LIETUVIŲ ANTINACINĖ REZISTENCIJA

1941-1944 m.

ARŪNAS BUBNYS

Arūnas Bubnys yra jaunosios kartos Lietuvos istorikas. Mokslų Akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis, šiuo metu rašąs veikalą apie tautos rezistenciją okupacijų metais.

Prasidėjęs Vokietijos-Tarybų Sąjungos karas ir lietuvių tautos 1941 m. birželio sukilimas prieš bolševikų okupaciją neatnešė Lietuvai laisvės ir valstybinės nepriklausomybės. Hitlerinė Vokietija, „išvadavusi iš bolševizmo” lietuvių tautą, įvedė „naująją tvarką” — fašistinę okupaciją. Naujieji okupantai Lietuvoje paliko bolševikų sukurtą ekonominę sistemą — nacionalizuotą pramonę, žemę, prekybą, valstybinius ūkius ir suvalstybintus namus. Vos ne visa Lietuvos ekonomika buvo paskelbta reicho karo grobiu. Lietuvos Laikinosios vyriausybės išleistų reprivatizacijos įstatymų nacių valdžia nepripažino. Taip pat buvo uždraustos Lietuvos partijos ir visuomeninės organizacijos (laikinai buvo leista veikti tik pronacinei Lietuvių nacionalistų partijai — LNP). Lietuvos Laikinosios vyriausybės Vokietija nepripažino ir 1941 m. liepos pabaigoje įvedė okupacinę civilinę vokiečių valdžią — civilfervaltungą. Netrukus civilfervaltungas privertė išsisklaidyti Lietuvos Laikinąją vyriausybę (1941 m. rugpjūčio 5 d.), o 1941 m. rugsėjo 22 uždraudė sukilimo prieš bolševikus organizatorių — Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF-ą). 1941 m. gruodžio mėn. buvo paleista ir vokiečiams draugiška Lietuvių nacionalistų partija (LNP). Nacistai nepageidavo jokio organizuoto lietuvių tautos valios pasireiškimo. Lietuvoje buvo įvesta okupacinė vokiečių valdžia. Nacistinė okupacija daugeliu aspektų buvo identiška pirmajai bolševikų okupacijai: ji neigė bet kokias lietuvių teises į valstybinę nepriklausomybę ir savarankišką veiklą savo tėvynėje. Specifinės nacistų ideologijos ir politikos bruožas — planingas ir visiškas žydų sunaikinimas. Vokiečiams vykdant šiurkščią ir tiesmukišką priespaudos politiką, aktyviausi lietuvių politikos veikėjai ir buvę Birželio sukilėliai, suprato, kad „išvadavimas iš bolševizmo jungo" tėra naujos okupacijos priedanga ir teisingiausia lietuvių politika — tai nacistų reikalavimų nevykdymas ir okupacinės valdžios priemonių boikotas.

Pirmieji lietuvių nepasitenkinimo nacių režimu žingsniai buvo Lietuvos Laikinosios vyriausybės, Lietuvių Aktyvistų Fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos memorandumai okupacinei valdžiai. 1941 m. liepos 28 d. buvo paskelbti Rytų krašto reicho komisaro H. Lohses ir Lietuvos generalinio komisaro A. von Rentelno atsišaukimai dėl okupacinės vokiečių valdžios įvedimo buvusiose Pabaltijo valstybėse. Lietuvos Laikinajai vyriausybei (LLV), buvo atimtos ne tik politinės, bet ir techninės veiklos galimybės. LLV buvo bauginama fiziniu susidorojimu, iš jos buvo atimtos patalpos ir transporto priemonės. Norėdama galutinai išsiaiškinti santykius su vokiečiais, 1941 m. rugpjūčio 5 d. LLV in korpore nuvyko pas Lietuvos generalinį komisarą A. von Rentelną. Audiencijos metu LLV pirmininkas J. Ambrazevičius įteikė Rentelnui memorandumą „Apie teisinę Lietuvos būklę ir faktinius santykius bolševikų okupacijai pasibaigus", prašydamas perduoti jį reicho vyriausybei Berlyne. Memorandume buvo apžvelgtos LAF-o sukilėlių kovos su bolševikais, Lietuvos Laikinosios vyriausybės veikla, pabrėžta lietuvių tautos teisė į laisvę ir nepriklausomą gyvenimą, apgailestaujama dėl Vokietijos vyriausybės nenoro pripažinti Lietuvos vyriausybę ir valstybę. Faktiškai tai buvo mandagus protestas prieš naują Lietuvos okupaciją. Memorandume Lietuvos valstybingumo reikalu buvo rašoma: „Kartu su visa lietuvių tauta mes jaučiame padėkos jausmą vokiečių tautai už mūsų krašto išvadavimą iš bolševikų jungo. Tačiau tuo metu mes laikome savo prievole pažymėti, kad lietuvių tautos tautinės aspiracijos negali būti patenkintos vien jos materialinių reikalų patenkinimu, nes lietuvių tauta negali atsižadėti kultūros ugdymo savo valstybėje. Mes esame tvirtai įsitikinę, kad tolimesnis nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, remiantis draugiškojo Didžiojo Vokietijos Reicho, visiškai dera Europos naujoje tvarkoje. Kita vertus, mes negalime nuslėpti, kad lietuvių lūkesčių į tautinį ir valstybinį prisikėlimą apvylimas sukeltų tautoje didelę depresiją. (...)

Mes tikime, kad atsimindama nuolatinį lietuvių tautos draugiškumą, Vokietijos Reicho vadovybė pripažins Lietuvos valstybės tolimesnį gyvenimą. Būdama giliai įsitikinusi vokiečių tautos ir jos Fueh-rerio teisingumu, lietuvių tauta laukia šito pripažinimo"1. A. Rentel-nas atsakė, kad Lietuvos valstybės klausimas bus sprendžiamas po karo, nes pirmiau reikia nugalėti bolševizmą, o tik paskui, atsižvelgiant į lietuvių tautos nuopelnus kovoje su bolševizmu, fiureris nuspręs Lietuvos likimą. Generalinis komisaras pasiūlė Laikinosios vyriausybės ministrams tapti generaliniais tarėjais, o gen. S. Raštikiui pirmuoju generaliniu tarėju. Pastarajam atsisakius, pirmuoju gen. tarėju buvo paskirtas gen. Petras Kubiliūnas. Dauguma LV ministrų atsisakė būti okupacinės vokiečių valdžios tarėjais. 1941 m. rugpjūčio 9 d. LV einantis ministro pirmininko pareigas J. Ambrazevičius nusiuntė atsakymą generaliniam komisarui von Rentelnui į jo 1941 m. rugpjūčio 5 d. kalbą. J. Ambrazevičiaus rašte buvo pabrėžta, kad:

1.    Audiencijos pas generalkomisarą buvo paprašę ne lietuvių generaliniai tarėjai, bet Lietuvos Laikinosios Vyriausybės nariai.

2.    Lietuvos Laikinoji vyriausybė paskutiniame savo posėdyje 1941 rugpjūčio 5 pabrėžė, kad LV veikimas sustabdytas prieš jos valią.

3.    J. Ambrazevičius negali priimti von Rentelno pasiūlymo tapti generaliniu tarėju, nes jis, kaip ir dauguma vyriausybės narių, šiose pareigose nesulauks tokio tautos pritarimo, kokiu naudojosi būdamas Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku2. 1941 m. rugpjūčio 18 d. buvo paskirti generaliniai tarėjai. Trys buvę Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministrai sutiko eiti tarėjų pareigas (finansų gen. tarėjas Jonas Matulionis, teisingumo — advokatas Mečislovas Mackevičius ir žemės ūkio — Balys Vitkus). Kaip rašo J. Brazaitis (Ambrazevičius), dalis lietuvių piktinosi, kad žinomi politikos veikėjai nuėjo į vokiečių tarnybą, kiti aiškino, kad joje būdami švelnins vokiečių akcijas prieš lietuvių tautą. Laikas parodė, kad teisingiau manė pastarieji3.

Lietuvių patriotinės visuomenės nepasitenkinimas okupacine vokiečių valdžios politika nuolat augo. Prieš pereidamas į pogrindį, Lietuvių Aktyvistų Frontas bandė padėtį gelbėti legaliu būdu — įteikdamas memorandumą, kritikuojantį okupacinę valdžią.

1941 m. rugsėjo 20 d. LAF įgaliotinis Kaune Leonas Prapuolenis per karo lauko komendantūrą įteikė LAF memorandumą reicho vyriausybei (datuotą 1941 rugsėjo 15). Memorandume buvo detaliai surašytos civilinės vokiečių valdžios daromos skriaudos lietuvių tautai ir pabrėžta, kad „memorandume nurodyti Lietuvos gyvenimo nenormalumai galėtų išnykti, jeigu būtų pripažinta tolimesnė Lietuvos valstybės egzistencija ir jeigu valstybiniam krašto gyvenimui vadovautų sava Vyriausybė. Toks yra visos lietuvių tautos karščiausias troškimas ir prašymas"4. Memorandumą pasirašė 30 žymiausių šios organizacijos ir buvusios Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių. Naciai alergiškai sureagavo į LAF memorandumą. Kitą dieną, rugsėjo 21 gestapas užėmė LAF štabo patalpas Kaune ir suėmė Leoną Prapuolenį. 1941 rugsėjo 22 A. von Rentelnas oficialiai uždraudė Lietuvių Aktyvistų Frontą ir konfiskavo jo turtą. L. Prapuolenis buvo išvežtas į Vokietiją ir uždarytas Dachau konclagery. K. Škirpos ryšių su vokiečių vyriausiąją kariuomenės vadovybe (OKW) dėka, 1942 m. L. Prapuolenį pavyko išlaisvinti iš konclagerio. Buvę LAF nariai perėjo į pogrindį, bet kaip vieninga kovos organizacija LAF nustojo veikti. Jis suskilo į keletą kovos organizacijų. Be to, pogrindyje savo veiklą atgaivino buvusios Lietuvos Respublikos politinės partijos. 1941 m. pabaigoje išryškėjo svarbiausios kovos (rezistencinės) organizacijos: Lietuvių Frontas (LF) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS). Po LAF uždarymo Lietuvoje legaliai dar veikė Lietuvių Nacionalistų partija (LNP).

1941 m. lapkričio mėn. LNP parengė savo „Pro memoria" reicho vyriausybei. Jos turinys buvo labai panašus į LAF parengtą rugsėjo 15 memorandumą. Vėl buvo surašytos nacių valdžios skriaudos lietuvių tautai ir buvo pareikšta: „Lietuvių tauta mano, kad tolimesnis civilinės Reicho valdžios vyravimas ir valdymas Lietuvos valstybės teritorijoje nėra būtinas, nes ji pati gali rasti ir savyje pakankamų jėgų reikiamą ir sutartą talkininkavimą pravesti, ir ji mano, kad civilinės Reicho valdžios atstovų buvimas nėra nei politiškai, nei ūkiškai tikslus ir naudingas, nes Lietuvos valstybė nebuvo ir nėra integrali Sovietų dalis, ir ji mato, kad civilinės Reicho valdžios atstovų pertvarkymai pakartotinai išmuša Lietuvos gyvenimą ir jos ūkį iš dabar neabejotinai reikalingų normalaus gyvenimo vėžių (...)

Lietuvių tauta laukia, kad artimiausioje ateityje D. Vokietijos jai bus pripažintas ir leistas atstatyti bei realizuoti jos suverenitetas, šiuo metu bent Lietuvos-Rusijos 1920 metų sutarties nustatytose rytinėse ir pietinėse Lietuvos sienose ir nusistovėjusiose vakarinėse Lietuvos sienose, kartu įgalinant ją, atitinkama ir sutarta forma, pakelti savo ūkinį pajėgumą, skirtą talkininkauti D. Vokietijos karui tęsti ir jį užbaigti (...).

LNP nori dabartyje ir ateityje valstybine plotme bendradarbiauti su D. Vokietija, bet ji niekados negalės sutikti su lietuvių tautos išnaikinimo ar išsklaidymo politika ir šioje plotmėje ji yra ir bus griežtai nacionalistinė — tai yra priešinga ištautinimui, deportacijoms ir Lietuvos teritorijos kolonizacijai"5.

1941 m. lapkričio 11 d. reicho okupuotų rytų kraštų ministras Rosenbergas nusiuntė slaptą raštą Ostlando reicho komisarui H. Lohsei dėl Lietuvių Nacionalistų partijos. Rašte pabrėžta, jog vokiečiams nepriimtina bet kokios partijos buvimas. Todėl reikalinga imtis deramų priemonių Lietuvių Nacionalistų Partijai paleisti. Priemonių neteko ilgai laukti: 1941 gruodžio mėn. LNP buvo paleista.

Tautinės orientacijos lietuvių politikams visiškai paaiškėjo nacistų tikslai ir metodai. Legali opozicija nacių režimui buvo neįmanoma. Visos patriotinės organizacijos ir institucijos buvo išvaikytos. Tautinis lietuvių pasipriešinimas nuėjo į pogrindį. 1941 m. pabaigoje pradeda kurtis nelegalios rezistencinės organizacijos ir sąjūdžiai. Pagrindinis šių organizacijų tikslas buvo okupacijos pašalinimas ir Lietuvos valstybės atkūrimas.

Kai civilfervaltungas uždraudė Lietuvių Aktyvistų Frontą, Lietuvoje faktiškai nebeliko jokių organizacijų, galinčių ginti tautos interesus ir priešintis okupantų politikai. Dėl vidinių tautinės orientacijos veiksnių prieštaravimų (tarp LAF ir LNP) nebuvo įmanoma sukurti vieningą rezistencinį sąjūdį, vienijantį įvairių pasaulėžiūrų tautines jėgas Lietuvos valstybingumo atkūrimui. LAF tipo organizacijos atgaivinimas dėl gilių prieštaravimų tarp krikščionių demokratų ir tautininkų-nacionalis-tų buvo neįmanomas. Buvę LAF nariai diferenciavosi pagal pasaulėžiūrinius ir partinius interesus: katalikiško sparno politikai ir ateitininkiškas jaunimas būrėsi į Lietuvių Frontą ir Lietuvių Vienybės Sąjūdį, o liberalaus nusistatymo tautininkai į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungą. Liaudininkų ir socialdemokratų pakraipos politikai 1942 m. ėmė leisti slaptą Nepriklausomos Lietuvos laikraštį, žemesnio rango jaunesnieji karininkai K. Veverskio iniciatyva buvo agituojami stoti į slaptą karinę organizaciją — Lietuvos Laisvės Armiją.

Lietuvių Frontas (LF) — tapo tarsi organizacine ideologine LAF tąsa.

LIETUVIŲ FRONTAS

Idėjinės ištakos, programa, ateities vizijos

Lietuvių Fronto politinė programa ir pasaulėžiūra išsivystė iš Lietuvos Respublikos laikų modernios krikščioniškosios pasaulėžiūros intelektualų kūrybos. Didelę įtaką LF politinei filosofijai darė prof. Stasio Šalkauskio darbai (ypač studija „Momento reikalavimai ir principų reikalavimai," Židinys, 1926, Nr. 6-12) ir Juozo Keliuočio redaguojamas žurnalas Naujoji Romuva, kuris pasisakė prieš partines rietenas ir pasaulėžiūrų fanatizmą, už tautinį solidarumą ir pasaulėžiūrinę toleranciją, už kultūrinį suartėjimą su Vakarų Europa ir prieš slavų įtaką lietuvių tautinei kultūrai, ypač miesčionišką sustabarėjimą ir hedonizmą, už idealistinį ir intelektualinį veržlumą bei moralią politiką6- Vakarų Europos universitetus baigę jauni krikščioniškosios pasaulėžiūros intelektualai nustebino tuometinę Lietuvos visuomenę savo minčių šviežumu, erudicija ir politiniu aktyvumu. Šis krikščioniškų intelektualų branduolys, kuriam vėliau prigijo ,,36-tųjų metų generacijos" vardas 1936 m. Naujojoje Romuvoje paskelbė šešiolikos asmenų pasirašytą garsųjį manifestą ,,Į organiškosios valstybės kūrimą''. Manifestą pasirašė tokios kylančios intelektualinės žvaigždės, kaip dr. Pr. Dielininkaitis, dr. A. Maceina, Z. Ivinskis, J. Ambrazevičius, I. Skrupskelis, J. Keliuotis, J. Grinius ir kt. Visi jie buvo nepartiniai. Minėtame manifeste buvo išdėstyta nauja valstybės koncepcija ir harmoningų valstybės bei individo santykių samprata. „36-tųjų metų generacija" laikėsi konstruktyvios opozicijos A. Smetonos autoritetiniam režimui, propagavo demokratines idėjas, tačiau kritiškai vertino ir Lietuvos partijų pasaulėžiūrinę neapykantą, propagavo nepasaulėžiūrinę politiką.

Manifestas „Į organiškosios valstybės kūrimą" skelbė: „Valstybės tikslas yra bendrasis gėris. Jis yra norma visiems: tiems, kurie valdo ir tiems, kurie yra valdomi. Visi tad valstybės daromi žygiai yra privalomi, jeigu jie yra daromi bendrojo gėrio dėlei. (...) Organiškoje valstybėje pilietis nėra aukojamas valstybei, nė valstybė nėra aukojama piliečiui. Ir valstybė ir pilietis, kaip individas, čia dirba žmogaus asmenybei (...) Pagal šią koncepciją, neturi būti naikinamos nei atskirų piliečių, nei valstybės teisės, bet viskas turi būti koordinuojama ir harmonizuojama"7. Manifeste buvo kritikuojama diktatūrinio tipo autoritetai. Pastarieji apibūdinami taip: „Autoritetizmo autoritetas yra asmeninis. Tai vado asmens valia. Autoritetizme vado asmuo faktiškai veikia ir įsakinėja savo vardu. Čia asmuo nusilenkia ne kuriam nors aukštesniajam pradui, bet kitam asmeniui, kuris šito nusilenkimo reikalauja tik savo vardu. Todėl ir visuomeniniame gyvenime šitoks autoritetas dažniausiai yra tik priverčiamoji galia, paremta fizine ar moraline prievarta"8. Šie žodžiai labai tiko anuometiniam A. Smetonos režimui.

Pirmosios sovietų okupacijos metu ,,36-tųjų metų generacijos" žmonės aktyviai dalyvavo Lietuvių Aktyvistų Fronto veikloje ir jo ideologijos kūrime (A. Maceina, Z. Ivinskis, R. Skipitis, adv. P. Katilius, dr. P. Karvelis ir kt.). Jaunosios kartos „krikdemų" propaguotos tautinio solidarumo ir pasaulėžiūrinės tolerancijos idėjos palengvino suburti visų ideologinių pakraipų (krikščionis demokratus, tautininkus, liaudininkus, socialdemokratus, voldemarininkus) žmones į vieną organizaciją — Lietuvių Aktyvistų Frontą. LAF vienijo visus Lietuvos patriotus, pasiryžusius kovoti su okupantais bolševikais. Nacistiniams okupantams užėmus Lietuvą ir paleidus Lietuvos Laikinąją vyriausybę bei LAF, aktyviausi krikščioniškojo nusistatymo politikai norėdami išlaikyti LAF tradicijas ir politines nuostatas, 1941 m. rudenį pradėjo kurti Lietuvių Frontą. Kaip rašė Juozas Brazaitis — Ambrazevičius, toks vardas pasirodė 1941 m. pabaigoje po vienu atsišaukimu prieš naująjį okupantą9.

Lietuvių Fronto programa tęsė ,,36-tų metų generacijos" ir LAF ideologiją. LF vadovybės nario Povilo Šilo teigimu, LF politinė platforma buvo grindžiama krikščioniška morale ir krikščioniška socialekonomine samprata. Artimiausias LF kaip ir kitų rezistencinių organizacijų uždavinys buvo kova už Lietuvos valstybės atkūrimą. Tolimesnis LF uždavinys buvo „krikščioniška demokratinė Lietuva su plačiai išvystyta ekonomika ir aukšta materialine ir dvasine kultūra. Visokios veiklos pagrindiniu principu buvo pripažintas žmogus kaip aukščiausia, nelygstama vertybe"10. 1943-1944 m. LF laikraštis Į Laisvę paskelbė seriją straipsnių „Į reformuotą demokratiją". Šiame straipsnių cikle toliau buvo vystomos „Į organiškos visuomenės kūrimą" idėjos, nagrinėjami būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybinės santvarkos, socialinio teisingumo, ekonomikos ir religijos klausimai. Straipsnių autoriai teigė, kad ateityje „tie politiniai sambūriai, ar seni, ar nauji, kurie yra pagrįsti autoritetinio diktatūrinio režimo idėja, bus pasmerkti išnykti, o šiuolaikinėje visuomenėje daugiau simpatijų ras tie susigrupavimai, kurie savo siekimuose, arba programoje, reikšis su pažangia socialine, ekonomine ir kultūrine kūryba, savo taktikoje — kultūringu sugyvenimu su kitais politiniais sugrupavimais, savo organizacijoje — bus pagrįsti demokratiniu, t.y. ne iš viršaus užmestu geriausių žmonių iškėlimu į vadovaujančias pareigas"11. Straipsnyje buvo pažymėta, kad Lietuvos Respublikos laikų partijas vieną nuo kitos skyrė arba jungė požiūris į religiją. Nors valstiečiai liaudininkai savo ekonomine programa buvo artimesni krikščionims demokratams, bet dėl savo negatyvaus požiūrio į religiją ir Bažnyčią, jie visada blokavosi su socialdemokratais prieš katalikišką bloką. „Politinės partijos, — rašė Į Laisvę, — ir telkėsi į du būrius: vienos prieš religiją, kitos už ją. Dėl religijos ir ėjo politinė kova, kartais tiek žiauri, kad už bendro stalo su klerikalais jų politiniai partneriai sakė nesėsią".

Straipsnio autorių nuomone, tokios kovos būtų galima išvengti, jeigu svarbiausias dėmesys nebūtų skiriamas religinės pasaulėžiūros problemoms. Tokios kovos galima išvengti abiems pusėms pripažinus:

1. religija yra pozityvus veiksnys, ir ji turi laisvę viešajame gyvenime reikštis; 2. religijos praktikavimas ar nepraktikavimas yra kiekvieno asmeninis reikalas. Tokiu būdu būtų sutaikyti tikinčiųjų ir netikinčiųjų interesai ir išlaisvinta energija socialinių ir politinių klausimų svarstymui, šių klausimų svarstymas ir sudarytų partijų veiklos turinį. „Tas konkrečias problemas sprendžiant gali rasti bendrą kalbą ir katalikas, ir protestantas, ir laisvamanis. Socialiniais ekonominiais siekimais pagrįstuose politiniuose sąjūdžiuose galėtų tilpti ir tikintis ir liberalas. Mažėtų tada tarpusavio nesantaika, o kūrybinis darbas eitų sparčiau"12. ,,Į reformuotą demokratiją" ciklo autoriai aptarė ne tik politinio-partinio visuomenės susiorganizavimo, bet ir profesinio organizavimosi problemas. Kritiškai buvo įvertinta Lietuvos Respublikos laikų profesinių susivienijimų veikla, nurodyti jų trūkumai ir efektyvios veiklos sąlygos ir principai.

Socialinio aprūpinimo klausimais, „Į reformuotą demokratiją" autoriai teigia, kad valstybėje negali būti nė vieno neaprūpinto žmogaus. Norint pasiekti šį tikslą, valstybinį gyvenimą reikia organizuoti pagal šiuos principus:

1.    Darbas statomas pirmoje vietoje, kapitalas arba nuosavybė tik antroje. Dirbti privalo visi. Darbas yra našta. Todėl jis turi būti padalintas visiems. Valstybėj neturi būti tokių, kurie per daug dirbtų, ir tokių, kurie visai nedirbtų.

2.    Atlyginimas už darbą arba uždarbis yra apsprendžiamas žmogaus reikalų, kurie yra trejopi: asmens, šeimos ir profesijos. Kiekvienas turi gauti tiek, kad galėtų padoriai pragyventi pats, išlaikyti savo šeimą ir patenkinti savo profesijos reikalavimus. Todėl atlyginimas ateityje turi susidėti iš trijų dalių: pagrindinio atlyginimo, šeimos priedo ir profesijos priedo. (...)

3.    Nedarbingumo atveju kiekvienas turi būti apdraustas. Tokie nedarbingi atvejai yra: liga, nelaimingi atsitikimai, invalidumas, senatvė ir nedarbas. (...) Todėl visais minėtais atvejais kiekvienas ir privalomai turi būti apdraustas. Draudimas geroje valstybinėje santvarkoje yra privalomas ir visuotinis.

4. Socialinė globa tų, kurie yra nedarbingi iš prigimties taip pat negali būti palaidai palikta. Valstybė turi žiūrėti, kad nebūtų elgetų ir valkatų. (...)13.

Kultūros atžvilgiu, be kūrėjo asmens laisvės gerbimo, valstybė, LF ideologų nuomone, privalėtų laikytis šių principų: a) kultūros vertybės turi kuo plačiau pasklisti visuose tautos sluoksniuose; b) lietuvių kultūra turi pasiekti kuo aukštesnį lygį; c) tautinė kultūra turėtų įsijungti į tarptautinį gyvenimą14.

Kalbėdami apie religijos vaidmenį valstybės gyvenime, LF ideologai stengiasi laikytis „aukso vidurio", nepritaria nei požiūriui į religiją kaip į grynai privatų reikalą, nei į piliečių valstybinį pajungimą Bažnyčios ir religijos reikalavimams. Manifesto autoriai mano, kad „tikėjimo laisvė ir įsitikinimų pagarba privatinėje srityje, parama kultūrinėje srityje, korektiški santykiai diplomatinėje srityje (su Vatikanu — past. A.B.), — štai tie principai, pagal kuriuos turės būti tvarkoma religija Lietuvos ateities gyvenime"15.

Daugiausia dėmesio manifesto „Į reformuotą demokratiją" autoriai skyrė naujų politinių sąjūdžių analizei. Jų nuomone, ankstesnės Lietuvos partijos iki 1940 m. kūrėsi pagal ideologinius principus ir atskirų socialinių sluoksnių (pvz., ūkininkų) interesus. Valstybiniu požiūriu, toks politinių sąjūdžių susiorganizavimo pobūdis yra neracionalus, nes valstybė atstovauja ne kurį nors socialinį sluoksnį, bet visą tautą. Valstybės uždavinys yra visų jos piliečių gerovė. Kiekviena, norinti valdyti valstybę partija, pirmiausia turi rūpintis visų gerove. LF ideologai pareiškė, kad „busimajame nepriklausomame Lietuvos gyvenime tokių dalinių partijų ar sąjūdžių negalės būti, nes jie savo laiką yra atgyvenę. Ateitis turės iškelti tokius politinius vienetus, kurie turi tam tikras pažiūras į valstybę, į josios santvarką, į būdus ir priemones valstybės uždaviniams vykdyti, tačiau kurie atsiremia į visą tautą su visais jos luomais ir sluoksniais. Išskirtinis vieno kurio sluoksnio teigimas ateityje turės būti kvalifikuojamas kaip politinio nesubrendimo ženklas (...) Partija ar sąjūdis, kuris supranta savo misiją ir savo atsakingumą, gali atsiremti tiktai į visą tautą. Jo programa turi patenkinti ir apimti visus. Tik tokiam galima patikėti valstybės tvarkymą"16.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, bandymas sukurti naujo tipo politinę organizaciją, kuri sugebėtų atstovauti visos tautos interesus, atrodo nerealus, totalitarinis ir pavojingas interesų įvairovei ir demokratijai. Tokio tipo organizacija galėtų būti sukurta ir efektyviai funkcionuotų ekstremaliose sąlygose, pvz., kai visai nacijai gresia išorinis pavojus (karas, okupacija ir pan.). Tačiau taikos ir demokratijos sąlygomis neišvengiama yra politinė diferenciacija. Nacių okupacijos metu brendo reikalas sukurti tokią instituciją, kuri vadovautų nacionalinio pasipriešinimo judėjimui, bet momento reikalavimų perkėlimas į pokarinės taikos sąlygas buvo nerealus net ir tuo atveju, jeigu Lietuva būtų iškovojusi valstybinę nepriklausomybę.

LF organizacija, spaudos leidimas ir platinimas

Lietuvių Fronto svarbiausi organizatoriai ir lyderiai buvo Lietuvos Laikinosios vyriausybės l.e. premjero pareigas Juozas Ambrazevičius ir vyriausybės ministras Adolfas Damušis, bei aktyvūs LAF nariai Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, prof. Pranas Padolskis-Padalis, prof. dr. Vladas Viliamas ir kt. žymūs kultūros ir politikos veikėjai. Visi jie nacių okupacijos metu dėstė Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. LF vadas buvo J. Ambrazevičius, o jo dešinioji ranka doc. Adolfas Damušis, LF organizaciją sudarė du pagrindiniai skyriai: politinis-informacinis ir karinis. Vienas iš LF vadovybės (vyriausiosios valdybos) narių, nacistų okupacijos metu ėjęs Kauno apygardos teismo prokuroro padėjėjo pareigas, Povilas Šilas savo prisiminimuose teigia, kad LF organizacija buvo suskirstyta į Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės apygardas. P. Šilo liudijimu, Šiaulių apygardai vadovavo Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis, labai išsilavinęs, studijavęs Vakarų Europos universitetuose. Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, A. Raulinaitis liko Lietuvoje ir buvo saugumo suimtas.

LF Marijampolės apygardai vadovavo buvęs Klaipėdos sukilimo dalyvis Marijampolės cukraus fabriko vyr. inžinierius Vincas Seliokas. Jis subūrė bendraminčių būrelį Marijampolėje ir vadovavo slaptam civiliniam pasipriešinimui prieš nacius. Kartu su V. Selioku antinacinėje veikloje dalyvavo tuometinis Marijampolės banko valdytojas Kazys Grinas, slaptos spaudos platintojas Vincas Matulis, Romas Šatas (rūpinosi radijo imtuvais), Juozas Rainys, Marijampolės mergaičių gimnazijos direktorius Zigmas Masaitis ir berniukų gimnazijos direktorius Antanas Januševičius. 1943 m. kovo mėn. abu Marijampolės gimnazijų direktoriai buvo suimti ir išvežti į Štuthofo kanclagerį. Ten jie ir žuvo. LF Marijampolės apygardoje antinacinę veiklą organizavo 16-os žmonių branduolys. Gestapui nepavyko išaiškinti Marijampolės apygardos pogrindžio. Gimnazijų direktoriai buvo suimti ne už konkrečią veiklą, bet kaip bausmė už lietuvių SS legiono suboikotavimą. Ryšys tarp pogrindžio narių buvo palaikomas krivūlės principu. Pogrindžio žmonės turėjo savo inicialus, krivūlės nariai numerius. V. Selioko inicialai — I. C. (inžinierius cukrininkas), K. Grino — D.B. (direktorius banko), Z. Masaitis — D.M. (direktorius mergaičių) ir pan. Savo laiške knygos autoriui V. Seliokas aprašė LF-o Marijampolės pogrindžio veiklos mechanizmą: „Branduolyje" reiškėsi 16-a „brandžių" veikėjų. Jie visi, kaip jau minėta turėjo „krivūlinius" — informacijos perdavimo eilės numerius. Taip, kad per minimalų laiką, būdavo galima perduoti ar gauti reikalingą informaciją bei perspėjimus ir į sueigą pakvietimus. Be to, kiekvienas jų turėjo savo aplinkoje patikėtinių būrelius su kuriais palaikydavo abipusę informaciją. Visi minėto branduolio dalyviai ir visi apygardos gyvenviečių įgaliotiniai turėjo savo inicialus. Pagal tuos inicialus siunčiant korespondenciją ar kviečiant pokalbiui telefonu sukuriami tam kartui reikalingi vardai ir pavardė, kad pavojaus atveju adresatas galėtų atsiriboti nuo korespondencijos.”

„Ryšio palaikymui buvo panaudojami studentai ir vyresniųjų klasių moksleiviai. Mano paminėtas V. Matulis (jis su dviračiu nuvežė pogrindžio spaudą iš Marijampolės į Lazdijus — past. A.B.), — tai tik atskiras atvejis, kai jaunuolis nepalankiausiomis blogo oro sąlygomis, be jokio skundo ar svyravimo atlieka dvigubą 42 km kelionę, nuneša ir parneša reikalingą informaciją. O tokių patikėtinių buvo nemažai. Be paminėto dar J. Prapuolenis, V. Bazilevičius, Rainys ir kiti, kurių ir pavardžių šiandien negaliu prisiminti".

V. Selioko liudijimu, Marijampolės frontininkai platino ne tik Į laisvę, bet ir kitų pogrindžio organizacijų laikraščius — Laisvės kovotojų, Nepriklausomą Lietuvą ir kt. Slaptos spaudos dauginimo punktai buvo ne tik keliose kaimo vietovėse, bet ir Marijampolėje (viena net cukraus fabriko patalpose). Spauda buvo dauginama rotatoriumi, dažus, popierių ir kt. spausdinimo priemones buvo stengiamasi įsigyti per nepažįstamus tarpininkus.

V. Selioko ir P. Šilo liudijimu, LF Panevėžio apygardai vadovavo Kaune gyvenęs Matas Martinaitis. Po karo jis buvo suimtas ir 10 metų kalėjo Sibiro lageriuose. LF Kauno apygardai vadovavo pats LF vadas J. Ambrazevičius (vienas iš jo slapyvardžių buvo „Kietis"). Iki šiol nėra žinoma, kas vadovavo LF Vilniaus apygardai. Kai bus prieinami VSK archyvai, galbūt bus galima detaliau išsiaiškinti Lietuvių Fronto organizacinę struktūrą ir personalijas.

LF vadovybė veikė per apygardų įgaliotinius, o pastarieji per savo įgaliotinius apskrityse ir valsčiuose. Marijampolės LF apygarda apėmė Marijampolės, Alytaus, Lazdijų ir Vilkaviškio apskritis. Kaip savo prisiminimuose rašo V. Seliokas, visur buvo laikomasi taisyklės, kad „niekas neturi pažinoti ar žinoti daugiau, negu jam tai būtina".

Lietuvių Fronto politinis-infor-macinis skyrius leido laikraštį Į laisvę ir organizacijos vidaus informacijai skirtą Lietuvių Fronto biuletenį. Be to, prie LF besišliejantys sambūriai leido slaptus laikraštėlius Vardan tiesos, Pogrindžio kuntaplis ir Lietuvos Judas.

Pirmasis Į laisvę numeris Kaune (1943 sausio 15 d.) išėjo 1200 egzempliorių tiražu, vėlesni 5-6 tūkstančių ir dar buvo dauginami rotatoriais Marijampolėje, Utenoje, Telšiuose ir kt. miestuose. Iš viso buvo išleisti 34 laikraščio numeriai. Paskutinis Į laisvę numeris Lietuvoje pasirodė 1944 birželio 20 d. (1944, Nr. 11-34).

Į Laisvę pradėjo redaguoti literatas Antanas Strabulis. 1942 m. jis studijavo Vilniaus universitete.

1942 m. pavasarį į Vilnių atvyko J. Ambrazevičius. Pasivaikščiojimo po Rasas metu jis prikalbino A. Strabulį persikelti į Kauną ir įsijungti į LF veiklą. 1942 m. rudenį A. Strabulis persikėlė į Kauną ir įsijungė į pogrindžio veiklą, pradėdamas redaguoti Į laisvę. A. Strabuliui talkininkavo buvusi Lietuvos Respublikos URM spaudos departamento direktorė Magdalena Avietėnaitė ir kunigas Antanas Šmulkštys (slapyvardis „Paparonis"). M. Avietėnaitė namuose klausė užsienio radijo informacijų anglų ir rancūzų kalbomis, o kunigas A. mulkštys lenkų ir rusų kalbomis.

A. Strabulis gerai mokėjo vokiečių kalbą. Jo nuomone, objektyviausiai informaciją pateikdavo Turkijos radijas. Kalėdinį 1943 m. Į laisvę numerį redagavo žurnalistas Jonas Virbickas. LF spaudoje bendradarbiavo ir žinomas žurnalistas Julijonas Būtėnas. A. Strabulio teigimu, Į laisvę vedamuosius ir programinius straipsnius rašė J. Ambrazevičius. Laikraščio svarbiausias tikslas buvo lietuvių išsaugojimas savo tėvynėje ir nepriklausomos demokratinės Lietuvos santvarkos propagavimas. Vokiečiams likvidavus Lietuvos Vietinę Rinktinę, A. Strabulis parašė atsišaukimą į Lietuvą atsiųstiems estų SS legiono kariams, šį atsišaukimą į estų kalbą išvertė poetas A. Ranits. Į laisvę redaktorių A. Strabulį 1945 rugsėjo 8 d. suėmė sovietų saugumas. Dabar buvęs Į laisvę redaktorius gyvena Kaune. Slaptame vokiečių saugumo policijos ir SD agento „P" 1943 m. gruodžio 10 d. pranešime pažymėta, kad finansų generalinio tarėjo įstaigos bibliotekoje dirbantis studentas Strabulis platina nelegalią spaudą, o buvusio Lietuvos Respublikos banko direktoriaus Paknio sūnus, gyvenantis Kaune, Trakų gatvėje, įtariamas laikraštėlio Kuntaplis platinimu18.

Aktyvus Į laisvę bendradarbis buvo ir inžinierius Antanas Šapalas. 1944 sausio mėn. nacistai jį suėmė ir išvežė į mirtininkų kamerą. Ten jis užsikrėtė dėmėtąją šiltine ir 1945 balandžio 19 d. mirė. 1989 m. A. šapalo palaikai buvo atvežti į tėvyne (iš Lenkijos Pucko miesto) ir palaidoti Prienuose. Aktyviai rezistencinėje veikloje ir prieš bolševikus, ir prieš nacius dalyvavo kunigas Vytautas Pikturna. Gestapas jį suėmė ir po kalinimo įvairiuose kalėjimuose 1945 m. balandžio mėn. išgabeno į Dachau koncentracijos stovyklą. Greita karo baigtis išgelbėjo kun. V. Pikturną nuo mirties.

LF spaudos spausdinimą organizavo Povilas Malinauskas (1910-1957), okupacijos metais dirbęs Eltoje, ūkio dalyje. Jis taip pat prisidėjo ir prie Lietuvos Judo leidimo. JAV gyvenantis dr. Kazys Ambrazaitis prisiminimuose apie J. Brazaitį pažymi: „Vėliau susitikdavome (su J. Brazaičiu — Ambrazevičiumi — past. A. B.) tik sukilimo metu ir gana dažnai laike vokiečių okupacijos dirbant pogrindyje, kai reikėjo aptarti Į laisvę ir kitos pogrindžio spaudos reikalus ir patarimo dėl ryšių su kitais miestais ir apskritimis. Į laisvę tik spausdinau ir verbavau platintojus. Redakcijoje nedirbau, tik kartais kai ką parašydavau Judui'9. Vokiečių saugumo policijos ir SD 1944 gegužės mėn. pranešime pažymėta, kad 1944 gegužės 19 buvo suimtas pagrindinis Į laisvę ekspeditorius Svilas, tačiau jam pavyko pabėgti. Iš jo pažįstamų ratelio suimti 6 žmonės20. Tačiau gestapui nepavyko surasti LF spaustuvės ir Į laisvę leidėjų.

Lietuvių Fronto biuletenis (LFB) pradėtas leisti 1942 m. rotatoriumi. Iki 1943 m. vasaros ėjo nereguliariai, 4-6 puslapių apimties. Nuo 1943 m. pabaigos buvo leidžiamas kas 10 dienų, 16 psl., 600 egzempliorių tiražu. Biuletenis buvo skirtas LF narių informacijai. Biuletenį nuo 1944 m. pradžios redagavo J. Kakarieka. Sugrįžus bolševikams, „LFB" dar trumpai buvo leidžiamas miškuose21. Biuletenyje bendradarbiavo J. Ambrazevičius, J. Būtėnas, A. Strabulis ir kt. A. Strabulio teigimu, 50 „LFB” egzempliorių buvo siunčiama Lietuvos Laisvės Armijai. Vokiečių saugumo policijos ir SD informatoriaus pranešime apie lietuvių rezistentų pogrindį minimas ir Lietuvių Fronto biuletenis: „Iš išleisto lietuvių karių fronto biuletenio Nr. 15 (29) matyti, kad jis savo žinių bagažu labai turtingas. Būnant vienoje didesnėje kompanijoje teko nugirsti tokį pasikalbėjimą iš asmenų, kurių vienas buvo iš katalikiškosios partijos. Jis pareiškė, taip pat ir kiti priėjo išvados, kad katalikų minėtas biuletenis toks geras išeina tik dėka to, kad biuletenis gauna žinias tiesiog kaip stenogramas iš Lietuvos Tarėjų posėdžių. Katalikams tokias stenografuotas žinias duoda Tarėjas Matulionis (finansų generalinis tarėjas Jonas Matulionis — past. A. B.). (...) Iš to katalikų biuletenio kitas žinias jau perspausdina kiti laikraštukai. Katalikų biuletenis spausdinamas tik vadovaujantiems22.

Aktyviai rezistencinio pogrindžio veikloje dalyvavęs Liudas Dambrauskas savo prisiminimuose „Gyvenimo akimirkos" (I dalis, p. 166-168) daug vietos skiria slaptai lietuvių spaudai. Jis rašo, kad pagrindiniai laikraščiai, atstovaujantys mūsų visuomenę, buvo: Į laisvę, Nepriklausoma Lietuva ir Laisvės kovotojas. Nelegalioji spauda finansiniu požiūriu išsilaikę skaitytojų aukomis. Kad tikrai aukojami pinigai pasiekia tikslą, laikraštėlio gale buvo skelbiama, pagal sutartus slaptažodžius, aukotojų sąrašas ir pinigų suma.

Nelegalios spaudos platinimas vyko organizuotai — pasinaudojant pašto, policijos pareigūnų, net atsakingų saugumo darbuotojų paslaugomis. Kiekvienas didesnis Lietuvos miestas turėjo atsakingą platintoją, kuris savo ruožtu naudojosi vietos gyventojų parama. Valdžios atstovams, o ypač įtartiniems asmenims, buvo gabenama spauda į namus — į spaudos dėžutę. Čia daugiausia pasitarnaudavo studentai ir laiškanešiai. Ypač Kauno laiškanešiai noriai padėdavo. (...) Vilniaus ir Kauno miestuose platintojai buvo parenkami pagal darbovietas. Pavyzdžiui. Kauno universitete, profesūros tarpe už nelegalios spaudos platinimą buvo atsakingas doc. Kazys Baršauskas (tarybiniais laikais tapęs Kauno Politechnikos Instituto rektoriumi), aktyviai dalyvavo Kaune nelegalios spaudos platinime astronomas Antanas Juška, matematikas Pranas Dailidė, Juozas Rainys.

L. Dambrausko liudijimu, Kėdainių mieste ir apskrityje nelegalios spaudos platinimui vadovavo vietinės lietuvių saugumo policijos viršninkas. Kad tarp lietuvių saugumo policijos pareigūnų buvo ir savo tautos patriotų, liudija ir šis gestapo informatoriaus pranešimas: „Lietuviško saugumo tarnautojai platina slaptus atsišaukimus. Areštavus ką nors iš lietuvių, visi bėga pas lietuviško saugumo tarnautojus, kad jie eitų pas vokiečių saugumo valdininkus užtarti. Vokiečių saugumas tegu būna su lietuvišku saugumu atsargus, nes lietuviai dirbdami saugume viską perduoda visuomenei. Pavyzdžiui, platino praeitą savaitę laikraštukus saugumo tarnautojas Pakarna. Dėl grąžintų iš Vokietijos darbo stovyklų negerai, kad jie grįžę viską papasakoja. Pavyzdžiui, šiomis dienomis yra grįžęs katalikų veikėjas Telksnis iš Vokietijos stovyklos ir susitikęs su draugais gavo iš jų daug užuojautų ir šiltų patarimų ir iš tos kompanijos kur girdėjo kalbantis su Telksniu vienas asmuo pasakojo nebūtų dalykų. Tad su paleistais atsargiau, nes čia jie tampa propagandos ir kančių dievukais, kurie grįžę iš Vokietijos"23.

Vienas iš kryžių, spontaniškai pastatytų Medininku žudynių aukoms.

Nuotr. M. Ambrazaitienės.

Vladas Telksnys kartu su 15 rezistencinės spaudos darbuotojų 1943 balandžio mėn. gestapo buvo suimtas ir išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Lietuvių visuomenės pastangomis 1943 gruodžio mėn. suimtieji buvo sugrąžinti į Kauno kalėjimą ir netrukus paleisti, (past. A.B.).

Vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje 1944 birželio 23 pažymoje (Vermerk) rašoma: „Sužinota, jog Šančių kailių apdirbimo įmonėje „Liūtas” dirbantys Ksaveras Paškevičius, Jonas Drižys, Pranas Girdvainis įmonėje platina nacionalistinius nelegalius laikraštėlius Nepriklausoma Lietuva, Lietuvos laisvės kovotojas (turi būti Laisvės kovotojas — past. A.B.) ir Į laisvę. Pagrindinis platintojas yra Jonas Drižys. Toje pačioje įmonėje dirba Dominykas Vanšteinas, atneša ir platina nelegalius laikraščius įmonėje, parašytus mašina ir padaugintus aparatais"24.

Liudas Dambrauskas savo prisiminimuose rašo, kad vokiečių okupacijos metais jam tekę gyventi į Sibirą išvežto prof. Pr. Dovydaičio namuose. Kartu gyveno ir daug aktyvių pogrindžio veikėjų. Tai buvo ateitininkai: B. Stasiukaitis, A. Bendinskas, J. Kižys, V. Čyvas, A. Matukynas, P. Rasutis. Jie davė toną visos Lietuvos katalikiškojo jaunimo veiklai. Dambrausko nuomone, ant jų pečių didžia dalimi gulėjo ir Į laisvę ir Kuntaplio leidimas. Apskritai LF veikloje labai aktyviai ir masiškai veikė studentai ateitininkai.

Panaudoti šaltiniai

1.    K. Škirpa, „Sukilimas”, Washington 1973, p. 498-9.

2.    Ten pat, p. 500-2.

3.    J. Brazaitis, „Raštai” VI, Chicago, p. 106.

4.    K. Škirpa, „Sukilimas”, p. 539.

5.    Civilinės valdžios (Zivilver-waltung'o) archyvai, (toliau CVA), f. R-1520.

6.    V. Vaitiekūnas, „Lietuvių Fronto priešistorė”, Į laisvę, 1984, Nr. 91.

7.    Naujoji Romuva, 1936, Nr. 8.

8.    Ten pat.

9.    J. Brazaitis, „Srovė ir uola”, Atgimimas, 1990, Nr. 34.

10.    Citata iš P. Šilo dar neskelbtų atsiminimų.

11.    Į laisvę, 1943, Nr. 21.

12.    Ten pat.

13.    Į laisvę, 1943, Nr. 23.

14.    Į laisvę, 1944, Nr. 24.

15.    Į laisvę, 1944, Nr. 25.

16.    Į laisvę, 1944, Nr. 27.

17.    Neskelbtų prisiminimų rankraščiu p. P. Šilas maloniai leido pasinaudoti šios ruošiamos knygos autoriui.

18.    CVA, f. R-1399.

19.    Į laisvę, 1989-90 žiema, Nr. 107.

20.    A. Damušis, „Lietuvių pogrindis vokiečių saugumo dokumentuose”, Į laisvę, 1983, Nr. 88.

21.    Lietuvių Enciklopedija, XVI tomas, p. 130.

22.    CVA, f. R-1399.

23.    Ten pat.

24.    Ten pat.