Tesuplevėsuos trispalvė čia pakastiem partizanam

VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI NETOLI VEIVERIŲ

Veiverių vidurinėje mokykloje pasibaigė pamokos. Mokiniai išsiskirstė namo. Štai į pakalniukę eina keturi dešimtokai, kažin ką kalbėdami tarpusavyje. Beeidami sustoja netoli kapų. Algis pirštu parodo kitapus plento esančią smėlio daubą ir sako:

— Štai čia, į tą eglę ir įkelsime trispalvę. Tegul čia pakastiems partizanams, nors negyviems, suplevėsuos mūsų trispalvė, už kurią jie paaukojo savo jaunystę.

Visi sutinka su ta mintimi, ir kiekvienas norėtų tą uždavinį atlikti. Ilgokai ginčijosi draugai ir nutarė, kad vėliavą iškels Algis, nes jis sumaniausias, bičiuliai juo labiausiai pasitiki. Norėtų įkelti vėliavą ir Leonas, tačiau bičiuliai paprieštarauja, ir Leonas, prikandęs lūpą, nutyla...

Temsta... pradeda snigti, iš karto smulkiu sniegu, tiesiog galima įžiūrėti kiekvienos nukritusios snaigės taisyklingą žvaigždutę, bet tolyn sniegas krenta dideliais kąsniais, purus, sulipęs, kaip vata. Algis patenkintas. Užsilipo ant kluono, nupiovė nuo kraigo kartelę, pririšo prie jos, iš užančio išsitraukęs, vėliavą — Lietuvos trispalvę su šilkais išsiuvinėta Vytim — ir, susukęs ant kartaitės, nužingsniavo tiesiog per laukus, kapų link.

Priėjo... Apsidairė. Tylu. Bičiuliai dar neatėjo. „Na, ir gerai, aš prikalęs jų palauksiu“, galvojo sau Algis ir užsikabino vikriai pasišokėjęs už eglės. Kvepia sakais, eglė tyliai šniokščia, tarytum džiaugdamosi, kad galinti tarnauti tokiam gražiam tikslui. Štai ir viršūnė, Algis jau kala. Su kiekvienu plaktuko dūžiu plaka ir širdis. Prikalta gerai. Trispalvė plevėsuoja virš eglės viršūnės. „Tegul negalvoja kraugeriai, kad pamiršome mes savo Laisvės Šventes. Mes užbaigsim padaryti tai, už ką Jūs, broliai, kovojot. Lietuva bus laisva“. Taip pagalvojęs, Algis pamažu lipo žemyn, o nulipęs šoka per griovį ir eis pasitikti bičiulių, o paskui jie visi keturi iš tolo gėrėsis plasdančia trispalve. Nespėjo į plentą įkelti kojos, kaip pasigirsta rusiškas „stoj“. Tik dabar Algis atsipeiki nuo savo minčių ir apsidairo. Apsuptas iš visų pusių stribų - milicininkų. Įsodinamas į mašiną ir vežamas iš Veiverių į Kauną. Eglutę, nespėjusią pasidžiaugti savo gražiu papuošalu, parverčia ant šono. Kai atėjo draugai, nei Algio, nei eglutės neberado... Dar ir dabar tas paliktas gana aukštas eglutės kelmas primena gyventojams 1956 m. Vasario 16-tąją.

Ryto metą žmonės, važiuodami į mišką, matė trispalves keliose pamiškės gairėse laisvai plevėsuojančias.

Pas Algio tėvus tuoj buvo padaryta krata. Iškrėsta viskas, net ir paukščių inkilėliai medžiuose, tačiau nieko nerasta, tik nupiauta kartelė nuo kluono kraigo...

Daugiau tėvai Algio nematė. Teismas vyko nežiniom. Tik už metų Algis iš Sibiro parašė tėvams laišką, kad nuteistas kalėti aštuoniolikai metų. Ten tebėra ir dabar.

Žmonės spėja, kad Algį išdavė Leonas, nes po Algio suėmimo, jis pasidarė niūrus, bijo tiesaus žvilgsnio ir... įsirašė į komjaunuolius.    Birutė

Iš Europos Bičiulio nr. 4