KĘSTUTIS JOKUBYNAS: GULAGAS IR OKUPUOTOS LIETUVOS AKTUALIJOS
Viena nuostabiausių žmogaus savybių — sugebėjimas atsiminti. Bet nemažiau nuostabus ir žmogaus sugebėjimas užsimiršti. Kokios sunkios pirmosios dienos ir savaitės kalėjime! Staiga išplėštas iš įprastos aplinkos, žmogus negali susitaikyti su nauja tikrove. Jo gyvenimas vis dar anapus grotų. Kalėjimas — lyg koks slogus sapnas. Ir, jei žmogus nesugebėtų užmiršti praeities ir priimti dabarties kaip vienintelės tikrovės, jis dažnu atveju žudytųsi arba išprotėtų. Tačiau dauguma sugeba užmiršti praeitį. Buvęs gyvenimas už kalėjimo sienų pamažu nugrimzta į miglas. Tikrove tampa tik kalėjimo aplinka, nors joje kartais net oro trūksta.
Atsitinka ir dar keistesnių pasikeitimų. Dalykas, dėl kurio kovota, pradeda atrodyti ne taip jau svarbus, o kalėjimo smūgiai — ne tokie jau skaudūs. Ilgus metus praleidus kalėjime, pasidaro visai suprantamas Bairono “Šiljono kalinys”, kurio herojus, ilgai stengęsis iš kalėjimo pabėgti, kai, pagaliau, atsiranda proga pabėgti, susigraudina, jam pasidaro gaila palikti kalinio grandines. Ir tai ne tik atskiro asmens išgyvenimas. Tai liečia ir visą tautą.
Ir okupuotoj Lietuvoj žmonės išgyveno labai sunkius metus. Bet jie jau praeity. Žaizdos užgijo. Viltys perdegė. Gyvenimas eina toliau. Dabartis stato savo reikalavimus, o praeitis, kai kieno atsiminimuose net žavinga, blėsta iš atminties. Ne vienas senas kolchozninkas paklaustas, ar norėtų atgauti savo buvusį ūkį ir savarankiškai ūkininkauti, kaip seniau, atsako neigiamai. Atrodo, tokių Lietuvoje šiuo metu jau yra nemažai. Tokiem ir pati Lietuvos nepriklausomybė kartais jau yra kažkokiose miglose nugrimzdusi. Tačiau greta tokių, dažnai toj pačioj šeimoj, yra ir visai priešingų nuotaikų. Yra kovojanti Lietuva, Lietuva puoselėjanti šviesesnio rytojaus viltis.
Su šia gyvąja Lietuva kažkaip savaime sutapo ir mano jaunystės gyvenimas. Nuo pat pirmųjų gimnazijos klasių buvau įtrauktas į pogrindžio spaudos platinimą, vėliau ir į jos kūrimą. Už tai teko sumokėti dvidešimt pačių gražiausių gyvenimo metų kainą.
Visada stengiausi eiti per gyvenimą atviromis akimis. Nepriklausiau jokiai grupuotei. Ir mano vertinimas yra tik mano subjektyvus mastas. Apskritai sovietinėje sistemoje, arba, kaip sakoma, uždaroje visuomenėje yra labai sunku nustatyti tikrąsias visuomenės pažiūras vienu ar kitu tautiniu klausimu.
Pirmiausia noriu priminti, kad okupuotoje Lietuvoje kiekvienas sąmoningas lietuvis turi išspręsti dilemą — su kuo? Gyvenimas reikalauja daugiau, negu eilinis žmogus pajėgia. Gyvenimas verčia tapti arba didvyriu, arba niekšu. Taigi dilema sunkiai sprendžiama. Ir retai kam pavyksta išsilaikyti tame vidurio kelyje: tarp didvyrio ir niekšo. Oficialioji formulė, nors viešai neskelbiama, bet visiems gerai žinoma: kas ne su mumis — tas prieš mus.
Jauna moteris su paliegusia motina iš privataus savininko nuomoja kambarį. Nuoma labai brangi — trečdalis moteriškės uždarbio. Valstybinį ar kooperatinį butą įsigyti reikia laukti kelerius metus eilėje. Bet kaip visur, taip ir šioj srity, daug lemia pažintis, “blatas”. Pataikius tinkamą kelią, galima ir buto gavimą žymiai paspartinti. Minėta moteris įsirašė eilėn kooperatiniam butui gauti ir, palyginti, per trumpą laiką jai tokia galimybė atsirado. Tik, kaip kooperatinio namo statyba jau buvo baigiama ir artėjo raktų gavimo diena, moteriškę išsikvietė KGB (saugumas) ir pasiūlė tapti bendradarbe. Girdi, saugumas žino, kad kooperatinį butą ji gaunanti už kyšį, atseit, yra nusikaltusi įstatymui ir galinti išvengti kalėjimo tik sutikdama “padėti” saugumui. Moteris atsidūrė prieš sunkią dilemą. Nenusilenksi saugumui — eisi kalėjiman. Kas tada žiūrės paliegusią motiną? Griūva visas moteriškės didelėmis pastangomis palaikomas gyvenimas. Galima suprasti tos moteriškės išgyvenimus ir galutinį nusistatymą pareikšti KGB savo atsisakymą bendradarbiauti. O kiek yra tokių atvejų, kai žmogaus valia ir nervai tokio KGB pasiūlymo nepajėgia atsisakyti? O toks būdas surasti saugumui bendradarbių naudojamas gana plačiai.
O dabar pažiūrėkime, kaip saugumas praktiškai veikia tuo atveju, kai nori sukliudyti susitikimą su laisvojo pasaulio žmogumi. Tai įvyko 1977 vasario 16 dieną. Apskritai, dauguma lietuvių vasario 16-ją pamini tik savo širdyse. Tik jaunimas — moksleiviai, studentai — ta proga nupiešia lietuvišką trispalvę, arba ją kur nors iškabina, arba išplatina lapelius. Po to mokytojams būna daug nemalonumų, o saugumui — daug darbo. Yra jau ir tokio jaunimo, kuris apie Vasario 16-ąją jau nebeturi supratimo. Bet man pačiam šių metų Vasario 16-oji tapo labai įsimintina.
Į Vilnių iš Maskvos buvo atvykęs britų “Financial Times” korespondentas David Satter. Su juo buvau jau pažįstamas ir jam rūpėjo mane sutikti. Jo dienotvarkė buvo nustatyta Užsienių reikalų ministerijos Maskvoje. Laisvai po Vilnių judėti jis tegalėjo vakare. Todėl jis, paskambinęs man į darbovietę, kvietė susitikti 7 val. vakare prie “Neringos” viešbučio, kuriame buvo apgyvendintas. Aš pažadėjau ten būti, ir be penkių minučių septintą valandą, išlipęs iš troleibuso, Lenino prospektu žingsniavau į sutartą vietą. Staiga už nugaros rusiškai šūktelėjo: “Milicija! Kriminalinis skyrius!” Du, civiliais drabužiais apsitaisę, vyrai sugriebė mane už rankų, trečias pamojavo man po nosim savo tarnybinį pažymėjimą. Tuoj privažiavo “Volga”. Mane įgrūdo ir nusivežė į milicijos skyrių Dzeržinskio gatvėje (buv. Kalvarijų). (Įdomus sutapimas, toj pat vietoj buvau suimtas ir pirmą kartą, 1947 m. gruodžio 8, eidamas į universitetą). Milicijos skyriuje nuvedė mane į tuščią kambarį ir tuoj atvedė dar du vyrus. Susodino visus tris greta. Esą būsiąs atpažinimas. Pasakiau, kad tokia komedija nereikalinga. Verčiau pasakytų atvirai, kad yra nurodymas mane kuriam laikui sulaikyti, neišleisti ir, aišku, aš ramiai sėdėsiu. Bet tuo metu pro duris įleido dar vieną vyrą, pamušta akimi ir jį tardytojas paklausė:
— Kurį iš sėdinčių vyrų jūs atpažįstate dalyvavusį praeitą naktį ginkluotame užpuolime?
— Šitą, — ilgai negalvojęs, žmogus pirštu dūrė į mane. Man liepė atsistoti, pasisukti šonu.
— Kaip jį atpažįstate? Pagal ūgį? Pagal eiseną? — tęsė tardytojas.
— Pagal ūgį, pagal eiseną, — kartojo žmogelis. Aš jį užsipuoliau, kodėl jis meluoja. Kur jis mane matė? Bet jam atsakyti neleido ir tuoj išvedė. Ir kitus du vyrus taip pat paleido, o man pradėjo rašyti “atpažinimo protokolą”. Pasirašyti atsisakiau. Tada liepė nusirengti kratai. Aš pareikalavau prokuroro sankcijos kratai. Į tai vienas atšovė: “Kai šios durys užsidarė, visi įstatymai čia”. Nusirengiau. Apkrėtė gana paviršutiniškai. Tik vienas tų, kurie mane sulaikė, kuris čia įeidavo, čia išeidavo paklausęs, ar gerai “pažiūrėję”, bet gavęs nelabai tvirtą atsakymą, pats ėmėsi jau kaip reikiant krėsti, iščiupinėdamas visas siūles. Nieko neradę (eidamas į susitikimą dėl visa ko gerai patikrinau savo kišenes), ėmėsi rašyti apklausinėjimo protokolą. Berašant svaidėmės pastabomis.
Tardytojas: “Prieš vėją nepapūsi” ...
Aš: “Aš ir nepučiu” . . .
Tardytojas: “Sapnuojasi jums ta vasario 16-oji” . . .
Aš: “Man tai ne. KGB tai tikrai sapnuojasi, jei tokių priemonių turi griebtis” . . .
Taip praėjo apie pusantros valandos. Ir šį protokolą atsisakiau pasirašyti, paaiškindamas, kad ši komedija suruošta man pagal KGB nurodymus.
“Tai jūsų žaidimas, ir aš jame nedalyvausiu”, — atsakiau. Tada vienas pareigūnas pradėjo aiškinti, esą jis iš karto supratęs, kad čia ne “tas”, bet milicija kartais suklystanti. Taip ir paleido, nors buvau “atpažintas” dalyvavęs ginkluotame užpuolime. Žinoma, susitikimas su David Satter buvo sutrukdytas, ačiū Dievui, ne visai. Jis, manęs nesulaukdamas, paskambino mano draugui ir su juo susitiko. Tik ir vėl buvo būdingas vairuotojo “nežinojimas” gatvės, kuri beveik pačiame miesto centre, ir korespondentas, pats nepažinodamas Vilniaus, visą valandą buvo vežiojamas, kol susirado adresatą. Nežiūrint vėlaus laiko, vis tiek dar korespondentas spėjo aplankyti kai kuriuos žmones, kurie nepabijojo su juo susitikti. Per vėlu buvo aplankyti tik Rasų kapines, Basanaviėiaus kapą, kuris tą dieną skendėjo gėlėse ir žvakėse. Basanaviėiaus mirties metinių dieną daug kas prie jo kapo ateina paminėti ir kitą sukaktį. Kaip vienas saugumo majoras išsitarė:
— Tikrai nelemtas sutapimas, kad tas Basanaviėius numirė vasario 16-tą dieną.
Nežiūrint trukdymų, David Satter, kaip nė vienas kitas užsienio spaudos korespondentas, turėjo progą daug ką sužinoti apie Lietuvą iš neoficialių šaltinių. Kitą rytą jis išskrido į Rygą. Čia mūsų draugai jį taip pat supažindino su padėtimi ir parodė tai, ko negali rodyti oficialūs pareigūnai. Ir Taline jo laukė atitinkami žmonės. Tačiau ir KGB pareigūnai nesnaudė. Korespondentui, į Taliną iš Rygos vykstant traukiniu, iš miegamojo vagono dingo jo lagaminas su visais užrašais. O Taline jį pasitiko tariami estų “disidentai”, kurie svečią taip nuoširdžiai globojo, valgydino ir girdė, kad jis jau nebegalėjo ištrūkti. Korespondentui tai buvo gera pamoka. Gerai dar, kad, patyrę apie jo dingusį lagaminą, mes su latviais galėjome pražudytą informaciją maždaug atstatyti. Londono “The Financial Times” balandžio 5 galėjo paskelbti David Satter straipsnį “The Ghost in the machine”, kurį gegužės 18 persispausdino ir “Le Matin de Paris”. Suprantama, korespondentas nepanaudojo visos mūsų suteiktos medžiagos, bet vis tik pasakė labai daug.
Po to K. Jokubynas atsakinėjo į klausimus.
Kl.: Ar daug lietuvių tarnauja sovietiniam saugumui?
Ats.: Niekas to, išskyrus aukštuosius pareigūnus, nežino. Spėjama, kad daugiau kaip pusė yra nelietuviai. Lietuvoje daugiau negu kitose sovietinėse respublikose dar yra užsilikusių Stalino laikų pareigūnų. Aplamai tebegalioja taisyklė: viršininkas — lietuvis, pavaduotojas — rusas, arba atvirkščiai.
Kl.: Kurie saugumo pareigūnai simpatingesni — lietuviai ar rusai?
Ats.:Žmogaus simpatingumas tur būt nuo jo tautybės nepriklauso. Apskritai po Stalino saugumiečių elgsena su suimtaisiais yra pasikeitus. Stalino laikais nepasirašytum apklausinėjimo protokolo, tai primuštų, o dabar tik pagrasina. Daugiau konkrečių faktų apie sovietinį saugumą yra Terlecko laiške. Teisybė, dar dėl to simpatingumo galima pasakyti, kad turbūt nemalonu susidurti su lietuviu, kuris, aiškiai matai, nori tave sudoroti. Į rusą žiūri kaip į svetimą, kažkaip atlaidžiau.
Kl.: Ar daug kas okupuotoje Lietuvoje dalyvauja pasipriešinime?
Ats.: Atsakymas priklauso nuo to, kas kaip pasipriešinimą supranta. Sovietų Sąjunga stengiasi vaizduoti teisinę valstybę, kurioje veikia demokratiški įstatymai. Pvz. žmogų suimti arba daryti kratą pagal įstatymą reikalinga prokuroro vadinama sankcija. Bet, kai reikia, saugumas randa būdą įstatymui apeiti. Ir mane patį areštavo ir krėtė be prokuroro sankcijos. Vis dėl to, mokant įstatymus, kartais galima šio to atsiekti. Pvz., pagal įstatymą KGB gali išsikviesti pilietį kaltinamuoju arba liudytoju konkrečioje byloje ir, prieš apklausinėjant, privalo supažindinti su bylos turiniu. Kitokio pobūdžio iškvietimai įstatymo nenumatyti ir kviečiamasis gali jų nevykdyti. Pvz. ir mane patį š.m. vasario 3 KGB papulkininkis Baltinas buvo kvietęs “pasikalbėti”. Nėjau ir daugiau nejudino. Būtum taip pabandęs nepaklausyti Stalino laikais! O dabar jau galima. Vadinasi, pasidarė įmanomas šioks toks pasipriešinimas pačių sovietinių įstatymų rėmuose. Disidentinis sąjūdis tuo ir ribojasi. Ir Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika kovoja už religijos ir tikinčiųjų reikalus sovietinių įstatymų ribose, už tai, ką pripažįsta sovietų konstitucija. Be abejo, yra ir tokių pasipriešinimo apraiškų, kurios jau sovietinių įstatymų rėmuose netilptų. Apskritai, Lietuvos rezistencija turi senas tradicijas, gilias šaknis ir didelius tikslus. Masė aktyvioj rezistencijoj, sakyčiau, nebedalyvauja. Jai rūpi sava buitis. O buitinės sąlygos, palyginti su tuo, kas buvo, yra pagerėjusios. Vokiečiai, anglai, italai, japonai, amerikiečiai aprūpina Sovietų Sąjungą modernia technologija, kurios bent dalis eina ir buitiniam reikalam. Pvz. šiemet Vilniuje, Dzeržinskio gatvėje, vokiečiai pastatė modernią žuvies parduotuvę, kuri nieku nesiskiria nuo tos rūšies moderniųjų Vokietijos ar Prancūzijos įmonių, išskyrus tai, kad žuvies toje Vilniaus parduotuvėje nevisada gausi. Eilinis žmogus vengia rezistencinės rizikos dar ir dėl to, kad jam susidaro įspūdis, kad Vakarai Sovietų Sąjungos bijo, jai nuolaidžiauja, net pataikauja.
Kl.:Kai kas okupuotos Lietuvos gyventojus skirsto į dvi kategorijas:
parsidavėlius ir neparsidavėlius. Kaip iš tikrųjų yra?
Ats.:Negalima skirstyti tik į juodą ir baltą kategoriją. Parsidavėlių kategorijai, manyčiau, gal tiktų dalyvaujantieji valdžioje, bet ir tai, anaiptol, nevisi. Bet jokiu būdu neina į parsidavėlių kategoriją ta masė, apie kurią minėjau, kuri linkusi prisitaikyti, kuri susirūpinusi pirmiausia savo buitimi. Apskritai gyvenimas sovietinės sistemos sąlygomis yra daug komplikuotesnis, kad tilptų į schemą juoda-balta.
Kl.:“Akiračiuose” buvo straipsnis, lyg parašytas Lietuvoje, apie tai, ko Lietuva laukia iš išeivijos. Jei teko skaityti, kaip Jums atrodo tie Lietuvos lūkesčiai?
Ats.:Tame rašinyje nusakyti Lietuvos lūkesčiai išeivijos atžvilgiu turi pagrindo. Kaip plačiai paplitę visuomenėje — sunku nustatyti. Beje, valdžia įtaigauja visą laiką visuomenę, kad emigrantų triukšmas dėl padėties okupuotoje Lietuvoje esąs Lietuvai kenksmingas. Žinoma, skelbimas tiesos neatitinkančių dalykų išeivijoje Lietuvai nėra naudingas. Tačiau faktų skelbimas arba faktų interpretacija yra būtini. Yra taip pat nuomonė, kad išeivijos svarbiausias uždavinys yra kultūrinis. Vakarų laisvės sąlygomis ugdyti lietuvišką kultūrą. Bet lygiai yra balsų, kad labai svarbi išeivijos politinė veikla. Svarbu kelti triukšmas dėl žmogaus teisių pažeidimų, dėl atskirų žmonių persekiojimo. Nors sovietinė valdžia stengiasi ignoruoti užsienines reakcijas, pvz. lig šiol užsieninės reakcijos, įskaitant ir Valstybės departamento demaršus, dėl Orlovo ir Ginzburgo areštų teigiamų rezultatų neduoda, — vis dėlto reikia pripažinti, kad sovietinei valdžiai rūpi išlaikyti užsienio akyse savo prestižą ir kad ji faktiškai užsienio priekaištų atžvilgiu, ypatingai kai tokie priekaištai paremti konkrečiais faktais, nėra abejinga. Mažiausiai apčiuopiama yra visuomenės politinių nusistatymų diferenciacija. Vieną galima justi — nepriklausomybės laikų politinių grupuočių ateitis vargu ar turi realių galimybių.
Kl.: Ar galėtumėt bent apytikriai nusakyti, kokia dalis Jūsų kalinimo aplinkoj sutiktų kalinių buvo patekę už tautinę rezistenciją, kokia už religinę ir kokia už veiklą grynai prieš sovietinę sistemą? Ir kas Jums kalėjime buvo sunkiausia pakelti: badavimas? darbo sąlygos? moralinės sąlygos?
Ats.: Man teko susipažinti su Stalino laikų lageriais ir su postalininių laikų. Stalino laikų lageriuose po karo buvo daug karo belaisvių — japonų, vokiečių, ir daug pačios Sovietų Sąjungos buvusių karių, patekusių į vokiečių nelaisvę, tarnavusių Vlasovo armijoje ar vokiečių daliniuose; buvo daug Baltijos kraštų ir Ukrainos partizaninio karo dalyvių, ar tokiais įtartų, tarp jų buvo ir Lietuvos dvasininkų. Juk tada užteko duoti partizanui maisto ar sutuokti partizanų porą — ir jau kalėjimas.
Po Stalino ir po bylų peržiūrėjimo Stalino lageriai pratuštėjo. 1960 buvo įsteigtas Mordovijoj lageris nubaustiesiems už religinę veiklą. Mano laikais iš apie 500 kalinamųjų daugiausia buvo Jehovos liudininkų, paskum iš eilės ėjo baptistai. Katalikų buvo nedaug, dar mažiau — protestantų. Užsieniečiai jau buvo atskirti. Chruščiovo-Brežnevo laikų lageriai, palyginti su Stalino lageriais, yra nedideli, turi tik po kelis šimtus kalinių, kurių daugumą sudaro dar iš Stalino laikų likę, nubaustieji 25 metų bausmėmis. Papildymai ateina iš disidentų, bet negausūs. Matot, dabar vengiama kaliniui taikyti polit. kalinio straipsnį. Vietoj to, stengiamasi jį padaryti arba kriminalistu, arba bepročiu. Pvz. už dalyvavimą riaušėse po Kalantos susideginimo suimtieji studentai buvo apkaltinti chuliganizmu. Chuliganizmu apkaltinti ir šių metų kovo mėnesį nuo bendrabučio nuplėšę sovietinę vėliavą studentai. O disidentų “gydymas” beprotnamiuose yra dažnas reiškinys.
Man nežinomos kalinimo sąlygos Vakaruose. Todėl negaliu palyginti su kalinimo sąlygomis Sovietų Sąjungoje. Stalino laikais didelė pramonės dalis rėmėsi kalinių darbu. Apgyvendinta tundra, iškirsti miškai, nutiesti geležinkeliai, po kurių kiekvienu pabėgiu, kaip sakoma, guli kalinio kaulai, pastatyti miestai, iškasti kanalai — viskas kalinių rankomis. Darbo sąlygos buvo baisios. Darbas sunkus ir tik už duoną. Kai vienam kanadiečiui papasakojau, kad lageryje dienai duodavo po svarą ir daugiau duonos, jis nustebo, kad tiek daug. Jis pats tiek niekada nesuvalgąs per dieną! Jis nesuprato, kad sunkiai dirbančiam kaliniui, negaunančiam jokių riebalų, net ir dviejų ar trijų svarų duonos per dieną būt mažai. Stalino laikų lageriuose alkis ir man buvo sunkiausia pakelti. Alkis užgožia visas mintis.
Paskutinių dešimtmečių lageriuose, nors maisto vis dar tebetrūksta, bet alkis jau netaip kankina. Nėra ir tokių sunkių darbų. Dabar, sakyčiau, sunkiausia pakelti nuolatinės administracijos pastangos kalinį “perauklėti”, palaužti jo įsitikinimus, įsiskverbti į jo vidinį pasaulį, žodžiu, politinį kalinį padaryti sovietinės sistemos klusniu įrankiu.
