Žilvinas: Partizanei
Atsimeni, baltais rūbeliais obelaitės,
Lyg seserys, dažnai su tavimi kartu ...
O tu buvai maža, išdykusi mergaitė
Ir broliams pradalgiais atnešdavai pietų.
Kvepėjo apyniai, ir dūzgė tėvo sodai—
Ne sniegena, tai tu tarp avilių.
Ir visa žemė tau šviesi atrodė
Su tolimu dangum ir baltu berželiu.
Tu tėviškę glaudei kaip motiną giedriausią,
Padėjusi ramiai jai galvą ant peties,
Nedrįsdavai akių pakelti ir paklausti,
Ko krūpčioja drugiai ir žvaigždės virš nakties . ..
Į tavo tėviškę atėjo rūstūs žmonės
Ir užpūtė mažas sodybų liepsneles.
Blizgėjo durtuvai, ir kniubo vyrai kloniuos,
O varė tremtinius takeliais ir keliais . ..
Tu išėjai tada ieškotisavo brolių.
(Tik pasakoj maži taip skaitėme kadais . . .).
Dar paskutinįkart paglostei kiemo žolę,
Išeidama gėles dar pašaukei vardais.
Čia broliai eidami prisiekė, kad nelaisvėn
Negrįš ir neužgaus gimtų namųširdies,
Sudie, namai, ir aš negrįšiu, nepareisiu,
Kol obelys laisvai po langu nežydės ...
Ne skausmą braukdama, tik rasą nuo atolų,
Ji ėjo į tamsius ir didelius miškus.
Ir vėl, lyg pasakoj, tau ieškant savo brolių,
Berželių vainike gegutė užkukuos . ..
Tu brolius suradai ir šventą kraujo kerštą
Tu priėmei kartu su laisvės juostele . . .
Kautynės— ir staiga krūtinėj karšta, karšta . . .
— Aš, broliai, išeinu . .. palaistykit gėles .. .
— Ne, gėlės neužtrokš, tu jas krauju pagirdei,
Ir žemė niekados gėlių tau negailės,
Nes tu atidavei jai partizanės širdį,
O ji bus ateities gražiausioji gėlė.
(Iš partizanų dainų)
