LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMINIS ATKŪRIMAS
JUOZAS ŠALTINIS
II DALIS:
KAPITALO INVESTAVIMAS
Pirmoje dalyje kalbėjome apie kapitalo telkimą kaip pirmąjį žingsnį į ekonominę gerovę. Sutelkus kapitalą, jis tuojau pat turi būti investuotas, kad uždirbtų dar daugiau pinigų. Investavimas iš tiesų yra pinigų paleidimas į apyvartą, kad būtų naudingas kapitalo savininkams tiesiogiai, ir visai bendruomenei, tautai ar kraštui — netiesiogiai.
Ši antroji ekonominio atkūrimo fazė yra kur kas sunkesnė negu pirmoji, nes kapitalas gali būti sutelkiamas naudojantis bendrais šūkiais ir formulėmis („pakelti krašto ekonomiją!) ir niekas tam iš esmės neprieštaraus. Tačiau investavimas jau yra specifinis dalykas, ir kiekvienas kapitalo teikėjas ar savininkas turi padaryti realų sprendimą: kur investuoti? šis sprendimas nėra lengvas, nes su kiekvienu investavimu yra susijusi tam tikra rizika. Vienoj srity tos rizikos yra daugiau, kitur — mažiau, bet ji visada yra, ir tai reikia iš anksto žinoti. Kapitalas juk investuojamas ilgesniam laikui, o ateities niekas negali pramatyti.
Matome ir suprantame, kad šiuo metu Lietuvai visko reikia. Tas senas posakis „kur trumpa, ten ir trūksta" turbūt labai tinka šiandieninei Lietuvos ekonomijai apibūdinti. Tačiau realiai galvojant, visko iš karto nebus galima atkurti, reiktų logiškai sukurti pirmenybes arba savotišką ekonominę vertybių gradaciją ir, žingsnis po žingsnio, daryti investavimus. Šiuo metu Lietuvos respublikai reiktų koncentruotis į dvi pagrindines sritis: 1) Ekonominės struktūros sukūrimą ir 2) Eksportuojamų prekių gamybą. Šias abi sritis reikia suprasti kuo plačiausia prasme. Abi šios sritys yra svarbios ir lygiavertės: eksporto sritis reikalinga tam, kad valstybė galėtų užsidirbti bent minimalų užsienio valiutos kiekį, bet tai yra neįmanoma, kol ekonominė struktūra neegzistuoja.
Ekonominės struktūros kūrimas
Kas gi yra toji ekonominė struktūra? Tai yra visi tie dalykai ir sistemos, kurios reikalingos vystyti normalų biznį taip, kaip jis vykdomas pažangiose šalyse. Ši ekonominė struktūra kartais vadinama įvairiais vardais: „pagrindinė infrastruktūra”, „krašto civilizacijos pagrindinė struktūra” ir dar kitaip. Bet iš tiesų tai yra tokios pagalbinės priemonės, kurios spartina prekybą ir palengvina ekonominius procesus. Iš jų galima paminėti bent svarbiausias, į kurias reikės daug investuoti: 1. Bankų tinklas; 2.
Komunikacijos sistema; 3. Transporto sistema; 4. Paskirstymo sistema; 5. Viešbučiai ir restoranai; 6. Kurortai ir stovyklavietės.
Visa tai turi būti išvystyta iki tokio lygio, kad užsienietis biznierius ar investuotojas galėtų jais naudotis taip, kaip jis yra įpratęs. Pažiūrėkime dabar iš eilės atskirai į kiekvieną sritį:
Bankų tinklas yra visa modernioji bankinė sistema — patikima ir greita. Pinigai, asmens ar bendrovės įnešti į banką čekio forma, turi būti prieinami naudojimui, pvz., per penkias dienas. Moderni bankinė sistema bazuojasi automatinėmis mašinomis, kurios skaito sąskaitos numerius, banko kodus ir sumas. Tuo tarpu dabar Sovietų Sąjungoje čekio praėjimo laikas (clear-ing time) užtrunka kelis mėnesius. Pasenusi bankinė sistema viską atlieka rankomis. Nėra abejonės, kad tai trukdo ir visus naujus biznio projektus.
Iliustracijai pavyzdys: visi žinome, kad Maskvoje buvo atidaryta McDonalds kotletų kavinė. Kalbama, kad tai pasisekęs projektas, tačiau iš tiesų tai yra tik amerikiečių dovana rusams, šiai kavinei atidaryti amerikiečiai išleido 66 milijonus dolerių ir praleido 5 metus... Be abejo, dalis šio laiko buvo praleista ginčams su Rusijos ir Maskvos biurokratija, bet nepadėjo ir bloga bankinė sistema. Tokią kavinę Amerikoje atidaro per 10 mėnesių už dalelę tos kainos.
Lietuvos bankinei sistemai reikia ne tik aparatūros, bet ir pilno santykiavimo tinklo su kitais tarptautiniais bankais; būtina iškeisti įvairias pasaulio valiutas, sekti sąskaitas užsienyje ir namie, bei atlikti kitokius patarnavimus. Įsteigus akcines bendroves, kai kurie bankai veda akcininkų sąrašus, pagal juos išmoka jiems bendrovės pelno dividendus ir išduoda akcijų pažymėjimus. Tai komercinio banko funkcija. Jeigu išeivijos lietuviai galėtų suorganizuoti bent vieną tokį privatų komercinį-investavimo banką Lietuvoje, tai būtų didelis žingsnis pirmyn. Galop nepamirškime, kad beveik visas modernus kapitalo investavimas ir vyksta per bankus.
Komunikacijos sistema, kaip ir visur Europoje, turėtų likti valstybinė, tik labiau modernizuota. Bendru apskaičiavimu, Lietuvai reikėtų bent penkis kartus daugiau telefonų, negu jų dabar yra.
Telefoninę sistemą reikėtų naudoti ne tik balso ar fakso, bet ir, pvz., bankų kompiuterių signalams praeiti. Galėtų dar būti ir mikro-bangų antenos, optiniai kabeliai, lazeriai ir kitokios greitosios komunikacijos sistemos.
Transporto sistema turi būti greita: geležinkeliais ar sunkvežimiais bet kokia prekė turi nukeliauti bet kur Lietuvoje per vieną naktį. Javų, anglių, naftos, žvyro ar chemikalų masinis transporto pakrovimas turi būti mechanizuotas.
Tad ir visos žaliavų pakrovimo ir iškrovimo stotys turės būti perstatytos, kad prekiniai vagonai būtų pakraunami ar iškraunami automatiškai. Lietuvai reikia projektuoti ir pradėti gaminti naujus, didelius prekių vagonus su dangčiais stoge ir grindyse, kurie galėtų paimti arti 50 tonų javų kiekvienas ir savo ilgiu būtų panašūs į keleivinio traukinio vagoną. Toks automatizuotas vagonas pakraunamas javais per 12 minučių, o iškraunamas per 10. Tokių vagonų statyba būtų geras investavimas, nes tai pakeltų prekinių traukinių efektingumą. Juos būtų galima parduoti ir kitoms Rytų Europos šalims. Sukurtume net atskirą to tipo pramonę ir būtume bene pirmieji revoliucionavę traukinius.
Paskirstymo sistema yra ekonomijos nugarkaulis. Iki šiol geros paskirstymo sistemos Rytų Europoje nebuvo. Ji gal nebuvo ir reikalinga, nes nebuvo ko skirstyti. Šią funkciją dažnai dar ir dabar atlieka juodosios rinkos atstovai... Paskirstymo sistema turi veikti keliomis kryptimis; prekės iš fabrikų, kombinatų ar uostų paskirtomos į rajonus, miestus ir miestelius, į ten esančius sandėlius. Sandėliai turi būti pritaikyti skirstomų prekių kategorijai: mėsos paskirstymas turi vykti per apšaldomus sandėlius, javų — per elevatorius, metalo prekių — per automatinius sandėlius ir t.t.
Asmuo, turįs sunkvežimį ir sandėlinį pastatą, galėtų rimtai planuoti apie savo paskirtymo biznį. Jei jis patikimai, greitai ir be nuostolių apsiimtų paimti prekes iš fabrikų ar centrinių sandėlių ir jas paskirstyti krautuvėms ar kitiems fabrikams, jis tokį savo biznį galėtų išvystyti į didelę bendrovę. Toks investavimas galimas daugeliui Lietuvoje žmonių, nes nereikalingas didelių finansinių išteklių.
Labai efektingas nepriklausomybės laikais buvo „Lietūkis": jis supirkdavo iš ūkininkų javus ir juos sukraudavo savo sandėliuose. Dalį javų paskirstydavo į malūnus (o iš ten į kepyklas), gi kitą dalį veždavo į Klaipėdos uostą ir pakraudavo į laivus eksportui. Tai buvo mūsų javų paskirtymo sistema. Iš kitos gi pusės, „Lietūkis" importuodavo visus žemės ūkio įrankius, pradedant traktoriais ir kuliamosiomis mašinomis ir baigiant nafta, kastuvais ir plaktukais. Ūkininkas „Lietūkio" sandėlyje galėjo gauti viską, ko jam reikia, įskaitant ir atsargines dalis.
Visa paskirstymo sistemos paslaptis yra toji, kad vienos rūšies prekės, jų transportas ir apsauga būtų vienose administracinėse rankose. Jeigu prekės dingo, jeigu prekių pristatymas vėluoja — žinai, kas atsakingas. Ar tai būtų privati bendrovė, ar akcinė, ar valstybės agentūra, — ji viena atsako už prekių plaukimą tvarkingai ir greitai. Tokia sistema niekad nepasiteisins, pvz., kad nėra kur supilti grūdų...
Skaitome pasaulinėje spaudoje apie Sovietų S-gos 1990 m. rudens derlių: tai rekordinis derlius, geriausias koks buvęs per 15 metų. Javų nupjauta viso 270 milijonų tonų. Bet 45 milijonai tonų jau žuvo: pavogta, supuvę supilti ant vieškelio grūdai, nes neužtenka vagonų jiems pervežti. O kur gi tie vagonai? Pagaliau išsiaiškinta: jie visi nuvaryti į Vladivostoką ir Odesą, nes ten pat iškraunami javai, atvežti iš Amerikos... Kiek nupirkta tais metais javų iš kapitalistų? O gi 40 milijonų tonų. Lygiai beveik tiek, kiek nuvogta ir supūdyta. Televizijoje teko matyti Maskvos prekinių traukinių stoti. Ten parodyta bestovį prekiniai traukiniai su tūkstančiais vagonų, ir visi pilni gėrybių: vaisių, daržovių ir javų. Viskas supuvę ir sugedę, nes nėra gauta įsakymų, kur juos siųsti. Traukiniai taip jau prastovėję kelias savaites.
Problemų tokioje „santvarkoje" čia galima būtų rasti daug: iniciatyvos neturėjimas, aklas įsakymų vykdymas, vagys ir spekuliantai, etc., bet viena iš problemų, kuri aiškiai pirštu parodoma, tai daugybės ministerijų autoritetas gėrybėms paskirstyti. Čia veikia ir
Žemės ūkio ministerija, ir geležinkeliai, ir dar kitokie ponai, kurie nėra linkę pasiimti atsakomybę už prekių paskirstymą, nėra vienos agentūros, kuri tvarkytų visą prekių kelionę nuo A iki Z.
Todėl sveikintinas išeivijos ekonomistų ir Lietuvos pareigūnų pirmas žingsnis: įsteigti Vilniuje prekių bazę, bent jau iš užsienio atplaukiančioms gėrybėms sukrauti. Šias sistemas reikia studijuoti ir kurti jau dabar. Tai nemažas investavimas, bet pats pagrindinis.
Viešbučiai ir restoranai. Nevienam kils klausimas, ką bendro turi ekonomija su tais dalykais? Atsakymas Vakaruose yra: labai daug. Ši pramonė yra labai svarbi ekonominėje struktūroje dviem atvejais: 1) Kalbant apie eksportą, pelningiausias eksportas yra turizmas: transportas nieko nekainuoja — turistai atvažiuoja savo lėšomis; beveik nieko iš krašto neišsiveža (jei neskaityti suvenyrų); ir palieka savo užsienio valiutą viešbučiuose ir restoranuose. 2) Eksporto pirkliai, norėdami ką nors užsakyti, sudaryti sutartis, paprastai atsiunčia savo delegacijas. Jeigu reikalas sukasi apie pramonės gaminius, tokia delegacija susipažįsta su fabriko vadovybe, apžiūri fabriką, pasikalba su darbininkais. Einama iki tokių smulkmenų, kad norima žinoti, ar įmonė turi darbo sutartį su profesine darbininkų sąjunga ir kada toji sutartis pasibaigs. Niekas nenori duoti užsakymo tokiai įmonei, kuri, sutarčiai vos prasidėjus, išeis „ant streiko", gamyba sustos, ir gaminiai nebus laiku pristatyti. Kiti kalbasi su darbininkais, nori žinoti, kiek metų jie įmonėje išdirbę; įmonė, kurioje darbininkai keičiasi labai dažnai, yra nepastovi, randasi pereinamoje stadijoje. Tokios delegacijos praleidžia kelias dienas ar daugiau, gyvena viešbučiuose ir valgo restoranuose. Juose delegacijos nariai taip pat daug patiria apie aplinką, stabilumą, paslaugumą ir bendrai tos apylinkės žmones. Todėl, pvz., jeigu tokia „Snaigė" norės kada nors eksportuoti savo šaldytuvus į užsienį, tai tarp kitų dalykų ji turi susirūpinti, kad Alytuje būtų geras viešbutis.
Nepriklausomybės paskelbimo metu, kovo mėnesį, amerikiečių televizija rodė vaizdus iš Lietuvos. Amerikiečių korespondentai apibūdino Lietuvos padėtį, pasakojo apie lietuvių ryžtą ir nuotaikas, rodė Kauno ir Vilniaus vaizdus. Ir koks buvo visų nustebimas (o kartu ir džiaugsmas), kai korespondentė paminėjo, kad jie ką tik pavalgė Kauno restorane, ir maistas buvo kur kas geresnis negu Maskvoje... Tas visą reportažą padarė pozityviu ir reikšmingu.
Taigi ir čia reikės investuoti. Turizmo pramonė neįmanoma be modernių viešbučių — su telefonais, faksais ir kompiuteriais. Personalas turės išmokti šypsotis ir padėkoti už apsilankymą. Viskas pagal seną amerikiečių posakį: „Mandagumas nieko nekainuoja, bet už jį pirkti galima labai daug".
Kurortai ir stovyklavietės yra lyg viešbučių tęsinys, ir daugiausia surištas su turizmu. Vakariečiai turistai, išvažinėje visą pasaulį, dabar ieško tokių vietų, kur būtų galima nebrangiai pailsėti nuo... turistų. Lietuva tam reikalui nepaprastai tinka. Taigi reikės investuoti į Palangą, Druskininkus, Birštoną ir dar kitas vietoves. Turėtume suprojektuoti kurortą Rytų Lietuvoje, kur nors tarp ežerų. Tai atneštų dideles pajamas visam kraštui ir tiems, kurie į tokius projektus investuos. Paprasta matematika rodo, kad Lietuvą gali aplankyti 100,000 turistų per vieną vasarą. Jeigu kiekvienas turistas vidutiniškai išleis tūkstantį dolerių (o tai pigios atostogos vakariečiui), krašte lieka 100 milijonų dolerių. Pagalvokime, kiek maisto produktų, šaldytuvų ar televizorių turėtume parduoti užsieniui, kad gautume tokią sumą! Tačiau tuos turistus priimti, pavalgydinti ir pavežioti reikia turėti viską paruošties stovyje. Tam reiktų vien didžiausiuose miestuose turėti bent 20,000 viešbutinių kambarių. Bet tai investavimas, kuris labai greitai apsimokėtų, ir Lietuva atidarytų tikras „aukso kasyklas".
Stovyklavietės daugiausia skiriamos jaunimui. Turtingi pensininkai važiuoja į kurortus, o studentai — į stovyklas. Stovyklavietės turi turėti vandenį, patogumus, maisto krautuvę ir galimybę išsinuomoti palapines. Čia investavimas yra nedidelis, bet ir mokestis už stovyklą yra minimalus. Vienok ir čia pasaulio jaunimas atvežtų Lietuvai dolerių. Į tokią stovyklavietę galėtų investuoti Lietuvos skautai ir ateitininkai.
Investavimas į eskportinę gamybą
Turint pakankamai gerą ekonominę struktūrą, bus lengviau investuoti į eksportinę Lietuvos gamybą. Gi eksportuoti Lietuvos respublika galėtų jau dabar, nes, palyginus su Vakarų pasauliu, jos darbo jėga yra dar labai pigi. Todėl labai svarbu rinkose jau dabar mėginti kuo greičiausiai įsipilietinti, tapti žinomais, užmegzti kontaktus, kol įsiveržimas yra pigus. Taip yra padarę vokiečiai ir japonai; pradžioje jie galėjo pasiūlyti tik žemą kainą ir aukštą kokybę. Šiandien jie jau parduoda brangius daiktus, nes pasaulis įsitikino, kad yra verta juos pirkti.
Lietuvos eksportą šiuo metu galėtume skirti į tris pagrindines sritis: turizmo pramonė, maisto gaminiai (pienas, mėsa, javai, vaisiai) ir lengvoji pramonė (televizija, šaldytuvai, skalbimo mašinos, elektronika, maži motorai, etc.).
Apie turizmą jau užsiminėme, ieškodami jam atramos ekonominėje struktūroje. Čia tiktai reiktų pridėti, jog turizmas yra tokia svarbi pramonė, kad Lietuva turėtų turėti savo turizmo agentūrą, ar net ministeriją. Tokias įstaigas reiktų organizuoti jau dabar, tuo pačiu daug ko išmokti ir daug kam pasiruošti.
Maisto pramonė yra didelė galimybė, bet ji yra surišta su kita dabartine problema, būtent žemės ūkiu. Skaitome oficialią Lietuvos spaudą ir netikime savo akimis: Lietuva kasmet importuoja 700,000 tonų javų. Kažkas netvarkoje. Nepriklausomybės laikais Lietuva turėjo perdaug maisto, jį eksportuodavo ir gaudavo nemažas pajamas. Dabar, su mechanizuotais kolūkiais, 50 metų vėliau, ji staiga nepagamina savo piliečiams pakankamai duonos. Tad arba sovietinė statistika mus apgaudinėja, arba reikia žemės ūkį perorganizuoti. Perorganizuoti — reiškia investuoti. Šiandieninės kalbos Lietuvoje apie žemės ūkio privatizaciją atrodo, kaip ketinimas kopijuoti Gorbačiovo planą. Gi jo planas yra katastrofinis. Jis siūlo duoti gabalą žemės norintiems ją dirbti. Deja, tokių neatsiranda, nes visi žino, ką tai reiškia. Neturint nei mašinų, nei kapitalo, nei gyvulių, toks žemės „davimas" yra pasityčiojimas iš laisvosios rinkos principų ir tikras žemės ūkio sabotažas.
Jeigu reikia perorganizuoti žemės ūkį, tai reikia daryti palaipsniui. Pirmasis žingsnis būtų nuimti kainų kontrolę ir duoti didesnę laisvę dabartiniams valstybiniams ūkiams. Po to paversti juos kooperatyvais ir galų gale — privačiomis bendrovėmis. Jeigu nepriklausomoje Lietuvoje vidutinis ūkis buvo 30-40 hektarų, kurį apdirbdavo viena šeima ir iš jo pragyvendavo, tai šiandien apie tokius ūkius negalime nei svajoti. Pasaulio žemės ūkis tapo tiek našus ir efektingas, javų kainos tiek nukrito, kad tik didesni ūkiai begali išsiversti. Tipiškas JAV javų (kviečių) ūkis yra 500 ha. Jį valdo trijų asmenų šeima: tėvas, motina ir suaugęs sūnus. Javams kirsti jie turi vieną kombainą su 10 metrų kirtimu. Atėjus pjūties metui, tėvas vairuoja kombainą, o sūnus vairuoja sunkvežimį, kuriuo veža grūdus į miestelį. Su šiuo moderniu kombainu jiedu nukerta 100 ha per dieną. (Prieš 30 metų kombainai pjaudavo tik 20 ha per dieną: reiškia, darbo našumas 1960-80 metų laikotarpyje pakilo penkis kartus.) Tokia šeima per metus gauna gryno pelno apie 30,000 dolerių; tai nėra daug, bet pragyventi galima. Nors tokie Amerikos ūkininkai laikomi ypatingai produktyviais, bet daugelis ūkių turi po kelis tūkstančius hektarų. Kaip efektingi didieji ūkiai yra tapę šiais laikais, galime matyti iš to, kad 323,000 ūkių Amerikoje pagamina 75% visų javų. Didesnis ūkis, didesnis produktyvumas reikalautų mažesnio investavimo.
Kiek reikės investuoti į žemės ūkį? Reiktų skaičiuoti, kad per eilę metų turėtų būti investuota apie 400 dolerių į kiekvieną žemės hektarą. Bet tai tik pastatams ir mašinoms. Sandėliai ir elevatoriai čia neįskaitomi.
Šiuo metu pasaulyje vyksta arimo technikos revoliucija: amerikiečiai išrado naują plūgą, vadinamą „kalto plūgu". Senoviškasis metodas, kad plūgas turįs žemę apversti 180 laipsnių aukštyn kojom, — pasirodo esąs nereikalingas. Taip apversta žemė pergreit išdžiūsta, praranda drėgmę. Naujieji plūgai žemę pjauna ir kedena. Ariama greičiau, virš 10 km per valandą greičiu. Reikės daug investavimo prisivyti tą naują techniką, bet tai padaryti reikės, sakykime, kad ir 10 metų laikotarpyje, norint, kad žemės ūkis būtų efektingas ir našus.
Maisto eksporte turime daug galimybių, tik visa finansinė aritmetika šiuo metu yra neaiški. Sakykime, kad vienas doleris ateityje bus lygus 8 rubliams (dėl to galima ginčytis, bet čia tik teorinis pavyzdys). Paimkime, pavyzdžiui, pieną: kolūkis pieno litrą parduoda už 25 kapeikas, žmonės krautuvėje perka irgi už panašią kainą. Taip toliau nebegali būti. Jeigu kolūkis gautų už litrą pieno 40 kapeikų, pieninė eksportuotų už 80 kp., — tai vistiek mūsų pienas pasaulinėje rinkoje būtų pigiausias pasaulyje.
Lengvosios pramonės eksportas jau sunkesnis dalykas: techninės rūšies gaminiai, išėję į užsienį, turi turėti gamintojo paramą. Neužtenka mašiną parduoti; reikia ją paremti atsarginėmis dalimis, pataisymais ir remonto apmokymu. Vakarų kraštuose yra automobilių rūšys, kurių niekas neperka, nes mašinai sugedus, nėra kas ją pataiso. Taigi ir eksportuojami Lietuvos gaminiai: televizoriai, skalbimo mašinos bei kiti dalykai turės būti taisomi eksporto šalyje apmokytų technikų tinklo. Kai pirkėjai žinos, kad reikalui esant juos galima pataisyti, gauti reikiamas dalis ir t.t., jie rimtai galvos apie tokių gaminių įsigijimą.
Eksportą į užsienį reiktų skirti į dvi sritis: Rytų Ruropą ir Vakarų pasaulį. Pirmasis taikinys būtų Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija ir galbūt Jugoslavija. Antrasis — Vokietija, Prancūzija, Anglija ir Skandinavų kraštai. Kodėl šis skirtumas? Todėl, kad per ateinančius dešimtį metų konkurencija Rytų Europoje bus nedidelė (nes ten visko reikės) ir bus palanki paklausos rinka. Vakarų pasaulyje yra nepaprastai didelė konkurencija, visas pasiūlos priėjimas yra visai kitoks. Be to ir „gamintojo paramą" bus lengviau suorganizuoti Rytų Europoje, negu Vakaruose. Čia iškyla naujo mokslo reikalas, kuris pasaulyje vadinamas anglišku terminu marketing. Lietuviškai tai būtų, pažodžiui verčiant, „susidorojimas su turgaviete", arba, kitaip sakant, metodai ir technika, kaip parduoti savo gaminius jau ir taip daiktų prisotintoje kultūroje, kurios kainos yra konkurentų numuštos gana žemai. Amerikos universitetuose, — tai prekybos mokslo šaka, labai jau subrendusi ir aukšto prestižo kursas. Šis mokslas dominuoja visą Vakarų prekybą ir gamybą. Marketing žmonės dominuoja daugelį pramonės šakų, įskaitant ir tos šakos gamybos kiekius, nes tik jie gali nuspręsti, kiek ko bus galima parduoti. Šio tipo žmonės rekomenduoja, ar statyti naują fabriką, kokio dydžio ir kokia turi būti jo gamybinė apimtis (kurias dalis patiems gaminti, kurias pirkti iš kitur). Todėl reikia nelaukiant kurti stipendijas ir siųsti studentus į Vakarus, kad išmoktų šios srities pagrindus, ar gautų mokslo laipsnius. Galima būtų kviesti profesūrą ir iš užsienio, atidaryti tokį kursą universitete ar prekybos institute. Pradžiai vienok gali tekti tokius eksporto specialistus samdyti iš užsienio, leidžiant jiems steigti kai kurių gaminių atstovybes užsienyje.
Investavimų rūšys
Sakoma, kad investavimai yra tik dviejų rūšių: geri ir blogi, arba tie, kurie atneša pelną, ir tie, kurie atneša nuostolį. Tačiau yra ir tokių investavimų, kurie tiesioginio pelno niekad neatneša, bet vis tiek yra reikalingi bendrai krašto gerovei ir todėl yra būtini. Pvz., investavimas į ekologiją tiesioginio pelno neatneša, bet apvalo aplinką nuo taršos ir kelia gyvenimo kvalitetą. Šį investavimą turi atlikti valstybė, rajonai ar miestai su ta mintimi, kad pelno nebus, bet bus švari upė, kuri pro tokį miestą teka. Šios upės švarumas iš tiesų yra investavimo pelnas, tačiau pinigais neapskaičiuojamas. Kitas toks investavimo objektas gali būti ligoninė, pilna brangios aparatūros, kuri amžinai liks deficite, nes jokie ligoniai, net ir milijonieriai, negalės pilnai už tokios ligoninės patarnavimus atsilyginti. Juk argi galima finansiškai įvertinti žmogaus sveikatą? Taigi investuoti reikia, nors kartais aiškiai žinoma, kad pelno nebus. Tačiau čia reikia pažymėti, kad tokie investavimai yra galimi tik tada, kuomet biznio sektorius yra sėkmingas: t.y., kada įmonės, kombinatai ar kolūkiai duoda pelną ir to pelno mokesčiai valstybei įgalina investuoti į bendros gerovės sektorių. Kuo privatus biznis tampa turtingesnis, tuo turtingesnė darosi valstybė, tuo ji daugiau gali investuoti į bendrą gerovę. Kitaip tariant, biznio sektorius turi tiek padaryti pelno, kad jo užtektų visiems.
Todėl grynai biznio investavimas turi būti pelningas. Geriausi investavimai atneša gryno pelno 33% per metus. Grynas pelnas aptariamas kaip suma, likusi įmonei ar bendrovei po to, kai viskas yra apmokėta, įskaitant valstybinius mokesčius. Kitaip pasakius, tikrai geras investavimas sugrąžintų visą investuotą kapitalą per 3 metus. Toks greitas kapitalo „sugrįžimas" būdingas madų pramonėje, aukštosios technikos įmonėse ir kai kuriose maisto apdirbimo ar pakavimo srityse. Jose visada įvyksta kas nors naujo, atsiranda nauja technika, naujas gamybos ar pakavimo metodas, išeina nauja rūbų mada ir viską, kas pradėjus įmonę, atrodė modemu ir nauja, po trumpo laiko reikalinga keisti. Dinamiškame pasaulyje tokios įmonės amžius gali būti 5-10 metų. Per tą laiką reikia atsiimti savo investuotą kapitalą, nes rizika yra didelė.
Normalus investavimas atneša 10-20% gryno pelno per metus, bet atsiradus konkurencijai, pelnas gali nukristi iki 3-5%. Šiai rūšiai priklauso didelės maisto ir namų apyvokos krautuvės, nes jų yra daug. Tačiau ir toks pelnas yra visai neblogas, jeigu prekiaujama dideliais kiekiais.
Gal geriausi pradiniai investavimai Lietuvoje galės būti šiose srityse:
1) Investavimas į ekonominę struktūrą (viešbučiai, prekių transportas, prekių paskirstymas, bankai).
2) Investavimas į maisto pramonę (pieninės, sūrio ir varškės kombinatai, mėsos apdirbimas ir pakavimas, kepyklos, malūnai, alus, šiltadaržiai, vaisiai ir daržovės).
3. Investavimas į lengvąją pramonę (tekstilė, oda, šaldytuvai, televizija, elektronika, skalbimo mašinos ir namų apyvokos dalykai).
Vėliau, kai jau ekonominis lygis pradės kilti, investavimų bus reikalinga:
1) Statybos pramonė ir jos reikmenys, medžio ir plastikmasės apdirbimo, popierio ir faneros gamyklos, tolio ir cemento fabrikai.
2. Transporto modernizacija, energetika, prekybos laivynas, aerouostai. Vidutiniško pelningumo investavimai: žemės ūkis, aviacija. Blogi investavimai: asmeniški automobiliai ir žemo kvaliteto pastatai.
Žemės ūkio investavimai niekur pasaulyje neatneša didelio pelno. Kai kuriuose kraštuose ūkininkai net gauna valstybės paramą. Kodėl tad žmonės eina į šią sritį ir ten investuoja? Atsakymas yra daugiau psichologinis, negu ekonominis: yra žmonių, kurie negali kitiems dirbti, nori būti nepriklausomi. Tokie žmonės, nors ir mažiau uždirbdami, jaučiasi laisvesni. Jie yra „žemės mylėtojai".
Neminėjome čia sunkiosios pramonės. Neturint savų resursų (anglių, geležies ar metalų kasyklų), sunku būtų tokią pramonę pradėti, tačiau ateity būtų galima ir apie tai galvoti. Didžiausios priežastys prieš sunkios pramonės kūrimą yra šios: 1) tai reikalautų milžiniško investavimo ir 2) aplinkos tarša ir jos valymas sudarytų dideles problemas, galbūt pakenkiančias net turizmui. Kitaip tariant, investuoti į fabrikus, investuoti į ekologiją, neturint dar savų specialistų, gali neapsimokėti.
Pagaliau visos šios diskusijos šiuo metu atsiremia į vieną neginčijamą faktą: kol Lietuva yra priklausoma nuo Maskvos diktatorių, daug kas iš čia diskutuotų dalykų turės palaukti. Svarbu tik nedaryti staigių revoliucinių posūkių, pilnai klausimų neišstudijavus. Ekonomijoje ,,revoliucijos” yra kenksmingos; ekonomija geriau klesti evoliucijoje, nors ir atrodytų, lyg viskas per daug pamažu juda. Beveik visos demokratinės sistemos labai pamažu mobilizuojasi, bet sykį užsuktos, — juda dideliu greičiu ir įvykdo tai, kas kruopščiai ir intensyviai buvo užplanuota.
Sekančiame numeryje:
III dalis: Žiūrint į ateitį.
LIETUVIŠKŲJŲ STUDIJŲ SAVAITĖS 1991
38-ji Europos Lietuviškųjų studijų savaitė įvyks 1991 liepos 28 — rugpjūčio 4 dienomis Vokietijoje, Vasario 16-sios gimnazijoje. Dėl programos (pasiūlymų, klausimų) rašyti moderatoriui dr. Kęstučiui Girniui: Gebelestr. 13, 8000 Muenchen 80, Germany; organizaciniais klausimais — Alinai Grinienei: Diamantstr. 7, 8000 Muenchen 50, Germany.
35-ji JAV ir Kanados Lietuviškųjų studijų savaitė, rengiama Lietuvių Fronto bičiulių, įvyks 1991 rugpjūčio 4-11 dienomis Dainavoje, Mičigano valstijoje. Kadangi šiuo metu dar tebevykdomi naujos LFB Centro valdybos rinkimai, negalime paskelbti, kur į šią savaitę registruotis. Tolimesnė informacija (programa, registracija ir kt.) bus skelbiama spaudoje. Šiuo metu prašome tik planuojančius savaitėje dalyvauti jau dabar sutvarkyti atitinkamai savo atostogų laiką.
