IDĖJOS SPAUDOJE
Bendruomenės temomis
“Tėviškės Žiburių” (1977.VII.28) vedamasis siūlo pagalvoti dėl būsimos PLB valdybos. (PLB seimas renkasi 1978 liepos 1-4 Toronte). O pagalvoti todėl, kad bendruomenės organizacijos mirtinas priešas esąs partiškumas ir kad “dabartinė Bendruomenės organizacija kai kuriuose kraštuose kaip tik ir suskilo dėl to, kad tą nelemtąjį partiškumą nevisi vienodai suprantame”. Ir to partiškumo pagal vedamąjį yra tiek apsčiai, kad vedamasis abejoje, “ar visoje Š. Amerikoje surasime vietą, kurioje gyventų devyni tautiečiai turintieji tokią dabar jau retą (nepartiškumo) dvasinę savybę?” Žodžiu, vaizdas labai niūrus. Tik kažin ar tikroviškas?
Nors vedamasis vartoja daugiskaitą “kai kuriuose”, bet faktiškai lig šiol tam tikros apostazijos apraiškų žinom tik JAV LB organizacijoje. Amerikos Lietuvių Tarybos globoje susitelkus, grupelė bandė ir tebebando vaizduoti bendruomenės reorganizuotą organizaciją, kuri tačiau JAV lietuviuose pritarimo ir atramos nesuranda ir realios schizmos bendruomenės organizacijoje sukelti nepajėgia. Antra vertus, LB organizacija laikosi tik tautiniu solidarumu ir savanorišku susiklausymu, todėl tuo ar kitu motyvu visada yra galimybė apostazuoti, juoba tokiomis sąlygomis, kokios yra Jungtinėse Valstybėse. Čia pagal tradiciją labai respektuojamas vyresniškumas (“seniority”), o jis faktiškai priklauso Altui. Kad Alto — JAV LB santykius apsprendžia ne partiškumas, rodo faktas, kad ir Alto ir JAV LB vadovybėje reiškiasi tų pačių “partijų” veikėjai. Beje, PLB valdyba atskirų kraštų bendruomenėse atsiradusiai vienokiai ar kitokiai įtampai pašalinti ir formalių priemonių neturi, o tegali moraliai veikti. Taigi, PLB valdybos vaidmuo toj srity yra reliatyvus ir ribotas.
Atrodo, kad be pagrindo baiminamasi ir dėl stokos nepartiškų žmonių. Atvirai kalbant, ir dabartinės PLB valdybos žmonėm sąžiningai niekas nepartiškumo negalėtų paneigti. Todėl būsimos PLB valdybos klausimas negali kelti sunkumų.
Užtat vedamojo keliamas PLB valdybos veiklos finansavimo klausimas yra painus ir opus. Teisingai vedamasis pastebi, kad “Turime ir nemažai lietuviškuosius pinigus organizuojančių institucijų”, bet kad “nei visų finansinių institucijų, nei visų prašytojų negalime suvesti į vieną bendrą vardiklį”. Bet, jei negalima suvesti į vieną bendrą vardiklį visų, gal galima suvesti bent tas institucijas, kuriose LB turi balsą. Ir vedamojo minimas prel. Krupavičius aiškiai nusakė LB organam dvejopus uždavinius: išeivijos lietuvybės uždavinius, ir Lietuvos vadavimo uždavinius. Lietuvos vadavimo uždavinių finansavimo bendram vardikliui reikalingas Vliko, Alto, LB sutarimas. Neatrodo, kad tai, bent artimesnėj ateity, būtų praktiškai įmanoma. Tačiau išeivijos lietuvybės reikalų finansavimas yra tik pačios LB rūpestis, ir jam bendrą vardiklį rasti nereikalingas nei Vlikas, nei Altas. Pirmasis konkretus žingsnis turėtų būti veikiančių fondų sujungimas ta prasme, kad tos teisės, kurias dabar turi atskirų kraštų LB valdybos — JAV Lietuvių fonde — JAV LB valdyba, Kanados Lietuvių fonde — Kanados LB valdyba, etc. — pereitų PLB valdybai. Tuo būdu atitinkamų kraštų fondai virstų bendrais visos mūsų išeivijos fondais. Faktiškai virstų vienu bendru fondu, tik savo teisine padėtimi prisitaikę prie vietinių įstatymų. Tuo būdu lietuvybės reikalų finansavimas įgautų, taip sakant, globalinį mastą, apimtų visų kraštų lietuvių degančius reikalus. Klausimas tik, ar atitinkamų kraštų LB vadovybėm užtektų tautinio solidarumo tokiam sprendimui padaryti, nors PLB seimas jį ir rekomenduotų.
*
“Draugas” (1977.IX. 13) svarsto JAV LB tarybos sudėties ir tarybos narių kvalifikacijų klausimą, ir pasisako už siūlymą, kad į tarybą įeitų apylinkių pirmininkai ir kad kandidatui į tarybą būtų nustatytos tam tikros kvalifikacijos, pvz. buvimas apygardos ar apylinkės valdyboje ar bent solidarumo įnašų atidavimas.
Abu siūlymai yra kontroversiniai. Ex officio mandatai LB taryboje aiškiai pažeistų demokratinį tarybos sudarymo būdą. Tuo atžvilgiu ir ligšiolinė tarybos sudėtis šaukiasi pataisų. Be to, specialus privilegijavimas apylinkių pirmininkų ne tik vadizmu atsiduoda, bet ir diskriminuoja kitus valdybos narius, juoba, kad pasitaiko ir tik pirmininkaujančių pirmininkų, visą darbą atliekant kitiem valdybos nariam. Tarybos sudėčiai priartinti prie apylinkės tėra vienas tikras demokratinis kelias: kiekviena apylinkė renka po vieną tarybos narį, o didžiosios apylinkės — atitinkamai po daugiau.
Kontroversinis yra ir tarybos kandidatų cenzavimas. Tarybos rinkimus praverstų vertinti kaip viešą prisipažinimą esant lietuviais, kaip tautinio solidarumo išraišką. Todėl reiktų sudaryti tam kuo palankesnes sąlygas. Ir jei į tarybą kandidatuoja nuo LB organizacijos nutolęs tautietis ir jei balsuotojai jį išrenka, reiktų džiaugtis, kaip ano Evangelijos palaidūno grįžimu į savo tėvo namus. Beje, kiekviename parlamente — o LB taryba yra LB parlamentas — šalia “artistų” vis būna ir “statistų”. Pagaliau, dėl vienos antros išimties nebūt tikslinga pačios taisyklės atsisakyti. Unus testis nulius testis, kaip sakydavo romėnų teisė.
Altas ir
antibolševikinis tautų blokas
“Draugas” (1977.X.25) aprašo spalio 21/22 Chicagoje vykusį Antibolševikinio tautų bloko draugų amerikiečių kongresą, kuriam pirmininkavęs Alto pirmininkas dr. K. Bobelis. Pats tas Antibolševikinis tautų blokas (ABN — Antibolševist blok narodov) yra suorganizuotas dešiniųjų ukrainiečių veikėjų ir nuo pat pradžių vadovaujamas labai veiklių Slavos ir Jaroslavo Steckų. Steckienė yra ir vyr. redaktorė Muenchene kas du mėnesiai išeinančio žurnalo anglų kalba “ABN Correspondence”.
Kanclerio Adenauerio laikais, kai V. Vokietijoje buvo stiprus ir reikšmingas iš rytinių Vokietijos sričių išvarytų ir pasitraukusių į V. Vokietiją vokiečių balsas, kai jų reikalam buvo net speciali ministerija Bonnoje, ABN su tų “heimatlose” vokiečių organizacijomis glaudžiai bendradarbiavo.
Iš lietuvių arčiausiai su ABN, atrodo, buvo susirišęs tik dr. Juozas Kaškelis. Bet šiuo metu, kaip iš “Draugo” korespondencijos matyti, dr. Kaškelį jau bus pakeitęs dr. K. Bobelis ir kai kurie kiti Alto darbuotojai. Ryšiai su ABN buvo peršami ir Vilkui. Dar Vlikui esant Vokietijoje, buvo iškilęs jo ryšių ir bendradarbiavimo su ukrainiečių atitinkamomis organizacijomis klausimas. Reikalą aiškinantis, išryškėjo, kad ukrainiečiai faktiškai turi du politinius centrus; dešiniųjų su Steckais priešakyje ir visų kitų demokratinių grupių su Vitvickiu priešaky.
Vlikas apsisprendė už ryšius ir bendradarbiavimą su Vitvickio ukrainiečiais. Tas bendradarbiavimas tebevyksta ir Vlikui atsikėlus į Jungtines Valstybes.
Zeharjos Čėsnos
Retrospektyvus reportažas
Per šešis “Tėviškės Žiburių” numerius (1977.IX.29 — XI.3) Zeharja Čėsna, palyginti, sine ira et studio stengiasi aptarti lietuvių-žydų santykius nuo pat žydų atsiradimo Lietuvos Didžiojoj kunigaikštijoj iki pat pastarųjų dienų sovietų okupuotoje Lietuvoje. Jo retrospektyvus reportažas tikrai vertas atidaus dėmesio. Galutinėje savo išvadoje Čėsna siūlo lietuviam “padaryti žygių, kad skiriantieji mus (žydus ir lietuvius) baijerai būtų galiausiai įveikti”, sykiu konstatuodamas, kad “lietuviai, gyvenantieji Nemuno krašte, anapus geležinės uždangos, tiek eiliniai, tiek ir vadovai, sugebėjo per ilgesnį laiką nugalėti prietaringus įtarimus, nepaisant rusiškojo kolonijizmo skaldyk ir valdyk metodo”. Ir tiem barjeram įveikti Čėsna pramato ir atitinkamą metodą, jį pavaizduodamas savo susitikimu Izraelyje su grupe vokiečių savanorių, atvykusių pavaduoti ūkio darbuose izraelitų, pašauktų tėvynės ginti. Užuomina labai aiški.
Tik, atrodo, kad Čėsnai dar nežinoma, jog jo minties praktinį vykdymą galima iliustruoti ne tik minėtu vokiečių savanorių pavyzdžiu, bet taip pat ir lietuvių. Lietuvaitė Medicinos sesuo (“nurse”) Zinaida B. jau nuo 1967 darbuojasi kibbutze Amiad, Hevel Korasim. Kai buvo pasiteirauta tokio jos apsisprendimo motyvų, šypsodamos paaiškino: “I likę to be a part of history”. Motyvas įdomus. Ir neatrodo, kad tai būtų unikalus atvejis.
Lietuvos geografinė padėtis sudarė sąlygas II-ojo pasaulinio karo eigoje lietuvių — žydų tarpusavio santykius aptemdyti, anot Čėsnos, klaikiais šešėliais. Tuos šešėlius galėtų pašalinti aukos šviesa. Mūsuose lig šiol betgi yra veik visuotinis įsitikinimas, kad tam užtenka ir tik teisingumo šviesos. Valstybėje teisingumą daro teismas. O tautų tarpusavio santykiai daugiau priklauso nuo noro susiprasti abišalių interesų ir bendrumų pagrindu. Zeharijos Čėsnos retrospektyvus reportažas, atrodo, lietuvių-žydu susipratimo dialogą bando įstatyti į tinkamas vėžes.
Sveikintinas sumanymas
“Tėviškės Žiburių” (1977. X.13) vedamasis, rašydamas apie Lietuvos kankinius, teikia šitokį siūlymą:
— Turime labai ryškių veidų, kurie krikščioniškajame Lietuvos gyvenime yra nepaprastai daug nusipelnę. Jų neturėtume stumti užmarštin ir padaryti nežinomais kankiniais, o priešingai — kelti jų garbę, jų vardą, kad ir kitataučiai pamatytų konkrečius faktus, o per juos ir visą mūsų kraštą. Tiesa, tai nėra įprasta, tačiau laisvame pasaulyje įmanoma. Jeigu šventovių vidaus ornamentikoje vaizduojami paukščiai, gyvuliai, net velniai, juo labiau dera pavaizduoti krikščioniškojo tikėjimo kankinius, kuriuos pašventino kraujo auka. Dėl to naujai statomose lietuvių šventovėse derėtų iškelti ryškiuosius Lietuvos krikščionių kankinių veidus, o senosiose rasti vietos jų paveikslams, vitražams, skulptūroms. Būtų nesusipratimas daryti nežinomais tuos kankinius, kurie kovojo mūsų tautos krikščioniškojo gyvenimo priešakyje ir žuvo budelių rankose.
Šis sveikintinas sumanymas turėtų susilaukti visuotinio pritarimo, paramos ir praktiško taikymo. Jo praktiškas taikymas labai gražiai derinasi ir su Ateitininkų federacijos IX kongreso nutarimu dėl Prano Dovydaičio ir Stasio Šalkauskio šventumo bylos užvedimo.
Vilniaus kompleksas
Psichologija kompleksu laiko užguitų psichinių vaidinių raizginį, prikrautą tam tikro emocionalinio krūvio ir trukdantį asmens normaliam reiškimuisi. Psichologijos mokslas žino įvairias komplekso atmainas. Bene labiausiai paplitusios komplekso atmainos: didybės, persekiojimo, menkavertiškumo kompleksas. O mūsų išeivijos kai kuriuose sluoksniuose galima pastebėti ir visai naujos atmainos komplekso apraiškų. Šioji atmaina, atrodo, yra Lietuvos — Lenkijos tarpukarės santykių tiesioginis padarinys ir psichologijos moksle turbūt bus pavadinta Vilniaus kompleksu, nes tai daugiausia paplitęs tarp Vilniaus krašto lietuvių ir tarp vienaip ar kitaip su Vilniumi susijusių lenkų.
Vilniaus kompleksui suvokti užtenka paskaityti pasisakymas “Drauge” (1977.IX.28) “Dėl susipratimo su lenkais”. Rašinyje skaitome:
— Tikras susipratimas (su lenkais) būtų labai lengvai pasiekiamas, jeigu lenkai liautųsi svajoję ir planavę tęsti ir toliau imperialistines užmačias prieš laisvės ir taikos trokštančią lietuvių tautą. Vietoj krikščioniškai apgailėję bjauraus smurto padarinius, klastingai užgrobiant Lietuvos sostinę Vilnių, ir parodę nuoširdų draugiškumą tiek daug istorijos tėkmėje lenkams pagelbėjusiai lietuvių tautai, lenkai niekur nerodo palankumo nepriklausomos Lietuvos atstatymo idėjai dar net ir šiandien. Lenkų spauda, politiniai veiksniai ir organizaciniai sambūriai tebepuoselėja grobuoniškas mintis apie Vilnių ir geros valios ženklų ateities Lietuvai nerodo. Šen ir ten girdėti silpnos užuominos grynai sentimentinio pobūdžio dėl Vilniaus priklausomumo Lietuvai, bet tai tik proginės užuominos. Iš tikrųjų matome visai ką kitą: lenkų dar vis puoselėjamos unijinės mintys ir nuslėpti kėslai Lietuvos užvaldymui. Sukurta net Vilniaus miłośniku draugija, per kurią viešai ir slaptai veikiama prieš lietuvių tautos interesus, net įtraukiant į ją Amerikos politinius asmenis, ieškant Vilniaus atplėšimo politinių sferų įtakos.
Taigi, Vilniaus kompleksas kamuoja ne tik nelaimingus lenkų milosnikus, bet ir jų antipodus mūsų išeivijos sluoksniuose.
