ATEINANTIEJI PAKEIČIA IŠEINANČIUS

Divizijos generolas Stasys Raštikis atsako į “Į Laisvę” klausimus

Stasys Raštikis, karys, rezistentas, valstybininkas. Įstojęs savanoriu į organizuojamą Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės karuose, kautynėse du kartus sužeistas; patekęs į nelaisvę, buvo kalintas bolševikų kalėjimuose. Nepriklausomoje Lietuvoje yra ėjęs Lietuvos kariuomenės vado (1935 - 1940) ir krašto apsaugos ministerio (Mirono vyriausybėje) pareigas. Laikinosios Lietuvos vyriausybės (1941) krašto apsaugos ministeris, kelių knygų autorius, divizijos generolas.

Negalavimai, turį šaknis Nepriklausomybes karų metu gautose žaizdose, nebeleidžia Jums aktyviau dalyvauti lietuviškuose judėjimuose. Tačiau, kiek žinome, įdėmiai sekate lietuviško gyvenimo įvykius, jaučiate tremties ir tautos pulsų ir dalyvaujate bendruose rūpesčiuose. Susumuodamas išvadinęs mintis, kaip vertinate tautos atsparumą okupacijos grėsmei ir išeivijos pastangas išlaikyti kūrybingą tautinę gyvybę?

Okupuota lietuvių tauta yra labai atspari ir laikosi labai pasigėrėtinai. Gražų pavyzdį rodo ir Suvalkų trikampio lietuviai, nors jie yra ir svetimųjų valdžioje, bet gyvena žymiai lengvesniame okupaciniame režime, negu mūsų broliai ir seserys rusų okupacijoje. Tenka tik gėrėtis okupuotos lietuvių tautos tautiniu ir religiniu atsparumu, o mums išeiviams gaslima tik pasimokyti iš savo tautos elgesio. Mūsų pareiga yra ne mokyti okupuotą tautą, bet padėti jai išlaikyti kūrybinę tautos gyvybę, o patiems kovoti už savo tautos laisvę, ypač tose srityse, kurios ten okupacijos sąlygose yra neprieinamos; mums gi čia leidžiama laisvai pasireikšti.

Pažįstate, Generole, rusą, nes tarnavote caristinėje armijoje, kaip rusų armijos karininkas dalyvavote 1 Pasauliniame kare. Amerikoje, dirbdamas kariuomenės kalbų mokyklose, turėjote kontaktų su senosios ir naujosios rusų imigracijos žmonėmis. Nuo II Pasaulinio karo pasaulyje įvyko milžiniški pasikeitimai. Net Juodasis kontinentas, atbudęs šio šimtmečio viduryje, žmogaus teisių srityje padarė gražią pažangą. Tik Rusija išliko niūri, vergijos pančiais žvanginanti, žmogų ir tautas pavergianti imperija. Nuo caro laikų Rusija padarė ne pažangą, bet atžangą. Ar ateis laikas, kada rusų tautą palies demokratijos idėjos ir evoliucijos keliu pakeis politinę santvarką?

Teisingai sakote, kad nuo caro laikų Rusija padarė ne pažangą, bet atžangą. Rusų tauta yra bolševizmo sukaustyta ir demoralizuota. Tačiau stebėdami rusus, vienaip ar kitaip patekusius į laisvąjį pasaulį, matome, kad jie turi ir šviesesnių protų ir nepritaria dabartiniam rusų bolševikų režimui. Nepritarančiųjų tarpe tik maža dalis yra senų monarchistinių pažiūrų, tuo tarpu kiti rusai šviesuoliai yra stiprios demokratinės tvarkos šalininkai ir tikisi evoliucijos keliu įgyvendinti tokią tvarką ir būsimoje Rusijoje. Tačiau tenka pabrėžti, kad pas visus juos yra stiprus rusiško nacionalizmo jausmas.

Prieš 60 metų ėjote savanoriu Vasario 16-tos aktui apginti. Ėjo tūkstančiai kitų jaunų vyrų. Daugelis nebegrįžo. Kiti, kaip ir Jūs, grįžo patyrę žaizdų. Vijote bolševikus iš Lietuvos. Dabar jau ketvirtas dešimtmetis, kai tie patys bolševikai vykdo savo piktus kėslus Lietuvoje. Ar tad ne per didelės aukos buvo sudėtos ant 20 metų nepriklausomybės aukuro?

Nedaug jau tebeliko mūsų pirmųjų kovų už Lietuvos nepriklausomybę gyvųjų dalyvių, ir tų likusiųjų skaičius labai greit mažėja. Vėliau nepriklausomybės laikais ir net okupacijų metais jų skaičių papildė kiti vėlesni kovotojai už Lietuvos laisvę. Ir šių, kaip ir pirmųjų, buvo ne šimtai, bet tūkstančiai. Pirmieji Lietuvos laisvės kovotojai iškovojo nepriklausomybę savo tautai. Tos pirmosios kovos už Lietuvos nepriklausomybę pareikalavo daug aukų: 1444 Lietuvos kariai (jų tarpe 61 karininkas), šauliai ir partizanai buvo nukauti kautynių laukuose, 25.30 karių buvo sužeistų, o drauge su mirusiais nuo žaizdų ir ligų lietuviai tada neteko 4256 karių. Klausiate, ar tai buvo ne per didelė auka, sudėta tada ant 20 metų nepriklausomybės aukuro? Ne! Nors ji buvo ir labai skaudi, tačiau ta auka labiau negu visi kiti mūsų tautos pasišventimai ir aukos suteikė ir užtikrino Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę dviems dešimtmečiams, per kuriuos lietuvių tauta padarė didesnę pažangą visose gyvenimo srityse, pralenkdama net kai kurių kitų kultūringų tautų pažangą, jų padarytą net per kelis šimtmečius.

Karininkas Stasys Raštikis, Lietuvos kariuomenės savanoris Nepriklausomybės karų metu 1919.

Žvelgiant į praeitį, mokantis iš jos ir darant sprendimus ateičiai, ar padarytos kariuomenės išlaikymui nepriklausomoje Lietuvoje valstybės investacijos nebotų labiau sustiprinusios tautos potencialą, jei būtų labiau pakreiptos greitesniam švietimo, kultūros ir ūkinio gerbūvio kėlimui? Laikinosios vyriausybės atsišaukime 1941 skelbėte, kad gyventi dėl tėvynės yra toks pat heroizmas, kaip ir mirti dėl jos. Ar esmiškai kariuomenėje pilietis neruošiamas mirti dėl tėvynės, gi kultūrinėse ir akinėse pastangose— gyventi?

Negaliu sutikti su mintimi, kad “esmiškai kariuomenėje pilietis ruošiamas mirti dėl tėvynės, gi kultūrinėse ir ūkinėse pastangose — gyventi”. Lietuvos kariuomenėje pilietis buvo ruošiamas ne mirčiai, bet kovai savo tėvynei ginti ir toje kovoje, jei reikėtų, nebijoti net mirti. Taip pat yra šališka prielaida, kad “kada-rytos kariuomenės išlaikymui nepriklausomoje Lietuvoje valstybės investacijos ar nebūtų labiau sustiprinusios tautos potencialą, jei būtų labiau pakreiptos

greitesniam švietimo, kultūros ir ūkinio gerbūvio kėlimui”. Tai yra ne nauja mintis apie mūsų buvusią kariuomenę. Girdėjom ją ir 1918-1919 metais, kad kariuomenė esanti net visai nereikalinga. Bet jau tais pačiais metais Lietuvos kaimynų nedraugiški karo veiksmai prieš Lietuvą pakeitė tokias pacifistines svajones, ir Lietuva buvo apginta ir išgelbėta tos pačios savo kariuomenės. Laisvame krašte ne tik savo tautos švietimo, kultūros ir ūkinio garbūvio, bet ir savo valstybės saugumo sričių kėlimas ir stiprinimas yra pagrindiniai reikalai ir rūpesčiai savo tautos ir valstybės egzistencijai užtikrinti. Nepamirškime, kad Lietuvos kariuomenė taip pat buvo ir lietuvių jaunuolių valstybinio bei tautinio auklėjimo ir švietimo aktinga talkininkė. Sutinku, kad ir gyventi dėl tėvynės, visą laiką dirbti, aukotis ir kentėti dėl jos yra taip pat heroiškumas, kaip ir mirti dėl jos.

Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis 1936

Majoras Stasys Raštikis (pirmoje gretoje dešinėje) Vokietijos gen. štabo kursuose manevrų metu 1931

Stasys Raštikis (kairėje) su prof. J. Brazaičiu (dešinėje) ir pulk. J. Butkumi pabėgėlių stovykloje Vokietijoje 1948

Savo straipsnyje "į Laisvę” nr. 65 (1975) cituojate prof. Juozo Brazaičio žodžius: ‘‘Ir reikia, kad (Laikinosios vyriausybės) lapas nebūtų užmirštas, kad jis būtų užrašytas teisingai ir su tokia meile (ne sau, bet kitiems kovotojams!), su kuria sukilimo dalyviai aukojosi tėvynei”. Bet štai, mirus pulk. K. Škirpai, net oficialūs asmenys savo kalbose pasistengė vieną heroiškiausių Lietuvos istorijos epizodų pamiršti. Kad Birželio sukilimas ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė yra rakštis okupantui, tai suprantama, bet ar galėtumėte spėti, kodėl užmirštinu įvykiu linkę tai laikyti kai kurie oficialiose pareigose esą mūsų pačių žmonės?

Dažnai dėl per didelio politikavimo užmirštame tinkamai paminėti svarbius įvykius iš mūsų istorijos ar tyčia rūšiuojame juos į minėtinus ir neminėtinus, dirbtinai padarydami kai kuriuos tuos įvykius ir jų vadus kontroversiniais. Tuo būdu mes parodome savo šališkumą. Šiuo atžvilgiu pirmiausia turėtų būti jautresni, apdairesni ir nešališki visi tie iš mūsų, kurie stovi vadovaujančiose arba oficialiose pareigose. Gaila, kad kartais kai kas vis mėgina ir 1941 metais birželio mėnesį buvusį lietuvių sukilimą priskirti prie kontroversinių ar net neminėtinų įvykių, nors tada mūsų tauta su pasididžiavimu sutiko lietuvių patriotų pasiaukojimą už Lietuvos laisvę, ir net keli šimtai jų paaukojo savo gyvybę ant tėvynės aukuro.

Mums jau gyvenant tremtyje, išėjo Brazaitis, Krupavičius, Kaminskas, Ivinskis, Škirpa, Olis, Biržiškos, Žymantas . . .; išeina vienas po kito vyresnieji politinės bei kultūrinės rezistencijos šulai ir tautinės kultūros kūrėjai. Ar matote naujai ateinančių, kurie galės išeinančius pakeisti?

Amžina garbė jau įnirusiems mūsų tautinės kultūros kovotojams ir politinės bei kultūrinės rezistencijos šulams. Šiuo metu politinių ir kultūrinių veikėjų skaičius yra kiek sumažėjęs, tačiau nebūkime pesimistai, nes ir okupuotoje Lietuvoje ir išeivijoje dar turime prityrusių darbuotojų ir matome naujai ateinančius, kurie galės pakeisti išėjusius ir išeinančius.

Pokalbį perkeliant į šias dienas, būtų įdomu išgirsti Jūsų nusistatymą bendravimo su okupuotos Lietuvos lietuviais klausimu. Štai visai neseniai Vilniuje okupantui nusilenkė dailininkas Vytautas Jonynas, pagerbdamas “partiją ir vyriausybę”. Nepaslaptis, kad nemažos dolerių sumos iš užsienio lietuvių tikinčiųjų pateko į Jonyno kišenę už bažnyčių ir koplyčių dekoravimą. Gi jo pagarbinta ‘‘partija ir vyriausybė” bažnyčias Lietuvoje iš tikinčiųjų atiminėja ir išniekina. Jonyno atvejį tenka skirti prie kraštutinių “kultūrinio bendradarbiavimo” formų, turintį aiškių asmeniško prisitaikėliškumo žymių— Brazaičio žodžiais, “imti tai, kas jam asmeniškai naudinga”. Tačiau esama nuosaikesnių bendravimo entuziastų, kurie kiekvieną Lietuvos lietuvį priskiria prie okupuotų, o visus rusus — prie okupantų kategorijos. Pirmaisiais reikią pasitikėti ir jiems rodyti lietuvišką meilę. Ar toks nusistatymas turi pateisinimą tikrovėje?

Nesu priešininkas laisviesiems lietuviams bendrauti su okupuotos Lietuvos tautiečiais, ypač su savo giminėmis. Tačiau yra netoleruotinas ir smerktinas bendravimas ir bendradarbiavimas su Lietuvos okupantais, siekiant iš tokio bendravimo arba pasitarnavimo okupanto tikslams beatodairiško prisitaikymo jam, arba laukiant iš jo asmeniškos naudos tik pačiam sau, užmirštant okupuotų lietuvių kančias ir jiems daromas skriaudas. Manau, kad neteisingas yra ir “nuosaikesnių bendravimo entuziastų“ elgesys, kurie kiekvieną okupuotos Lietuvos lietuvį priskiria prie okupuotųjų, o visus rusus prie okupantų kategorijos“. Kiekvienas iš mūsų, giliau pagalvojęs, turėtų suprasti, kad toks griežtas nusistatymas gyvenimo tikrovėje nevisada gali būti pateisinamas.

Prieš gerą dešimtmetį į Lietuvos laisvinimo aktyvų darbų lauką atėjo JAV Lietuvių Bendruomenė. Šiuo metu politinės veiklos organą organizuoja ir PLB valdyba. Iš antros pusės, ne tik priešai, bet kai kas ir iš saviškių Lietuvių Bendruomenę dėl to bara. Net bando jai kenkti labai nepagirtinais būdais. Kokia galėtų būti išeitis iš šios nenormalios būklės?

Esu vienos Lietuvių Bendruomenės šalininkas, bet ne dviejų. Dvi Lietuvių Bendruomenės, kaip ir dvi Vokietijos, dvi Korėjos, dvi Kinijos, yra ne vienybės ir solidarumo, bet skaldymosi ir antagonizmo reiškiniai. Kaip atskiriems mūsų tautiečiams, taip ir jų organizacijoms negalima uždrausti rūpintis ne tik siaurais savo, bet ir bendrais visų mūsų ir mūsų tėvynės reikalais ir rūpesčiais. Ginčai kyla tik tada, kada pradedama negražiai rungtyniauti, vieni kitais nepasitikėti, trukdyti vieni kitiems ir kenkti. Bendravimo klausimai ir nesusipratimai negali būti išspręsti vienašališkai tik vienos organizacijos, bet abiejų šalių bendru susitarimu, ir ne skaitlinguose suvažiavimuose, seimuose ar mitinguose, bet atsakingų veikėjų bei vadovų nuoširdžiuose susitarimuose.

Stasys Raštikis JAV-se, Syracuse universiteto dėstytojas, su žmona Elena

Pažįstate Lietuvių Fronto bičiulių veiklą ir iki tam tikro laipsnio pats identifikuojatės su tuo sąjūdžiu. Ar nemanote, kad LFB sąjūdis savo istorinę misiją yra atlikęs ir ar neturėtų tremties išeivijoje pradėti reikštis kitomis formomis?

Lietuvių Fronto bičiuliai veikia gražiai ir pozityviai. Negražūs kai kieno puolimai prieš frontininkus dažniausiai yra neteisingi ir vienašališki, kylantieji dėl blogos valios arba dėl nežinojimo. Manau, kad būtų labai naudinga, jei Fronto Bičiuliai per “Į Laisvę” ir gal per kitą spaudą smulkiau paaiškintų, kas tai yra Lietuvių Frontas, kas tai yra Fronto Bičiuliai, ką jie veikia ir ko siekia. Apie galimybę pradėti reikštis kitomis formomis, manau, galima dar palaukti. Nereikėtų skubėti.

Ar turėtumėte kokį nors receptą pozityvioms lietuviškoms jėgoms pasiekti susipratimo ir Lietuvos laisvinimo darbuose susiderinimo?

Jau yra nusibodęs mūsų susiskaldymas visuomeninėje veikloje ir beveik kasdien girdimi kaltinimai ar net ir šmeižtai vienų grupių prieš kitas. Tenka girdėti, kad net iš okupuotos Lietuvos ateiną priekaištai dėl mūsų susiskaldymo ir prašymai bei patarimai susitvarkyti, susitarti ir pradėti vėl vieningai dirbti. Manau, kad visų mūsų politinių veiksnių — ir VLIKo ir Diplomatijos, ir ALTo, ir Bendruomenės, ir BALFo, ir kitų didesnių mūsų organizacijų vadovai ir autoritetingi pavieniai lietuvių visuomenės atstovai turėtų neatidėliodami rimtai apsvarstyti ir surasti bendrą receptą visoms pozityvioms lietuvių jėgoms apjungti ir jų veiklai suderinti Lietuvos laisvinimo reikalais. Jau tikrai pribrendo laikas mums patiems susitvarkyti ir liautis kovoti savo tarpe.

Ką norėtumėte palinkėt pavergtai tautai ir tremties lietuvių bendruomenei?

Pavergtai tautai ištvermės ir stiprybės, o lietuvių išeivijai susiderinimo ir vienybės.

Gen. Stasys Raštikis su lietuvių karininkų grupe; iš kairės: J. Vidžiūnas, J. Truškauskas, A. Ruigys, Stasys Raštikis, V. Kazlauskas, I. Šešplaukis, V. Varnas (Varnauskas) ir V. Karalius.