TAUTA TARP TAUTŲ
SIEKDAMI palaikyti išeivijoje gyvą valstybinę mintį, o ypatingai norėdami būti paskata jaunajai kartai susimąstyti ties busimosios Lietuvos klausimais ir pergalvoti jų sprendimą, spausdiname LFB Visuomeninių Studijų Biuro ateities demokratinės Lietuvos sąrangos svarstymus.
Nr. 2 buvo svarstoma, kaip demokratijos principas įgyvendyti kultūros srityje, kad tinkamai būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.
Nr. 3 ir Nr. 4 svarstyta, kaip demokratijos principas įgyvendyti ūkio srityje, kad kuo tikslingiau būtų suorganizuota ūkinių gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp valstybės piliečių.
Nr. 5 svarstomas nepriklausomos Lietuvos įsijungimas į Europos tautų šeimą.
Paskatinimas, kad skaitytojai dalyvautų tų klausimų svarstyme, rado atgarsio. Jau pereitame nr. trumpai buvo atsiliepęs iš Vokietijos M. Musteikis dėl demokratijos principo taikymo kultūrinėje srityje ir Dr. A. Valiuškis, Ottumwa, dėl ūkininkų padėties demokratijos principą vykdant ūkinėje srityje. Šiame nr. į tų klausimų svarstymą plačiau įsijungia inž. A. Sabaliauskas, svarstydamas vieną konkretų tos ūkinės perspektyvos klausimą — elektrifikaciją, ir Dr. Jonas Grinius, konkretizuodamas galimybes Lietuvai įsijungti į ateities Europos federaciją.
Į pilnutinę demokratiją (4)
LIETUVIS LIETUVIU VISUR IR VISADA
Kad ir kaip jaukią ir klestinčios gerovės ateities Lietuvą atstatytume, vistiek tam tikra mūsų tautos dalis pasiliks už Lietuvos sienų, tam tikra tautos prieauglio dalis visada bus pasklidus pasaulyje. Ir tai nėra blogas reiškinys. Tautinės salos svetimuose kraštuose savajai tautai gali ir labai reikšmingą vaidmenį suvaidinti. Mūsų išeivijos vaidmuo tiek nepriklausomą Lietuvą atstatant, tiek šių dienų Lietuvos laisvinimo kovoje, tiek tremtinių gelbėjimo veikloje buvo ir yra labai didelės reikšmės.
Bet kad ir Lietuvą palikęs ir ne Lietuvoje gimęs lietuvis lietuviu išliktų visur ir visada, kad tautinės salos savo misiją tėvų kraštui galėtų sėkmingai vykdyti, išeivija privalo dviejų sąlygų:
(a) savo gyvenamojo krašto pakantos ir atdairos įvairių tautinių grupių tautiniam reiškimuisi;
(b) nuolatinio organizuoto tarpusavinio bendravimo su savais tautiečiais gyvenamajame krašte ir su pačiu tėvų kraštu.
Jau I-o jo Pasaulinio karo eigoje Amerikos prezidentas Wilsonas, redaguodamas busimosios Tautų Sąjungos statuto projektą, buvo įsakmiai pažymėjęs principus tautinių mažumų teisėms apsaugoti. Nors nevisi tie prezidento Wilsono principai Versalio sistemoje buvo priimti ir vykdomi, visdėlto eilė valstybių (Albanija, Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Estija, Graikija, Irakas, Jugoslavija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija, Suomija, Turkija ir Vengrija) buvo pasirašiusios tautinių mažumų teisių apsaugos deklaracijas. Šios deklaracijos garantavo:
(a) pilietybės pasirinkimo laisvę optacijos atveju;
(b) visišką politinių, teismo ir verslo teisių lygybę;
(c) gimtosios kalbos vartojimo laisvę savybėje, o atskirais atvejais ir viešosiose institucijose;
(d) viešąją pradžios mokyklą gimtąja kalba, jei susidaro atitinkamas kiekis mokinių;
(e) laisvę steigti savas tautines švietimo, religijos ir šalpos įstaigas;
(f) teisę į proporcingą viešosios socialinės paramos dalį savo tautinėms švietimo, religijos bei šalpos įstaigoms.
Po II-ojo Pasaulinio karo specialūs tautinių mažumų teisių apsaugos nuostatai nebuvo atnaujinti. Tačiau Jungtinėms Tautoms 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbus Visuotinę žmogaus Teisių Deklaraciją, yra visiems žmonėms garantuotos pagrindinės asmens teisės ir laisvės, ir kiekvienas kraštas yra įpareigotas gerbti savo gyventojų prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę ir ją perduoti ateities kartoms. Taigi betkuriame, o juo labiau demokratiniame krašte įsikūręs lietuvis išeivis šiandieną nėra ir negali būti prievartaujamas nutraukti savo tautinį ryšį su savąja tautine bendruomene, su savąja tauta. Kiekvienas išeivis turi Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos garantuotą savo tautinio reiškimosi teisę.
Faktiškai ir šiandieną ir ateityje išeivijos tautinei sąmonei ir tautiniam reiškimuisi pavojai glūdi ir glūdės ne tiek išorėje, tai yra ne tiek gyvenamojo krašto politikos metoduose, kiek pačioje išeivijoje, jos pačios nusiteikimuose ir ryžte. Todėl ugdyti tautinius išeivijos nusiteikimus ir palaikyti jos tautinio reiškimosi ryžtą yra pirmoji ir pagrindinė sąlyga išeivijos tautiniams papročiams bei tradicijoms išlikti gyvoms ir pačiai išeivijai išlikti ištikimai savo tėvų ir protėvių žemei.
METROPOLIJOS PAREIGOS IŠEIVIJAI
Net ir didžiosios tautos yra gyvai susirūpinusios išlaikyti savosios išeivijos tautinę gyvybę ir tam nesigaili nei materialines, nei moralinės paramos. Juo labiau savosios išeivijos tautine gyvybe privalome susirūpinti mes, maža tauta. Juk apie trečdalis visos mūsų tautos esąs už Lietuvos sienų įsikūręs. Nepriklausomoji Lietuva mūsų tautinių salų lietuvybei išlaikyti maža yra dariusi pastangų. O nepriklausoma Lietuvos valstybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo būtinoji sąlyga ne tik tautos kamienui krašte, bet ir išeivijai.
Vykdydama savo pareigas išeivijai, ateities Lietuva pirmiausia turės susirūpinti, kad lietuvių išeivija kurtųsi galimai didesniais kompaktiniais židiniais. Didžiuosiuose miestuose tam reikalui turi būti iš anksto nužiūrėti rajonai (pvz. kaip Marquette Park Chicagoje, Ozone Park New Yorke ir tt.), ir juose telkiama galimai visa vietinė mūsų išeivijos kolonija. Tik tokiuose židiniuose susidarys įmanomos sąlygos tautiečiams tarp savęs bendrauti, lietuviškajai mokyklai, lietuviškosioms pamaldoms, lietuviškosioms pramogoms, lietuviškų draugijų veiklai. Tokį kūrimąsi išeivija gali vykdyti tik su metropolijos parama. Savo ruožtu pati išeivija tokių kompaktinių židinių sudarymą taip pat turi visomis savo išgalėmis paremti.
Toliau, pačioje Lietuvoje reikalingas įsteigti užsienio lietuvių institutas, kuris studijuotų ir sektų mūsų išeivijos įsikūrimo ir gyvenimo sąlygas, organizuotų išeivijos iš nepatogių sąlygų persikėlimą į patogesnes, taip pat išeivijos ryšius su Lietuva, rūpintųsi grįžusiųjų į tėvynę išeivių įkurdinimu ir laikinai apsilankiusiųjų svetingu priėmimu. Kiekvienas į Lietuvą atvykęs išeivis įgyja visas Lietuvos piliečio teises. Grįžtantieji ar tik laikinai atvykstantieji į Lietuvą užsienių lietuviai turi būti laisvi nuo vizų ir muitų mokesčių, taip pat nuo betkurių kitų svetimšaliams taikomų prievolių.
Visų Lietuvos mokyklų mokslas užsienių lietuvių vaikams turi būti nemokamas. O kaikurios specialinės mūsų mokyklos, pvz. prekybos institutas, turėtų būti atsteigtas kurioje didžiojoje išeivijos kolonijoje. Jo išlaikymo pabrangimą keleriopai atlygintų mūsų išeivijos tautinis indėlis.
Visų lietuvių vienuolynų naujokynai turėtų būti tik Lietuvoje.
Tautinė šeima yra tautos gyvybei pagrindas. Ypatingai remtina ir skatintina užsienių lietuvių santuoka su Lietuvos lietuviais.
Pati mūsų išeivija savo tautinei gyvybei išlaikyti pirmuoju savo uždaviniu turi laikyti sudarymą vieningos, tautiniu lietuvių solidarumu pagrįstos, — visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai, — visuotinės, visus užsienių lietuvius apimančios, materialiai pajėgios išeivijos organizacijos, — pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos. Juo labiau PLB or-ja reikalinga šiandieną, kai augščiausioji mūsų tautinės bendruomenės organizacija — nepriklausoma Lietuvos valstybė — mūsų išeivijai su sava materialine ir moraline parama negali ateiti pagalbon ir negalės ateiti, iki nebus išlaisvinta.
Mūsų išeivija yra įpareigota, nelaukiant, iki Lietuva bus išlaisvinta, galimybių ribose vykdyti tai, kas, Lietuvą išlaisvinus, normaliai galės atitekti jos rūpesčių sričiai, tačiau kas tautinei išeivijos gyvybei palaikyti yra būtina jau šiandieną atlikti.
PER TAUTINĮ SUVERENUMĄ Į TARPTAUTINĮ
Žmonijos istorijoje yra pastebimi du iš paviršiaus žiūrint nesuderinami, tačiau iš esmės vienas su antru organiškai susiję vyksmai: (a) vis naujų tautų iškilimas į nepriklausomų tautų bendruomenę, (b) vis didesnis nepriklausomų valstybių linkimas tarp savęs jungtis.
Nei senovėje, nei viduriniais amžiais valstybių sienos nesutapo su tautų sienomis. Dažna valstybė aprėpė keletą tautų. Nereta tauta buvo išskaidyta kelių valstybių sienose. Naujaisiais laikais tautos vis labiau ir labiau įsisąmonino, kad jos yra organiškai nedalomos ir kad valstybė tėra augščiausioji tautos organizacija, tėra forma apreikšti tautos dvasiai, kalbai, papročiams, meno bei literatūros tautinei kūrybai. Naujieji laikai iškėlė ir išryškino tautos ir valstybės vidinį ryšį. Tautinė bendruomenė organiškai siekia apsireikšti tautine nepriklausoma organizacija. Tobula tautinė organizacija ir yra ne kas kita, kaip v a l s t y b ė, kuri suteikia tautai ne tik regimą organizaciją, bet ir priemonių s u v e r e n u m u i vykdyti. Tautos sąmonei atbudus, savos valstybės reikalas tautai darosi vis labiau ir labiau jaučiamas.
TAUTA BE VALSTYBĖS NĖRA ATBAIGTA
Tautos suverenumo idėjos iškilimas ir įsitvirtinimas teisėje nuosekli nelygstamo žmogaus asmens vertingumo sampratos išvada. Pripažįstant asmens nelygstamą dorinį vertingumą, jo laisvę ir apsisprendimą, negalima nepripažinti nepriklausomybės ir tautinei individualybei, nes asmuo ir tauta yra neatskiriami ta prasme, kad kiekvienas žmogus yra ne tik bendrosios “žmonių rūšies” narys, bet ir savosios tautybės apspręstas asmuo. Žmogaus tautinė priklausomybė savaime sutelkia žmones į vieną tautinę bendruomenę, kuri organiškai siekia savo nepriklausomybės, praktiškai įmanomos tik sukūrus savo valstybę.
Tautinė valstybė yrasavaimingas žmogaus asmens išsivystymas į tautinio suverenumo organizaciją.
Todėl kiekviena tauta turi teisę sukurti savą valstybę. Ir turbūt nebetoli ta diena, kai visos tautos bus išsivadavusios iš svetimųjų globos ir tvarkysis savarankiškai.
Savu ruožtu yra pastebimas nepriklausomų valstybių aiškus linkimas tarp savęs jungtis. Jau Dostojevskis vaizdžiai šį linkimą parodė savoje “Didžiojo Inkvizitoriaus” legendoje:
— Žmonija savo visumoje visados siekė būtinos pasaulinės vienybės. Daug istorijoje buvo didelių tautų, tačiau juo augščiau šios tautos stovėjo, juo jos buvo nelaimingesnės, nes juo labiau jos pažino ir jautė visuotinio žmonijos apsijungimo būtinybę. Didieji nukariautojai, Timūrai ir Džingischanai, nuūžė per žemę lyg didžiulės audros, mėgindamos palenkti pasaulį. Ir jie išreiškė, kad ir nesąmoningai, tą patį stiprų žmonijos visuotinės vienybės ilgesį.
Ir juo arčiau einame prie mūsų laikų, juo šis likimas darosi didesnis bei aiškesnis. Šiandien antvalstybinė organizacija stovi prieš mus nebe kaip keista idėja ar kaip nepasiekiama utopija, bet jau kaip pakankamai sąmoningas ir būtinas tikslas.
VALSTYBIŲ JUNGIMOSI PAGRINDAI
Reikalas valstybėms jungtis kyla iš to paties pagrindo, iš kurio kilo valstybės reikalas: i š t a u t i n ė s v a l s t y b ė s n e p a j ė g u m o p a t e n k i n t i v i s u s ž m o g a u s r e i k a l u s. Juo kultūra kyla, juo žmogaus reikalus tenkinti darosi painiau ir sunkiau. Ilgus šimtus metų žmogui užteko valstybės, kad ji aprūpintų jo reikalus. Tačiau šiandieninis kultūros išsivystymo laipsnis pačią vieną valstybę jau daro nebepajėgią visiems žmogaus reikalams tenkinti. Šiandien kultūra apima visą pasaulį. Ji pralaužė atskirų tautų bei valstybių sienas ir tapo visuotine. Žmogaus reikalai pasidarė visuotiniai. Š i a n d i e n i n i s ž m o g u s g a l i b ū t i a p r ū p i n t a s t i k a n t v a l s t y b i n ė s o r g a n i z a c i j o s. Pats kultūros pažangos vyksmas stumia atskiras valstybes į antvalstybinę organizaciją.
Valstybių jungimasis į antvalstybę yra neišvengiama dabartinio kultūros laipsnio apraiška.
Kaip šeimai nebepajėgiant patenkinti išaugusių žmogaus reikalų atsirado valstybė, taip šiandieną tautinei valstybei nebepajėgiant žmogaus reikalų patenkinti turi atsirasti antvalstybė. Tačiau kaip šeima valstybėje neišnyko, taip tauta negali išnykti antvalstybėje. Tas pats principas, kuris apsprendžia šeimos ir valstybės santykius, turi taip pat apspręsti ir tautinės valstybės santykius su antvalstybe. Antvalstybė tegali imtis to, ko nebepajėgia tautinė valstybė.
Tautų bendruomenė turi remtis savarankiškų tautinių bendruomenių buvimu.
Betkuris tautinio prado niveliavimas yra pačios tautų bendruomenės silpninimas. Tautų bendruomenė gali būti stipri tik tada, kai atskiros tautinės bendruomenės bus stiprios savąja individualybe ir iš jos kylančia kultūra. Tautinės bendruomenės stiprumas yra tautų bendruomenės stiprumo laidas. Vidinei gyvenimo sandorai kurti yra būtini išsivystę ir pilnateisiai vienetai, kurie būtų jungiami augštesnio prado, tačiau jungties, o ne sunaikinimo prasme. Tautos gali sukurti tautų vienybę tik tada, kai jos pačios bus subrendusios. Tik sąmoningas ir veiklus savos tautos patriotas gali būti geras ir naudingas tautų bendruomenės narys.
Kad antvalstybė galėtų atlikti jai tenkančius uždavinius, ji privalo saistomojo autoriteto ir priverčiamosios jėgos.
Be šių dviejų dalykų antvalstybė tebūtų moralinio pobūdžio ir jos patvarkymai atskirų valstybių galėtų būti lengvai laužomi. Antvalstybė negali būti paveiki savo žygiais, kol tautinės valstybės pasilaikys sau visišką savo suverenumą ir tvarkysis kartais net autarkiškai, nepaisydamos bendrųjų visų tautų reikalų.
Tam tikros dalies tautos suverenumo perleidimas tautų bendruomenei yra būtina ant-valstybės paveikumo sąlyga.
Tačiau dalies tautos suverenumo perleidimas tautų bendruomenei dar nereiškia tautinės individualybės ir iš jos kylančios tautinės kultūros išsižadėjimo. T a u t i n i o s a v a i m i n g u m o i š s i ž a d ė t i t a u t a n e g a l i. Tauta gali atsisakyti dalies savo suverenumo, kad tuo būdu jos buvimas tautų bendruomenėje būtų suderintas su bendrąja žmonijos gerove, kurioje ji pati dalyvauja.
TAUTŲ BENDRUOMENĖS SANTVARKOS PRINCIPAI
Kaip tautinė valstybė, taip ir antvalstybinė organizacija tegali būti d e m o k r a t i n ė. Kaip tautinė valstybė yra pagrįsta asmens pirmenybės principu, taip antvalstybinė organizacija turi būti pagrįsta tautinės individualybės pirmumo principu. Kaip demokratinėje valstybėje asmens pirmenybės principu pagrįsta politinė, ūkinė bei kultūrinė valstybės gyvenimo sritis, taip ir demokratinėje antvalstybėje tautinės individualybės pirmumo principu turi būti grindžiama tautų bendruomenės politinė, ūkinė ir kultūrinė santvarka. Be demokratinių principų vykdymo antvalstybinė organizacija veikiai išvirstų į totalistinę. O antvalstybinis totalizmas būtų, nepalyginti, baisesnis už atskiros valstybės totalizmą; Kaip tautinėje valstybėje demokratija yra būtina žmogaus asmeniui išsiskleisti, taip juo labiau demokratija būtina antvalstybėje, kad tauta savo savaimingumą galėtų išskleisti. Pagarba tautiniam savaimingumui, lygus visų tautų vertinimas, bendrųjų klausimų sprendimas demokratiniu būdu yra pagrindiniai antvalstybės santvarkos principai.
Bet kaip tautinėje valstybėje, taip ir antvalstybėje esama dalykų, kurių jokia dauguma negali pakeisti. Tai yra nenusavinamos tautų teisės. Jokia tautų dauguma negali šių teisių vienai kuriai tautai atimti.
Demokratiniai principai antvalstybėje turi būti taikomi visoms gyvenimo sritims — politinei, ūkinei bei kultūrinei.
Politinėje srityje antvalstybė turi saugoti antvalstybinių įstatymų vykdymą, atstatyti pažeistą teisę ir bausti kaltuosius. Tik antvalstybinio teismo sprendimu gali būti vartojama antvalstybinė prievarta.
Socialinėje srityje antvalstybė turi atskleisti visoms tautoms kelią į gamtinių žaliavų šaltinius.
Socialinis teisingumas reikalauja, kad gamtoje esančios gėrybes būtų lygiai prieinamos visoms tautoms pagal jų gyventojų kiekį ir ūkio reikalus. Yra antvalstybinis nusikaltimas, kai viena valstybė naikinte naikina ūkinių gėrybių perteklių, kai tuo pat metu kitose kaikuriose valstybėse žmonės turi mirti badu. Antvalstybė turi pergalėti šį liūdną tautinės valstybės savanaudiškumo principą, kuris šiendieną tebeapsprendžia ūkinius tautų santykius. Vietoje šio principo antvalstybė turi praktikuoti visuotinio tautų solidarumo principą. Antvalstybėje socialinė demokratija yra tiek pat būtina, kaip ir valstybėje.
Kultūrinėje srityje antvalstybė turi laiduoti kiekvienai tautai kultūrinės kūrybos, jos pobūdžio ir jos santvarkos laisvę pagal kiekvienos tautos apsisprendimą, paremtą tautiniu charakteriu, tradicijomis ir pažiūromis.
Tautinė kultūra turi būti nepriklausoma antvalstybinių organu.
Be abejojimo, antvalstybė gali atskiroms tautoms statyti tam tikrų reikalavimų ir kultūros srityje, pirmiausia visuotinio švietimo srityje. Tačiau antvalstybė negali p o z i t y v i a i nustatyti atskiroms tautoms kultūrinės kūrybos turinio, krypties, formų ir organizacijos. Šie dalykai yra nenusavinama kiekvienas tautos kompetencija. Tik demokratinė kultūros santvarka antvalstybėje gali apsaugoti tautas nuo kultūrinio totalizmo.
VALSTYBIŲ JUNGIMOSI KELIAS
Kaip atskiro žmogaus kelias iki valstybės organizacijos yra ėjęs per žemesnio laipsnio bendruomenės organizacijas — šeimos, giminės, genties, — taip ir tautinės valstybės kelias iki visuotinės antvalstybinės organizacijos natūraliai turi eiti per žemesnio laipsnio antvalstybinės organizacijas. Natūraliai į pasaulinę antvalstybę tenka eiti palaipsniui, per rajonines, regionines, kontinentines antvalstybines organizacijas.
Savaime suprantama, išlaisvintajai Lietuvai pirmojo laipsnio natūrali antvalstybinė organizacija yra JUNGTINĖS BALTIJOS VALSTYBĖS.
