JAUNASIS MŪSŲ ELITAS AMERIKOJE

tarp dviejų galvosenų

RŪTA KLEVA VIDŽIŪNIENĖ

Modernusis liberalizmas neša su savimi daug kosmopolitinių idėjų, daugiau-mažiau įtaigodamas utopinį vieno pasaulio įvaizdį. Neišvengiamai su ta galvosena susiduria ir mūsų studijuojantis jaunimas. Sutinkamas teigimas, kad savų ekonominių interesų statymas į pirmą vietą yra teigiama savybė, rezultate naudinga visai visuomenei, o savo krašto meilė tuo pačiu laikoma senovišku, atsilikusiu sentimentu, jau nekalbant apie pasiaukojimą bet kuria prasme.

Idėja retai sustoja pakelėje, ji rutuliojasi toliau ir įgauna naujas variacijas, kaip atsitiko su liberalia ir gražia tolerancijos idėja. Sutikimas, kad ir kitos grupės, iki šiol tradiciniai mažai dalyvavusios krašto gerbūvyje, turi natūralia teise dalintis savo krašto turtais ir privilegijomis, išsivystęs iš supratimo valstybės kaipo priemonės tvarkyti ir reguliuoti savo piliečių interesų susikirtimą, tapo įvaizdžiu valstybės jau ne kaip priemonės, bet kaip tikslo. Greitu laiku iš valdžios pastangų siekti tolerancijos ir lygybės išsivystė privilegijos ir kvotos ir, aišku, neišvengiama neapykanta. Juk jei visi bėgikai ir pradeda lenktynes tuo pačiu metu, nėra jokios garantijos, kad jie tuo pačiu metu pasieks ir finišą, — kaip tik čia ir glūdėjo nesėkmė dar vienos gražios idėjos.

Tuo metu universitetuose dauguma jaunų žmonių angažavosi už šią liberalią toleranciją ir stojo civilinių teisių kovos eilėsna, o jų tėvai jiems turėjo atrodyti beviltiškai konservatyvūs. Tėvams gi šita lyginimo procedūra atrodė ne socialinio teisingumo ieškojimas, o gyventojų skirstymas pagal pigmentaciją, neteisus, neamerikoniškas ir neliberalus. Jie suprato konstituciją kalbant apie vienodą elgesį su visais, o ne padarymą visų vienodais. Įstatymo jėga turi garantuoti teises, bet jėga neįgyvendinsi teisingumo.

Dabartiniu laiku jaunimo aistringo užsiangažavimo “už taiką” priežastys atrodo įtartinai ekonominės. Specialistų ir kitų gerai apmokamų darbų pasiūlai nuolat mažėjant, tarnavimas kariuomenėje, kada jaunas žmogus ruošiasi profesijai ir įsitvirtina pasirinktoje srityje, atima iš jo gyvenimo keletą geriausių metų, ir statistika rodo, kad sugrįžęs į civilinę visuomenę toks jaunuolis turi mažiau progų gauti gerą darbą ir turi pasitenkinti mažesne alga ir mažiau svarbia socialine padėtimi. Tai ypač ryšku tarp baltosios rasės jaunuolių, nes juodųjų ir ispanų jaunuomenė kaip tik kariuomenėje gauna progos pamatyti pasaulio, išmokti amatų ir reikalingos disciplinos, be ko būtų likę pasilikdami namie.

Šitas visai natūralus savanaudiškas studentijos interesas, tačiau, net ir dabar, pasikeitus sąlygoms, yra gudriai dengiamas Vietnamo eros pacifistiniais šūkiais, tarytum jų motyvai būtų grynai ideologiniai. Toks dviveidiškumas persimeta ir į kitų visuomenės sluoksnių galvoseną. Laikotarpyje, kur gero gyvenimo noras baltiesiems yra vis dar užskaitomas nemoralia kapitalistine išmone ir ieškojimu progos kitą išnaudoti, gero gyvenimo noras tarp mažiau pasiturinčių mažumų laikomas visai tinkamu tikslu, tuo dar labiau padidinant tokios galvosenos dviveidiškumą. Gi atleidimas studentijos nuo karinės prievolės neišvengiamai sukeltų dar didesnį šauksmą apie nelygybę, negu anais laikais, kai tiesus galvojimas nebuvo nusikaltimas.

Tokiu būdu mūsų dabartinis lietuviškasis elitas, jau daugelyje sričių ir organizacijų perimdami iš pasitraukiančios karto vadovaujančias pozicijas, drauge atsineša ir kiek skirtingą pasaulėžiūrą. Galima beveik tvirtinti, kad ir visas pasaulis persirikiuoja į pa-ruošties stovį prieš ateinantį konfliktą, — tai dvi galvosenos, kurias suprastinant būtų galima sutraukti į tokią formulę: kas svarbiau — individas, jo teisės, — ar visuomenės gerbūvis? Ar galima aukoti individo laisvę, kaip tai daroma vienoje linijos pusėje, už abstrakčią viziją, nežiūrint kaip gražią ant popieriaus, dėl geresnės ateities ateinančioms kartoms, — kaip ją įsivaizduoja įkvėpti vadai, — prieš kiekvieno žmogaus privačią laimės viziją, ar tai būtų pinigas, menas, mokslas, sportas, religija ar kuri kita asmeniška išraiškos forma, suvaržant įstatymu tik teisę pažeisti kito asmens interesus. Ieškodami žmonijos pažangos, jų vadai, deja, susiskirstė į dvi grupes: vieni mato pažangą pastangose siekti laisvės, kiti — siekime valdžios, kad prievarta įgyvendintų savo utopinius sapnus. Prie tokių priskaitytini idealistai kaip Rous-seau, Hėgelis, Marksas, smarkiai veikią jaunimą, ypač universitetuose, įskaitant ir mūsiškius.

Prieš šitą kontroversiją savotiškai atsiduria mūsų jaunas, galvojantis elitas. Senajai generacijai buvo geriau. Skautiškas šūkis “Dievui, tėvynei, artimui” liko maždaug populiarus per vis gyvenimą, gal išskyrus kai kuriuos labai ciniškus ir praktiškus žmones. Tėvynės meilė buvo savaime suprantamas rodiklis visose generacijose. Ne taip yra čia, todėl mūsų jaunimas, išėjęs iš mokyklų, atsiduria prieš problemą: grįžti į tėvų galvoseną, mylėti Lietuvą iš tolo, dirbti jai, ar likti kosmopolitu?

Kai kurie iš mūsų, nebebūdami jaunuoliai ir žiūrėdami blaiviai į šio krašto istoriją, matome neišvengiamą slydimą žemyn. Meskime žvilgsnį į Trumano doktriną, — padėti laisviesiems ginti savo laisvę prieš naudojamą jėgą ar spaudimą, po to žvilgsnis į sovietų tolimuosius planus, kurie norinčiam juos matyti jau visai išryškėjo, aiškus į juos nukreiptų Amerikos kalbų ir įrodinėjimų neveiksmingumas, visi ženklai per garsiąją detantę Rusijai, kad Jungtinės Valstybės nedarys nieko; nenoras matyti tikro komunizmo veido, jo paskirties išnaikinti laisvojo pasaulio laisvo apsisprendimo teisę. Po Vietnamo supliuško paskutinė bazė pasitikėjimui tiek svetur, tiek namie. Vietoj kalbėti apie komunizmą ir sovietų tautas, šaukiama apie teisingą ir neteisingą gėrybių pasiskirstymą, visokių iškrypėlių teises, vaikų žudymą, vedybų nebereikalingumą, — viską, kas silpnina bazę kiekvienam moraliniam apsisprendimui.

Visa tai mato ir mūsų naujoji inteligentija, mūsų gausūs profesionalai, studentija ir organizacijų nariai. Jie pasijuto kryžminėje ugnyje tarp naujojo ir senojo galvojimo būdo. Kadaise vis didėjęs nusvetimėjimas lietuvybei ėmė keistis į kritiką Amerikos madingam palaidumui, kai kurių varžtų atmetimui tapus visų varžtų atmetimu. Iš tiesų turbūt niekas taip nepažadino mūsų jaunojo elito, kaip Helsinkio susitarimų dviprasmiškumas ir lankstymasis prieš sovietus.

Ar visa ši politinė realybė atpalaiduoja jaunąjį mūsų elitą nuo lietuvybės, ar patraukia pasilikti lietuviškose eilėse? Dauguma amerikiečių, su kuriais susiduriu savo profesiniame gyvenime, savo galvoseną tvarko pagal savanaudiškumo principą. Dėl kažkokios neapčiuopiamos priežasties mums taip neišeina, nors dauguma ir bando. Kažkur pasąmonėje sukrinta į santarvę tradicija, būdo savitumai, literatūros įtakos, dainų grožis, religijos mistiškumas, ramių lygumų ilgesys, brolių svetingumas ir mūsų viens kitam artimumas, — ir mes vėl suglaudžiam gretas, kiekvienoje generacijoje.

O kaip dabar? Besidomint šitokia stipria įtaka universitetuose, garsiai skelbiama iš paties sosto ir paklusniai kartojama užhipnotizuotos spaudos, man parūpo jaunojo mūsų elito galvosena, tad ta kryptimi padariau savotiškus apklausinėjimus visos eilės man prieinamų veikliųjų mūsų jaunimo atstovų. Mano klausimai maždaug išsirikiavo tokia linkme:

Kodėl kartais mes apsisprendžiame už kosmopolitizmą? Ar pagrinde glūdi mūsų menkavertiškumo kompleksas, priklausymas pasaulio arenoje nereikšmingai tautai, noras pasislėpti po universaline kauke, prisitaikyti.

Lietuvoje tas prisitaikymas dažnai pasireiškia prisidėjimu prie rusiškų pastangų sunaikinti mūsų esmę ir egzistenciją. Kokios yra priežastys, kad daugelis studentų iš aktyvių lietuviškų šeimų iškrinta, įsigiję profesijas, iš lietuviško gyvenimo?

Kodėl tavo apsisprendimas buvo už pasilikimą prie savo tautos kamieno ir aktyvaus lietuvybės darbo? Kurią įtaką skaitytum svarbiausiu elementu prisidėjusiu prie išlikimo lietuviškoje visuomenėje: šeima ar organizacijos?

Kokius pagrindinius skirtumus matai tarp lietuvių ir anglosaksų kultūros? Ar manai, kad pas juos daugiau vertinama ekonomija, o pas mus kultūra, (taigi ne darbas, o kūryba), jie gerbia kitimą, o mes pastovumą, jie laisvę, mes tvarką, jie individualumą, mes bendruomeniškumą? Kokią nuomonę turi apie šiuos skirtumus? Ar domiesi šio krašto politika?

Kaip augini/auginsi savo vaikus? Ar pats perduosi savo užsiangažavimą, ar paliksi tai organizacijoms ir mokykloms?

Kadangi negaliu apklausinėti visų, pasirinkau keletą ryškiai skirtingų jaunojo mūsų elito šeimų, įsiliejusių į vietines profesijas, bet pasilikusių mūsų tarpe. Tai kelių profesijų atstovai: architektūra (Rimas Mulokas), pedagogika (Audronė Žemaitaitienė), psichologija (Violeta Gedgaudienė), muzika (Raimonda Apeikytė).

Pokalbiai pasirodė įdomūs ir naudingi, todėl kai kurias ryškesnes mintis čia pakartosiu. Į užklausimą, kodėl daugelis jaunų profesionalų atitolo nuo lietuviškos veiklos, įdomi buvo mintis, kad netiesioginiai gal kalti ir tėvai, bet visai kita prasme, negu esam įpratę galvoti. Daugelis karjeros siekiančių jaunuolių, susidūrę su savo emigrantu šiame krašte nei pozicijos nei turto nepasiekusiu tėvu, junta tėvą norint rodyt savo reikšmę ir galią bent namie, atranda jį atsilikusiu nuo realybės, priklausantį atgyvenusioms organizacijoms, besidominčiu tik savo paties galvosena ir autoritetu. Ta prasme mūsų jaunų intelektualų vaikai jau nebeturi to komplekso, ir, matydami tėvą sėkmingai prisitaikiusį išeivijoje, bet drauge pasiliekantį lietuvių tarpe, automatiškai jį imituoja.

Palietus organizacijų ir šeimos įtakos klausimą, vėl buvo iškelta organizacijų vadų jautrumas, kaip vienas išreiškė — beveik kerštingumas! — kitokiai nuomonei saviškių tarpe. Tačiau tinkamai subalansavus šeimos ir organizacijos įtaką, buvo prieita išvada, kad namuose gavęs savai pasaulėžiūrai kryptį, organizacijose jaunas žmogus turi progos pasireikšti, susidraugauti su saviškiais ir dažnai atranda patį pirminį akstiną tolimesniam užsiangažavimui net ir politiniuose laukuose. Kitas pasisakė nemėgstąs elito žodžio, tuo čia pat įrodydamas galvosenų skirtingumą. Spaudos, politikos ir kitų “lygintojų” įtakoje šis žodis tikrai įgavo neigiamą prasmę, virsdamas iš kadaise “apsišvietusios, rinktinės, siektinos ir teigiamos” charakteristikos braižo į turtuolio, savanaudžio ir socialini užsidarėlio sąvoką.

Pergalvoję savo draugus, dauguma priėjo išvados, kad iškritimui iš lietuviškos veiklos priežastys gali būti ir natūralūs jaunuolio augimo perijodai. Noras augti, išeiti už parapijos kiemo ribų. Perdidelis tėvų spaudimas. Tėvų nedalyvavimas reikšmingoje veikloje. Bet tokie iškritėliai dažniausia sugrįžta, susilaukę savo prieauglio. Kažkas šilto, saugaus ir artimo lieka jaunuose atsiminimuose, ko neranda šaltoje svetimųjų draugystėje, ir, žiūrėk, štai atsiveda savo vaikiukus į tą patį parapijos kiemą, iš kurio kadaisemaištaudami bėgo.

Dauguma randa anglosaksų kultūrą smarkiai pasikeitusia po II Pasaulinio karo imigracinės bangos, kuri atnešė jau nebe ekonominius, bet politinius pabėgėlius. Ir ekonominis veiksnys, neturto baimė, pas mūsiškius yra net stipresnė, kaip pas vietinius. Bent šalpos ir aukų srityje mes daug mažiau duosnūs (? — Red.)

Kas kelia didžiausią rūpestį? Tarpusavio kovos, visiško išnykimo pavojaus nesuvokimas, rezignacija, mažas domėjimasis spauda ir literatūra. Bet kaip tik tas faktas, kad tas rūpestis pas jaunesnę kartą yra, argi nėra džiuginantis reiškinys?

Kaip vienas pastebėjo: nežiūrint “donkichotiško mūsų pastangų pobūdžio”, pasidarė nebeįmanoma, savęs neišduodant, pasitraukti į abuojumą.