BENDRUOMENĖS PROBLEMOS IR JŲ PRIEŽASTYS

VYTAUTAS KUTKUS

JAV LB Tarybos narys

Žmogaus organizmo sutrikimą gydydamas, gydytojas nesitenkina tik to sutrikimo reiškinius — skaudėjimą, vėmimą, svaigimą ar kitokį silpnumą — apraminęs, o būtinai ieško organizmo sutrikimo priežasties ir, radęs ligos priežastį, stengiasi ją pašalinti. Tik pašalintas ligos priežastį organizmas gali atgauti normalų funkcionavimą. Tas pat galioja ir visuomeniniam organizmui. Taigi ir mūsų išeivijos tautinės bendruomenės problemas spręsdami, pirmiausia turime išsiaiškinti jų priežastis: iš kur ir dėl ko jos yra kilę.

1

Pirmoji ir seniausioji išeivijos lietuvių bendruomenės problema yra pati lietuvių bendruomenės samprata. Kas gi yra lietuvių bendruomenė? Nors Vliko 1949 paskelbtoji Lietuvių Charta jau 1974 atšventė savo sidabrinį, 25 metų amžiaus jubiliejų, daugeliui išeivijos lietuvių šios chartos nusakytoji LB vis dar nėra visai aiški. Ir tai suprantama, nes LB yra visai naujas išeivijos gyvenime reiškinys, kokio seniau išeivija nežinojo. Tik dypukai jau Vokietijoje tremtinių stovyklose susipažino ir susigyveno su LB. Ir jiem iš stovyklinio gyvenimo buvo aišku, kad LB — tai savanoriška tautinė savivalda. Lietuvių tremtinių bendruomenė UNRRA’os (United Nations Relief and Rehabilitation Administration), vėliau IRO’s (International Refugee Organization) priežiūroje lietuvių tremtinių gyvenime suvaidino nepaprastai naudingą tautinį vaidmenį. Veikiausiai, kad tas tremtinių bendruomenės naudingumas ir bus paskatinęs Vliką bendruomenės idėją perkelti ir senajai mūsų išeivijai visame pasaulyje. Dypukai tame bendruomenės perkėlime turėjo atlikti raugalo rolę. Ir atliko!

Vis dėlto pati LB samprata ir po šiai dienai, bent Jungtinių Valstybių lietuviuose, daugelio dar nėra teisingai suprasta. Dar neretai pasitaiko ir laikraščiuose skaityti ir kalbose girdėti apie bendruomenei nepriklausymą, apie bendruomenės nario mokesčio nemokėjimą, sakytum, bendruomenė būtų tolygi kokiam zanavykų klubui ar medžiotojų draugijai. Ogi Lietuvių Charta (1 str.) aiškiai sako:

— Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė . . . Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningų pasaulio lietuvių bendruomenę.

Vadinas, lietuvių bendruomenė yra lietuvių tautos sinonimas, kaip zuikis yra kiškio sinonimas, kaip gužutis yra gandro sinonimas. Lietuvių išeivijos tautinė bendruomenė tolygi lietuvių išeivijos tautai. Ir kaip į tautą žmogus ateina savo gimimu, taip ir į savo tautinę bendruomenę. Savo priklausymu lietuvių tautai priklausome ir lietuvių bendruomenei. Ir kaip viena yra lietuvių tauta, taip viena yra ir tegali būti ir lietuvių bendruomenė. Ir kaip niekas lietuvio negali išbraukti ar išmesti iš lietuvių tautos, vis tiek, ar jis būtų nusikaltėlis, ar šventasis, taip niekas negali lietuvio išeivio išmesti iš lietuvių bendruomenės. Kol esame lietuviai — esame lietuvių bendruomenėje. (Tik nutautėjęs, t.y. asimiliavęsis, susiliejęs su kita tauta, lietuvis iškrenta iš lietuvių bendruomenės, o sulietuvėjęs, t.y. asimiliavęsis su lietuviais kitatautis, įsilieja į lietuvių bendruomenę. Red.) Taigi lietuvis, kol jis jaučiasi lietuviu, pats sau prieštarautų, sakydamas nepriklausąs lietuvių bendruomenei.

Kadangi bendruomenėje nėra įprastine prasme narių, priimamų pagal pareiškimus ir rekomendacijas, todėl negali būti ir įprastine prasme mokamo nario mokesčio. Vietoj įprastinio nario mokesčio, pagal Lietuvių Chartą (11 str.)

— Tautinio susipratimo ir lietuvių vienybės ženklan kiekvienas lietuvis moka nuolatinį tautinio solidarumo įnašą.

Įsidėmėkime — tautinio solidarumo įnašą, ne kokį ten narystės mokestį. Tas įnašas — tai mūsų tautinio susipratimo ir tautinės vienybės su visais lietuviais liudijimas-ženklas. Kaip krikščionio regimas ženklas yra kryžius, kaip Jungtinių Valstybių regimas ženklas yra erelis, taip mūsų lietuviškumo mažiausias regimas ženklas yra tautinio solidarumo įnašo kvitas ar lipinukas.

2

JAV LB antrąją problemą kelia bendruomenės ir įvairių organizacijų santykiavimas. Kelia per nesusipratimą. Iš vienos pusės pasitaiko organizacijose veikėjų, kurie per nesusipratimą LB laiko tik dar viena nauja organizacija, tolygia visom kitom ir, saugodami savosios organizacijos vyresniškumą (“seniority”), kartais ne tik su pavydu, bet tiesiog su panieka žiūri į bendruomenės sumanymus, planus ir labiausiai į angažavimąsi atstovauti visai lietuvių išeivijai ir kalbėti jos vardu. Tai labai nelaimingas nesusipratimas.

Bendruomenėje esame visi Jungtinių Valstybių lietuviai, o bet kuriai organizacijai priklauso tik didesnė ar mažesnė lietuvių dalelė. Jei suskaičiuotume Jungtinių Valstybių lietuvių visų organizacijų visus narius aliai vieno, pamatytume, kad jie visi vargiai sudarytų daugiau kaip dešimtąją dalį visų JAV lietuvių. Taigi ne mažiau kaip devyni iš dešimties lietuvių jokiai lietuviškai organizacijai nepriklauso. Todėl kiekviena lietuvių organizacija turi suprasti, kad ji sudaro tik bendruomenės dalelytę ir neturi mažiausio pagrindo pūstis ir šiauštis prieš bendruomenės teisėtą ir teisingą angažavimąsi atstovauti JAV lietuvijai ir kalbėti jos vardu. Tai bendruomenės teisė ir tautinė pareiga.

Iš antros pusės pasitaiko bendruomenės veikėjų, kurie taip pat per nesusipratimą ignoruoja organizacijas ir jų darbuotojus, neįvertina jų įnašo išeivijos tautiniam gyvenimui, užmiršdami Lietuvių Chartos deklaruotą taisyklę (8 str.):

— Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas.

Taigi draugijos, kurias čia, Jungtinėse Valstybėse, vadiname įvairiais vardais, yra tautinės kultūros, vadinasi, lietuvybės veiksmingos talkininkės. Jų talką reikia tik sveikinti, nes ji labai lengvina bendruomenės darbų naštą. Bet kuri mūsų išeivijos tautinio gyvenimo sritis, kuria sielojasi ir kurią aprūpina bendruomenės talkininkės draugijos, sąjungos, susivienijimai, — nesudaro rūpesčio bendruomenės organam pagal bendrąjį demokratinį principą: ką pajėgia atlikti privati iniciatyva, tegu to nesiima viešoji.

Draugija nėra ir negali būti bendruomenei konkurentė, kaip dalelė negali būti konkurentė visumai. Bendruomenės darbuotojai tegali džiaugtis matydami, kad senimas ir jaunimas, kaip vienos ar kitos organizacijos nariai, muša telegramas prezidentui; rašo laiškus senatoriam; uniformuoti ir neuniformuoti, su vėliavomis ar plakatais dalyvauja eitynėse, paraduose; patys aukoja ir aukas renka Lietuvos vadavimui, šalpai, Lietuvių fondui, lituanistiniam švietimui ir kitiem tautiniam reikalam; remia lietuviškas parapijas ir kitas lietuviškas institucijas. Kiekviena lietuvių organizacija yra tarsi lietuviškumo pilis pačiai lietuvių bendruomenei prieš svetimos aplinkos nuolatinius antpuolius.

Todėl bendruomenės ir organizacijų santykiavimo problema, tik per nesusipratimą keliama, faktiškai neturi jokio pagrindo, išskyrus abejur — bendruomenėje ir organizacijose — pasitaikantį atskirų veikėjų nesugebėjimą praktiškai vykdyti Lietuvių Chartos dėsnius.

3

Trečiąją bendruomenės problemą kelia jos organizacinė sąranga. Bendruomenės darbam planuoti ir vykdyti yra reikalingi įvairūs organai, pradedant vietinėse apylinkėse ir baigiant vadovaujančia viršūne centre. Jungtinių Valstybių LB aukščiausias organas yra LB taryba. Dabartinę (VIII) JAV LB tarybą sudaro 60 narių, trejiem metam rinktų visų pilnateisių JAV lietuvių visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu, plus LB apygardų pirmininkai ir plūs Krašto valdybos nariai. Šitokia LB tarybos sudėtis kelia dvejopą nepasitenkinimą ir priekaištus. Demokratinių principų griežti šalininkai tokioje tarybos sudėtyje įžvelgia neleistiną bendruomenės demokratinės santvarkos žalojimą. Kam LB taryboje šalia visuotiniu balsavimu rinktų narių lygiomis teisėmis dalyvauja ir pašaliniai, kurių pati bendruomenė nerinko ir nepasirinko.

Iš antros pusės LB tarybos dabartine sąranga nepasitenkinimas kyla ir dėl to, kad ji neužtenkamai yra susijusi su LB apylinkėmis, kurios kaip tiktai sudaro pagrindą visam bendruomenės lietuviškam veikimui: lituanistiniam švietimui, kultūriniam renginiam, tautinių švenčių minėjimam, žodžiu bendruomenės tautinei misijai. Pasak Vytauto Volerto:

— Sukitės, apylinkių valdybos, jei nenudilo kulnys, nes kitos išeities nėra. Kai jūs prisėsite atsikvėpti, ir mūsų gyvenimas prisės. Bėgiokite, mankštinkitės! Kol apylinkės motorėliai veiks, visi laikysimės, o be jūsų — aukščiausios vyresnybės liks vien tuščiais gandralizdžiais. LB atėjo iš gyvenimo ir yra skirta gyvenimui, kurio pagrindinė apraiška laikosi apylinkėse. (Plg. Draugas, 1976.1.25).

Šiai spragai LB tarybos sąrangoje pašalinti siūlomi net keli variantai. Vieni siūlo pusę ar trečdalį visuotiniais balsavimais renkamų LB tarybos narių pakeisti apylinkių pirmininkais rotacine eile: vienoj LB taryboj dalyvautų vienų LB apylinkių pirmininkai, kitos kadencijos taryboje — kitų. Kiti, tarp jų ir šis autorius, siūlo paprastai apylinkių pirmininkus pridėti prie turimos ar sumažintos tarybos sudėties. Tatai tarybos narių skaičių gal padvigubintų ir tarybos sudarymo demokratinį principą dar labiau atskiestų nei lig šiol. Bet kažin ar teisinga būtų griežtai įsikibti į demokratinį principą, kai jo griežtas vykdymas kliudo pačiai bendruomenės misijai. Fiat justitia, pereat mundus taisyklė vargiai pateisinama. Tiesa, LB tarybai glaudžiau su LB apylinkėmis surišti yra dar ir trečias variantas. Jis, kaip sakoma, ir vilką pasotintų ir ožką paliktų gyvą, t.y. ir LB apylinkėm balsą LB taryboje suteiktų ir tarybos sąrangos demokratinio principo nepažeistų. Tai siūlymas LB tarybos narių rinkimam taikyti Jungtinių Vasltybių kongresmanų rinkimo tvarką. Kiekviena LB apylinkė renka vieną LB tarybos narį. Kadangi LB apylinkės nelygios, vienose gausu lietuvių, kitose negausu, rinkimam mažosios LB apylinkės subloškiamos krūvon, o didžiosios — padalinamos į kelias rinkimų apylinkes. Beje, yra dar ir toks variantas šiam klausimui spręsti: tarybos rinkimuose kandidatai į tarybos narius statomi LB apylinkės susirinkime, o balsuojama apygardomis.

Jeigu LB tarybos ryšio su LB apylinkėmis klausimas, atrodo, be didelio vargo duotųsi sprendžiamas, tai LB tarybos ryšio su centrinėmis JAV lietuvių organizacijomis klausimui gerą sprendimą rasti jau daug sunkiau. Siūlymas centrinių organizacijų pirmininkam ar atstovam suteikti LB tarybos nario teises, atrodo, išleidžia iš galvos tai, kad tokia teisė suteiktų tų centrinių organizacijų nariam dvigubo atstovavimo LB taryboje privilegiją. Būtent, kaip visi kiti lietuviai jie teisėtai dalyvautų LB tarybos narių visuotiniuose rinkimuose, o kaip atitinkamos centrinės organizacijos nariai jie vėl deleguotų į LB tarybą savo atstovą. Tokia dvigubo atstovavimo privilegija yra nedemokratiška, darydama lietuvį nelygų lietuviui. Praktiškai todėl LB tarybos ryšio su centrinėmis organizacijomis klausimą sprendžiant, gal reikėtų pradėti nuo pasikeitimo nuolatiniais ryšininkais. Centrinių organizacijų ryšininkai dalyvautų LB krašto valdybos, tarybos prezidiumo ir tarybos sesijų posėdžiuose, o LB tarybos ar jos pavedimu krašto valdybos ryšininkai dalyvautų atitinkamos centrinės organizacijos vadovybės posėdžiuose. Tatai labai padėtų ne tik išvengti darbų dubliavimo, bet ir sudarytų sąlygas tarpusavio talkai, kurios lig šiol labiausiai pasigendame. Pvz. Lietuvos vyčių ryšininkas, dalyvaudamas LB valdybos posėdžiuose ar LB tarybos sesijose, galėtų dalykiškai informuoti Lietuvos vyčius apie LB sumanymus bei darbus ir tuo skatinti juos jungtis į aktyvią talką bendruomenei, uoliau atiduoti tautinio solidarumo įnašus ar organizuoti lietuvių kalbos nemokančių LB apylinkes ar seniūnijas. Per centrinių organizacijų ryšininkus būtų traukiami bendruomenėje aktyviai reikštis tie išeivijos sluoksniai, kurie lig šiol bendruomenės atžvilgiu laikosi nuošaliai, o kartais net priešiškai. O svarbiausia, nė viena centrinė organizacija negalėtų jaustis už durų.

4

Ketvirtąją bendruomenės problemą kelia jos santykiai su Amerikos Lietuvių taryba. Tai išimtinai tik Jungtinių Valstybių lietuvių problema. Kitų kraštų lietuviai jos nežino. Ir tai yra padarinys Jungtinių Valstybių lietuvių organizuotumo, patriotizmo ir aktyvių pastangų padėti Lietuvai, kai ji 1940 tapo sovietinio grobuoniškumo auka. Tada Jungtinių Valstybių lietuviai, nepaisydami savo ideologinių priešingumų, rado bendrą kalbą ir bendrą pagrindą sudaryti koaliciniam organui — Amerikos Lietuvių Tarybai — Altai — Lietuvai gelbėti. Tai buvo nepaprastai reikšmingas tautinis įvykis, nes visą organizuotą Amerikos lietuviją, išskyrus prorusiškus komunistus, sujungė vieningam veikimui. Jungtinių Valstybių organizuotų lietuvių atžvilgiu tai buvo bendruomenės prototipas ir pirmtakūnas. Ir tikriausiai šiandien Altos-bendruomenės santykiuose jokios problemos neturėtume, jeigu savo metu Altos vadovybės žmonės būtų susipratę praplėsti Altos apimtį, Altos ribas, kad ji apimtų ne tik organizuotus lietuvius, bet ir organizacijom nepriklausančius. Labai reikia apgailestauti, kad tuometinė Altos vadovybė nepriėmė Vliko pirmininko prel. Krupavičiaus siūlymo Altai stoti bendruomenės priešakyje. To siūlymo Altai nepriėmus, bendruomenės organai susidarė šalia Altos. O dviem virėjom vienoj virtuvėj be trinties sunku išsiversti.

Ir Lietuvių Charta ir Jungtinių Valstybių bendruomenės įstatai LB uždavinių neapriboja, tik kuria viena ar dviem išeivijos veikimo sritimis. Lietuvybės išlaikymo tarnybos valdytojo prel. Krupavičiaus instrukcija, — pažymėjusi, kad bendruomenė turi du tikslus: pagrindinį — rūpintis išeivijos lietuvybe, ir atsitiktinį — rūpintis okupuotos Lietuvos laisve, — įsakmiai pabrėžia, kad šiuo metu tas atsitiktinis tikslas bendruomenei net yra svarbesnis už pagrindinį.

Todėl ginčyti bendruomenei teisę rūpintis Lietuvos išlaisvinimu ar okupanto visaip maltretuojamos ir žlugdomos lietuvių tautos padėtimi galima tik iš aklo užsispyrimo ir visiško nesiskaitymo su faktais. Bendruomenės teisė dalyvauti Lietuvos laisvinimo darbuose ir rūpesčiuose yra neabejotina. Tiesa, Altos sluoksniuose dažnai kartojama, kad bendruomenė tos savo teisės yra atsisakiusi Altos naudai. Tačiau patikimų įrodymų tokiam bendruomenės savo teisės atsisakymui Altą nėra pateikus.

Nepavykus Altai bendruomenės geruoju įtikinti, kad ji savo teisę dalyvauti Lietuvos laisvinimo talkoje yra jai, Altai, perleidusi, Alta griebėsi smurto, atrodo, pagal žinomą vokiečių posakį: jei tu manęs nemylėsi — aš tau makaulę suskaldysiu.

Bendruomenės “makaulės” skaldymui Alta pasirinko statytinius. Praėjusį pavasarį po Chicagoje vykusio veiksnių atstovų susirinkimo išeivijos akcijai ryšium su Helsinkio konferencija aptarti, buvo spaudos konferencija. Joje sužinojome ne tai, ką veiksniai vieningai sutarė Lietuvai gelbėti, o tai, kad dėl Altos pastangų į veiksnių pasitarimus įjungti statytinius bendruomenės “makaulei” skaldyti, bendras veiksnių susirinkimas iširo. Pati ta veiksnių-spaudos konferencija taip pat virto tikru balaganu, kai spaudos žmonių akyse Altos pirmininkas ir LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas vienas antrą žemino. Lietuviui buvo gėda tokio “spektaklio” salėje sėdėti.

Ir šiandien, kalbant apie bendruomenės problemas, negalima tylomis nuleisti, kas darosi Amerikos lietuvių didžiausioje bendruomenėje Chicagoje. Neteisinga būtų tuos dalykus nieku versti, visą bėdą suverčiant tik keletui triukšmadarių ar avantiūristų. Palyginę 1973 tarybos rinkimų duomenis su 1976 tarybos rinkimų duomenimis, matome, kad Chicagos ir jos aplinkinių bendruomenių balsuotojų skaičius nuo 4523 1973 metais nukrito 1976 iki 2476, t.y. daugiau kaip 45%. Nukrito ir visoj Amerikoj nuo 10,439 1973 metais iki 7,428 1976, t.y. beveik 29%. Prisipažinkime, kad tai yra ne vien blogo oro balsavimo dieną išdavos.

Kaip atstatyti Altos-bendruomenės santykiuose taiką ir darną? Nei Alta bendruomenei, nei bendruomenė Altai negali nei diktuoti, nei įsakinėti. Nei Alta, nei bendruomenė neturi kariuomenės, policijos, kalėjimų, kad galėtų antrąją pusę priversti.

Neturėdami išeivijoje autoritetingo arbitro Altos-bendruome-nės santykių problemai spręsti, turime pasitikėti jų pačių gera valia. Buvusi bendruomenės krašto valdyba pasitarimam su Altą duris laikė atdaras, bet atrodo, stigo konkrečios iniciatyvos ir konkrečių alternatyvų sprendimui. Naujoji krašto valdyba tuo atžvilgiu galėtų būti konkretesnė bei aktyvesnė. O ginčo arbitru abi šalys — ir bendruomenė ir Alta — turėtų pasirinkti Lietuvą. Kas Lietuvai naudinga —    abiem pusėm privaloma, o kas Lietuvai žalinga — to abi pusės atsisako.

5

Penktoji bendruomenės problema — frontininkai. Meskime akį į JAV LB trumpą istoriją. Kas stovėjo bendruomenės priešakyje? I-sios ir Il-sios centro valdybos pirmininkas — frontininkas Stasys Barzdukas; III-sios ir IV-sios — frontininkas Jonas Jasaitis; V-sios — frontininkas Bronius Nainys, Vl-sios —    frontininkas Vytautas Volertas, VII-sios — Juozas Gaila, ne frontininkas, bet frontininkam lemiančiai parėmus jo kandidatūrą, VlII-sios — frontininkas Algimantas Gečys. Tad lig šiol JAV LB priešakyje stovėjo ir jos darbų didžią naštą nešė beveik vieni frontininkai. Ir tie visi darbai tenka dirbti ne tik be kokio medžiaginio atlyginimo, ne tik dažnai pačiam darbuotojui iš savo kišenės ir išlaidas sumokant, bet dar tenka ir susilaukti apkalbų, priekaištų ir smerkimų. Daugelis tautiečių ir supratimo neturi, kiek dirbantieji turi rūpesčių, nes patys visuomeninio darbo vengia. Užtat labai dažnas tokių mėgsta kritikos rykšte dirbančiuosius plakti. Vienintelis nemeluotas dirbančiajam visuomenininkui atpildas — vidinis pasitenkinimas, kad atlikta tautinė pareiga, savo vientaučiam padaryta šis tas gero. Frontininkai yra bendruomenei daug gera padarę. Už tai jie verti pripažinimo ir kredito. Bet ir už savo klaidas jie turi prisiimti atsakomybę. O svarbiausia frontininkų klaida, kad jie bendruomenėje stengiasi viską aprėpti ir daryti patys vieni, ir nepakankamai atsižvelgia į kitus, nepakankamai išnaudoja kitus potencialius rezervus.

Ne tik man nepatinka, kad bendruomenę kėsinamasi vairuoti iš šalies. Nesakau, kad ideologinės ar kitokios organizacijos neturėtų rūpintis bendruomenės gyvenimu, bendruomenės organų demokratiniais rinkimais ir t.t. Tai nebus kėsinimasis vairuoti iš šalies. Vairuoti iš šalies — reiškia siekti ekskliuzyvinio dominavimo. Pvz. LB VII-oji taryba buvo išrinkta 1973. V. 19/20, o jos I-oji sesija įvyko tik 1973.X.6/7. Kodėl taip ilgai naujoji taryba nesirinko sesijos? Nagi todėl, kad PLB seimas turėjo susirinkti 1973.VIII.30-IX.2 ir frontininkai buvo numatę Bronių Nainį PLB valdybos pirmininku, bet, nebūdami tikri jo tam postui išrinkimu, rezervavo jam ir JAV LB krašto valdybos pirmininko postą. Todėl JAV LB tarybos sesija turėjo įvykti tik po PLB seimo. Tai jau frontininkų ekskliuzyvumas. Jis bendruomenei žalingas. Kad ir kaip uoliai ir vaisingai frontininkai reiškiasi bendruomenėje, bet toks ekskliuzyvistinis jų veržlumas kitus užgožia ir atstumia nuo bendruomenės veiklos, padaro tarsi bendruomenės posūniais ir iššaukia bendruomenei žalingas reakcijas. Todėl frontininkų veržlumui bendruomenėje yra reikalingas koks nors stabdis. Ir prašmatniausiais automobilis su visomis įmantriomis automatų naujovėmis labiausiai įgudusio vairuotojo rankose reikalingas stabdžių. Be jų toli nenuvažiuosi. Ir frontininkai turėtų rimtai pagalvoti apie stabdžius savo veržlumui, kad jis nekeltų su frontininkų srove nesutampančių išeivijos sluoksnių priešiškumo pačios bendruomenės uždaviniams. Tik pagalvokime, kiek būtų buvę sutaupyta laiko ir energijos tikrai darbščiai ir sumaniai Gailos pirmininkautai Krašto valdybai, jei nebūtų reikėję gaišti laiko ir nervų dėl susidariusios bendruomenėje padėties.

6

Pagaliau norėčiau paliesti dar vieną bendruomenės problemą — išeivijos santykius su okupuota Lietuva, nes ir bendruomenei priekaištaujama kolaboravimas su tėvynės pavergėju. Už Lietuvos laisvę kovojančios bendruomenės viešų, okupanto kontroliuojamų santykių su pavergtos tėvynės žmonėmis, juo labiau su įstaigomis, klausimas, atrodo, kokia viena bendra formule neatsakomas. Tokio atsakymo nerado ir veiksnių konferencija, ir todėl sutarė kiekvienu konkrečiu atveju bendravimo tikslingumo klausimą atsakyti palikti pačiam bendravimo dalyviui, jo sąžinei. Nors man pačiam toks veiksnių sutarimas nepatinka ir skamba nesugebėjimo prisipažinimu, vis dėlto nesiūlau jo atmesti, nes, atmesdami veiksnių formulę, atkeltume vartus anarchijai ir tarpusavio priekaištam, kurie faktiškai patarnautų tik okupanto interesam. Bet priimdami veiksnių formulę, kad ir cum grano salis, sykiu turime įsiklausyti ir į krašto rezistencijos balsą. O tas balsas sako:

—    Apsilankę Lietuvoje, kai kurie mūsų išeiviai stebina mus savo politiniu neišprusimu. Jų manymu, per pokario dešimtmetį Lietuva praliejo daug kraujo, sudėjo daug beprasmiškų aukų. Todėl dabar reikia taupyti tautos jėgas, tyliai nešti okupacinį jungą, neišprovokuoti pavergėjų naujoms represijoms. Tų patį siūlė mums čekistai, jie mėgina mus įtikinti, kad “Kronikos” leidimas neapsimoka, nes jau pareikalavo didžių aukų. Ironiškai jie klausia tardomųjų: “Ką laimėjote su savo ‘Kronika’?”

—    Tačiau iš tolo jaučiame, kad mūsų emigrantai didžiuojasi Romu Kalanta, Simu Kudirka, Mindaugu Tamoniu. Kas pagimdė šiuos mūsų tautos didvyrius? Vergiškas nuolankumas? Jeigu lietuviai būtų su gėlėmis sutikę raudonųjų armijų, kaip tai rašo oficiali tarybinė spauda (Vestnik Leningradskago universitetą, 1966, Nr. 2, p. 27). (Kiek tai yra tikra, matyti iš to, kad iki 1946 m. balandžio mėnesio iš miškų išėjo ir legalizavosi virš 40,000 asmenų), šiandien Lietuvos vardas būtų visiškai užmirštas. Jis nors retkarčiais patenka į pasaulio spaudų tik todėl, kad mes neklausome kai kurių “protingų” mūsų išeivių patarimų.

—    Nuvykę į JAV lietuviai komunistai vaidina didelius patriotus, nesigėdina net lietuviškų patriotiškų ašarėlę nubraukti, verkšlendami prašo mus tylėti, neerzinti Maskvos, nes rusai mus praris. Jie tikina jus, kad R. Kalantos auka atnešė Lietuvai visų blogį — Kremlius dar labiau sustiprins kultūrinį genocidų. Lietuvai galėtų padėti vien tik emigrantų tyla. Ir jūs šiuos KGB pasiuntinius sodinate už stalo! Ar tai ne politinis aklumas?

—    Su dideliu skausmu skaitome “Gimtajame Krašte” ir kitur mūsų emigrantų pasisakymus, kuriuose išgiriamas išviršinis mūsų gyvenimas, jo blizgesys — mūrinės gyvenvietės, asfaltai ir dainų šventės bei koncertai. Tai yra tik fasadas. Bet kas už jo slepiasi? Giriant šį fasadų, nuslepiami varžtai, kurie smaugia mūsų dvasių.

Konkreti išvada bendruomenei šiuo klausimu būtų tokia: nedelsiant pasirūpinti išleisti atitinkamo turinio trumpą leidinėlį lietuvių ir anglų kalbomis apie tai, ką kiekvienas lietuvis turi žinoti tiek lankydamasis okupuotoje Lietuvoje, tiek ir iš ten atvykusį svečią ar viešnią priimdamas.

Turime visada ir visur būti realistais, neturime leisti, kad kiti pasinaudotų mumis saviems interesams ginti ar vykdyti. Iš savo pusės neturime atstumti nė vieno, kuris gali būti mums naudingas mūsų siekimų realizavimui. Šia prasme kartais naudinga bendrauti ir su lenkais. Jie kartais gali būti mums naudingi. Lenkai mums padarė daug skriaudų, tačiau ateitį turime kurti pamiršdami skriaudas, siekdami bendradarbiavimo su visais, nes tik savomis jėgomis nepasieksime, ko siekiame.

Prel. L. T u l a b a