EUROPOS HOMO ECONOMICUS
Laisvuose turistiniuose pasikalbėjimuose keliaujant per daugelį Europos kraštų šią vasarą teko patirti Europos ūkinio sektoriaus žmonių galvojimą, kuris rodo to sektoriaus siekimus ir jų didesnę ar mažesnę įtaką politinių įvykių eigai. Šiuo keliu surankiotos gyvenimo miniatūros su jų idėjomis bei nuotaikomis gali papildyti ir paryškinti vaizdą apie Europą, kurį šiaip susidarome iš spaudos.
Europos tautų tarpusavio meilė.
Olandijoje buvo gėlių šventė. Joje pačių olandų automobilių rodės mažiau nei čia atvykusių į svečius vokiečių. Bet olandai žiūri į juos šnairomis. Daugelyje viešbučių pasako jiems, kad vietų nėra. Spaudoje teko pastebėti, kad ir Norvegijoje pilna vokiečių turistų. Norvegai jais taip pat nepatenkinti. “Mes negalim pačioje Norvegijoje pajudėti, o nugalėtasis vokietis jau visur keliauja.” Kitais žodžiais pasakys prancūzas, bet tas pačias nuotaikas apie vokiečius.
O vokiečiai — jie vaikšto dabar su guminiais padais, ramiai, švelniai, be senų laikų trankaus pakaustyto militaristinio bato. Tačiau ir darbininkas ir pramonės magnatas vokietis su pašaipa atsiliepia apie prancūzus. Prancūzai esą blogi šeimininkai; nemoką tvarkytis namie, o dar kolonijų norį. “Kam jiems tos kolonijos. Mes gyvenam be jų, nes dirbam. Ir jie gali apsieiti”. Amerika blogai daranti, kad kišasi į Indokiniją ir remia prancūzų kolonializmą.
Nugalėto ir nugalėjusio skirtumas, buvusi okupacija neišnyko iš tautų pasąmonio. Kai nugalėtoji Vokietija atsikelia, Europos tautose ji nesuranda palankumo. Ir dėl to dabar nuo Europos vienybės yra toliau nei prieš keleris metus.
Europa ir Amerika.Vokietijos laivininkystės firmos savininkas pradeda pasakoti apie politiką. Esą Amerika blogai politines problemas sprendžianti, prieinanti prie jų klaidingai, nes nesiskaitanti su faktais. Negalima esą paneigti fakto, kad komunistinė Kinija reali jėga, ir Chiang Kaisheką remti esą juokinga. Pasitraukti iš Indokinijos, atsisakyti nuo paramos Prancūzijos kolonialistinei politikai, pripažinti ir įsileisti Kiniją į JT — štai esą tos realistinės politikos postuliatai.
Taip prašneko ne tik Vokietijos Homo Economicus, bet ir Olandijos, Belgijos, Švedijos. “Tačiau Amerika vis tiek yra mūsų artimiausias sąjungininkas”, pramonės magnatas vokietis išreiškia bendrą vokiečių nuomonę apie Ameriką. Tik jau tas McCarthy — Europoje jis padarytas fašistu, izoliacionistu. Veltui aiškinsi, kad kova su komunizmu nėra fašizmas. Kad ir nieko apie McCarthy neišmano, bet savo nepasitenkinimą juo pareiškia.
Prancūzai pritvinkę kartumo Amerikai. Esą Amerika kurstanti, bet pati nieko nedaranti. Gal daugiausia sentimentalios pagarbos Amerikai pasako italai.
Anglijos salos arčiau Europos kontinentui nei Amerikos žemynas. Anglijos realistinė pirklinė politika Europos ūkio atstovui labiau suprantama ir labiau priimtina nei Amerikos idealistinė herojinė.
Europoje neteisingai supranta Ameriką, bet ir amerikietis nevisada supranta Europą. Dvi studentės amerikietės sėdėjo traukinio restorane, kai atėjo vokiečių kontrolierius, per sieną važiuojant, tikrinti dokumentų. Studentės buvo palikusios juos vagone. Viena iš jų ėmė garsiai piktintis, kad Europoje yra tiek daug sienų ir tiek visokių biurokratinio dokumentų tikrinimo.
Kontrolierius, išklausęs paprašė studentėms, kurios kitaip nemokėjo kaip tik angliškai, paaiškinti, kad Europoje biurokratizmo per sienas keliaujant labai nedaug; bet jeigu panelės studentės nori biurokratizmo patirti, tai tegul palaukia, iki jos grįš į Ameriką; tada kai jos atsidurs amerikiečių kontrolėje, jos supras, kas yra biurokratizmas. Pamoka buvo teisinga.
Europa ir komunizmas.Vokiečių plieno pramoninkas dėstė, kad komunizmas Vokietijoje nesanti jokia problema. Nepavojingas. Nes komunizmo nėra nei rytų Vokietijoje. Gal tik jaunimas daugiau per mokyklas sukomunistintas. Bet jis tikįs, kad Vokietija bus sujungtą (kaip—neaišku), ir tada komunistiniai dabartiniai pareigūnai dings (pačiam galima susivokti, kad komunistų dabar vartojami koncentracijos lageriai, tada dar nebus išgriauti), o jaunimas bus perauklėtas. — Belgas šoferis atsargiai kalbėjo: esą Rusijoje jis nebuvęs, taigi apie komunizmą nieko tikro jis negalįs pasakyti; bet tame, kas apie jį pasakojama, galį būti daug propagandos. — Prancūzas Paryžiaus vieno viešbučio portjė rodė laikraštį, kuriame didžiulės dvilinkos trilinkos uodegos laukia bilietų į Maskvos baleto gastroles. “Palaukit — sakiau tiems, kurie mane prašė parūpinti bilietų į baletą, — gal po metų be pinigų pamatysit gatvėse šokant ‘kazačioką’, o gal ir patys turėsit šokti”. Prancūzui vokietis liko baisesnis už bolševiką. Mat vokiečius turėjo, o bolševikų dar ne. — Olandas prekybininkas: “Kam laikyti įtempimą tarp Rusijos ir viso kito pasaulio. Tokia politika Amerika traukia į karą. Santykius išlyginti galima prekybos ir bendradarbiavimo keliu”. Gal dėl to buvo tokios nuomonės, kad buvo padaręs su Rusija pirmą prekybinį biznį, — Šveicarija — seniai žinomas neutralusis kraštas. Bet jos neutralumas tik tokis, kuris jai užtikrins taiką ir prekybą su geru pelnu, pagrindą jos gerovei. Visa kita jai yra antrinės vertės.
Žiūrėdamas pro prekybinės naudos akinius, Europos Homo economicus nemato tokio didelio bolševizmo pavojaus, o naudą iš santykių su bolševikiniais kraštais savo kišeniuje jaučia realią. Vardan jos nesiryžta savo žvilgsnio pratęsti už šios dienos į rytdieną. Ne be pagrindo žurnalistas Lawrence, grįžęs iš Ženevos į Ameriką, rašė, kad Europos didžiausia liga yra jos materializmas.
Socialinis-ūkinis klausimas Europoje.Olandijos darbininkas aprūpintas visais civilizacijos patogumais; gyvenimo standartas aukštas. Aukštesnis nei Vokietijoje. Bet ir Vokietijoj ūkinio gyvenimo jau nepalyginsi su tuo, kuris buvo prieš keleris metus. Vokietis darbininkas jaučias geriau gyvenąs nei kur kitur. Jam imponuoja politinis-moralinis laimėjimas, atėjęs su vadinamu Mitbestimungsrecht, kuris įvedė darbininkų atstovą į įmonės administraciją. Sakysim, fabriko administracijoje yra keturi direktoriai; vienas iš jų yra unijų rinktas ir apmokamas fabriko (120,000 DM per metus). “Keno jis interesus gina?” buvo paklaustas tokios įmonės šoferis. “Jis yra mūsų atstovas”, atsakė. “Bet jeigu tu gauni valandai 2,5 DM ir nori gauti 3 DM, tai eini pas savo atstovą direktorių ir prašai pridėti; ką jis tau tada atsakys?” buvo bandomas šoferis toliau. “Ogi jei tau nepatinka, tai pasijieškok kito darbo”, geraširdiškai ir atvirai aiškino šoferis, bet jis buvo vis tiek patenkintas, kad jam tai pasakė “jo atstovas”, kuriuo jis gali tikėti, o ne savininko atstovas, kuris “turi” darbininką išnaudoti ir kuriuo tikėti negalima. — Prancūzijoje socialine padėtimi daug daugiau nusiskundžia. Gal socialinio klausimo aštrumas padarė tai, kad prancūzai labiau susirūpinę savo kasdieniniais reikalais, ne bendresne politika. Net Dienbienphu žuvimas buvo priimtas vėsiai. Italijoje stato daug naujų namų — turtingiems ir darbininkams. Jausti ūkinės pažangos — kur anksčiau darbininkai rankom kuopė ryžius, dabar traktoriai. Tačiau socialinis skirtumas neperkoptas, bent mažiau nei Vokietijoje. Aristokratinis luomas jaučia savo specifines tradicijas ir jas pademonstruoja bent eidami į teatrą ir sukabindami ant savęs ne tik savo, bet ir paveldėtą papuošalų turtą. Tik sykiu yra išlikusi simpatinga italų tradicija — prisirišimas prie meno. Milano Scalos sezonas yra šventė visam miestui. Ten susirenka ne tik į teatrą įmantriausiai pasipuošę, bet net gatvės sustabdomas judėjimas. — Kitaip atrodo Briuselyje, Belgijoje. Ten opera nebuvo pilna. Entuziazmo jokio, ir herbai apdulkėję, nevalyti. Už tat barai pilni. Belgas sumuša pasaulio rekordą — alaus išgeria daugiausia, daugiau už vokietį. Belgas didžiuojasi, kad jis ir sviesto daugiau suvalgo už amerikietį, ūkinis interesas, biznis nusveria kitus.
Taip vienur gyvena geriau, kitur blogiau, bet socialinės pažangos, kuri mažina pagrindą socialinei neapykantai, daugiausia parodo Vokietija. O su socialinio antagonizmo nykymu slysta pagrindas ir komunizmui.
Pagaliau Europa ir Lietuva.
Olandas, padaręs biznį su Rusija, visai nežinodamas, kad kalba su lietuviu, dėstė, kad Baltijos valstybių prijungimas turi būti pripažintas Sovietų naudai. Jam buvo pasakyta: “Kai Hitleris okupavo Olandiją, mes negalvojome, kad Olandija turi būti Vokietijai pripažinta.” Į tai olandas tik pečiais patraukė, kad drįstama lyginti su Olandija. Panašiai dėstė vokietis laivininkystės atstovas, nors ir žinojo, kad su lietuviu kalba. “Politika remiasi realijomis”, kalbėjo Homo economicus vokietis. Kitaip žiūrėjo italai — gal pasitaikė tokie, kurie buvo daugiau informuoti ir jautė didesnio sentimento Lietuvai. Panašiai ir ispanai.
Homo Economicus Europoje taip atsidėjęs savo kapitalui, kad jo didėjimu vertina visas kitas gyvenimo sritis. Tačiau gyvenime yra ir kitų žmonių, ir pasaulio likimą lemia ne jie vieni, čia yra didžiausia viltis tų, kurie siekia laisvės, ir tų, kurie kovai dėl viso pasaulio laisvės vadovauja.
Dr. J. Kazickas
