar kitokiu metu pasisako, priklauso nuo to, kur ji randa teisingumo, nes Bažnyčios interesas yra teisingumas, ne liberalumas ar konservatyvumas.
Doktrina ir aplinkybės
Ketvirta, doktrinos dalykuose Bažnyčia yra ir konservatyvi ir liberali — arba, geriau pasakius, nei vienokia, nei kitokia. Savo istorijoje Bažnyčia yra buvusi kraštutiniškai konservatyvi, kad išsaugotų tikėjimo turinį; ji taip pat yra buvusi karštai liberali tą tikėjimą išvystydama. Tam tikru laiku, priklausomai nuo aplinkybių, tikėjimo tiesų išsaugojimui gali priklausyti pirmenybe prieš teoretinį jo išsirutuliojimą, kaip tai yra įvykę po modernizmo pasmerkimo. Bažnyčios gyvenimas tačiau nėra sveikas ir gyvybingas, jei viena iš tų tendencijų yra tiek stipri, kad sugniuždo kitą.
Tad ar nereikia daryti išvadą, kad Bažnyčiai yra reikalingi abeji : liberalūs ir konservatyvūs katalikai? Kiek energijos ir talento konservatyvieji katalikai išeikvoja taip vadinamų „liberalinių katalikų” kaltinimui ir įtarinėjimui, o taip pat kiek savęs gailesčio apimti praaimanuoja kai kurie liberalūs katalikai. Pačios Bažnyčios ir tos bendruomenės, kurioje ji randasi, gerovei yra reikalinga didesnė vienų kitiems tolerancija. Pravartu taip pat prisiminti, kad „liberalizmas” politikoje ir ekonomijoje nereiškia to pat, ką teologijoje, ir kad faktas, kad kardinolai Billot ir Newman pasmerkė reiškinį. kurį jie pavadino liberalizmu, dar nereiškia Rerum Novarum arba 1919 metų Amerikos vyskupų programos pasmerkimo.
JAUNIMO LITERATŪROS KONKURSAS
Akademinis Skautų Sąjūdis,norėdamas paskatinti jaunimą domėtis lietuvių literatūra, ugdyti ir ieškoti naujų literatūros talentų, paskelbė jaunimo literatūros konkursą. Paskirtos 3 premijos po 150 dol. kiekviena už prozos, poezijos kūrinius ir už prozinį rašinį. Prozos kūrinys gali būti apysaka, novelė ar kitas prozos veikalas, priklausąs grožinei literatūrai. Netrumpesnis kaip 2000 ir neilgesnis kaip 8000 žodžių. Poezijos kūrinys gali būti eilėraštis, jų grupė, poema. Netrumpesnis 200 ir neilgesnis 1500 žodžių. Prozinis rašinys turi būti neilgesnis kaip 4000 žodžių ir liečiąs lietuvių kultūros ar visuomenės pasireiškimo būdą.
Konkurse gali dalyvauti jaunimas ligi 30 m. amžiaus. Kūrinių temų pasirinkimas laisvas. Rašiniai pasirašomi slapyvardžiu, o atskirame voke nurodoma autoriaus pavardė, vardas, adresas ir gimimo data. Raštai siunčiami jury komisijos sekretoriui R. Keziui, 130 Hendrix St., Brooklyn 7, N. Y. Raštai gauti po 1960 m. rugsėjo 15 d. nebus vertinami. Jury komisija: dr. H. Lukaševičius (pirm.), N. Mazalaitė, Stp. Zobarskas, L. Žitkevičius ir R. Kezys.