NELIETUVIO MOKSLININKO PATIRTIS LIETUVOJE
Šio mano laiško ir jame perduodamų žinių pagrindą tarsi sudaro Alex Haley’s veikalas Roots. Mes norėjome aplankyti Irenos kilmės kraštą Lietuvą; mes norėjome surasti išlikusius Irenos gimines, o taip pat norėjome, kad mūsų vaikai pamatytų rusų politinės sistemos realybę ir suprastų priežastis, kurios vertė jų motiną ir jos tėvus bėgti iš savo žemės.
Mes visa tai patyrėme, bet iki tokio laipsnio, kokio niekad nesitikėjome.
Daugelį dalykų, kuriuos matėme ir apie kuriuos girdėjome, reikia nutylėti, nenorint pakenkti kitų kad ir ribotai laisvei, kuria jie dar naudojasi. Tačiau aplamai apie tai, ką mes patyrėme, yra lengviau rašyti, negu pasakoti.
Maskvoje mes pajutome iš totalitarizmo kilusią įtampos dangą, kurios kitiems neįmanoma pavaizduoti, seniems žodžiams nesuteikus naujos prasmės. Įtampa taip didelė, kad atrodė ji paralyžuoja kasdieninius žmonių santykius — veiklą ir pokalbius. Ir kuo arčiau Maskvos, tuo labiau atrodė, kad ta įtampa didėjo.
Mes patyrėme, kad kuo geriau man sekėsi kalbėti rusiškai, tuo daugiau mums buvo statoma užtvarų ir tuo dažniau buvome nukreipiami nuo pagrindinio kelio. Mes patyrėme, kad Inturisto gidų vadovaujamose išvykose Sovietų Sąjungos tikrovės pamatyti beveik neįmanoma. Du trečdaliu kelionės atlikome be jų vadovų, ir tada mums atsiskleidė sistema, pilna prieštaraujančių taisyklių, kurioje įvairius valdžios reikalavimus nesuinteresuoti pareigūnai interpretuoja savivališkai. Kiekvienas kontaktas su privačiai sutiktais rusais buvo lydimas baimės. Rusai, su kuriais mums teko kalbėtis, mūsų akivaizdoje jautėsi skausmingai nepatogiai, tačiau tuo pačiu metu įtemptu žvilgsniu siekė išgauti mūsų atsakymus į jų greitomis sumestus klausimus. Net kai paklysdavome, rusai, į kuriuos kreipėmės pagelbos, kryptį rodydavo labiau judesiais, o žodžiais ko nors klausdavo arba reikšdavo džiaugsmą galėję su mumis susitikti; tada staiga nutraukdavo pasikalbėjimą ir nuskubėdavo.
Savo kelionėje mes patyrėme, kad pagal dabartinius pasaulio standartus Rusija esmiškai yra neišsivystęs, šiek tiek supramonintas (ir pilnai militarizuotas) kraštas ir kad įkyriai reklamuojamas jos ekonominis progresas, kaip Bolševikų Revoliucijos produktas, yra tik statistikinis mitas. Mes taip pat patyrėme, kad rusai turi pasibaisėtinai menką supratimą apie mūsų kraštą (t. y. Šiaurės Ameriką). Lygiai tokią pat mes turime apie tikrąją situaciją Rusijoje.
Vieną vakarą Maskvos niūriame nuošalios gatvės teatre mes matėme nuostabiai puikiai Bolšoj atliktą Čaikovskio “Miegančią gražuolę”. Kitą vakarą už Kremliaus vartų, ištaikin-guose Kremliaus palociuose mes buvome tiesiog parblokšti Bolšoj “Gulbių ežero” pastatymu. Tačiau labiausiai prisimintinas įvykis atsitiko Kieve, Ukrainoje, kuri kaip ir Baltijos valstybės esmėje yra pavergta respublika. Mus, sėdinčius teatre antros eilės viduryje, spektaklio metu greitai pastebėjo programos atlikėjai. Ir visą vakarą dainininkai ir šokėjai scenoje į mus kreipė dėmesį ir akimis sekė mūsų reakcijas. Baigiantis programai, choras atliko Šuberto “Ave Maria”. Niekad savo gyvenime nebuvome girdėję atliekant šį kūrinį didesniu iškilmingumu, grožiu ir įsijautimu. Mes jį išgyvenome, tarsi pirmą kartą jį būtume girdėję savo pilnumoje. Giedojimo metu visų choristų akys buvo nukreiptos į mus. Kiekvieno akys, žvelgiančios į mus, tiesiog prašyte prašė, kad mes nuo jų nenukreiptume savųjų. Buvo momentų, kada jų ir mūsų akys prisipildė ašaromis, ir mes tada supratome, kad jie perdavė muzika tai, ko negalėjo perduoti žodžiu.
Lietuvoje
Lietuvoje pradinis susipažinimas su Irenos giminėmis buvo atsargus ir santūrus. Atrodė, kad susirišimo su mumis rizika išgyveno bandymo tarpsnį. O paskui tarsi prakiuro. Dvylika dienų, nuo šeštos ryto iki vidurnakčio, skambėjo telefonas. Žmonės vis pageidavo pasimatyti su mumis. Paskambinus, po valandėlės (atrodo, kad jie skambindavo iš toliau nuo viešbučio) jie pasirodydavo prie mūsų durų. Kartais pasakydavo tik vardą arba mergautinę pavardę. Visada apie save pasakydavo tik tiek, kad galėtume žinoti, kas jis yra. Ir nieko daugiau. Tik labai retai pasikeisdavome adresais. Niekad mes nekalbėdavome apie kitus gimines. Vizito pabaigoje, atrodo, mes geriau už juos susipažinome su Irenos “giminės medžiu”. Jiems pavojinga yra susigiminiauti su kitais (ir jų problemomis). Charakteringa, kad daugelis iš jų, kurie buvo buvę Sibire, apie tai nekalbėdavo. Jei ir prisimindavo, tai tik tyliai kaip apie “tolimą kraštą”. Kai kurie iš jų su mumis pabūdavo tik kelias minutes, kiti pakartotinai sugrįždavo. Bet ir tuose trumpuose momentuose mes spėdavome įžengti į jų pasaulį, ir jie į mūsų, ir mūsų širdys ir mintys susitikdavo.
Mūsų išvykimas buvo tarsi prievartinis atsiplėšimas nuo žmonių, kurie, nežiūrint laiko ir erdvės distancijų, buvo taip labai vieni su kitais artimi, kad sunku patikėti, jog jie kada nors būtų buvę išsiskyrę.
Iš viso mes keliavome aštuonias savaites. Rusijoje pergyvenome begalinės baimės ir visiško nusiminimo momentų. Bet taip pat patyrėme džiaugsmo, galėdami Lietuvos žmonėms perduoti Vakarų pasaulio humoro. Rytų Vokietijoje mes matėme “vokiško stiliaus” politinę priespaudą. Suomijoje praleidome savaitę idiliškoje Baltijos jūros nuošalioje saloloje. Nors mūsų kelionė nebuvo atostoginė, tačiau mus giliai palietusios patirties prasmė mūsų gyvenime dar augs ir plėsis.
Meldžiame Dievą, kad savo rankos delne laikytų tuos, kurių gyvenimas mus kad ir trumpai palietė, kol vėl juos kada nors sutiksime.
Mielas skaitytojau, pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį siųsk redaktoriui iki 1978.X.10.
