Idėjos spaudoje
Anketa rodo jaunimo nusimanymą apie Lietuvą • Grėsmė jaunimui nuvertinti dvasines vertybes • Jaunimas apie vyresnės generacijos pavėlintą žaidimą • Ar rezistenciją reikia nužudyti tam, kad įvyktų vienybė • Dirbtinis jubilėjus • Egoistinis interesas, tautos firma ir kunigų pinigai • Pirma reikia taikos atmosferos • Vertinti dar neišmokta • O vienu konkrečiu žygiu vienybė būtų galima ir naudinga.
*
Prie politinių skirtybių, kurias ryškina visuomeninis veikimas vyresnėj kartoj, pereiti metai pridėjo dar vienos skirtybės ryškinimą — generacijų. Čia augštuosius mokslus baigusios ar dar tebeinančois generacijos mentalitetą pradėjo stipriau ryškinti Studentų Sąjungos anketa (Lietuvių Dienose), ryškų skerspjūvį padarė Vytautas Vardys (Aiduose1956 Nr. 6); dar konkrečiau skrodė ir lygino kelias generacijas dr. Vytautas Vygandas (J Laisvę 1956 Nr. 11-48). Dalinį vaizdą randam dar Santarvėje(1956 Nr. 5), kuri skelbė davinius anketos Santaros suvažiavimo ribose ir tik vienais politiniais klausimais. Jaunimas ten taip orientuojasi politiniais klausimais:
“Į klausimą, kurios iš mūsų stambesnių polit. keturių partijų pasisako už priv. mokyklų išlaikymą valstybės pinigais, net 67,3% atsakė visai teisingai — krikšč. demokratai. Tačiau vis dėlto komiška, jog buvo 5%, kurie manė, jog tai socialdemokratai... Iš kokio dirbtinio naujai sudaryto sambūrio Lietuvos okupantai 1940 m. rinko kandidatus į “liaudies seimą”, — deja, tik 20% atsakė teisingai (“Darbo Lietuvos Sąjunga”)... 37,5% nežinojo, kad Margučio magazinas yra artimas tautininkams... Net 7,5% manė, kad dr. B. Nemickas (tautininkas) priklauso prie “ryškesnių liaudininkų”, ir 15%, kad tai K. Bielinio (senas socialistas) slapyvardis... Net 42,5% nežinojo, jog LRS Vlike neatstovaujama... Absoliutinė dauguma žinojo, kad min. S. Lozoraitis yra Lietuvos diplomatijos šefas, tačiau — 5% tvirtino (klaidingai), jog jis esąs LRS pirmininkas..., o 2,5% galvojo, kad jis esąs Vliko pirmininkas!... 2,5% teigė, kad kun. S. Yla esąs “Laisvosios Lietuvos” vyr. redaktorius, tačiau net 80% teisingai žinojo, jog tai katalikų publicistas... Įdomu, kad 30% manė, jog busimoj nepr. Lietuvoje didžiausių galimybių turėsią krikšč. demokratai, o 22,5%, kad tai bus tautininkai... Kadangi santariečiai dar negalvoja pasirinkti sau partijas, tai pusė klausiamųjų tuo punktu visai nepasisakė, o iš tų, kurie reikalui esant ketintų rinktis, pasisakė: 27,5% už tautininkus, 12,5% už liaudininkus, 7,5% už socialdemokratus, 5% už LRS ir po 2,5% už nacionalistus ir net krikšč. demokratus...”
“Anketos duomenys... gerai parodo ir mūsų akademinės jaunuomenės, esančios santariečių tarpe, silpnybes: gerokai silpną susipažinimą su Lietuvos istorija nuo bolševikų okupacijos pradžios, gana silpną orientavimąsi Lietuvos laisvinimo ‘veiksnių’ ir ‘prieveiksmių’ tarpe, gana menką ir nerūpestingą lietuviškos spaudos sekimą, silpnoką lietuviškųjų partijų ir joms vadovaujančių asmenų pažinimą, politiškai ideologišką išsiblaškymą ir nesusigaudymą”.
Galimas daiktas, kad tos išvados yra teisingos ne tik tos vienos organizacijos nariams. Už tat tenka labai vertinti jaunimo organizacijų pastangas gilinti Lietuvos pažinimą kursais, egzaminais keliant į narius. Tenka sykiu apgailestauti, kad vyresnioji karta nepajėgė duoti tam jaunimui tinkamų trumpų apžvalginių vadovėlių Lietuvai pažinti.
*
Iš kitos pusės prie kartų prieina dr. A. Baltinis (Aidai 1956 Nr )— iš vertybių gradacijos. Jaunoji karta, jis sako, linkusi pirmenybę atiduoti materialinėms vertybėms.Jis skatina prisiimti tradiciją vyresnės kartos, kuri pirmoj eilėj statė dvasines vertybes,pastovius principus. Jis pagrįstai atmeta klausimą: ką man duos lietuvybės išlaikymas. Tokis klausimas jau yra ženklas, kad žmogus materialinės naudos reikalą stato augščiau už dvasines vertybes. Su tokiu jau sunku rasti bendrą kalbą, nes žmonės stovi skirtingose plotmėse. Tenka su autorium sutikti, kad tai didelė grėsmė. Tačiau pažymėtina, kad ją mato ir tie iš jaunosios kartos, kurie tiesia savo draugams veikimo gaires, skatindami, sakysim, prisiimti lietuvybę kaip moralinę vertybę(A. Sužiedėlis Į Laisvę 1956 Nr. 9), pabrėžia tos rūšies vertybėms šiame krašte išlaikyti aukos dvasios reikalingumą(V. Vygantas Į Laisvę 1956 Nr. 11-48). Reiktų tik, kad tą aukos dvasios reikalingumą pajustų ir jaunosios ir senosios kartos žmonės. To gal šiuo metu labiausiai trūksta.
*
Atėjo laikas, kad jaunesnės kartos žmones viešai ir atvirai ima vertinti senesnės kartos žmonių dirbamą politinį-visuomeninį darbą. Tokis balsas iš šalies yra Vytauto Vardžio-Žvirzdžio Lietuvių Dienose(1957 sausis). Randa jame tokias anomalijas :
1. Mūsų spauda plačiai ir jautriai minėjo Vengrijos sukilimą, bet aplenkė Lietuvos sukilimą, kuriam suėjo pernai 15 metų ir kuris buvo pareikalavęs daugiau aukų nei nepriklausomybės kovos. Kai jaunimas ir rezistencinės kovos organizacijos tą herojinę dvasią ėmė populiarinti, tai “pasigirdo balsų, kad tokiu kovojančios Lietuvos populiarinimu tos rezistencinės grupės 'monopolizuojančios’ rezistenciją ir jos vardą. Tuo tarpu gi reiktų džiaugtis, kad yra žmonių ir sąjūdžių, kurie labiau užakcentuoja rezistencinį pobūdį. Tuo nepriklausomai Lietuvai žalos nedaroma. Kaip tik atvirkščiai”.
2. Kaip lenkai ir prancūzai mes emigracijoje imam gyventi laikotarpį, kada nebeturim bendros tautos gyvenimo ir ateities vizijos. Taip pat “mažėja ir siauras ratas vadų, kurie galėtų suburti daugiau negu savos grupės žmones vykstančiai kovai... Vieni tų prospektyvių vadų grupių tarpitampos procese buvo izoliuoti nuo aktyvaus darbo, kiti paleisti atsiminimus rašyti, kaip jau atsitarnavę grupių interesams ir toliau nebereikalingi. Kovos darbas daugumoje paliktas politinių, dažnai dirbtinai sudarytų, grupių vadovams ir jų biurokratijai. Ir jinai sukasi apgaulingam labirinte, jieškodama šviesos, bet nenorėdama rasti žiburio iš tamsos išeiti.
“Padėtį ryškinant kitais žodžiais, galima sakyti, jog ar to norime ar ne, laisvės kova mūsuose, subirus bendrinei politinei filosofijai ir tautos vadų eiles daugumoje apribojus partiniais biurokratiniais politikais, yra organizuojama paskirų kelių grupių ar kolektyvų. Tie kolektyvai yra oligarchinės, ne demokratinės prigimties, nors ir sudaryti iš demokratinių grupių. Dar daugiau, tie kolektyvai ir juos sudarančios grupės suinteresuoti ne tik laisvės kovos darbu, bet ir savo interesų bei savo biurokratijų išlaikymu ir pasisekimu. Kitaip sakant, bandoma leisti vystytis normaliam demokratiniam procesui, neturint savo valstybės, kur rinkėjai gali išspręsti grupinius konfliktus rinkimuose... Šis "žaidimas” yra 30 metų pavėluotas”.
3. Išeitis? “Nesant augščiausiojo politinio teisėjo — rinkikų, Lietuvos laisvės kovai organizuoti kelias esamomis aplinkybėmis tėra vienas: pasitarimas ir susitarimas... Į susitarimo dvasios talką turėtų ateiti periodinė spauda, atskleisdama puslapius ne grupinių interesų vienašališkai gynybai, bet kultūringam ir visuotinam lietuviškų reikalų svarstymui”.
*
Draugenutilo polemika dėl St. Lozoraičio, bet buvo plėtojama aštraus tono polemika prieš tautininkus už Vliką. Norint Vliko autoritetą pakelti, buvo pasiūlyta suplakti su Vasario 16 minėjimu ir Vliko deklaracijos 13 metų sukaktį. Tokia sugestija išėjo iš Clevelando “demokratinių grupių” sambūrio. Gerai, kad vienas iš Draugoskaitytojų ir Vliko gerbėjų (K. Alminas) viešai siūlymą pasmerkė. Jis teisingai tame siūlyme įžiūrėjo provokavimą paversti Vasario 16 šventę ne visų lietuvių, bet tam tikros lietuvių dalies švente. Keistoj šviesoj atsistojo pats tas sambūris, neradęs reikalo minėti natūralią 15 metų sukilimo prieš bolševikus sukaktį, o sugalvojęs dirbtinį 13 metų jubilėjų. Neminėjęs žygių ir aukų, o sugalvojęs minėti žodžius. Atsisakė berods ir pats Clevelandas nuo tokio dvilypio minėjimo, tačiau paliko šešėlį patiems iniciatoriams.
*
Polemika apginti partijų reikšmei tremtyje ir įrodyti rezistencinių organizacijų beprasmiškumui tebebuvo tęsiama Drauge.Taip reiškėsi Varnas ir Varnaitis. Prie tos “paukščių farmos” prisijungė su savo balsu ir AidųAlšėnas, teigdamas, kad tremtyje rezistencijos negali būti, pirma susiaurindamas pačią rezistencijos prasmę iki ginkluoto pasipriešinimo ir lietuviškos rezistencijos turinio jieškodamas ne lietuviškam tekančiam gyvenime, bet svetimose... enciklopedijose. Tie balsai iš “paukščių farmos” prasilenkė net su realiu vilkiniu gyvenimu, nes Vlikas, priimdamas M. Lietuvos atstovą, o taip pat vilniečių atstovą, įsakmiai reikalavo, kad jie dalyvautų Vlike rezistencijos vardu. Vlikui svarbu buvo pažymėti rezistencijos buvimą jame, o “paukščių” balsai įrodinėja, kad rezistencijos negali būti.
Jei Draugebuvo kalbama apskritai prieš rezistencines grupes, tai balsai tiesiai prieš frontininkus buvo perkelti į jaunųjų krikščionių demokratų laikraštį Jaunimo Žygiusir Garsą,A.L.R.K. Susivienijimo organą, pradėjus “katalikų akcijos” skyriaus vadui V. Juroniui ir tęsiant A. Petrauskui, A. Gražiūnui, S. Dzi-kui. Naujo nebuvo nieko, ko nebūtų pasakęs Tėvynės Sargas,o ir insinuacijos prieš frontininkus tebuvo pakartojimas to, kas prieš keleri s metus jau buvo liaudininkų spaudoje.
Galima suprasti simpatijų nebuvimas frontininkams ar kitai rezistencinei konkrečiai organizacijai, bet atsižvelgiant, kad ta pati spauda sutinka, jog jaunimui dar labiau imponuoja rezistencinė idėja, sunku suprasti, kodėl ta spauda nori sugriauti ir tą paskutinį pragiedrulį jaunimo akyse, pasisakydama iš viso prieš rezistencinės idėjos galimybes tremtyje.
Atsižvelgiant į tai, kad ta kampanija paleista po krikščionių demokratų konferencijos Clevelande rugsėjo 1-2, kur buvo nutarta"... siekti su Lietuvių Frontu ir kitomis krikščioniškomis grupėmis ne tik bendradarbiavimo, bet ir vienybės įgyvendinimo”, daros aišku, kaip tas “vienybės įgyvendinimas” suprantamas: įtikinsim save, kad jūs nesat ar bent neturit būti, ir tada mes liksim vieni; tai ir bus “vienybė įvykdyta”.
*
Lietuvių Dienose(1957 sausis) E. Turauskas pasakė tragišką tiesą:
“Man atrodo, kad bejieškodami vienybės, kartais dar labiau imam skaldytis ir vieni nuo kitų tolti; jos aštriai siekdami ne tik nieko konkretaus nepasiekiame, bet eikvojame laiką ir energiją ginčams apie vienybę”.
Reikia manyti, jis vienybės trokšta ne mažiau už kitus. Tačiau tokius žodžius jis bus taręs tik gerai pažindamas faktus, kuriuose vienybės vardu esti pridengiami egoistiniai interesai. Kai buvo galimybių konkrečiuose darbuosebendradarbiauti ir vilkiniams žmonėms, ir nevlikiniams, ir diplomatiniams, ir nediplomatiniams, nuo tokios praktinės vienybės atsisakė, nes ten, kur gali dalyvauti gal ir diplomatas, ir tautininkas, ir frontininkas, pasijus, sakysim, liaudininkas sumažėjus savo rankose valdžią. Geriau tada atsisakyti nuo darbų vienybės ir prašyti Kunigų Vienybę, kad rinktų pinigų. Tai bus daroma kilniu pavergtos Lietuvos informavimo vardu, o iš tikrųjų liaudininkams išlaikyti “valdžioje”.
Drauge(vasario 22) Vytautas Seirijis teisingai apčiuopia taikai patį reikalingąjį ir pirmąjį žingsnį — sudaryti tinkamą atmosferą. Sako. “Juk... iširimo priežastys gali būti pašalintos visai paprastai. Reikia tik respektuoti bendradarbių mintis, tik išmesti iš kalbos fašistus, klerikalus, bedievius. Pakanka tik neminėti buvusių ar nebuvusių diktatorių, klebonų ir zakristijonų valdymų, galvojant ar nesąmoningai įvykdytų kairiųjų išsišokimų... Neminėti senų klaidų... Iš kitos pusės, nesiginti anų klaidų, kaip bandoma net ir negarbingai garbingų žmonių, net meluojant”.
Antras į taiką žingsnis, kuris matyti iš jo žodžių: “Viena tik atrodo tikra, kad verta peržvelgti mūsų visų paskutiniuosius pasielgimus, įvertinti juos, atmesti, kas bloga, ir ruoštis darniai talkai”.
Tai konstruktyvios mintys, kurios derinasi prie pereitame J Laisvę nr. nurodytų L. D-no minčių paimtų iš Naujienų.
*
Naujienų, Dirvos, Vienybės, N. Lietuvosir Draugorašymams gerą progą davė St. Raštikio knyga, o taip pat gruodžio 17 perversmas. Aštriausiai ir kategoriškai prieš Raštikio knygą pasisakė tautininkų spauda. Jos vertintojų skonį parodė jų pastangos knygos autorių lyginti su Prancūzijos karaliaus dvaro .. . kurtizane. N. Lietuvair Naujienos,pasisakę prieš tautininkų spaudos niekinimus autoriui, plačiai leidosi į kariuomenės ir vyriausybės politikos kritiką su hipotetiniais svarstymais, kas būtų buvę, jei Lenkijos ultimatumas nebūtų buvęs priimtas, jei kariuomenė nebūtų kišu-sis į politiką, jei valdžia būtų buvusi ne tautininkų rankose. Kiek argumentacija tame hipotetiniame žaidime buvo dokumentuota, kiek iš oro graiboma, nurodyta kitoje vietoje. Bet į aną istorinį procesą ne pajėgta dar žiūrėti objektyviai, be asmeninio resentimento. Panašiai nepajėgta blaiviai žiūrėti nė į aną gruodžio 17 perversmo procesą. Faktai sumišę su fantazija, apologija sau, kaltinimai kitiems iki to, kad — jei ne tautininkai, tai ir sovietų invazija būtų kitaip nuėjusi; o iš kitos pusės — jei kiti būtų buvę valdžioje, tai Lietuva būtų anksčiau prarasta . . .
Spaudos idėjų ir nuotaikų santrauka čia išėjus nelinksma. Tos idėjos, jei jas paskaito jaunosios generacijos žmonės, paliks didelę deziliuziją vyresniąja generacija. Bolševikam tai naudinga medžiaga demaskuoti laisvojo pasaulio lietuvius pavergtųjų lietuvių akyse. To jie paskutiniuoju metu ir ėmėsi, kalbėdami per TiesąAmerikos lietuvių laikraščiu ištraukomis.
O būtų sveikiau, kad į Lietuvą būtų perduodama kitokia visos lietuvių spaudos vieninga konstruktyvi akcija, sakysim, siuntinių į anapus uždangos reikalu. Privatūs žmonės tūkstančiais išleidžia siuntiniams. Visi keikia bolševikų nustatytą tvarką, pagal kurią už persiuntimo tarpininkavimą, muitą ir kt. reikia sumokėti daug daugiau nei už siuntinio turinį. Tai žmonių apiplėšimas ir humanitarinio darbo trukdymas, nes tai nėra jokia prekyba, o yra dovanos. Prieš šitą apiplėšimą ir pasinaudojimą iš žmonių nelaimės, spauda gali pakelti balsą. Gali nurodyti, kaip iš Amerikos eina į Vokietiją, Austriją labdaros organizacijų dovanos, ir tų valstybių vyriausybės ne tik nededa jokių muitų, nedaro jokių suvaržymų, bet duoda nemokamai priemones dovanoms pervežti. Į Vengriją dabar įsileistas tarptautinis raudonasis kryžius sudovanomis gyventojams. O čia uždanga taip užleista, kad ją gali pakelti tik baisios pinigų sumos. Atskiras asmuo nepaveiks sovietinės čia nustatytos tvarkos, bet ją gali paveikti Amerikos vyriausybė tarpusavio derybomis. Gal biurokratinis valdžios įstaigų darbas nebus paslankus. Bet tokiu atveju jis daros paslankesnis, kai pakyla balsai Kongrese. Ar neverta imtis iniciatyvos visiems mūsų veiksniams, remiamiems spaudos, organizuotos ir neorganizuotos visuomenės, kad būtų paveiktos valdžios įstaigos ir opinija pakelti uždangos plyšeliui grynai šiuo artimo meilės, karitatyviniu reikalu?
Tai būtų realus ir konkretus mūsų vienybės žygis.
