Vasario 16-sios gimnazija
Ši gimnazija egzistuoja jau 24 metai. Kai ji prieš 21 metus buvo iš Šiaurės Vokietijos, Diepholzo, perkelta į Huettenfeldą, Rennhofo pilį, lietuvių pavadintą Romuva, daugumas lietuvių jai skyrė gyventi 10 metų. Kodėl ji taip ilgai išsilaikė, kai kitos gimnazijos, — saleziečių Italijoje, pranciškonų šv. Antano J.A. Valstybėse, jau senokai užgeso? Be abejo, šitai nulėmė jos organizatorių, direktorių užsispyrimas, Vokietijos valdžios didoka finansinė parama, būrelių aukos Amerikoje ir Kanadoje, ypač kun. B. Suginto surinktos aukos, kurios eilę metų siekdavo 900 - 700 dolerių kas mėnesį. Žinoma, svarbiausia, kad tėvai jon savo vaikus leido gana mielai, nors kai kurie veikėjai tiek Vokietijoje, tiek Amerikoje jos vardą kartais žemindavo. Tokiu būdu maža lietuvių bendruomenė Vokietijoje, šiuo metu turinti apie 1000 registruotų narių, pajėgė šį “stebuklą” išlaikyti per daugiau du dešimtmečius, nors krizių ir krizelių gimnazijos gyvenime niekad nestokojo.
Viena tokių krizių buvo apie 1963 metus, kai reikėjo apsispręsti, ar verta statyti klasių pastatą, vis mažėjant mokinių skaičiui. Jau tada galvota, jog gimnazija netrukus turės likviduotis. Ilgiau laikyti klases apgriuvusiuose barakuose jau nebuvo įmanoma. Daugumui bendruomenės veikėjų apsisprendus teigiamai, sumanymas statyti naują klasių pastatą buvo realizuotas 1965 m. pavasarį. Pastatas atsiėjo 800,000 markių. Lietuviai, daugiausia iš J.A. Valstybių, sudėjo tam reikalui 300,000 markių, o vokiečių vyriausybė davė 500.000 markių.
Kai 120 metų senumo pilis, kurioje yra bendrabutis, pradėjo reikalauti vis brangesnių remontų, apsispręsta statyti naujas bendrabutis. Ir jis mergaitėms pastatytas 1972 metų pavasarį. Vėl lietuviai suaukojo beveik 200.000 markių, o vokiečiai davė 400.000. Bendrabuty gali sutilpti 50 mergaičių (šiuo metu yra 30). Deja, pabaigti bendrabutį, pastatant patalpas ir berniukams, nėra iš ko, nes vokiečiai daugiau lėšų (dėl politikos ir iš taupumo) neduoda, o vien iš lietuvių surinkti per pusę milijono markių nėra vilties.
Pagrindinis gimnazijos dabarties rūpestis yra, ne vien kaip pastatyti bendrabutį berniukams, o kaip surasti gimnazijai daugiau mokinių. Jų skaičius pastaraisiais metais vis mažėja. 1974/75 mokslo metais jų buvo 70; prieš trejetą metų, atvykus šiek tiek lietuvių iš Lietuvos, mokinių skaičius buvo kiek pakilęs. Kad mokiniai mažėja, pagrindinė priežastis yra ta, kad negausūs lietuviai Vokietijoje nutausta gan smarkokai, ypač mišrios šeimos, kurių čia yra daugiau nei kur kitur emigracijoj. Ir vien lietuviškų šeimų motinos nelabai nori skirtis nuo savo vaikų ir juos atiduoti auklėti svetimiems bendrabutyje
Daugumas mokinių turi būti gimnazijoje iš Vokietijos: krašto vyriausybė visų pirma tik juos sutinka remti. Mokiniai iš J. A. Valstybių tegali tik šiek tiek jų skaičių kilstelti (jų betgi galėtų būti iki 30, o pastaraisiais metais tebuvo po keletą).
Vasario 16 gimnazija iki šiol išleido 82 abiturientus. Jų daugumas, baigę aukštuosius mokslus, neša didelės naudos lietuviams. Keli jų profesoriauja Amerikoje. Tie, kurie liko Vokietijoje, taip pat yra pasiekę reikšmingų vietų savo specialybėse (keli yra inžinieriai, gydytojai, ekonomistai, sociologai, kunigai, mokytojai). Per 250 gimnazijos auklėtinių baigė 4 ar 6 klases ir įsigijo profesijas. Jie ne tik užtikrino savąją egzistenciją, bet kartu gimnazijos dėka paliko ir lietuviais. Be jos jie vargu ar galvotų ir jaustų lietuviškai. Tuo būdu gimnazija per savo mokinius yra suvaidinusi sunkiame jaunimo lietuvinimo darbe reikšmingą vaidmenį. Be jos lietuvių bendruomenė Vokietijoje jau būtų užgesus.
Ar šitas mokslo ir lietuvybės židinys netrukus užges, ar jis dar švies ilgiau, priklausys daugiausia nuo to, ar pavyks išjudinti negausius lietuvius Vokietijoje atiduoti savo vaikus į jį. V.N.
