Partizanai: Istorija ir dabartis

MŪSŲ VISUOMENINĖ VEIKLA 15-os metų perspektyvoje

LEONARDAS DAMBRIŪNAS

ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ

Pralaimėjimai Vatikane ir Amerikoje * Lietuvos klausimas Jungtinėse Tautose * Mažoji Lietuva ir kumštis į stalą * Vienybė ir logika

Sukakus penkiolikai metų mūsų kovos dėl Lietuvos laisvės atgavimo, susidaro šiokios tokios perspektyvos mūsų nueitam keliui peržvelgti bei jam vertinti ir nužymėti gairėms veiklai ateityje.

Praėję metai mūsų visuomeniniame gyvenime buvo, galima sakyti, politikos dominavimo metai, nes visa veikla buvo nuspalvinta politiškai. Politiniam darbui žmonių netrūko, o politinių organizacijų buvo gal net per daug. Tokį domėjimąsi politika bei aktyvų veikimą politinėje srityje reikia vertinti teigiamai, nes tai reiškia aukščiausią savo tautos reikalų sąmoningumą. Politika čia, žinoma, suprantama plačiausia prasme, kaip veikimas politinėse organizacijose ar aktyvus jų rėmimas.

Žymiausiu mūsų politinių organizacijų bei veiksnių nuopelnu tenka laikyti tai, kad buvo stengiamasi neleisti Lietuvos bylą numarinti, buvo visą laiką stengiamasi ją laikyti aktualia.

Tai daryta bendradarbiaujant su atitinkamom kitų kraštų organizacijom. Šį darbą reikia vertinti teigiamai, tačiau dideliu laimėjimu jo laikyti negalima, nes pirmyn nepažengta, tik laikytasi senose pozicijose ir tai dar nevisai atsilaikyta: mūsų pozicijos dviejuose svarbiuose frontuose faktiškai susilpnėjo. Turiu galvoj atstovybės Vatikane degradavimą ir atstovybės Washingtone “įšaldymą” laikino reikalų vedėjo titulu. Todėl ligšiolinė padėtis mūsų džiuginti negali, ir visuomenei dar ir šiandien lieka neaišku, kodėl tik tiek tegalima buvo padaryti.

Visuomenės tokia padėtis nedžiugina ypač todėl, kad nė kiek nepažengta pirmyn; o tai, anot patarlės, lygu žengimui atgal. Kyla klausimas, ar galima buvo pažengti pirmyn. Gal svarbiausia vieta Lietuvos bylai kelti yra Jungtinės Tautos. J. Matulionis, būdamas Vliko pirmininku, žadėjo tai daryti, bet nepadarė. Turbūt negalėjo. Bet kyla vis dėlto klausimas, kodėl ne tik Vengrijos, bet ir Tibeto klausimas galėjo būti iškeltas Jungtinėse Tautose. Tibeto klausimas iškilo net ir nesant formalių sąlygų — atsakovo (komunistines Kinijos), prieš kurį keliama byla. Tibeto klausimą, be Malajos, iškėlė ir katalikiška Airija. Tad nejaugi neatsirado nė vieno katalikiško, socialistinio ar kitokio krašto, kuris būtų sutikęs kelti Pabaltijo valstybių bylą Jungtinėse Tautose ? Tibeto bylą galima buvo iškelti, nors jis yra tik autonominė Kinijos provincija, o Pabaltijo kraštai buvo ir tarptautinės teisės požiūriu tebėra nepriklausomos respublikos. Visiškai neįtikina argumentai, kad to klausimo kelti Jungtinėse Tautose neverta, jei nesitikima laimėti. Jau pats iškėlimas būtų nemažas laimėjimas. Kiekvienu atveju mūsų visuomenė turėjo būti bent informuojama, kodėl Lietuvos bylos penkiolika metų nepasisekė iškelti Jungtinėse Tautose.

Negeriau atrodo ir praėjusio laikotarpio “vidaus” politika. Šiuo atžvilgiu šį laikotarpį galima vadinti politinių nesutarimų bei skaldymosi laikotarpiu, o tokią veiklą tenka vertinti neigiamai dėl to, kad susiskaldymas buvo per didelis ir kad to skaldymosi motyvai buvo žemi. Susiskaldymas aplamai reiškia nesugebėjimą ar nenorą dirbti vienoje organizacijoje. Mūsų gi atveju susiskaldymas reiškia nesugebėjimą ar nenorą net ir bendradarbiauti susiskaldžius, nenorą siekti bendrų tikslų, kurie be bendradarbiavimo nėra pasiekiami (pvz. atstovybės Bonoje įsteigimas).

Kokie buvo motyvai, kurie trukdė veikti vienoje organizacijoje ar bendradarbiauti tarp organizacijų? Jeigu čia ir galima būtų surasti kokių nuomonių skirtumų kelių bei priemonių klausimu, tai dėlto svarbiausia nesutarimų priežastimi tenka laikyti ne ką kita, kaip grupių prestižą, garbę. Šie dalykai yra suprantami ir pateisinami, kai jie yra savo vietoj, kai jie nenustelbia svarbesniųjų. Deja, mūsų politinėj veikloj jie buvo statomi aukščiau už svarbesniuosius, už būtiną bendradarbiavimą, vykdant svarbius Lietuvos reikalui uždavinius, ir dėl to, sukeitus vertybių eilę, bendras darbas pasidarė neįmanomas. Nepasidalinus garbe, bendras laisvinimo frontas neišvengiamai turėjo suskilti.

Kova dėl tuščios garbės Vilke, pavyzdžiui, vyko keliuose frontuose. Pirmiausia ji vyko tarp katalikų ir laicistinio bloko. Kaip ji vyko, teko ir šių žodžių autoriui pamatyti. Kai kartą Reutlingene buvo sušauktas platesnis Vliko posėdis Mažosios Lietuvos atstovo įsileidimo klausimui svarstyti, tai dvi dienas ginčytasi, karščiuotasi, net kumščiais daužant į stalą, kol galop paaiškėjo, kad iš tikrųjų ginčijamasi ne dėl Mažosios Lietuvos atstovo įsileidimo o dėl tarpgrupinio santykio. Tai atvirai ir viešai prisipažino Valst. Liaudininkų atstovas posėdžiams besibaigiant. Kova dėl garbės vyko ir pačiuose blokuose. Katalikų bloke krikšč. demokratai reikalavo kad Darbo Federacija jiems “priklausytų” ir kad jai atstovauti turi “jų” žmogus. Nesutarta ir laicistų bloke galbūt dėl to, kad Vlikas negalėjo susitarti su Lozoraičiu. Kai kelios grupės, pasitraukusios iš Vliko, užleido visą garbę likusioms, šios pasirodė vėl nepatenkintos — ir vėl dėl tos pačios garbės. Tada buvo stengiamasi pasitraukusius susigrąžinti atgal, ir kai tai nevyko, ta pati kova buvo tęsiama toliau, tik jau ne pačiame Vlike, bet už jo ribų, viešumoje. Čia ir pasirodė mūsų politinių grupių nesubrendimas šiam darbui, nes tuo metu, kai vieni tų grupių žmonės kvietė pasitraukusias grupes grįžti Vlikan, kiti tų grupių žmones pasitraukusius plūdo kuo smarkiausiais žodžiais. Kvietimas grįžti tokiomis aplinkybėmis atrodė visiškai nenuoširdus, o labiau panašus į taktinį manevrą savo “priešui” suduoti smūgį.

Pasitraukusieji neneigė vieno vyriausio laisvinimo organo naudingumo, bet reiškė nuomonę, kad norint vienybės, reikia pašalinti priežastis, kurios tą vienybę suardė ir, aišku, galėtų ir vėl suardyti. Vliko dominuojančios grupės reikalauja “besąlyginės kapituliacijos”, t. y. besąlyginio grįžimo. Kadangi pasitarimai nedavė norimų rezultatų, tai LFB pasiūlė naują išeitį — negalint pasiekti organizacijos vienybės, siekti darbo vienybės, t. y. dirbti bendrai Lietuvos labui, kad ir netelpant vienoj organizacijoj. Tai siūloma galvojant, kad ne formalus priklausymas organizacijai svarbu, o konkretus darbas, ir, antra, kad sutartinai dirbant, gali pagerėti atmosfera susitarti ir dėl organizacijos. Krikščionys demokratai tam nepritaria, motyvuodami šitaip:    “kad įniršusieji vienas prieš kitą galėtų būti savo ruožtu geri bendradarbiai, galima tik teorizuoti, bet paprastai taip nėra ir negali būti” (Tėv. Sargas, 1958 Nr.l, 92). Kitiems gi atrodo priešingai, būtent, kad organizacijos vienybė sunkiau pasiekiama, nei darbo vienybė. Jie klausimą stato šitokį: jeigu du kaimynai nesutaria, gyvenda mi atskirose sodybose, tai kaip jie gali sutarti vienoje sodyboje ar net vienoje troboje? Aišku, kad sugyvenimas vienoje troboje pats sunkiausias. Todėl norėti iš karto sunkiausio, neinant prie to palaipsniui, yra nelogiška. Čia, atrodo, krik. demokratai nepasakė visko, kas jiems iš tikrųjų svarbu. Apie tai man prasitarė vienas jų veikėjas, pareikšdamas, kad LFB, siūlydami darbo vienybę, nori atsistoti kaip lygus partneris šalia Vliko, o tai esą nepriimtina, nes LFB būtų per daug garbės, o Vliko garbė sumažėtų. Vadinas, vėl tas pats nesutarimo motyvas — garbe.

Nesutarus dėl garbės, kova toliau vyko spaudoje, ir kadangi kovos motyvai buvo žemi, tai ir pati kova buvo nekultūringą. Spauda visai teisėtai ją vadino rietenom. M. Krupavičius teisina tas rietenas tuo, kad esą visi riejasi — kultūrininkai, menininkai, kunigai ir kad „tokie ginčai buvo reikalingi ir klausimui naudingi” (Draugas, 1959.8.24). Bet kuo gi jie naudingi? Ginčų Vlike rezultatai — Vliko suskilimas. Pripažįstant, kad tai buvo naudinga, reikėtų ir toliau ginčytis ir toliau skaldytis. Ginčo Vliko su Lozoraičiu rezultatai — Lietuvos atstovo Bonoj ne-paskyrimas. Tad kokia čia nauda? Nenaudingos rietenos dar ir todėl, kad jos demoralizuoja visuomenę ir atgraso nuo domėjimosi bet kokia politine veikla. O tai taip pat nėra naudinga.

Tokia tad padėtis tebėra ir šiuo metu. Kova dėl tuščios garbės tebevyksta, puolimai nesiliauja. Nėra abejonės, kad tokia padėtis politinę veiklą ateityje ne stiprins, bet silpnins.

ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

Politikai virsta ekonomistais * Politika ir lietuvybė * Laisvinimo akcijos revizija * Kultūra ir politika

Peržvelgus nueitą kelią ir sustojus ties dabartine padėtimi, verta mesti žvilgsnį į ateitį ir pasvarstyti, ko visuomeninėje veikloje galime tikėtis ateityje. Taip pat verta pasvarstyti, kokių priemonių reikia imtis, kad būtų išvengta klaidų, darytų praeityje, ir kad visuomeninė veikla ateityje būtų kuo sėkmingiausia.

Pirmiausia konstatuotina, kad mūsų tikslai — Lietuvos laisvės atgavimas nepasikeitė ir nepasikeis, bet gyvenimo sąlygos nuolat keičiasi, ir dėl to mūsų veikimo metodai turi atitinkamai keistis.

Pirmiausia, prieš penkiolika metų mes buvome tremtiniai ar pabėgėliai ir galvojome apie greitą grįžimą. Šiandien daugelis savęs nebelaikome nei tremtiniais, nei pabėgėliais ir greito grįžimo nesitikime, o kiti gal ir nenorime.

Antra, prieš 15 metų didžioji pabėgėlių dauguma buvo išsinešusi gyvą Lietuvos vaizdą. Mažų vaikų, be įspaudo iš Lietuvos, buvo palyginti nedaug. Šiandien ta proporcija yra gerokai pasikeitusi:    senesniųjų skaičius sumažėjo, o jaunuomenės iš viso Lietuvos nemačiusios ar mažai ją teprisimenančios gerokai padidėjo.

Dėl šių ir panašių sąlygų pasikeitimo turi keistis ir mūsų visuomeninės veiklos pobūdis. Vokietijos stovyklose buvome pirmoje vietoje politikai, nes visi domėjomės svarbiomis politinėmis permainomis; antroje vietoje — kultūrininkai, švietėjai (nė vienos stovyklos nebuvo be mokyklos, be laikraščių) ir tik trečioje, paskutinėje, vietoje — “ekonomistai”, besirūpiną medžiaginėmis gėrybėmis. Persikėlus iš laikinų stovyklų į pastovų gyvenimą, pasikeitė ir mūsų interesai bei užsiėmimai. Dauguma iš politikų virto “ekonomistais”, mažiau beliko kultūrininkų ir mažiausia politikų. Ekonominiai reikalai tapo kiekvieno rūpesčiu, kultūriniai nedaugelio, o politika liko tik “specialistams”.

Visa tai įvyko ir vyksta “natūraliai”, pagal “gamtos dėsnius”. Bet mes nenorime būti tik gamtažmogiai, bet ir dvasiažmogiai, kuriems rūpi ne vien duona ir žaidimai, bet ir mūsų krašto laisvė. Todėl esama “natūrali” padėtis mūsų nepatenkina. Mūsų idealas, kad visi būtume ne tik ekonomistais, bet ir kultūrininkais bei politikais. Tačiau tikėdami dvasios pranašumu, vis dėlto turime skaitytis ir su gamta. Siekdami idealo, turime skaitytis ir su faktine padėtimi. Faktinė padėtis gi yra tokia: dauguma, masės, konkrečia politika mažai tesidomi, nes masėms politinėje srityje nėra ko ir veikti. Normaliomis sąlygomis jos turi vieną pareigą — balsuoti. Mūsų sąlygomis ir toji pareiga atkrinta. Belieka tik pareiga politinę veiklą remti finansiškai. Masėms tad natūraliai lieka kitos dvi sritys — ekonominė, kuri yra grynai asmeninė, ir kultūrinė, kuri yra daugiau ar mažiau visuomeninio pobūdžio. Todėl turėdami galvoj daugumą, daugiausia dėmesio ateityje turėtume skirti kultūrinei sričiai, nes čia kiekvienas gali rasti atitinkamo darbo, čia gali reikštis ir tas, kuris politinio darbo nemėgsta ar jo reikalingumo nesupranta. Bet kultūrinė veikla yra viena iš propagandinių priemonių lietuvybei išlaikyti, o sąmoninga lietuvybė sudaro pagrindą ir politinei veiklai. Tai svarbu ypač priaugančios kartos atžvilgiu, nes jaunas žmogus pirmiau turi tapti sąmoningu lietuviu, kad vėliau galėtų tapti politiniu veikėju. Todėl turime prisiauginti daug patriotiškai nusiteikusių lietuvių, kad iš jų atsirastų kad ir nedaug, bet tinkamų asmenų politiniam darbui. Todėl kelias į lietuvišką politiką ateityje eis per lietuvišką kultūrą. Kai normaliomis sąlygomis nepriklausomoj valstybėj kultūra yra tikslas, o politika tik priemonė, nes ji sudaro sąlygas kultūrai tarpti, tai mūsų sąlygomis yra atvirkščiai — tikslas yra politika (kova dėl tėvynės laisvės atgavimo), o priemonė yra kultūra, kultūrinis veikimas. Ir dėl to nesirūpinimas kultūrine veikla reikštų nesirūpinimą nieku — nei kultūra, nei politika, nes be priemonių tikslas nepasiekiamas.

Tai pagaliau savaime suprantamas dalykas — aksioma. Tai suprato ir mūsų politikai, prieš dešimtį metų paskelbdami Lietuvių Bendruomenės Chartą. To darbo svarba kaskart labiau aiškėja ir dabartiniams politikams. Valstiečių liaudininkų suvažiavime Clevelande prelegentas dr. K. Karvelis dėstė šitaip: “Mūsų laisvinimo veiksniai privalo iš šių vizitų (Ni-xono — Chruščevo). Red.) pasikeitimo padaryti atitinkamas išvadas ir atitinkamai reviduoti laisvinimo akciją, jeigu ji dar įmanoma. Mano supratimu, tektų daugiau kreipti dėmesio į lietuvybės išlaikymą, nes po šių įvykių jau mums pakankamai aiškiai parodyta, kad mūsų tremties metai gali ilgiau užsitęsti, negu kad mes tikimės” (Nepriklausoma Lietuva, 1959.9.23). Todėl lietuvybės stiprinimas šiandien turėtų būti viena iš svarbiausių pareigų visų, nepaisant kuo kas save laikytų — politiku ar kultūrininku. Reikia betgi pažymėti, kad toji pareiga net ir ne visų visuomeninio gyvenimo vadų yra tinkamai įsisąmoninta. Į kultūros darbą kai kas vis dar žiūri kaip į antraeilės svarbos reikalą. Kultūriniams reikalams lėšų skiriama mažiausia. LB kai kieno laikoma tik dar viena organizacija, nesisikiriančia nuo kitų. Iš tikrųjų tai reiškia ne ką kita, kaip dalies mūsų visuomenes tam tikrą politinį trumparegiškumą — nenorą suprasti, kad tarptautinė politinė raida nėra mums palanki ir kad dėl to reikia ruoštis ilgai kovai. Tam gi reikia sąmoningos, stiprios, gajos tautinės bendruomenės.

Kultūrinės veiklos šiuo metu yra dvi pagrindinės sritys — kūrimas tokių vertybių, kurios Lietuvoj šiuo metu neįmanomos, ir lituanistinis švietimas. Kultūrinių vertybių kūrimas yra dabartinės kartos uždavinys ir kartu jos pasitraukimo iš tėvynės pateisinimas. Švietimas nemažiau svarbi sritis, nes tik jis gali užtikrinti tolimesnę mūsų tautinės bendruomenės egzistenciją, jos ateitį. Todėl ir lėšų telkimas vadovėliams bei kitoms tautinio švietimo priemonėms bei sąlygoms sukurti yra nemažiau svarbus dalykas, negu pvz. visokios premijos, ypač kai jomis premijuojami kartais ir menki dalykai.

Viso to, kas šiuo klausimu čia pasakyta, reziumė galėtų būti toks: Sekančio dešimtmečio vienas iš svarbiausių uždavinių yra mūsų tautinės bendruomenės stiprinimas, nes ji yra visokios veiklos Lietuvos labui pagrindas. Svarbiausia gi bendruomenės stiprinimo priemonė yra tautinis jaunuomenės švietimas bei auklėjimas.

BENDRUOMENĖS STIPRINIMO SĄLYGOS Fanatizmas ideologijoj * Nepriklausomybės atminties griovimas * Polemikos nuosmukis * Muša Lietuvių Frontą, o kliūva tėvams jėzuitams

Kultūrinės veiklos sėkmingumas priklauso nuo sąlygų. Vienos jų mūsų negali būti pakeistos, bet kitos priklauso nuo mūsų pačių. Šias pastarąsias čia kaip tik tenka pasiaiškinti.

Šio darbo sėkmingumui reikia tam tikro mūsų visuomenės vieningumo, sutartinumo, iš kurio plaukia ir entuziazmas, o entuziastiškai, su užsidegimu bei pasiaukojimu dirbamas darbas visada duoda gerų vaisių. M. Krupavičius išreiškė daugelio nuomonę, pareikšdamas, kad “politinė veikla turi skaldančių priežasčių ir tendencijų, kultūrinė gi vienijančių’’ (Draugas, 1959.8.24). Vis dėlto ir kultūrinėj veikloj nesunkiai gali atsirasti priežasčių bei progų susipykti ir susiskaldyti. Tam išvengti reikia, mano nuomone, stengtis pašalinti keletą svarbių bendro darbo kliūčių.

Viena iš kliūčių tiek politiniame, tiek ir kultūriniame darbe yra mūsų ideologinis fanatizmas. Mes esame tiek įsimylėję savo ideologijas, kad nenorime nieko gero matyti kitų ideologijose, ir tiek karštai kartais giname savąsias, kad pradedame neapkęsti ne tik kitų ideologijų, bet ir jų skelbėjų. Iš kovos prieš kitas ideologijas lengvai pereiname į kovą prieš žmones. Ideologinis “karštis” vienu atžvilgiu yra teigiamas dalykas, nes jis parodo mūsų idėjingumą, dvasingumą, bet fanatiškas tos ideologijos propagavimas rodo tam tikrą mūsų nesubrendimą ir nekultūringumą. Toks fanatizmas kenkia ne tik pačiai ideologinei grupei, bet ypač bendram mūsų tautinės bendruomenės darbui. Ta fanatiška ideologinė kova tarp lietuvių vyko jau nuo pat mūsų tautinio atgimimo pradžios tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir čia Amerikoje. Ji pridarė nemaža žalos. Todėl reikėtų gerai pagalvoti, ar ne laikas mums tą kovą sukultūrinti ir atsisakyti vienam kitą su lazda varyti į savo rojų. Jeigu esame visi lietuviai ir siekiame bendro tikslo, tai argi taip baisu, kad kartais vienos, o kartais kitos ideologijos žmonių daugiau patenka į kokios nors bendrinės organizacijos vadovybę? Argi taip sunku rasti bendro lietuviško darbo, kurio netrukdytų dirbti ideologiniai skirtumai? Argi šiuo metu lietuvybė nėra mums svarbiau už mūsų ideologinius skirtingumus,

Antra kliūtis tai neturėjimas aiškios nuovokos bei aiškaus nusistatymo, ką galima ir ko neverta kelti bei diskutuoti iš nepriklausomos Lietuvos laikotarpio. Čia turiu galvoj kai kurių mūsų “demokratų” piktus, beatodairiškus puolimus bei plūdimus buvusio tautininkų režimo. Puolėjai sakosi skirią valdžią nuo valstybės, bet publicistikoj dažnai to skirtumo nematyti, ir niekinant valdžią dažnai neišvengiama ir nepriklausomos Lietuvos valstybės niekinimo bei netiesioginiai pačios tautos žeminimo. Valdžia yra pagaliau valstybės dalis, tad kaip gali niekinti dalį, kad kas nors iš to nepriliptų visumai? Juk kai įrodinėjama, kad Lietuvą per keliolika metų valdė niekšai fašistai, diktatoriai ar panašūs nedorėliai, tai Lietuvos gyvenimo nemačiusiems įtaigojama, kad ir pati Lietuva buvo turbūt nelabai kultūringa ir valstybiniam gyvenimui nepriaugusi, jeigu leidosi tokių žmonių valdoma. Šiaip ar taip, beatodairiškas nepr. Lietuvos valdžios, kad ir diktatūrinės, niekinimas yra dviem atžvilgiais žalingas — pedagoginiu ir visuomeniniu: jis griauna jaunoje kartoje tą gražų nepriklausomos Lietuvos vaizdą, kurį ji susidarė lietuviškose mokyklose (mokytojai juk negali jaunuomenei dėstyti, kad Lietuvą valdė kokie nedorėliai), ir trukdo darnų mūsų visuomenės sugyvenimą. Todėl siūlyčiau vietoj karštų, piktų publicistinių straipsnių rašyti verčiau režimų bei panašiais klausimais mokslines, objektyvias, faktais bei dokumentine medžiaga paremtas studijas. Tokie darbai bus visada naudingi, o pigūs publicistiniai straipsniai greitai sutrūnys laikraščių komplektuose.

Trečia kliūtis tai nekultūringa, menkavertė mūsų publicistika, ypač polemika. Palyginus ją su amerikietiškąja, nesunku pastebėti dažnos mūsų polemikos primityvumą. Išimčių yra, bet nedaug. Mūsų polemikose vyrauja ne protas, bet jausmai, kurių tarpe nemenką vietą užima pyktis ir neapykanta oponentui. Nesinaudojimas protu ir laisvės davimas jausmams rodo mūsų spaudos darbuotojų intelektualinės kultūros stoką. Suprantama, kad vadovaujantis jausmais sunku išsiaiškinti tiesą. Tokiose polemikose nebandoma rimtai dėstyti oponento argumentų bei motyvų, bet plačiai dėstomi tik savieji, stengiamasi “sukritikuoti” oponentą, kimbant prie atskirų išsireiškimų, nevienodai suprantamų terminų, ir po to duodama valios jausmams, pareiškiant, kad oponentas yra šioks toks bei anoks.

Daugiausia nekultūringos polemikos būna politinėm temom, bet ji būna ir bergždžiausia. Pavyzdžiui, kiek prirašyta prieš St. Lozoraitį, o naudos iš to jokios. Tautininkų vadai buvo vadinami spaudos chuliganais dar tais laikais, kai jie buvo Vlike. Šiandien jie dar smarkiau puolami, bet kokia kam iš to nauda, Nei jiems, nei jų oponentams Lietuvos valdyti neteks. Ateities santvarką Lietuvoje padiktuos nauja Europos konsteliacija, o ne mūsų tarpgrupinių kovų rezultatai.

O kiek prirašyta prieš frontininkus! Ir ko tik neprirašyta — įvairiausių, keisčiausių, pilnų prieštaravimų pareiškimų. Įrodinėta pvz., kad jų skelbiama nepasaulėžiūrinė politika esanti katalikams nepriimtina, nes visos gyvenimo sritys, taigi ir politika, esančios susijusios su pasaulėžiūra (Tėvynės Sargas, 1952 Nr. 2). Bet kitas tos pačios grupės žmogus (P. Maldei-kis) šiandien teigia, jog “tvirtinimas, kad visi kultūros procesai yra neišvengiamai susiję su pasaulėžiūra, yra neteisingas ar bent, mažiausia, perdėtas”. Taigi netik ūkinė, bet jau ir kultūrinė sritis nebelaikoma susijusi su pasaulėžiūra. Kartais rašoma, kad “nepasaulėžiūrinė partija tenka laikyti praktiškai neįmanoma. Ir tokios iš tikro nėra” (ibid), bet štai kitur rašoma priešingai, pareiškiant, kad nepr. Lietuvoje tautininkų valdymo laikais “vyravo liberalesni katalikai, vesdami nepasaulėžiūrinę politiką” (Tėvynės Sargas, 1959. Nr. 1, 98). Arba štai dr. P. Varnaitis kiek anksčiau rašė: “Gali teigti kas ką nori, dabartinis mūsų katalikų suskilimas į du frontus turi tik asmenišką pagrindą” (Drangas, 1954.3.8) vadinas, LFB skelbiama politika nebuvo laikoma skirtinga nuo krikščionių demokratų, bet šiandien savo neseniai išleistoje brošiūroje (Katalikai, pasaulėžiūra ir politika) jis jau laiko ją skirtinga ir katalikams nepriimtina. O štai naujausias, bet charakteringiausias ir keisčiausias priekaištas:    frontininkai “yra linkę aprioriniai, beatodairiniai ir aklai pritarti grupės viršūnei ar jos vadui”... frontininkų veikėjai “ugdo savo bičiuliuose beatodairinio žmogui paklusnumo dvasią, kuri ne tik kertasi su demokratiniais principais, bet kartu yra, kaip matome, antikatalikiška” (prof. Julius Gravrogkas, Jaunimo žygiai, 1958 Nr. 3). Daugelis frontininkų kartu su kardinolu Newmanu nebijos turbūt prisipažinti, kad absoliutaus (liet. beatodairinio) paklusnumo jie nežada net ir popiežiui su karalium (I give an absolute obedience to neither — kard. Newman), bet štai tie patys frontininkai linkę, anot profesoriaus, “aprioriniai, beatodairiniai, aklai pritarti vadui”. Ar galima įsivaizduoti galingesnį vadą, kuris sugebėtų priversti “aklai pritarti”, ko negali padaryti nei popiežiai, nei karaliai? Kitoje vietoje profesorius nusiskundžia, kad “mes lietuviai katalikai dažnai nesugebam rimtai diskutuoti mūsų katalikiškos pasaulėžiūros klausimų” (J. Ž., 1959 Nr. 2-3). Pastaba teisinga. Kai publicistikoje, kaip tik ką cituotoje, nėra nė už centą logikos bei tiesos, diskusijos iš tikro neįmanomos.

Nelabai logiška, sakyčiau, ir seniems krikš. demokratams ginčytis su senais frontininkais jaunimo laikrašty. Matyti senųjų galvojama, kad ir jaunimą įvelti į tuos ginčus naudinga. Ir veliama gana sėkmingai. Jaunieji J. Ž. bendradarbiai ateitininkai senuosius ateitininkus frontininkus jau vadina egoistais, totalistais ir pan. epitetais (senieji vadino stalinistais, anarchistais ir pan.) Štai ir stud. Jurgis Gravrogkas, turbūt profesoriaus sūnus, sukūrė dar vieną naują epitetą frontininkams niekinti: “mums nereikia kaip užsispirusiems frontininkams ieškoti nerealaus Katalikų Bažnyčios pulso”. Tik sūnus, žinoma, “pažangesnis” už tėvą, nes “užsispyrusių” frontininkų nuodėmes jis priskiria visai ne frontininkams, o tėvui A. Tamošaičiui, S.J., kuris Laiškuose Lietuviams rašė apie Katalikų Bažnyčios pulsą. Taigi prieita prie to, kad už bet kieno parašymą ne pagal krik. demokratų liniją bus kaltinami tik frontininkai. Krikščionys demokratai, atrodo, patenkinti, kad jaunieji ateitininkai plūsta senuosius ateitininkus už tai, kad šie pastarieji priklauso kitai grupei. Šiaip ar taip, negalima paneig ti, kad tai neliestų pedagoginio bei moralinio klausimo.

Netrūksta panašios publicistikos ir demokratų iš kairės spaudoj. Čia priekaištaujama, kad frontininkai veikia Bendruomenėj, A. L. R. K. Federacijoj, kad jie net esą “įsteigę (!) Amerikos R. K. Federaciją” (Naujienos, 1958.8.19) ir pan. Atrodo, priekaištautojai būtų tik tada patenkinti, jei front. ne tik nieko neveiktų, bet ir visai neegzistuotų. Kai kurie laikraščiai turi įsivedę net specialius kampelius — “Laisvąsias Tribūnas”, kuriose leidžiama plūsti, kaip kam patinka.

Nėra abejonės, kad panaši publicistika, kaip čia pavyzdžiais pailiustruota, yra nemaža kliūtis darniems visuomeniniams santykiams, o tuo pačiu ir sėkmingam lietuvybės išlaikymo darbui. Todėl malonu konstatuoti, kad turime dar laikraščių, kurie nekultūringų publicistų patarnavimais nesinaudoja ir plūstamųjų straipsnių nededa. Reikia tikėti, jog ir kiti galų gale įsitikins, kad plūdimas bei kitų niekinimas į vienybę neveda ir kad tokiomis priemonėmis joks doras tikslas nėra pasiekiamas.

IŠVADOS

Kultūrinkime polemiką bei publicistiką, daugiau naudodamiesi protu nei jausmais. Apie nepriklausomybės laikotarpį rašykime daugiau moksliškai, negu publicistiškai, nes ta publicistika ypač šiuo metu nereikalinga ir nenaudinga. Nebūkime ideologiniai fanatikai, nes fanatizmas nekultūringumo pažymys — jis kliudo mūsų sugyvenimui.

Bandykime vieningiau bendradarbiauti tose srityse, kurios mažiau skaldo. Juo platesnė, bendresnė organizacija, juo geresnė dirva visų bendradarbiavimui. Todėl Lietuvių Bendruomenė yra vieta, kur gali tilpti visi. Todėl ir katalikams daug svarbesnė ateitininkų organizacija, negu krikščionys demokratai ar frontininkai, nes kai sunyks pirmoji, sunyks ir pastarosios.

Neneikime politinio darbo reikalingumo bei svarbumo, bet ir politiniai veikėjai turi suprasti, kad kova dėl garbės nesiderina su kilnios politinės organizacijos tikslais ir darbo vieningumas nemažiau svarbus už organizacijos vieningumą.

Visų šių dalykų supratimas bei vykdymas padės sudaryti būtinas sąlygas mūsų tautinės bendruomenės egzistencijai pratęsti ilgesniam laikotarpiui ir tuo būdu sudaryti pagrindą tolimesnei kovai dėl Lietuvos laisvės.

Tremtinys negali turėti naujos tėvynės, kaip jis negali turėti nė naujų tėvų. Netekęs tėvų, žmogus pasilieka našlaitis amžinai. Netekęs tėvynės, jis pasilieka tremtinys — taip pat amžinai. Tėvynė yra neatstojama ir nepakeičiama.

Antanas Maceina