JUK VĖL PASIMATYSIME

Alina Grinienė 1993 m. Augsburge vykusioje studijų savaitėje. (Nuotr. A.Stepaičio)

Alina Grinienė - Miliušytė, gimusi 1916 balandžio 28 d. Tvėrėje, studijavo Kauno VDU-to Teologijos - filosofijos fakultete literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Studijas baigė 1943 m. Vilniaus universitete. 1941 -  44 dalyvavo rezistenciniame Lietuvių Fronto sąjūdyje. Vokietijoje mokytojavo lietuvių gimnazijose ir plačiai reiškėsi lietuviškoje veikloje. Apie Aliną Grinienę - kaip žmogų ir kaip veikėją - čia rašo šio nekrologo autorė.

 (A. A. Alinos Grinienės netekus)

Kai sužinojau, kad 1998 sausio 16 d. Muenchene mirė Alina Grinienė - negalėjau patikėti. Žinojau, kad ji sirgo, nes praėjusios vasaros liepos mėn. buvome susitarusios pasimatyti Lietuvoje, bet ji į Lietuvą neatvyko. Grįžusi į Čikagą, paskambinau jai į jos namus Muenchene, niekas neatsiliepė. Iš Paulinos Ivinskienės sužinojau, kad Alina turėjo lengvą insultą ir negali pilnai vaikščioti. Bet laikui bėgant, fizinės terapijos pagalba, sveikata gerėjo. Kalėdoms gavau jos sveikinimą ir nuotaikingą laiškutį, kuriame rašė, kad jaučiasi gerai, gali vaikščioti ir kvietė aplankyti ją Muenchene. Nespėjau atsiliepti į jos kvietimą, sužinojau apie jos tokią staigią ir netikėtą mirtį.

Aliną Grinienę pažinojau iš Schw. Gmuendo gimnazijos laikų. Tai buvo nepaprastos energijos moteris. Ji nuolatos veikė su jaunimu: ruošė įvairias ekskursijas, dalyvavo stovyklose, ypač ateitininkų, turėdama gerą balsą dainuodavo su jaunimu, visus patraukdavo, nes jai visi būdavo vienodai svarbūs. Galbūt todėl, kad ji studijavo pedagogiką ir psichologiją, gerai pažino žmogų ir mokėjo su juo bendrauti. Ji be galo domėjosi kiekvienu žmogumi. Kai keletą kartų ji lankėsi Amerikos žemyne lietuvių tautinių šokių šventėse su savo šokėjų grupe „Ratuku", pasiūlius jai parodyti kokią nors Čikagos įžymybę, ji visai tuomi nesidomėjo. Jai buvo daug svarbiau susitikti su senais draugais, pažįstamais, veikėjais, aplankyti įvairias lietuviškas įstaigas. Prisimenu, kartą grįžtant iš Hamiltone vykusios tautinių šokių šventės, mūsų bendrakeleiviai, žiūrėdami pro autobuso langą, žavėjosi gamtos grožiu, o jai atrodė - koks skirtumas, ar aš matau Bavarijos, ar Amerikos medį -vis vien toks pats.

Kai dauguma lietuvių iš Vokietijos išemigravo į JAV ir kitus kraštus, Alina ir Jonas Grimai liko nuolatiniam gyvenimui Muenchene. Ten jos bute ne vienas apsilankęs lietuvis rasdavo prieglobstį, nakvynę. Jos vyras Jonas sakydavo, kad mūsų butas yra kaip viešbutis. O paskutiniaisiais metais svečių užteko ir iš Lietuvos.

Alinos visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas buvo didžiulis. Susiorganizavus Europos lietuvių studijų savaitėms, Alina buvo pagrindinė tų renginių ašis. Nebuvo nė vienos studijų savaitės, kurioje ji nedalyvavo kaip organizatorė, sekretorė, patarėja. Ji vadovavo ir vaikų vasaros stovykloms, dirbo Vasario 16-tosios gimnazijoje kaip mokytoja ir bendrabučio vedėja, buvo Amerikos Balso bendradarbė, Balfo tarnautoja, Lietuvių Fronto bičiulių ir ateitininkų sendraugių vadovybių narė, Vokietijos Lietuvių Bendruomenės valdybos narė, Lietuvių moterų federacijos klubo pirmininkė, dirbo Europos lietuvių pastoraciniame centre ir t.t. Paklausta, iš kur pas ją toks didelis potraukis visuomeninei veiklai, ji pagalvojusi atsakė: „Turbūt paveldėjau iš tėvelio. Jis buvo didelis nenuorama, nesėdėjo namie. O mama, priešingai, buvo labai sėsli. Jai užteko per tvorą pasikalbėti su kaimyne". Deja, Alina taip ir nesužinojo savo tėvų kapo vietos plačiame Sibire.

Alinos Grinienės gyvenimas buvo ilgas, prasmingas, kupinas gražių darbų bei pasiekimų. Savo 81-rius metus ji praleido apsupta įvairaus amžiaus žmonių, tik tarp jų neturėjo nė vieno iš savo giminės. Alina negavo vizos aplankyti gimines sovietinėje Lietuvoje, tad, vos atgavus Lietuvai nepriklausomybę, ji tuoj išvyko į Lietuvą susitikti su giminėmis, kurių nebuvo mačiusi tiek daug metų.

Alina Grinienė gyveno tikrai krikščionišką ir lietuvišką gyvenimą. Jos butas buvo pilnas rūpintojėlių, kryžių, gintaro dirbinių. Alina buvo nepaprastai geros širdies ir labai paslaugi kitam žmogui. Jeigu padovanojai jai kokią dovaną, ji atiduodavo ją kitam, kuriam ta dovana 

Alina Grinienė ir šio nekrologo autorė Saulė Jautokaitė Romoje 1987 m. Krikščionybės jubiliejaus minėjimo metu.

atrodė labiau reikalinga. Ji visada buvo geros nuotaikos, realistė, niekada nesiskundė, visai nekreipė dėmesio ir į savo sveikatą bei medžiagines vertybes. Jai svarbiau buvo visuomeniniai ir organizaciniai darbai. Ji niekada nesėdėjo pirmose eilėse, bet jos darbai kalbėjo už ją.

Kiekvieno lietuvio mirtis nuliūdina, o ypač tokios visuomeninės ir lietuviškos kultūros veikėjos kaip Alinos Grinienės. Artimo žmogaus mirtis palieka tuštumą asmeniniame gyvenime. Labai pasigesime Jūsų, mieloji Ponyte, kaip visi mes Jus vadinome. Nors Jūs nuolat buvote užsiėmusi visuomenine veikla, bet visada rasdavote laiko parašyti, pasidalinti lietuviškomis nuotaikomis bei naujienomis. Pamačius Jūsų smulkiu rankraščiu užrašytą voką, tuojau norėjosi jį atplėšti ir skaityti. Pasigesiu Jūsų pokalbių ir telefonu, kada atrodė, jog po kiekvieno pasikalbėjimo lyg būtumėm vėl pasimačiusios.

Poetas Rilke mirtį vadino „antrąja mūsų gyvenimo puse, kuri niekad nėra į mus atkreipta ir kurios negalima matyti". Mieloji Ponyte, Jūs jau pamatėte tą paslaptingąją gyvenimo antrąją pusę. Jūs jau žinote, tęsiant to paties poeto mintį, „kur skrajoja dvasios, matančios sutvėrimo paslaptį visoje savo šviesoje ir nesibaigiančios laimės atmosferoje". Tikiu, kad esate laiminga ten, kur radote tai, ko žemėje nėra - Amžiną Grožį, Meilę ir Gyvenimą. Ir aš tikiu - juk vėl pasimatysime!

Saulė Jautokaitė

Viršuje - Alina Grinienė Paryžiuje su R. Daunoru (kairėje) ir R. Bačkiu. (Nuotr. K. Ambozaičio). Apačioje - Alina Grinienė su Regina ir Saule Jautokaitėmis 1980 m.

Tautinių šokių šventėje Čikagoje.