LIETUVOS POLITINIO GYVENIMO TIKROVĖS

JONAS KAIREVIČIUS

Adv. Jonas Kairevičius, ĮLF Lietuvos filialo tarybos pirmininkas. Čia spausdinama jo paskaita, skaityta 1997 sausio 26 Los Angeles politinio savaitgalio metu.

Nepriklausiau ir nepriklausau jokiai politinei partijai, niekada neturėjau ir neturiu jokio posto valstybėje, nesu filosofas ar politologas. Todėl turiu savęs paklausti, kodėl drįstu šia tema kalbėti?

Atsakymas - Lietuvos Konstitucijoje, kurioje skaitome: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai". (Konstitucijos 2 str.). „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką". (3 str.). „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus". (4 str.). „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės". (18 str.). „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti". (25 str.). „Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę". (34 str.).

Taigi čia kalbu kaip žmogus ir Lietuvos Respublikos pilietis, turintis rinkimų teisę, ir kaip rinkėjas, dalyvavęs rinkimuose į Seimą. Tai, kad aš - eilinis rinkėjas - galėjau laisvai balsuoti ir tai, kad čia eilinio rinkėjo klausomasi, yra demokratijos vertybė.

Situacija prieš Seimo rinkimus

Ta situacija buvo niūri. Ūkis smuko, bedarbystė augo, bankai išvogti. Atimtasis turtas žmonėms negrąžinamas. Žemės reforma įstrigusi. O svarbiausia - bjauri dvasinė padėtis. Iš tribūnų ir iš visų pašalių tvirtinama, kad ūkį sugriovė Landsbergis su Vagnorium. LDDP valdžios piramidė, atseit, stengiasi taisyti, bet jiems sunkiai sekasi.

Kažkas laikotarpį po Nepriklausomybės atgavimo pavadino psichologinio karo laikotarpiu. Regis, planingai tam tikros galingos jėgos trukdė visuomenei sugrįžti prie bendražmogiškų ir krikščioniškųjų vertybių, niekino demokratiją. Superpatriotiniais šūkiais prisidengę gaivalai, šaukėsi tvirtos rankos, kuri padarysianti tvarką. Kas bus tas smegenų centras, kuris valdys tą ranką, tiesiai nebuvo sakoma. Žmonėms teko tik spėlioti, ar tas centras bus Lietuvoje, ar kur nors kitur.

Blogio propagandistai niekada nedrįso tiesiai pasakyti, kad Nepriklausomybė yra jiems istorijos nelauktai primestas daiktas. Jie ją toleravo. Tačiau, nutylėję jos vertę, pokalbį užbaigdavo: „Taip tai taip, bet pažiūrėkite, ką padarė: - kolūkius sugriovė..." Vienas Seimo narys televizijos dispute kovingai šaukė, kad jis ilgisi anų laikų, nes galėjęs be vizos toli keliauti į Rytus (?!)

Informavimo priemonių laisvė yra demokratijos vertybė. Televizijos ir spaudos laisvė Lietuvoje iki šiol yra problemiška. Visuomenė nežino, kieno rankose per statytinius atsidūrė televizijos kanalai, kas manipuliuoja rašiniais laikraščiuose bei visuomenės apklausos duomenimis. Todėl prieš rinkimus ne vienam atrodė, kad be tikrai nepriklausomų visuomenės informavimo priemonių demokratiniai rinkimai formaliai galimi, bet iš esmės neįmanomi, nes demokratinė forma ne visada atitinka demokratijos dvasiai. Manau, kad taip įvyko 1992 metais.

Lietuvoje, o turbūt ir kitose šalyse, didžiulį vaidmenį vaidina autoritetai. Tik nedidelė rinkėjų dalis studijuoja partijų programas. Dažniausiai žiūrima į asmenybes. Todėl totalinė propaganda iš visų pabūklų griaudėjo ir pyškino į iškiliausias asmenybes. Ak, kad bent dėmelę suradus !.. Buvo tikimasi, kad daugelį kartų kartojamas melas taps tiesa. Prisiminkime insinuacijas apie konservatorių partijos vadovo „turtus" Šveicarijoje, apie neva pasisavintą norvegų tautos paskirtąją premiją. Kita vertus, tariamai „išmintingai" buvo patariama vadovams atsistatydinti, neva, reikia naujų žmonių, reikia jaunimo. Per asmenybes buvo griaunamas ir partijų autoritetas.

Ar rinkimuose dalyvavo SSKP? Keistas klausimas. Žinoma, SSKP (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos) nėra. Ji sugriuvo kartu su Sovietų Sąjunga. Tačiau griūvant kai kas atskyla, ir būtinai lieka griuvėsiai. Jei statinys buvo didelis, tai griuvėsiai gali būti itin stiprūs bei galingi.

Žinoma ir tai, kad blogis gali persikūnyti į visokiausius pavidalus.

Drįstu manyti, kad visokie klaidinimai iš dalies veikė ir išeiviją. Atsirado asmenų, kurie savo veikimu tyčia ar dėl nesupratimo rėmė nomenklatūros užmačias. Formaliai jie elgiasi lyg ir nepriklausomai, bet jie nesupranta, kad Lietuvoje jų laikysena tų žmonių akimis, kurie nesiilgi imperijos, atrodo, švelniai tariant, keista.

Nomenklatūra: jos kilmė ir reikšmė

Žmonės Lietuvoje žino, kad šiuo bendru vardu SSSR buvo vadinami aukštieji valdininkai. Juos dabar matome aktyviai veikiančius LDDP eilėse. Neatpažinus, kas yra nomenklatūra, sunku suprasti šiandieninį Lietuvos politinį gyvenimą.

Tarptautinių žodžių žodyne (Vilnius, 1985) aiškinama, kad nomenklatorius (lot. nomenclator , nomenclacio - vadinimas vardu, išvardijimas): senovės Romoje - vergas, kuris lydėdavo savo poną gatvėje ir sakydavo sutiktųjų vardus, pranešdavo paduodamų valgių pavadinimus; 2) senovinis kurios nors srities terminų, įžymių žmonių sąrašas; katalogas, inventoriaus sąrašas. Nomenklatūra (lot. nomenclatura - vardų sąrašas): 1) kurioje nors mokslo, meno, technikos srityje vartojamų pavadinimų (terminų) visuma; 2) kurios nors ūkio šakos arba įmonės gaminamų materialinių gėrybių sąrašas; 3) įmonės buhalterijos sąskaitų sąrašas.

Vertinimas, kad nomenklatūra yra buvusios imperijos inventorius, skambėtų įžeidžiančiai. Ir tarp jų matome žmonių, kurie iš jos pasitraukė arba stojo Lietuvos tarnybon. Žinoma, jei ton tarnybon stojo sąžiningai, norėdami tarnauti šviesesnei ateičiai, o ne grupės ar dar kažkieno interesams. Laikas jau rodo ir dar parodys, kas yra kas. Gal tiksliausia juos būtų vadinti sąrašu. Tačiau kaip alternatyva čia vėl iškyla kitas sąrašas ar sąrašai. Tai ištremtųjų ar kitaip represuotųjų. Be kaltės represuotiems toks sąrašų sugretinimas būtų skaudus.

Vienas SSSR vadų yra pasakęs, kad viską lemia kadrai, t.y. specialiai parengti žmonės. Iš LDDP aplinkos girdėti, kad šiaip ar taip, tai buvę gabiausi žmonės. Gal ir taip, o gal ir ne. Jie turi teisę taip galvoti, šitaip guostis. Ginčytis beprasmiška. Žmonės gi žiūri, ką tas ar kitas daro, kur jo gabumai panaudojami. Nieko neverta nuomonė, kad visi ištisai, kurie buvo nomenklatūros sąraše, buvę blogi. Demokratiškai mąstantiems jie dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys visas Konstitucijos bei kitų įstatymų garantuotas pilietines teises bei pareigas. Tačiau LDDP yra politinė jėga, kurią būtina pažinti. Todėl pamėginkime iš šalies pažvelgti, kas patekdavo į nomenklatūrą.

1. Asmenys, kurie nei patys, nei jų artimieji nesipriešino okupacijai. Tikrinimas buvo toks kruopštus, kad net kandidatų į nomenklatūrą giminaičių kapus surasdavo. 2. Nomenklatūrai labai tiko tie, kurie vykdė represijas. 3. Nomenklatūron buvo pageidaujami, neturintys tautinių jausmų. Jei kas jų bent šiek tiek turėjo, tai privalėjo sumaniai slėpti. 4. Nomenklatūron tiko tas, kurio sutuoktinis ne lietuvis. 5. Nomenklatūrininkas turėjo demonstruoti vadinamąjį proletarinį internacionalizmą, pvz. nesipriešinti rusų kalbos įsigalėjimui ir pan. 6. Į sąrašą negalėjo patekti išpažįstantis katalikų ar kitokį tikėjimą. 7. Nomenklatūrai buvo svetimos krikščioniškosios vertybės.

Tiesa, ne vienas nomenklatūrininkas tvirtina, kad jie netikėję ir komunizmo idealais. Bet tada iškyla klausimas, kuo jie tikėjo, kas užpildė ir šiandien užpildo jų dvasios tuštumą? Amžinąjį atilsį profesorius Smailys viename mitinge kalbėjo: „Mūsų valdininkija yra tokia, kad atėjus į Lietuvą Chomeiniui (Irano vadovui), jie visi pareikštų, jog seniai garbina Alachą, bet jiems neleido praktikuoti".

Nomenklatūra turėjo taip pat ir savą vertybių supratimą: 1. Partinė drausmė, pakeitusi dorovę, ir panieka bet kokiai demokratijos formai. 2. Įsisąmoninimas, kad partiniai interesai yra aukščiau valstybės ir visuomenės interesų. 3. Asmenybės nereikšmingumas. Asmenybė esi tiek, kiek tau duota funkcijų. 4. Savos nuomonės neturėjimas. Asmeninė nuomonė privalomai sutampa su partijos nuomone. 5. Visiškas priklausomumas nuo privilegijų. Išmes iš partijos - neteksi visko, kuo gausiai esi apdovanojamas. 6. Asmeniniai ryšiai pagal principą: tu mane remi šiandien, aš paremsiu tave rytoj. 7. Kasdienis melas, kurį skatina aukščiausia valdžia. Tai visų gyvenimo sričių iškreiptas ideologizavimas, neteisingos ataskaitos apie tariamus gamybos laimėjimus ir t.t.

Griuvus sovietų imperijai, iškilo reali grėsmė, kad nomenklatūra taps nereikalinga. Privilegijų laikai pasibaigė. Prisimename iš Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių" Saveikių dvaro tijūną Rapolą Geišę. „Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu". Tačiau tijūnas Rapolas Geišė negalėjo nieko privatizuoti. Liko jam tik liūdna egzistencija. „Dėdė karšinčius Geišių Geišė Rapolas, Saveikių dvaro tijūnas, mirė. Jo pavalgyta žiurkžolių pelėms nuodyti..." - rašo Vaižgantas.

Kitaip atsitiko su dalimi nomenklatūros. Su ta dalimi, kuri buvo labiau išsilavinusi, lankstesnė ir apsukresnė. Keičiantis nuosavybės formai, tarytum buvo pasakyta: „Čiupkime, kas ką galime..."

Todėl visiškas turto išgrobstymas, bankų ištuštinimas, užsienio kapitalo neįsileidimas, atimto turto nesugrąžinimas buvo ne atsitiktinis reiškinys, o nomenklatūros darbas. Jie turėjo pasičiupti turtą, kad per jį vėl galėtų valdyti. Krikščioniškųjų vertybių tuštumą lengvai užpildė nusikaltėlių pasaulio moralės principai, kaip antai, pirmasis kapitalo milijonas turi būti pavogtas ir t.t. ir pan.

Nomenklatūra ėjo nuo pat valdžios viršūnių iki apačios. Neveltui po 18 1992 metų rinkimų LDDP pareiškė, kad stato valdžios piramidę. Tai didelė jėga. Ir nebūtinai ją sudaro tie, kurie buvo sąraše. Imkime, kad ir kolūkio brigadininką ar sandėlininką. Jie nebuvo sąraše, tai sakytume, kad jie nebuvo ir nomenklatūrininkai. Bet jie valdė turtą. Žmogus turėjo eiti pas juos prašyti arklio, trąšų saujos ir kt.

Vertindami politinę situaciją Lietuvoje, manau, visada klysime, jei neįvertinsime buvusios nomenklatūros reikšmės. Kai mums politikos žinovai aiškina vadovėlines tiesas, matome, kad jie neužčiuopia ir neįvertina Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo tikrovės.

Kas kairėje, kas dešinėje?

Pagrindinės Lietuvos politinės jėgos yra LDDP su daugybe savo satelitų, Tėvynės Sąjunga (Konservatoriai) bei Krikščionys demokratai (LKDP). Vargu ar galima LDDP ir jos satelitus vadinti kairiaisiais. Jie valdo turtą. Jie neatstovauja neturtingiesiems. LDDP išaugo iš išorės (užsienio) galybės, Tėvynės Sąjunga - iš Sąjūdžio. Sąjūdis kilo iš Lietuvos vidaus, sakyčiau, iš širdies, iš Tautos ryžto pasipriešinti išorės jėgai. Tai prigimtinis šitų jėgų skirtumas. Jis svarbus rinkėjams, kai jie sprendžia už ką atiduoti balsą.

Nedaugelis skaito partijų programas. Lietuvos žmonėms svarbu, kuo pasitikėti. Lietuvos rinkėjas žiūri į politiką ir galvoja: ar abiem kojom tas politikas stovi Lietuvos žemėje? Ir dar - ar abi rankas laiko būtent savo kišenėse?

Pasitikėjimas - štai kas yra nulemiantis dalykas. Žmonės be galo tikėjo Sąjūdžiu. Tačiau nemaža dalis Sąjūdžio funkcionierių apvylė. Gal kai kurie iš anksto buvo tam užprogramuoti, kai kas vėliau visaip masinami kitur pasuko. Todėl sakiau ir sakysiu, kad didžiausia klaida tapatinti Sąjūdį su jo funkcionieriais. Jų buvo visokių. Matėme ir stebėjomės, kai partiečiai tiesiog brovėsi į Sąjūdžio gretas. Manau, kad dalis iš jų ėjo ne kurti, o griauti. Žinoma, pasitaikė ir labai padorių žmonių, kuriais žavimės ir dabar. Asmenybė labai svarbi idėjai, tačiau asmenybės griuvena idėjos nepaneigia. Jei zakristijonas pasielgia netinkamai, mes neatsisakome Kristaus mokslo ir Bažnyčios.

Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) turi stiprią moralinę atramą. Tai krikščioniškųjų vertybių pamatai. Nekyla abejonių, kad ši partija augs ir stiprės. Tačiau pastaruosiuose rinkimuose ji pasirodė žemiau galimybių. Manau, kad tai atsitiko dėl politinės patirties stokos. Partijai gal kiek stinga asmenybių, vidinio organizuotumo, pakankamai pasvertos programos ir sugebėjimo organizuoti rinkimų kampanijas. Kažin ar toje partijoje vyksta tikras ginčas tarp ortodoksų ir liberalų sparnų, tačiau akivaizdu, kad tradicines idėjas naujoms kartoms būtina pateikti modernesne politine kalba ir būdais.

Demokratinėje santvarkoje vargu ar gali kas nors nustatyti, kiek reikia partijų? Kokie nors draudimai kurtis partijoms demokratijai nepriimtini. Matome, kad tų partijų didelė daugybė, kad daugelis jų be aiškių šaknų, o kartais ir be programų. Todėl nuo šios sumaišties gražiai gelbsti rinkėjų pilietinė orientacija ir sveika nuovoka.

Partijų gausos priežasčių yra daug. Kartais tai kažkieno asmeninės ambicijos - suburti partiją ir įterpti save kaip reikšmingą asmenį į krašto politinį gyvenimą. Tačiau didesnį rinkėjų dėmesį patraukia klausimas, ar naujos partijos nėra tos pačios nomenklatūros naujadarai, kurių užduotis, prisidengus naujais partijų pavadinimais, tiesiogiai ar paslėptai, ginti ne visų žmonių, o grupinius interesus. Antai, griūvant ūkiui, tuštėjant bankams, vienos tokios partijos aktyvistas televizijoje vis klausdavo LDDP lyderio: „Kas geresnio, premjere?"

Išeivija ir Lietuva

Išeivija svarbi Lietuvai ne balsų skaičiumi, o moraline jėga. Iš Lietuvos matome tokius išeivijos bruožus:

Lietuvos nepriklausomybė jai yra viena aukščiausių vertybių. Išeivija puoselėjo ir puoselėja bendražmoniškąsias, krikščioniškąsias ir tautines vertybes bei tradicijas. Išeivija tiesiogiai patyrė okupacijos grėsmę ir pasitraukimo iš Lietuvos sunkumus. Išeivija gyveno, dirbo ir veikė Lietuvai demokratijos šalyse ir yra suvokusi demokratijos vertybes. Vyresnioji išeivių karta yra išsaugojusi dvasinį kultūrinį ryšį su prieškario Nepriklausomos Lietuvos dvasia. Išeiviją mažai tepaveikė komunistinė propaganda ir ji nepatyrė vadinamojo socialistinio gyvenimo būdo (gyvenimo okupacijos sąlygomis) realybės. Išeivija gyveno kovos už lietuviškosios kultūros išsaugojimą svetur sąlygomis.

Tačiau kai kurie asmenys iš išeivijos, įsiterpę į dabartinį Lietuvos visuomeninį politinį gyvenimą, po Nepriklausomybės atgavimo ir prieš pastaruosius rinkimus į Seimą, o ir dabar elgiasi, sakyčiau, keistai. Sunku, pavyzdžiui, suprasti, kodėl reikėjo įkurti Krikščionių demokratų sąjungą, jei Lietuvoje veikia Krikščionių demokratų partija? Arba, kokį politinių jėgų centrą reikėjo kurti, jei tokio centro nei ištakų, nei apčiuopiamų ribų nematyti? Todėl rinkėjui Lietuvoje kilo mintis, ar tai nebuvo daroma dėl asmeninių ambicijų, o dar blogiau, dėl to, kad skaldytų politines jėgas, blaškytų rinkėjų dėmesį ir tuo padėtų nomenklatūrai išlikti valdžioje.

Porinkiminės prognozės

Džiaugėmės puikiais rinkimų į Seimą rezultatais. Manau, kad jais tebesidžiaugia visi, kurie trokšta kad Lietuva nusimestų komunistinius pa-20 valkus. Tačiau darbai laukia didžiuliai. Problemos milžiniškos, ir yra aibė tokių (gerai organizuotų ir pavienių), kurie kaišios pagalius į ratus. Materialinės gerovės požiūriu mūsų optimizmas turi būti saikingas. Tačiau galime džiaugtis dviem pagrindiniais dalykais:

1.    Lietuvoje įsitvirtina demokratija. Pilnutinės demokratijos idėjos, kurias puoselėjo ir puoselėja „Į laisvę fondas", brandžiais daigais kyla Lietuvos žemėje.

2.    Lietuvos žmonės, nors ir sistemingai gluminami visokiausiais akivaizdžiais ir subtiliai paslėptais būdais, per rinkimus pademonstravo šviesią nuovoką ir sugebėjimą vertinti bei pasirinkti. Tik pažiūrėkite, kaip visas partijas ir partijėles sutupdė ant tų laktų, kur joms ir priklausė. Taigi, didelis džiaugsmas, kad tautos proto nepavyko sudrumsti. Partijos valdžioje keisis. Demokratijoje tai natūralus procesas. Tačiau žmonių orientacija į tiesą ir teisingumą - džiugina.

Lūžių ir sunkumų laikotarpiais atsiranda pranašų. Kokių tik jų nebuvo Nepriklausomybės priešaušryje ir atgavus Nepriklausomybę! Tačiau ateities vizija yra būtina.

Politinių partijų balansas Seime būtinai keisis. Tėvynės Sąjunga (Konservatoriai) paveldėjo ne tik sugriautą ūkį, bet ir socialinėmis problemomis užminuotą veiklos lauką. Vargu, ar per ketverius metus įmanoma visiškai sutvarkyti tai, kas 50 metų buvo statoma išvirkščiai, o per pastaruosius metus ir tas iškreiptas statinys buvo organizuotai išparceliuotas? Pirmieji Seimo žingsniai rodo, kad bandoma eiti pažangos linkme. Tai -koalicinės vyriausybės sudarymas, ne nomenklatūros žmonių įtraukimas, ministerijų reorganizavimas, greitas įstatymų priėmimas, susikompromitavusių valdininkų šalinimas ir kita. Imamasi priemonių greičiau įsijungti į Europos bei pasaulio ekonomikos bei gynybos struktūras. Šitas kelias gali būti netrumpas ir nelengvas. Kažkas yra pasakęs, kad tikslas turi būti idealistinis, o žingsniai - pragmatiški. Gal ne visada sugebame ir sugebėsime suprasti pragmatiškuosius (praktiškuosius) Seimo bei vyriausybės žingsnius. Tai sunku padaryti, kai visuomenė dažnai neturi pilnos ir patikimos informacijos. Jau sakiau, kad visuomenės informavimo priemonės jaunos demokratijos sąlygomis neretai atsiduria abejotinos švaros rankose. Mūsų pilietinė pareiga būtų -dirbti, stebėti, remti tai, kas naudinga Lietuvai, ir kritikuoti klaidas. Tačiau kritika pageidautina ne rėksminga ir griaunanti, o konstruktyvi. Lietuvos žmonėms imponuoja konservatorių paskelbtoji švarių rankų politika. Jau matome pavyzdžius, kai iš partijos šalinami susikompromitavę asmenys. Tai sveikintini ir pasitikėjimą stiprinantys žingsniai.