Nepriklausoma Lietuva ir Karaliaučiaus sritis

Kliūtis kelyje į nepriklausomybę: 
NEPRIKLAUSOMA LIETUVA 
IR KARALIAUČIAUS SRITIS

ALGIMANTAS GURECKAS

Nepriklausomybės sąjunga ir Persitvarkymo Sąjūdis Lietuvoje, o Lietuvių Bendruomenė išeivijoj paskleidė peticiją, kuri reikalauja, kad TSRS likviduotų Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes, išvestų iš Pabaltijo valstybių savo okupacinę kariuomenę ir leistų tų valstybių tautoms pačioms nustatyti politinę-socialinę santvarką Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

LFB savaitė Dainavoje. Grupelė stovyklautojų su kun. A. Svarinsku prie pakelės kryžiaus. Nuotr. V. Maželio.

Lietuvoj šią peticiją pasirašė virš 1,4 milijono žmonių. Mes turbūt visi ją taip pat pasirašėm, tad tikime, kad jos reikalavimai ne tik teisingi, bet ir realūs, kad juos įmanoma įvykdyti.

Paskaita, skaityta 1989 rugsėjo 2 ateitininkų studijinio savaitgalio Dainavoje metu.

Lietuva su dideliu pasiryžimu veržiasi į nepriklausomybę. Gilėjanti Sovietų imperijos krizė turėtų sudaryti progų išsivadavimui. Juk Sovietų Sąjungoj ekonominė padėtis vis dar blogėja, ir nematyti net aiškaus plano, kaip šį smukimą sulaikyti ir apsukti atgal, kad imperijos ekonomika išvengtų visiškos katastrofos.

Dar gilesnė jos ideologinė krizė. Totalistinė komunizmo ideologija žlunga ne kokių nors pašalinių priešiškų jėgų užsmaugta, bet pilnai išryškėjus jos klaidingoms prielaidoms, pragaištingoms išvadoms ir pasibaisėtiniems rezultatams, pareikalavusiems milžiniško aukų skaičiaus. Neaišku, ar pasiseks rasti komunizmo ideologijos pakaitalą, kuris Sovietų imperiją išgelbėtų nuo subyrėjimo.

1. LIETUVA RUSAMS ANT KELIO

O vis dėl to, net ir atsiradus progai išsivaduoti, peticijos reikalavimas išvesti sovietų okupacinę kariuomenę gali būti įvykdytas tik Latvijos ir Estijos atveju, bet ne Lietuvos. Sovietų kariuomenės išvedimas iš Lietuvos neįmanomas, kol Sovietų Sąjungai ar Rusijai priklauso į vakarus nuo Lietuvos esanti Karaliaučiaus sritis. Kol ji priklauso Rusijai, Sovietų Sąjunga turi su ja kaip nors susisiekti.

Civilinis susisiekimas sunkumų nesudarytų. Tranzitinis prekių pervežimas Lietuvai būtų naudingas, o civiliai rusai tegul sau keliautų per Lietuvą į Karaliaučių ir iš jo į Rusiją. Tačiau to neužtektų. Tarp Karaliaučiaus ir Rusijos vyksta ir karinis judėjimas. Karaliaučiaus sritis yra viena iš pagrindinių sovietų karinių bazių su daugybe raketų lizdų, aerodromų, karinių pratybų laukų ir su neužšalančia karo laivyno baze Piliavoje

Nors vykdant nusiginklavimą šių karinių įrengimų reikšmė sumažėtų, sovietai vis tiek turėtų ten laikyti stiprias jėgas toli nuo Rusijos įsikūrusių rusų apsaugai. Nerealu tikėtis, kad karinis susisiekimas galėtų vykti aplinkiniu keliu per Lenkiją, nekliudant Lietuvos, nes lenkams bus lengviau sovietų armiją iš savo krašto iškraustyti, negu mums. Sovietai ir norėdami negalėtų naudotis vien tik jūros keliu iš Leningrado, nes Leningrado ir Kronštato uostai žiemą užšąla. Pagaliau jie niekad nesutiks apsiriboti oro susisiekimu, kaip amerikiečiai po Antrojo pasaulinio karo Berlyno blokados metu.

Tad, jei Karaliaučiaus priklausomybė Rusijai nebus pakeista, per Lietuvą ir toliau vyks karinis sovietų judėjimas, nors ji pasiskelbtų nepriklausoma ir jos nepriklausomybė būtų sovietų pripažinta. Pagrindinis kelias ir geležinkelis iš Maskvos eina per Minską, Vilnių, Kauną į Eitkūnus ir toliau į Karaliaučių. Sovietų kariuomenės judėjimo per savo teritoriją suvaržyta Lietuva gali būti tik iš vardo nepriklausoma. Iš tikro ji būtų priklausoma nuo Rusijos geros valios.

Jei rusams kada nors Lietuvos vyriausybė neįtiktų, jų šarvuočių ir kareiviais pripildytų sunkvežimių kolonos kurią nors naktį galėtų iš Minsko plento pasukti į Vilniaus gatves ir kitą rytą Lietuva sužinotų, kad buvusi vyriausybė nuversta ir atsirado nauja.

Lietuvos politinių galimybių skalė būtų labai susiaurinta. Lietuva negalėtų prisidėti prie Jungtinės Europos ar kokių kitų sąjungų, kurios rusams nepatiktų, ji negalėtų tapti nuolatinai neutraliu ar demilitarizuotu kraštu. Sovietų karinis susisiekimas taip pat gali lengvai virsti nuolatinių nesusipratimų ir ginčų priežastimi. Juk visada galima skųstis, kad kelias ar geležinkelis nepakankamai gerai taisomas, prižiūrimas ar saugomas.

Lietuvos padėtis būtų blogesnė, negu 1939-1940 m., kai buvo įvestos sovietų karinės įgulos. Tada sovietai nevažinėjo skersai viso krašto, bet daugiausia tūnojo savo bazėse, retai iš jų išlįsdami. Sovietų įgulų laikas buvo apribotas 15 metų terminu su galimybe jį pratęsti dar 10 metų, taigi daugiausia 25 metus.

Siekiant Lietuvos nepriklausomybės, tenka ieškoti sprendimo Karaliaučiaus klausimui. Pretendentų į tą kraštą netrūksta. Labai norėtų jį užimti lenkai. Senieji to krašto gyventojai vokiečiai ir prūsai norėtų, kad jis sugrįžtų Vokietijai, o iš to krašto kilę lietuviai siekia jo prijungimo prie Lietuvos.

2. MAŽOJI LIETUVA IR PRŪSŲ PALIKIMAS

Karaliaučiaus sritis tai senosios Mažosios Lietuvos ir prūsų žemė. Iki 18-to šimtmečio Mažoji Lietuva buvo beveik ištisai lietuvių gyvenama. Tik dvarus valdė vokiečiai ir jie sudarė miestų gyventojų daugumą. Tautiniai santykiai buvo panašūs kaip Kurše, Livonijoj ir Estijoj, kur kaimiečiai buvo latviai ir estai, o vokiečiai buvo dvarininkai bei miestiečiai. Po didžiojo maro 18-to šimtmečio pradžioj Mažojoj Lietuvoj įsikūrė nemaža vokiečių kolonistų. Kraštas tapo tautiškai mišriu. Bet net ir tada protestantų bažnyčių ir dvasininkų dėka Mažojoj Lietuvoj buvo ugdoma ir tobulinama lietuvių kalba, buvo kuriama lietuvių literatūra. Kristijono Donelaičio laikais šiuo atžvilgiu ji buvo toli pralenkusi Didžiąją Lietuvą, kur Bažnyčia pirmiausia rūpinosi lenkų kalbos ir kultūros skleidimu. Tik antroje 19-to šimtmečio pusėje vokiškų mokyklų ir kariuomenės veikiami Mažosios Lietuvos lietuvninkai pradėjo sparčiai virsti vokiečiais.

Vienok po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu Prūsų Lietuvos Taryba paskelbė reikalavimą Mažąją Lietuvą priglausti prie Didžiosios. Šis tikslas buvo tik dalinai pasiektas. Lietuvai teko nedidelė Mažosios Lietuvos dalis — Klaipėdos kraštas, kims sudaro apie 1/5 visos Mažosios Lietuvos. Didžioji jos dalis į pietus nuo Nemuno (Pietnemunė) buvo palikta Vokietijai.

Tačiau Karaliaučiaus sritį sudaro ne vien buvusi Mažoji Lietuva. Vakarinė ir pietvakarinė tos srities dalis apie patį Karaliaučiaus miestą ir anapus jo buvo senųjų prūsų žemė. Karaliaučiaus sričiai buvo priskirtos istorinės prūsiškosios Sembos, Notangos ir dalinai Varmės bei Bartos sritys. Prūsus išnaikino Kryžiuočių ordinas. Daugelis jų žuvo kovose su kryžiuočiais, daug jų išžudė kryžiuočiai, ypač po pralaimėtų sukilimų, kiti išmirė badu kryžiuočiams sistematingai naikinant kraštą, dar kiti pasitraukė į Lietuvą. Pratuštėjusį kraštą ordinas apgyvendino vokiečiais. Likę mažumoje prūsai prarado savo kalbą ir suvokietėjo, nors atrodo, kad Karaliaučiaus apylinkių Sembos srities prūsai pirma perėjo prie jiems giminingos lietuvių kalbos ir tik po to priėmė vokiečių kalbą.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą didelė šiaurinės Rytprūsių dalies gyventojų dauguma jau buvo virtę vokiečiais. Jie kalbėjo vokiškai ir jautėsi vokiečiais, nors daugelis dar žinojo, kad jie prūsų ar lietuvių kilmės, o kai kurie iš jų dar kalbėjo ar bent suprato lietuviškai. Tikrų, sąmoningų lietuvių dar buvo išlikusių Pakalnės apskrityje ir Tilžės apylinkėse. Baigiantis karui, artėjant sovietų armijai daug Rytprūsių gyventojų buvo evakuota į Vokietiją.

3. KARALIAUČIAUS SRITIS

Karui pasibaigus Potsdamo konferencijoj Rytprūsiai buvo padalinti. Pietiniai Rytprūsiai (21,950 km2, apie 60% visų Rytprūsių) buvo pavesti Lenkijos administracijai, o Karaliaučius ir Karaliaučiaus kraštas į šiaurę nuo Braunsbergo-Galdapės linijos (15,100 km2, 40% buvusių Rytprūsių) buvo atiduoti Sovietų Sąjungai. Amerikos Jungtinės Valstybės ir Didžioji Britanija įsipareigojo būsimoj taikos konferencijoj paremti šio krašto priskyrimą Sovietų Sąjungai. Sovietai nelaukė jokių konferencijų, tą kraštą prijungė prie Sovietų Sąjungos ir jį priskyrė Rusijos respublikai, su kuria jis niekur nesusisiekia. Artimiausiame taške, tiesia oro linija per Latvijos pakraštį ir patį Lietuvos vidurį, Karaliaučiaus kraštas yra virš 360 km atstume nuo Rusijos.

Amerika ir Didžioji Britanija sovietų įvykdytos Karaliaučiaus aneksijos nepripažįsta. Jos laiko, kad, kol dar nebuvo taikos konferencijos ir nepasirašyta taikos sutartis, šis kraštas tebepriklauso Vokiečių Reichui, o Vokiečių Reicho suvereninės galios pagal užkariavimo teisę priklauso Amerikai, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Sovietų Sąjungai, visoms keturioms kartu. Sovietai šios teorijos nepripažįsta, tad ji praktiškai neturi jokios reikšmės. Tačiau ji gali tapti reikšminga, jei Vokietija susijungtų ir būtų atkurtas Vokiečių Reichas.

Prisijungę sau Karaliaučiaus sritį, sovietai pakeitė visų krašto miestų, kaimų ir kitų vietovių vardus savo naujai sugalvotais rusiškais. Karaliaučius tapo Kaliningradu, Tilžė — Sovetsku, Įsrutis — Čemiachovsku, Gumbinė — Gusevu, Tolminkiemis — Čistyje Prudy. Pasilikusius nuo evakuacijos gyventojus sovietai išžudė planingu, beatodairiškai įvykdytu, dirbtiniu badu. Išliko tik tie, kuriems pasisekė pasitraukti į Lietuvą. Vėliau, jau po Stalino mirties, juos išleido iš Lietuvos išvykti į Vokietiją.

Taip buvo įvykdyta tautžudybė apie kurią niekas nekalba. O nutylėta ir nepasmerkta tautžudybė yra padrąsinimas kitiems žudikams. Todėl dabar Lietuvoj Petras Cidzikas ir jo draugai kelia atsakomybės Mažosios Lietuvos žudymų klausimą ir reikalauja ištirti žinomus jų aukų masinius kapus.

Sovietai šį kraštą apgyvendino rusais ir kitais rytų slavais. Ten įsikūrė ir lietuvių. Vieni iš jų ten persikeldami išvengė išvežimų, kiti, grįžę iš Sibiro be teisės apsigyventi Lietuvoj, įsikūrė kaimyninėj Karaliaučiaus srityje, dar kiti ten atsirado geresnio darbo ieškodami. Berods yra išlikusių nors ir mažas skaičius senųjų krašto gyventojų mažlietuvių, kurie buvo pasitraukė i Lietuvą ir vėliau sugrįžo į savo kraštą. Pagal 1979 m. surašymą ten gyveno apie 20,000 lietuvių, taigi 2,4% visų krašto gyventojų. Iki šių metų ten nebuvo nė vienos lietuviškos mokyklos ir nebuvo leidžiamas joks lietuviškas pasireiškimas. Visame krašte nebuvo nė vienos bet kokios religijos bažnyčios, šventyklos ar maldos namų. Karaliaučiaus srities gyventojų 78% yra rusai, 9% gudai ir 7% ukrainiečiai, taigi visų rytų slavų 94%.

Didelės rusų kolonijos įdiegimas Rytprūsiuose ryškiai rodo, kad Stalinas buvo pasiryžęs lietuvių tautą visiškai sunaikinti. Kol ta kolonija egzistuos, Rusija stengsis su ja susisiekti ir susijungti. Lietuva, seniau Rusijai buvo pakraščio žemė, kurią naudinga laikyti savo valdžioj, bet kurios galima be didelio skausmo atsisakyti. Dar 1939 m. sovietams su vokiečiais dalinantis Baltijos kraštus ir Lenkijos valdomas žemes, pirmuoju Molotovo-Ribbentropo slaptuoju protokolu visa Lietuva su Vilniaus kraštu buvo palikta Vokietijos įtakos sferai. Reiškia, ji rusams tuo metu dar buvo mažiau svarbi negu Latvija, Estija ir net Suomija, kurias ji išsireikalavo savo įtakos sričiai. Bet dabar rusams Lietuva yra pasidariusi kliūtimi skersai kelio tarp jų akimis rusiškų žemių — jų kolonizuotos Karaliaučiaus srities, stipriai aprusintos Gudijos ir anapus jos tikrosios Rusijos platybių. Jei Stalinas nebūtų pasiryžęs lietuvių tautą sunaikinti, jis niekad nebūtų įkūręs rusų kolonijos toli nuo tikrai rusiškų žemių, pavojingoj vietoj, apsuptos svetimų tautų, kurios, matydamos joms iškilusią grėsmę, be abejo stengsis ją kaip nors pašalinti.

Šiuo metu siekiant Lietuvos nepriklausomybės, rusiška Karaliaučiaus sritis yra didelė kliūtis, nes, keliant nepriklausomybės reikalavimą rusams kyla, kad ir nepasakytas klausimas: o kaip tada su Karaliaučiaus sritimi?

4. KETURIŲ TAUTŲ TEISĖS

(a) rusų

Visi turbūt sutiks, kad nužudytos aukos palikimas nepriklauso žudikui. Todėl būtų neteisinga, jei Karaliaučiaus kraštas liktų Sovietų Sąjungai ar Rusijai. Šio krašto likimas negali būti sprendžiamas pagal jo dabartinių gyventojų valią, nes svetimoj žemėj įsikūrę kolonistai tokios teisės neturi. Kai 1967 rugsėjo 10 d. anglai pravedė referendumą Gibraltare, jo gyventojai 12,138 balsais prieš 44 pasisakė už pasilikimą Didžiosios Britanijos priklausomybėj. Jungtinės Tautos tačiau tą gyventojų atsiklausimą atmetė kaip neteisėtą, nes kai 1704 m. anglai užėmė Gibraltarą, visi senieji jo gyventojai ispanai jį paliko ar buvo išvaryti, o dabartiniai gyventojai yra vėliau iš kitur atsikėlusių palikuonys, kurie neturi teisės nuspręsti jo likimą.

Toks Jungtinių Tautų sprendimas buvo teisingas ir tikslingas, nes kitaip kiekvienas okupantas išvarys užimto krašto gyventojus ir, atsivežęs savo kolonistų, jį referendumu sau prisijungs, kol kitas užkariautojas jo neužims ir vienų kolonistų nepakeis kitais. Ir taip netrukus kiekvieną pirmyn žygiuojančią ar besitraukiančią kariuomenę lydės svetimų žemių ištroškusių ar jau bėgančių kolonistų minios. Taip jau buvo Antrojo pasaulinio karo metu Lenkijos Pamario krašte ir kitose vietose.

(b)    lietuvių

Žuvusios aukos palikimą paveldi artimiausi giminės. Išnaikintiems prūsams artimiausia išlikusi tauta yra lietuviai, todėl lietuvių tauta turi neabejotinų teisių ne tik į buvusią jos žemę — Mažąją Lietuvą, bet ir anapus jos į senųjų prūsų žemes. Lietuvos teises į tas žemes susilpnino 1422 m. po Žalgirio mūšio sudaryta Melno ežero taika ir 1928 m. Lietuvos-Vokietijos sienų sutartis. Šiomis sutartimis Lietuva paliko Mažąją Lietuvą pirmu atveju Kryžiuočių ordinui, o antru — Vokiečių Reichui, kuris tada pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Tačiau po Potsdamo nutarimo ir Rytprūsių sunaikinimo Lietuvos teisės vėl gali būti keliamos pagal tarptautinės teisės pripažįstamą rebus sic stantibus doktriną, tai yra dėl pagrindinai pasikeitusių aplinkybių.

(c)    vokiečių

Moraliniu atžvilgiu stipriausią teisę į Karaliaučiaus kraštą turi išvaryti ar pabėgę senieji jo gyventojai vokiečiai ir Mažosios Lietuvos lietuviai. Kokia bebūtų jų kilmė, kuri daugeliu atvejų yra nebeatsekama, jie yra tikrieji to krašto gyventojai, gi kiekvienas iš savo krašto išvarytas žmogus turi teisę į jį sugrįžti. O savo kraštan sugrįžę senieji gyventojai turi teisę dalyvauti jo likimo sprendime. Todėl teisinga pritarti Rytprūsių ištremtiesiems, jiems reikalaujant tėviškėn sugrįžimo ir apsisprendimo teisės — Heimatrecht und Selbsbestimmungsrecht.

Jei jie galėtų sugrįžti ir spręsti krašto likimą, Rytprūsių ištremtieji greičiausia pasisakytų už prisijungimą prie Vokietijos, nes dauguma jų jaučiasi esą vokiečiais, o per ilgus tremties metus Vokietijoj jie su ja susigyveno dar arčiau negu bet kada anksčiau. Tačiau apsisprendimo teisė nėra absoliuti. Ji gali būti apribota, jei jos panaudojimas sudaro didelę grėsmę kuriai kitai tautai. O Karaliaučiaus srities sugrįžimas Vokietijai sudarytų tokią grėsme Lenkijai.

(d) lenkų

Lenkai jokių teisių į Karaliaučiaus sritį neturi. Tiesa, tarp 1466 ir 1660 m. Kryžiuočių ordino valstybė, o vėliau Prūsijos kunigaikštystė buvo Lenkijos karaliaus vasalinė žemė, bet šiaurinėje tos žemės dalyje, kuri dabar sudaro Karaliaučiaus sritį, lenkų niekad negyveno ir dabar jų ten nėra. Tačiau rusų kolonija tame krašte sudaro pavojų ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai. Nors lenkams tas pavojus žymiai mažesnis, jie pasiryžę siekti tos kolonijos panaikinimo. Ta proga jie žinoma Karaliaučiaus sritį sau pasilaikytų.

Kaip lenkai ruošia tam dirvą ir bando iš nieko sukurti nebūtų teisių į tą kraštą, matome 1972 m. įvykdytame Lenkijos bažnytinės administracijos pertvarkyme. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų visus Rytprūsius apjungė viena vokiška katalikų Varmės vyskupija. Pertvarkant Lenkijos bažnytines sienas, lenkai išgavo, kad visa ta vyskupija, kartu su rusams tekusią Karaliaučiaus sritimi, būtų priskirta Varšuvos bažnytinei provincijai. Vakaruose naujų Lenkijos vyskupijų ribos buvo išvestos pagal Potsdame nustatytą Lenkijos sieną, bet ne Rytprūsiuose. Nors vieninteliai Karaliaučiaus srities katalikai yra ten apsigyvenę lietuviai ir nors jokia bažnytinė administracija ar sielovada iš Lenkijos ten neįmanoma, lenkams, matyt, svarbu, kad tas kraštas bent teoretiškai būtų Varšuvos arkivyskupijos jurisdikcijoj.

5. AR SIEKTI KARALIAUČIAUS PRISKYRIMO LIETUVAI?

Sovietų Sąjunga gali kartais sutikti su Karaliaučiaus srities priskyrimu Lietuvai, tuo išsprendžiant Stalino sukurtą geopolitinę painiavą, kuri gali išvirsti nemažu apsunkinimu ir pačiai Rusijai. Ji niekad nesutiks tą kraštą geruoju grąžinti Vokietijai ar atiduoti Lenkijai, nes vienu ir kitu atveju Karaliaučiaus rusams būtų sunku išsilaikyti tame krašte ir jiems gali tekti kraustytis atgal į Rusiją. O iš mažesnės ir silpnesnės Lietuvos būtų galima išreikalauti, kad ji pakęstų ten įsikūrusius rusus ir pripažintų jiems plačią autonomiją.

Lietuvoj tokio sprendimo iki šiol buvo iš tolo kratomasi. Ir aišku dėl ko. Lietuva dabartinėse savo ribose, prijungus prie jos Karaliaučiaus sritį, turėtų apie 4,6 milijonus gyventojų, iš kurių 3 milijonai būtų lietuviai, taigi tik 65%. Dabar Lietuvoj yra 12% rusų, gudų ir ukrainiečių. Jei dabar daug vargo su jais, — būtų žymiai blogiau, kai su Karaliaučiaus sritimi jų skaičius padidėtų beveik 3 kartus iki 1,3 milijono, o procentas pakiltų virš 2 kartų, iki 28%. Slavų apgyventai sričiai tikriausiai turėtų būti suteikta plati autonomija. Rusų kalba vėl turėtų būti oficialiai naudojama visose Lietuvos centrinėse įstaigose ir institucijose, kurioms tas kraštas būtų pavaldus.

Bet iš kitos pusės, jei mes to krašto atsisakysim, rusų kolonija ten pati neišnyks ir visada sudarys Lietuvai ir lietuvių tautai didelį pavojų. Lietuva negalės būti tikrai nepriklausoma, kol tas kraštas pasiliks Rusijos dalimi. Todėl vistiek atrodo, kad reikėtų siekti Karaliaučiaus srities priskyrimo Lietuvai. To siektina ne dėl kokio lietuviško imperializmo, bet pirmiausia norint panaikinti ar bent žymiai sumažinti iš ten Lietuvai gręsiantį pavojų.

Reikia tikėtis, kad, Karaliaučiaus sritį prijungus prie Lietuvos, dalis rusų patys grįžtų į Rusiją. Tame krašte netrukus įsikurtų daugiau lietuvių iš Didžiosios Lietuvos ir ilgainiui kraštas pasidarytų mišriai rusų ir lietuvių apgyventas.

Būtinai reikėtų kviesti grįžti senuosius to krašto gyventojus ir jų palikuonis lietuvius, vokiečius ir prūsus, nors vargiai daug kas iš jų norėtų vėl iš naujo kurtis žiauriai nusiaubtame, rusų apgyventame krašte. Tačiau kad ir mažas grįžusių skaičius būtų labai reikšmingas. Juk tas kraštas iš tikro priklauso seniesiems jo gyventojams.

6. SOVIETU IMPERIJOS ŽLUGIMO GALIMYBĖ

Galimi išsivystymai atrodytų visiškai kitaip, jei Sovietų imperijoj įvyktų revoliucija ar kokia kita suirutė ir Kremlius prarastų padėties kontrolę. Tokiu atveju lenkai tikriausia pasinaudotų proga ir užimtų Karaliaučiaus kraštą.

Karaliaučiuje įsitvirtinę lenkai Lietuvai būtų geriau negu rusai, bet vistik ir jie būtų pavojingi, nes Lenkija užeitų Lietuvai iš vakarų. Kai kurie lenkai siūlo tą kraštą su Lietuva pasidalinti. Bet tokiose dalybose lenkams tektų liūto dalis su Karaliaučiaus miestu. Tad Lenkija vistiek taptų ne tik pietiniu, bet ir vakariniu Lietuvos kaimynu, kuris užstotų jos pietinėms žemėms tiesioginį kelią į jūrą. Jau Vytautas Didysis po Žalgirio mūšio pramatė tą pavojų ir todėl sutrukdė lenkams galutinai pribaigti kryžiuočius ir įsitaisyti prūsų žemėje į vakarus nuo Lietuvos.

Ir dėl ko turėtų lenkams tekti visos istorinės prūsų žemės? Jie jau gavo didesnę dalį buvusių Rytprūsių. Ar dabar turėtų gauti dar daugiau vien kad Lenkija būtų didesnė?

Tačiau suirutės atveju Lietuva negalėtų užbėgti lenkams už akių ir savo jėgomis užimti Karaliaučiaus kraštą: jos karinės jėgos turėtų pridengti sostinę, kad lenkams nekiltų per didelė pagunda užimti neginamą Vilnių. Rusijos suirutės atveju vienintelė jėga, kuri galėtų sulaikyti lenkus nuo žygio į Karaliaučių yra vokiečiai.

Nežinia ar vokiečiai skubintųsi į Karaliaučių, ar į to krašto likimą žiūrėtų abejingai. Todėl gali būti labai svarbios iš Rytprūsių pabėgusių bei išvarytų vokiečių pastangos, nes jie, kiek tik įmanydami, ragintų ir spaustų Vokietijos vyriausybe užimti tą kraštą. Mums verta jau dabar ieškoti bendros kalbos su jais, jiems užtikrinant, kad mes pilnai pripažįstame ir palaikome tėviškėn sugrįžimo ir apsisprendimo teises, kad mūsų veikla ir pastangos dėl Mažosios Lietuvos nukreiptos ne prieš juos, senuosius to krašto gyventojus, ir ne prieš Vokietiją, bet prieš rusų tame krašte įsitvirtinimą ir prieš lenkų užmačias.

Išvaryti ir pabėgę vokiečiai svajoja atstatyti Rytprūsius kaip Vokietijos kraštą, o jei tai būtų neįmanoma, kaip atskirą vokišką valstybę. Atstatyti Rytprūsiai turėtų apimti sovietams tekusią šiaurinę to krašto dalį ir lenkams priskirtą pietinę. Mums tai būtų žymiai geresnis sprendimas, negu rusų kolonija

Karaliaučiaus srityje ar lenkų įsitvirtinimas jų vietoj, todėl kalbėdami su vokiečiais, galime tokiam planui pilnai pritarti. Tačiau iš tikro jis neįvykdomas, nes vokiečiai Pietinių Rytprūsių iš lenkų be karo negaus. Lenkams pasilaikant Pietinius Rytprūsius lieka atviras tik Karaliaučiaus srities klausimas.

Jei vokiečiai pasiryžtų sugrįžti į Karaliaučių ir spėtų jį užimti prieš įsiveržiant ten lenkams, to krašto tolimesniam likimui spręsti būtų trys pagrindinės galimybės:

1.    Karaliaučiaus kraštas grįžta Vokietijai ir tampa jos dalimi. Šiam sprendimui kiek tik įmanydami priešinsis lenkai.

2.    Atskira vokiška Prūsijos valstybė. Jai nuolat grėstų lenkų pavojus, tad ji turėtų būti Vokietijos ar Lietuvos ar jų abiejų apsaugoje, ar prisijungti ketvirtuoju nariu prie Baltijos valstybių sąjungos, jei tokia sąjunga būtų sudaryta.

3. Tas kraštas prijungiamas prie Lietuvos atskira autonomine sritimi. Aišku, grįžę vokiečiai tokiam sprendimui atkakliai priešintųsi.

Jei Karaliaučius sugrįžtų Vokietijai, Lietuvos padėtis žymiai pagerėtų, nes lietuvių tautai daug saugiau savo vakariniu kaimynu turėti vokiečius negu rusus ar lenkus.

LFB studijų savaitės metu klausomasi dr. R. Aukštuolio pranešimo finansiniais Lietuvos reikalais. Nuotr. V . Maželio.

Sunku betgi patikėti, kad kitos Europos tautos ramiai žiūrėtų, jei Vokietija ne tik susijungtų, bet ir vėl pradėtų rinkti savo prarastas žemes. Galime būti tikri, kad niekas nenorės leisti Lenkijai atsidurti susijungusios Vokietijos ir jai priklausomo Karaliaučiaus replėse. Tarp Vokietijos ir Rytprūsių išrėžtas lenkų koridorius buvo tiesioginė Antrojo pasaulinio karo priežastis. Tikrai niekas nenorės sutikti, kad būtų atkurta panaši geopolitinė padėtis. Pasipriešinimas gali būti toks stiprus, kad Vokietijai tektų Karaliaučiaus susigrąžinimo atsisakyti.

Geriausias Lietuvai sprendimas būtų atskira Prūsijos valstybė, Baltijos sąjungos narys, o jei tokia sąjunga nebūtų sudaryta, kad ši valstybė turėtų kuo artimesnius ekonominius, politinius ir kultūrinius ryšius su Lietuva. Žinoma, Prūsijos ryšiai su Vokietija būtų dar glaudesni.

Bet tai nereiškia, kad Mažoji Lietuva turėtų visados pasilikti vokiečiams. Geografinė padėtis ilgainiui būna lemiantis veiksnys. Ji sukuria bendrus interesus, o atstumai juos dildo. Dėl atstumų ir skirtingos aplinkos nuo savo kilmės kraštų atsiskyrė ir susidarė naujos kanadiečių, australų, naujazelandiečių, brazilų tautos. Tad galima laukti, kad nuo Vokietijos atskirto, mažo Prūsijos krašto ryšiai su Lietuva vis stiprės, o su Vokietija silpnės. Vokiečiams išstūmus rusus, kraštas liktų pustuštis, nes grįžtų tik dalis senųjų jo gyventojų. Jei ten imtų kurtis lietuviai iš Didžiosios Lietuvos, krašto pobūdis galėtų tiek pasikeisti, kad atsirastų sąlygos sudaryti Lietuvos-Prūsijos sąjungą, kurią siūlė pik. Kazys Škirpa kaip Karaliaučiaus srities problemos sprendimą.

Iš visų tautų, kurios varžosi dėl Karaliaučiaus krašto, mes esame silpniausi, tad negalime tikėtis pasiekti sau palankaus ar bent pakenčiamo sprendimo vien savo jėgomis. Mums reikalingi sąjungininkai. Karaliaučiaus likimą sprendžiant, mums nei rusai, nei lenkai sąjungininkais netinka. Mūsų interesai daug geriau gali būti suderinti su senaisiais to krašto gyventojais vokiečiais. Tad reikėtų ieškoti su jais pokalbio ir susitarimo, o jei pasisektų susitarti, būtų nesunku užsitikrinti Vokietijos politinę paramą abiems šalims priimtinam Karaliaučiaus klausimo sprendimui.