GAL PASKUTINIS BRANDOS EGZAMINAS?
Neužtenka lietuviu gimti—dažnai reikia iš naujo atgimti tautiškai. Lygiai kaip ir demokratija nėra gimtoji vertybė, jos reikia išmokti ir ją laimėti. Tautinio atgimimo ir demokratijos mokykloje lietuviai mokosi jau šimtą metų. Praeito šimtmečio pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje vykęs tautinis atgimimas lietuvį subrandino tiek, kad jis įgavo drąsos ne tik svajoti, bet ir siekti laisvės ir nepriklausomybės. Tauta drąsiai ir sėkmingai išlaikė egzaminą. Belaukiant naujojo Seimo rinkimų, neišvengiamai prisimename Steigiamojo Seimo nuotaikas. Tada gyva tautinė sąmonė vedė tautą į valstybinę nepriklausomybę. Kelias buvo sunkus, bet tautinės sąmonės atgimimas sutelkė nepalaužiamą jėgą ir ištvermę. Steigiamasis Seimas buvo to laimėjimo vainikas ir diplomas.
Kartu su atgauta laisve iškilo daug skirtingų nuomonių, vyko visuomenės diferenciacija, davusi tam laikui charakteringą demokratiją. Tik kai demokratijoje nebeliko lietuviško nuoširdumo ir krikščioniškos moralės principų, tolimesnieji seimai išsigimė ir privedė Lietuvą prie autokratinio valstybės valdymo. Vis dėlto per 22 nepriklausomo gyvenimo metus Lietuvai pavyko išsiauginti idealistinį ir tautiškai subrendusį jaunimą, matantį ir suprantantį praeities klaidas. Nors Lietuvą vėl užgriuvo didžiausios istorijoje nelaimės, tie idealistai savo kraujo auka išlaikė tautą gyvą tiek Lietuvos žemėje, tiek ir visame pasaulyje.
Dar tautai kenčiant okupacijų jungą buvo sukurta pilnutinės demokratijos koncepcija, kurią būtų galima pasiūlyti vėl atsikuriančiai Lietuvai, šiems pilnutinės demokratijos principams paruošti įkvėpimo davė kruopščiai išlaikytas tautinis sąmoningumas ir Lietuvių Charta. Joje buvo išreikštos ir suformuotos žmogaus ir lietuvio pagrindinės teisės, santykiai su savo tautine bendruomene ir prigimtosios prievolės bei lojalumas.
Deja, atstačius vėl nepriklausomą Lietuvos valstybę, tos istorinės pamokos buvo užmirštos. Tauta, išvarginta ilgos okupacijos, nepajėgė suprasti pilnutinės demokratijos principų. Naujai gimusiam kūdikiui nebuvo nupjautas ryšys su artima praeitimi. Jis paralyžuojančiai tebeveikė jauną valstybę ir įgavo keiksmažodžio arba nomenklatūros vardą. O naujoje demokratijoje pasigirdo vieni kitų kaltinimai, kad vėl daromos istorinės klaidos. Vieni sakė, kad Aukščiausiajai Tarybai turėjo vadovauti buvusio okupacinio režimo asmuo, kiti tvirtino, kad kaip tik buvo klaida tokį asmenį rinkti prezidentu, dar kiti kaltino pačią tautą, kuri nubalsavo neuždrausti buvusios kompartijos hierarchijai ir toliau dalyvauti valstybės politikoje. Reikėjo nelietuvio Paul Goble, kuris perspėtų Lietuvą pasimokyti iš savo klaidų: jeigu dabar, naujojo Seimo rinkimuose, nebus pasipriešinta nomenklatūrai, tai yra pavojus, kad dabartinė vienvaldystė gali pasmaugti demokratiją ir pačią Lietuvos nepriklausomybę.
Ar išlaikysime gal jau paskutinį brandos egzaminą? Ar eidami balsuoti jausime, kad esame tautiškai subrendę būti laisvais piliečiais, ar padėsime laimėti demokratijai? Gelbėkime valstybę, privestą prie bankroto!
K.A.
