NERIMASTIS VIETOJ DŽIAUGSMO
VEDAMIEJI
VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI— tai mūsų tautos valstybingumo atstatymo šventė, tai diena, prieš 75-rius metus pradėjusi naują Nepriklausomos Lietuvos istoriją, įjungusi Lietuvą į laisvųjų valstybių bendruomene. Tiesa, tos dienos idėjai įgyvendinti reikėjo ir Lietuvos savanorių, savo pasiryžimu ir savo kraujo auka išvedusių tautą į laisvę. Deja, trumpai tegyvenome laisvi. Atėjo naujos ir dar žiauresnės priespaudos metai. Tauta verkė, žudoma šaltoje Sibiro šiaurėje, kankinama kalėjimuose, iš žmonių širdžių buvo negailestingai raunamas tikėjimas ir pats žmoniškumas. Tik Viešpaties valia nežinoma: po žiaurių tautos kančių pamažu atėjo naujas Atgimimas, atvedęs tautą prie Kovo 11-tosios, iš naujo prikėlusios Lietuvą naujam Nepriklausomybės tarpsniui. Tad šią žiemą minime dviejų reikšmingų datų sukaktis. Abi jos — Vasario 16 ir Kovo 11 — išreiškė nepaprastai didelį tautos pasiryžimą ir valią gyventi laisvėje, nežiūrint pavojų ir rizikos. Tai buvo drąsūs žingsniai, padaryti be jokių abejonių, pilni pasitikėjimo lietuvių tauta ir Apvaizda. Bet tai buvo 1918 ir 1990 metai.
ŽMOGUS linkęs gyventi praeities prisiminimais ir jais džiaugtis. Norėtume jais. džiaugtis ir mes, ypač žvelgdami atgal į pirmąją Vasario 16 ir minėdami jos deimantinę sukaktį. Bet tas džiaugsmas būtų netikras ir paviršutiniškas, jei nematytume dabarties, kuri, jei ne liūdesį, tai bent tikrai nerimastį ir susirūpinimą kelia. Vos pora dienų prieš Vasario 16-tosios minėjimus įvyko prezidentiniai rinkimai. Ir kaip tik jie ir aptemdė tą deimantinės sukakties žibėjimą, kaip tik jie ir sukėlė tą nerimastį dėl tolimesnio mūsų tautos kelio. O taip, Kovo 11-toji atvėrė vartus į laisvę, tapome laisvi, bet ar išėjome pro tuos atvertus vartus? Ar turėjome drąsos gyventi toje laisvėje, gyventi su visais besikuriančio gyvenimo pirmųjų dienų nepritekliais, vargais ir rūpesčiais? Ar nesusigundėme anos buvusios sistemos rožinės spalvos pažadais, ar nemetėme nostalgiško žvilgsnio atgal į tą aptvertąją zoną, kurios vartus dar taip neseniai atvėrė Kovo 11-toji?
KAIP IR BUVO su nerimu laukta, Algirdas Brazauskas (dažnai užsienio spaudos, radijo ir TV vadinamas buvusiu Komunistų partijos lyderiu) gavo daugiau balsų negu ambasadorius Stasys Lozoraitis ir tapo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Tuo buvo užbaigta vienos partijos ir vienos valdžios piramidė, pradėta statyti nuo praeito rudens Seimo rinkimų. Brazausko išrinkimas prezidentu ir tuo pačiu visuotinis LDDP valdžios įsitvirtinimas visose valstybės institucijose reiškia nemažą žingsnį atgal į senosios sistemos zoną, į socialistinę-komandinę santvarką. Šitoks senosios politikos sistemos įsitvirtinimas Lietuvai nepadės. Užsienio politikoje bus rodoma daug mažiau principingumo Lietuvos reikalams, bandant laviruoti didžiosios Rusijos interesų erdvėje. Ekonominė pagalba iš Vakarų gali sumažėti. Krašto ūkio tvarkyme bus daug klaustukų ir nedaug pastovumo, o tokioje atmosferoje rimti investavimai nedaromi. Vidaus politikoje pasiliks ta pati konfrontacija su didele tautos dalimi ir opozicinėmis grupėmis, jokiu būdu neužtikrinant tikros demokratijos, bendro darbo ir pilnos laisvės perspektyvų. Viena viltis tik, kad smulkios opozicinės grupės, šiaip taip susijungusios prieš pat prezidentinius rinkimus, ir toliau nepabirtų mažomis, tarp savęs kovojančiomis partijėlėmis. Stipri ir pozityvi opozicija Lietuvai dabar būtinai reikalinga.
Štai kokia nerimastis ir užgožia šių šventiškų Vasario 16-sios nuotaikų.
Vasario 16 J B.
