KODĖL TAIP, O NE KITAIP?

Pokalbis su skaitytojais ir komentatoriais

. . manipuliuojami tų, kuriems demokratiniais pagrindais atsiekta tautinių mažumų    konsolidacija Amerikoje nėra pageidaujama”

Dabartinis “Į Laisvę” redaktorius Juozo Prunskio redaguotoje “Žurnalistikoje”, išleistoje 1974, rašė, kad “skaitytojų laiškai redaktoriams yra nepaprastas turtas, net jei juose esama ir negatyvios kritikos .. . Laiškų rašymo ir skelbimo nauda abipusė: žurnalo skaitytojų šeima išgirsta atskirų skaitytojų nuomones ir gali palyginti su savosiomis, o redaktoriai patiria skaitytojų nusiteikimus iš pirmųjų šaltinių”. Štai kodėl “Į Laisvę” skaitytojų šeima nuolat raginama naujai išėjusį žurnalo numerį pakomentuoti.

Apie “Į Laisvę” nr. 73 (110) atsiliepimų be galo daug, mat buvo palengvintos sąlygos savo nuomones pareikšti. Visus laiškus spausdinant, būtų susidarę keli žurnalo puslapiai. Atsiprašome tų, kurių laiškams vietos pritrūko.

Seniau yra buvę spaudoje padaryta priekaištų, kad “Į Laisvę” redakcija nepalankių laiškų neskelbia. To niekad nėra buvę. Ir šį kartą visi nepalankūs ar kritiški laiškai skelbiami, nors kai kuriems palankiesiems vietos pritrūko arba jie buvo sutrumpinti.

Su skaitytojais, kurie pritaria žurnalo užimtai linijai, diskusijų būti negali. Redakcijos pastabos nelydi nė nuomonių tų, kurie į straipsnių autorių tezes, argumentaciją ir išvadas pažiūri kitaip, kritikuodami ar koreguodami. Tačiau verta pasikalbėti su tų laiškų autoriais ir kritikais, kurie redaktoriui duoda patarimus. Skaitytojui gali būti įdomu žinoti, kodėl redaktorius pasielgė taip, o ne kitaip.

Straipsnių vieta

Skaitytoja A.A. iš Čikagos padarė pastabą, kad 73 (110) numeryje “Brazaičio straipsnis turėjo būti patalpintas pirmuoju, o ne Vardžio”, nes Brazaitis buvęs “Laikinosios vyriausybės faktiškoji galva ir pats žymiausias rezistencijos vadas”. Redaktorius yra nusistatymo, kad visos vietos žurnale lygiai vertingos. Akcentuojant tai, ir vedamieji yra nukelti į pabaigą. Parenkant pirmąjį straipsnį, neatsižvelgiama į autorių, o pirmiausiai į temos aktualumą ir jos vystymą. Naudojant šį politiniuose žurnaluose priimtą kriterijų, pirmuoju ir buvo atspausdintas vertingas dr. Vytauto Vardžio straipsnis, o ne istoriją, tegu šiuo metu ir suaktualintą, liečianti prof. Juozo Brazaičio studijėlė.

Liudas Balvočius (Los Angeles, Calif.) daro kitą siūlymą: “Protokolas iš redaktoriaus lyg ir reikalautų, kad rašinys“Lietuvos tauta— mūsų pasaulio centras” turėjo tame numeryje eiti pirmuoju— ir ne vien dėl to, kad Stasys Lozoraitis... yra aukščiausias Lietuvos pareigūnas, bet ir dėl to, kad jam jau 80 metų sukako”.Iš tikro Lietuvos Diplomatijos šefas yra aukščiausias nepriklausomai Lietuvai atstovaująs pareigūnas, ir jo pareikštos mintys aktualios ir visuomenei žinotinos. Tačiau jau susidariusi tokia praktika, kad į platesnes temas neišsivystę pasikalbėjimai visada buvo talpinami antroje, publicistikai skirtoje žurnalo dalyje. Nebuvo pamiršta ir min. Stasio Lozoraičio amžiaus sukaktis. Ji turėjo būti prisiminta paraše po nuotrauka. Reikia apgailestauti, ką pats Diplomatijos šefas žino, nuotrauka iš Romos nebeatėjo, redakcijos archyve nebuvo ir iš kitur laiku nepasisekė gauti.

Ta pati A.A. pataria ir “viršeli-niame turinyje” straipsnius surašyti ta pačia eile, kaip ir “tikrajame turinyje”. Iš tikro “viršelinio turinio” nėra. Tai tik tam tikras žurnalo pristatymas jo dar neatskleidusiam asmeniui: “Jei tave tos temos domina, paimk ir paskaityk”. Viršelyje straipsnių autoriai skelbiami abėcėlės eile, ryškinant pirmųjų ir paskutiniųjų žurnalo puslapių lygią svarbą.

Tegu išlieka istorijai

Daugiausia gauta pasisakymų skyrelio “Tegu išlieka istorijai” klausimu. Visi pasisakymai teigiami, išskyrus du: Aloyzo Barono (Chicago, Ill.) ir vieno asmens iš rytinių valstybių. Aloyzas rašo taip: “Skyrelis ‘Tegu išlieka istorijai’ gal ir prasmingas, bet kai šioje lietuviškoje ašarų pakalnėje tiek daug panašių dalykų, vargu ar bedėtinas. Juk šiandien kiekviena organizacija yra reikšminga kaip Lietuvos seimas, o kiekvienas brolis lietuvis sveria daugiau negu Vincas ir Simas Kudirkos kartu sudėjus

Aloyzas, kaip rašytojas, kalba hiperbolėmis. Juk raidiškai imant jo pasakymą, teigiamą svorį turėtume pripažinti ir tiems “broliams lietuviams”, kurie dirba sovietiniame saugume ir kurie "Vilnyje” ir “Laisvėje” džiaugiasi Lietuvos okupacija. Gink Dieve, “reorgai” jokiu būdu nepriskiriami į Lietuvos priešų kategoriją, tačiau jų pastangos, dažnai išplaukiančios iš tikro patriotizmo, yra nukreiptos veik 100% ne prieš Lietuvos laisvę, bet prieš vieningą Lietuvos laisvinimo darbą. Jų vadai žino ką darą, eiliniai suklaidinti.

Neįvardintas komentatorius apie “reorgus” kalba nekultūringa kalba. Pataria prie jų nekišti piršto, kaip prie nešvaraus dalyko. Tačiau tas klausimas taip pigiai neatsakomas. Jie — tai ypatingas fenomenas Amerikos lietuvių gyvenime. Jei ta jų organizacija jau taip niekinga, tai kaip jai pripažinimą sveikinimais davė bent du lietuviai konsulai, vienas vyskupas, Amerikos Lietuvių Taryba, šauliai? Kaip jų atstovai pagerbiami kai kurių vilkinių grupių seimuose ir konferencijose? Kaip jiems praeityje pasisekė suardyti veiksnių konferenciją, kai iškilo “pavojus”, jog veiksniai vieningai veiklai gali apsijungti? Jie savo tarpe neturi nė vieno gilesnio intelektualo ar šviesesnio visuomenininko; savo gaminamas bacilas nepajėgia išnešti už Čikagos ribų, tačiau Čikagoje laikosi. Jie yra atviri Lietuvos okupanto priešai, todėl pajuokiami sovietinėje spaudoje. Tačiau, beveik tikras dalykas, jie yra manipuliuojami tų, kuriems demokratiniais pagrindais atsiekta tautinių mažumų konsolidacija Amerikoje nėra pageidaujama.

Ar šitos grupės parodymas jų pačių uždegtų lempučių šviesoje turėtų įeiti į “Į Laisvę” interesų ribas, žinoma, klausimas diskutuotinas. Skaitytojai savo laiškais beveik visuotinai pritaria dabartinės redakcijos padarytam sprendimui.

Mažinti ginčus

Bronius Deveikis (Caracas, Venecuela) pataria žurnale “dauginti pasaulyje gyvenančių lietuvių aprašymus ir mažinti asmenų politinius ginčus”.

“Į Laisvę” yra specialios paskirties — politikos — žurnalas, tad pirmoje vietoje ir liečiamos politinės temos. Aprašinėti pasaulio lietuvių gyvenimą neįeina į pirmaeilius žurnalo uždavinius, politinis-visuomeninis pasaulio lietuvių reiškimasis — įeina. Geras pavyzdys galėtų būti tos pačios Venecuelos žurnalistė A. Vaisiūnienė: “Į Laisvę” žurnalui davė puikų Venecuelos lietuvių politinės-visuomeninės veiklos skerspiūvį, gi “Tėviškės Žiburiams” paruošia spalvingus lietuvių gyvenimo reportažus. Gi asmeniškų politinių ginčų' “Į Laisvę” žurnale iš vis nėra (gal kartais trumpučiai pareiškimai laiškų skyriuje), tad juos dar kaip nors mažinti tikrai negalima.

Panašų patarimą redakcijai duoda ir Balys Brazdžionis (Chicago, Ill.): “Kalbant apie dr. Nemicką, yra aišku, kad Čekienė, Kavolis ir kiti sukūrė plūdimo ir nesantaikos šantažą, bet jų negražius darbus tegul riša Tautinė sąjunga . . . Taip pat ir su Lietuvių Bendruomenėje atsiradusiais maištautojais tegu tvarkosi pati LB. LF bičiulių sąjūdis tegu kelia negeroves, kurios žalingos Lietuvai ir lietuvių tautai”.

Šisai siūlymas gan įdomus; keisti “Į Laisvę” paskirtį ir apsiriboti okupuotos Lietuvos gyvenimo faktais. Toks siūlymas yra buvęs ir praeityje: žurnalą “Į Laisvę” paversti metraščiu ir registruoti Lietuvos gyvenimo įvykius. Žinoma, tai būtų “Į Laisvę” leidėjo, Lietuvių Fronto Bičiulių tarybos, sprendimas. Redaktorius savo valia žurnalo paskirties keisti negali. Iš antros pusės, gyvenant čia, vargu būtų galima kokių nors naujų Lietuvos gyvenimo faktų užregistruoti, ko jau nebūtų užregistravę “LKB Kronika”, “Aušra”, “Varpas” ir kiti pogrindžio leidiniai, o taip pat Lietuvos Helsinkio grupė.

Į kitų organizacijų vidaus reikalus kištis tikrai niekas iš pašalės neturėtų. “Į Laisvę” šio principo ir laikosi. Tik kai tie “vidaus reikalai” ima lietis per kraštus ir patys paliečia veiksnius, centrines organizacijas, kitą spaudą ir aplamai lietuviško gyvenimo visumą, tada “vidaus reikalai” tampa vieši reikalai. Tad ir dr. J. Balio “Dirvoje” (nr. 41, 1978) paskelbti priekaištai be pagrindo ir praeities užuominos iškreiptos.

Kokia “Į Laisvę” ateitis?

Skaitant skaitytojų laiškus, nesunku pastebėti, kad jų nuomonės įvairiais klausimais labai nevienodos. Aplamai didžioji dauguma tų, kurie nepatingėjo mintimis su redakcija pasidalyti, pritaria žurnalo užimtai linijai. Tai vertinga moralinė parama redaktoriui. Redaktorius dėkingas ir tiems, kurie pasiskardeno su skirtingomis ir kritiškomis nuomonėmis. Susidarė gera proga su skaitytojais atvirai pasikalbėti.

Kokia “Į Laisvę” ateitis?

Alina Skrupskelienė (Chicago, III.) redaktoriui rašo: “ 'Į Laisvę' rugsėjo mėn. numeris yra įdomus ir Jūsų rankose paliks stiprus. Manau, kad jis turėtų palikti politikos žurnalu, brandžiu, su platesniais užsimojimais. Nesutikčiau su girdėtu siūlymu atiduoti jį Pasaulio Jaunimo Sąjungai”.

Kiek redaktoriui žinoma, nė PLJ sąjungoje, nei LF bičiuliuose niekad nėra diskutuota žurnalo perleidimo klausimas. Jaunimas neprašo, frontininkai nesiūlo. Kol lietuvių tauta neatgaus laisvės ir kol išeivijoje neužges rezistencinė dvasia, tol “Į Laisvę” bus reikalinga. Tol ji ir ištvers.