KRITIŠKI ŽVILGSNIAI

LITERATŪRA IR VISUOMENĖ

ANTANAS MUSTEIKIS

Grietinė — taip, katė — ne

Literatūra ir visuomenė yra tokios plačios temos, kad visų pirma kyla klausimas, ar siauri straipsnio rėmai pateisina jas liesti iš viso. Juk žinoma, kad katė ne tiek išlaka grietinę, kiek prižaga. Vis dėlto aš pabandysiu pasidalinti su skaitytojais keliomis aktualiomis mintimis ne atskirai apie literatūrą ir atskirai apie visuomenę, o tik taip, kaip tie du dalykai yra tarp savęs susiję.

Nepriklausomoje Lietuvoje šiuos ryšius mes gvildenome H. Taine, Ch. Lalo veikalų vertinių pagalba; dabartinėje Lietuvoje ši tema iš anksto yra prievartingai apspręsta vienašališkais rusiškojo marksizmo poreikiais. Laisvuose Vakaruose meno ir visuomenės sąsajai ryškinti sąlygos buvo palankios, bet dėl kitų priežasčių ši tema nesidavė lengvai apdorojama. Mat, literatūra buvo susidomėta tirti bent nuo graikų klasikos laikų, kai tuo tarpu visuomenės mokslo disciplina išsiplėtojo tik nuo praeito šimtmečio pirmosios pusės. Atrodytų, kad literatūros teorijos disciplina turėtų būti daug toliau pažengusi nei sociologija. Betgi žinome, kad literatūra priklauso meno sričiai, t. y. “humanitariniams mokslams”, kur empirinio mokslo dėsniai yra vargiai pritaikomi, kai sociologija kaip tik daugiau ar mažiau pateisinamai glaustosi prie pastarųjų. Tai paaiškina mūsų temos komplikuotumą ir sprendimų reliatyvumą.

Menas, kuriam šalia literatūros priklauso dar tapyba, skulptūra, architektūra ir muzika (o taip pat ir dramos, operos or šokio formos), naujaisiais amžiais buvo suvokiamas dviem intelektinėm kryptim. Pirmuoju atveju buvo domėtasi menų atskyrimu nuo amatų ir mokslo, pabrėžiant jų ypatybes ir sąryšį su skaitytojų, žiūrovų ar klausytojų skoniu ir menininkų originalumu. Antruoju atveju menas buvo suvoktas kaip pagrindinis ar bent ypatingai ryškus civilizacijos ar pačios istorijos veiksnys, drauge su fizine ir socialine aplinka sąlygojus ar apsprendžiąs mūsų pažįstamą istoriją. Europos mokslininkai pirmieji šias kryptis pagrindė bei ryškino, o amerikiečiai plačiau jomis susidomėjo tik pastarąjį pusšimtį metų.

Pasekdamas man parankesniais amerikiečių šaltiniais, aš nagrinėsiu literatūrą (meną) kaip instituciją.1 Mano nuomone, šis požiūris labiausiai riša literatūrą su visuomene ir įgalina mus giliau suprasti literatūros paskirtį žmoguje bei kultūroje.

Ar institucija reiškia meno mirtį?

Atsimenu prof. B. Sruogos teatro seminaro diskusijas apie aktoriaus meną. Esą pripažintas teatro menininkas K. Glinskis, paklaustas, kaip jis sukuria charakteringas ir nuostabias roles, atsiliepęs, kad jis paaiškinti negalįs. Atsakymas implikavo, kad menas yra toks paslaptingas ir trapus, gal šventas dalykas, kad paliestas jis greitai dūžta ir esti suprofanuojamas. Tad jo nagrinėjimas ir taikymas į aprėžtinus rėmus jį patį žudo. Tikresnis menas yra nepakartojamas, neišaiškinamas įkvėpimo ir didžio talento vaisius. Tai kaipgi dabar jį įsprausti į kažkokius institucijos rėmus, jei kūryba nepripažįstanti jokių varžtų; formali institucija turėtų būti priešybė meno prigimčiai.

Šitaip aiškinant meno prigimtį, logiškai tektų atsisakyti bet kokių meno mokyklų ir įsivaizduoti menininką gyvenant drambliakaulio bokšte ir maitinantis vien “dvasios penu” . . . Tačiau žinome, kad menininkai šio recepto nesilaikė nei praeity, nei dabarty. Tad verta panagrinėti meną kaip instituciją.

Toleruojant mokslinį žargoną, institucija yra apibrėžiama kaip žmonių grupės ar elgsenos sąranga (struktūra), kuria žmonių veikla yra nustatoma ir organizuojama pagrindiniams žmonių poreikiams patenkinti. Institucijos turi plačius, ne smulkius interesus (smulkiaisiais rūpinasi draugijos), liečia visuomeniškai svarbius ir viešus reikalus, ne privačius. Institucijos turi pastovius, ilgai tveriančius, vieningus veiklos pavidalus. Tokios yra penkios pagrindinės institucijos: bažnyčia, šeima, politika, ekonomika ir švietimas. Pvz., šeima tenkina pastovius meilės, vaikų gimdymo ir jų ugdymo poreikius, bendraujant ir bendradarbiaujant vyrui ir žmonai, tėvams ir vaikams, besidalinant bendra pastoge ir kt. Šeimos reikalai yra laikomi tokiais svarbiais, kad normaliai valdžia įstatymais laiduoja jos teisėtumą, neliečiamybę ir pn.

Ar šia prasme menas (literatūra) yra institucija? Esmėje atsakymas turėtų būti teigiamas.

Yra žmonių, kurie meno instituciją laiko pagrindine, pirmaeile institucija, tik tokių yra reta. Dažniausia ši institucija yra laikoma antraeile. Kad visuomenė išliktų, menas nėra tokios svarbos, kaip šeima, ekonominė ar politinė institucija. Betgi tie, kurie meną išskiria dėl dvasinės vertės, priešpastatytos materialinei, šią instituciją gretina šalia religijos, taigi ją laiko pirmaeile. Ši pažiūra atspindi, tarp kitko, kai kuriuose mūsų rašto žmonėse, dažniau tuose, kurie yra atsidavę vad. menas menui pažiūrai ar kurie yra kultūros žurnalų ir laikraščių kultūrinių skyrių redaktoriai.

Dabar mes gal su šypsena prisimename neretus dipukų humanitarų skatinimus žūt-būt puoselėti dvasinę kūrybą ir aliuzijas į tai, kad mūsų visuomenė visu karščiu remtų mūsų kūrėjus, idant pastarieji visą laiką galėtų skirti (“pašvęsti”) kūrybai . . . Tada niekas nepatyrinėjo, kur surast tą milijoną ankstyvosios ir vėlyvosios išeivijos žmonių, kurie turi “lietuvišką kraują” ir kurie įsipareigotų dideliais ištekliais remti tą kilnią misiją. Iš tikrųjų lietuvių rašytojų, dailininkų, architektų, muzikų ir kitų kūrėjų, išeivijoj išsklaidytų, esame turėję daugiau nei kelis šimtus, kai lietuviška literatūra bei menu besidominčių bei galinčių lituanistiką įvertinti pokario metais vargiai buvo daugiau nei 100,000. Vadinas, buvo tikima, kad tremties sąlygos ir pajėgos gali būti vaisingai palyginamos su anomis nepriklausomoje Lietuvoje.2

Bijau, kad galiu būti nesuprastas, tad pridedu: reikia skatinti bei vertinti meninę kūrybą. Bet taip pat reikia neatšokti nuo realios žemės ir nesumaišyti vienos apskrities masių pajėgumo su visu kraštu. Antra vertus, dievaži, argi jau mes tikrai esame turėję tiek daug tikrų kūrėjų? O jeigu ne visi jie buvo tikri menininkai, charakteringi “išliekančia” kūryba, tai jau, jei per klaidą kas mane pasikviestų į jury komisiją, ašarodamas prašyčiau atleisti mane nuo žemiškų dievų pareigos skirstyti menininkus į tikruosius ir netikruosius, remtinus ir neremtinus . . .

Menas gali stiprinti kitas institucijas ir gali joms kasti duobę. Pastaruoju atveju jis nebus tampriai susijęs su kitomis institucijomis ir neturės tokių pastovių veiklos pavidalų, kaip kitos pagrindinės institucijos.

Institucinė literatūros sąranga

Charakteringiausias institucijos bruožas yra jos narių socialinė sąveika (interaction), arba bendravimas. Kaip žodis sąveika rodo, ryšys turi būti abipusis ir betarpiškas. Kaip ekonomikoj, meno institucijoj galima išskirti pasiūlą ir paklausą. Menininkas pasiūlo savo kūrinį, kurs būna toks, kokio nori publika, ir už tai gauna materialinį (dažniausia piniginį) ar moralinį (įvertinimą, pripažinimą) atlyginimą, dažnai abudu drauge. Literatūrinės institucijos sąrangoj išskirtini ne du, bet mažiausia trys poliai: autorius, kritikas ir publika. Tiesa, kad autorius gali nepažinti nei kritiko, nei publikos, kuri literatūros veikalą perka; kritikas ir publika savo ruožtu gali asmeniškai nepažinti nei autoriaus, nei viens kito. Bet tarp jų yra abipusis ryšys — tai literatūros veikalas, implikuojąs visų ryšio dalyvių solidarumą, kaip pasakytų Hugh D. Duncan.3

Modernios visuomenės nariai šiame meno vyksme yra gerokai atokūs viens nuo kito ir dažnai jų komunikacija (susižinojimas) yra tarpinė ar simbolinė. Tuo tarpu primityvios bendruomenės nariai, klausydami pasakotojo istorijų, savo išvaizda, gestais ar šūkiais tiesiogiai palydi arba įtaigoja menininką pabrėžti, susilpninti ar pakeisti pasakotojo medžiagą ar linkmę, netgi spontaniškai improvizuoti. Modernus rašytojas tos malonės neturi. Jis vieną kartą parašo, ir veikalo forma visam laikui išlieka sustingus, nebent retais atvejais kitoj laidoj autorius kai ką pakeičia ar režisierius savaip interpretuoja dramaturgą. Ir kritikas tik tada pareiškia savo nuomonę, kai veikalas jau išspausdintas. Tad dažniausia netikslu yra kalbėti apie šios trijulės sąveiką griežtąja šio žodžio prasme. Todėl M. C. Albrechtas siūlo šios institucijos vyksmą tiksliau apibrėžti kaip grandinės sąsają, pradedant menininku, kurio literatūros veikalas suriša jį su leidėju, toliau su kritiku ir galiausiai su publika. Pagal tai yra išskirtini aštuoni meno institucijos elementai, kurie nėra tolygios svarbos, būtent:4

1.    Techninė sistema, apimanti žaliavą (dažai, žodžiai, laužas), specialius įrankius, techniką ir įgudimą, kurie yra paveldėti ar išrasti.

2.    Tradicinės meno formos, kaip sonetas ir romanas literatūroj, daina ir simfonija muzikoj, molbertas ir siena tapyboj ar kombinacijos operoj ir šoky. Tokios formos visuomet implikuoja specialaus turinio ir reikšmės, besikeičiančių laike, esimą.

3.    Menininkai, jų specializavimas ir ugdymas, jų vaidmens, karjeros, draugijos ir kūrybos būdai.

4.    Patvarkymo ir atlyginimo sistemos, apimančios agentus ir patronus, muziejus su jų tarnautojais ir būdinga veikla, paskirstytojais, leidėjais ir pardavyklom su jų specialiais tarnautojais, manta ir organizacijomis, valdomomis specialių normų ir vertybių.

5.    Publikos, pradedant ‘gyvais’ teatrų ir muziejų lankytojais ir baigiant milijonais televizijos žiūrovų ar ‘nežinomų’ publikų, kurios skaito ar klauso privačiai.

5. Menų recenzentai ir kritikai su jų tipingais išraiškos proveržiais ir formomis ir jų profesinėmis draugijomis.

7.    Formalūs sprendimų principai, estetiniai ar kitoki sprendimų pagrindai, naudojami menininkų, kritikų ir klausytojų.

8.    Plačios kultūrinės vertybės, palaikančios meną visuomenėje, kaip antai: prielaida, jog menas turi civilizuojančią paskirtį; meno pajėgumas pagerinti jausmus, nugalėti šališkumą ar išugdyti socialinį solidarumą.

Nesant galimybių visus šiuos elementus panagrinėti, teks apsistoti ties dviem temom: (1) literatūros paskirtis ir (2) autoriaus -kritiko - publikos trijulė.

Institucinė literatūros paskirtis

Menas yra kūrimas veikalų, kurie turi formą ar grožį, rašoma eiliniame žodyne; menas yra žodis, kuriuo vadiname estetinį (grožinį) veikalą. Literatūros šakoje tai bus eilės, epas, drama, romanas ir kt.

Antropologai tvirtina, kad nesą kultūros, stokojančios estetinės formos. Paleolitas (senasis akmens amžius) pažino meną, nes rasta, kad amatininkai jau tada vartojo gracingos formos žvejo kirvukus, kas nepagerino jų naudingumo ar našumo, bet pagražino jų išvaizdą (R. H. Lowie). Jau pats faktas, kad užtinkame dainų, šokių, tapybos ir skulptūros visose žinomose kiltyse, įrodo, kad žmonėse yra troškimas kurti daiktus, kurie patenkina pojūčius meno forma, ir polinkis jais džiaugtis (F. Boas). Tuo labiau visos žinomos civilizacijos kultivavo meną. Ankstyvoji literatūros forma buvo sakytinė (tautosaka ar kilmingųjų dvaro epas), vėliau — rašytinė. Ankstyvosios meno formos (drama, dainos) buvo daugiau ar amžiau susijusios su religinėmis ar civilinėmis apeigomis, ritualu, ir tai pagelbėjo gentims išlaikyti savo mitologiją ar filosofiją. Senovėje ir viduramžiais estetinės meno veikalų savybės nebuvo suvokiamos atsietai nuo visuomenės pasaulėžiūros bei moralės. Tai iš dalies paaiškina, kodėl krikščioniškų tautų atstovai, susidūrę su svetimų kultūrų pavidalais, į juos žiūrėjo ne kaip į meno apraiškas, bet kaip į netikros religijos simbolius, ir kitaip žiūrėti negalėjo. Tik naujaisiais amžiais, šalia tradicinės meno sąvokos, išsikristalizavo kita, pagal kurią meno institucija pradėjo egzistuoti savo pačios teise, nepriklausomai nuo kitų.

Ši meno institucijos raida rodo įvairiopas meno paskirtis, ir dabarties mokslininkai nesutaria, kokius poreikius literatūra (menas) tenkina ir kiek jie yra svarbūs. Visi sutinkame, kad, sakysim, alkis yra būtina patenkinti maistu, kitaip neišliktume gyvi, ir tam yra reikalinga ekonominė ir šeimos institucija. Bet ar estetinis literatūros poreikis bei jo patenkinimas yra būtinas gyvybei palaikyti? Fiziologiškai ir biologiškai žvelgiant, atsakymas yra neigiamas. Bet psichologiniu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu grožio poreikis vaidina svarbų vaidmenį.

Galima aiškinti, kad jis atleidžia psichinę įtampą, nuramina, pailsina žmogaus nervus, sukeltus didelio energijos kiekio, kas yra charakteringa mūsų aukštos technologijos amžiuje. Ir ne vien psichologiškai, bet ir sociologiškai žvelgiant, grožio poreikis yra sietinas su kolektyvine pramoga, kuri yra priešybė darbo apraiškoms. Tuo būdu — laisvalaikio - darbo kaitoje — žmogus pasiekia pusiausvyros.

Dar kiti pateikia psichoanalitinį aiškinimą, jog menas yra išganinga priebėga tiems, kurie nepasisekimų ir nusivylimų atvejais savo konfliktus spręstų smurtu kitiems ar sau, taip sakant, žudytų kitus ar save. Bet tokie aštrūs sprendimai nebūtini, jei rašytojas atranda vad. “atpirkimo ožius” savo išmonės herojų pavidaluose. Taip jis, save išsakydamas, nusivalo, atsileidžia. Taip pat ir žiūrovas ar skaitytojas, tapatindamas save su besikankinančiu scenos aktorium ar knygos herojum, apsprendžia savo problemą.

Marksistinė meno paskirties samprata, jog menas atspindi išnaudotojiškus valdančiųjų interesus ir jiems tarnauja, pagrindžiai galioja tik totalistinės komunizmo santvarkos rėmuose, ne Vakarų demokratijose, tad nėra verta didesnio dėmesio.

Menas aplamai yra tradicijų puoselėtojas ir perteikėjas kitoms kartoms. Jis gali vienyti, remti status quo (establishment), t. y. tuolaikinę visuomeninę sistemą. Bet jis taipogi dažnai yra ir naujoviškas, nukrypstąs nuo įprastinių išraiškos formų ir idėjų, taip sakant, “praaugąs” savo visuomenę, prasikišąs į ateitį. Tiesiogiai ar netiesiogiai menas gali stiprinti visuomenės religiją, moralę, pasaulėžiūrą, bet jis taip pat gali ją ardyti, atitinkamai tenkindamas konservatyvių ar liberalių meno vartotojų skonius ir pažiūras.

Dažna naujovininkų karta tiek atsiriboja nuo dominuojančios visuomenės, kad sudaro vadinamą bohemos instituciją, besivadovaujančią “grynuoju menu”, avangardu. Pasak M. Weberio, tokia institucija tampa lyg ir sekta, atskilusi nuo tradicinės visuomenės religijos, siekianti pasaulietiško (sekuliarinio) išganymo, transformuojanti moralinio pobūdžio sprendimus į skonio sprendimus.5

Dažni “grynojo meno” šalininkai tiki savo kūrybos neutralumu, nešališkumu. Tačiau vargiai yra įmanoma turėti “drungną” meną, niekam neangažuotą. Jau vien tai, kad sekama “menas menui” principu, yra angažavimasis tam tikrai vertybei. O kiekviena vertybė gali būti priešstata kitai vertybei, tad nebus neutrali.

Didžioji dalis mūsų literatūrinių ginčų nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje turi aukščiau paminėtas nesutarimo šaknis, nors skirtingų vertybių šalininkai kartais patys nežino, kad angažuotų vertybių matmeniu jie kelia ar smerkia “tikrąjį” meną. Toli neieškodami pavyzdžių, tik prisiminkime ginčus apie V. Ramono, A. Škėmos ir K. Ostrausko veikalus. Vieni bėrė dogmatizmo, tamsybės ir atžangos priekaištus, kiti — nihilizmo ir absurdizmo. Ir savaime suprantama, kad paliestieji nuoširdžiausiai paneigia tuos priekaištus kaip nepagrįstus. Beje, mūsų avangardas, kaip ir jo priešybės, sekė svetimuosius. Tada buvo mada rašyti apie “blogą gerą mergaitę” ir apie psichinius pakrikėlius. Jei šiandien turėtume naujausią lietuvių avangardą, galimas dalykas, plačiai jis rašytų apie gyvenimą tikrą, tik, tradicininkų nuomone, išskirtinai iš šleikščiosios pusės, kaip antai: apie moterį, sėdinčią klozete, apie vyrų romyjimo kompleksą ar apie homosekseksualinę meilę, kas lygiai rastų ir gerbėjų ir puolėjų. Taip svetur ir savybėje meno paskirtis tebėra nesibaigiąs ginčų kamuolėlis.

Autorius

Autoriaus - kritiko - publikos trijulė neišsemia meno institucijos sąrangos. Yra daugiau jos sudedamų dalių, kaip leidėjas, pardavėjas, muziejus, visuomenės mentalitetas, sąlygotas švietimo, politinių ir kitų veiksnių, bet trys pirmosios dalys atrodo esmingesnės, tad tenka jomis apsiriboti.

Kas per žmogus yra menininkas, kurs užsiima meno profesija? Kas jį ten traukia?

Kai kas tuoj gali pašokti su priekaištu, kad negalima kalbėti, pvz., apie poeto profesiją, o reikia turėti galvoje pašaukimą. Tokių minčių ar aliuzijų yra apstu pasaulio ir mūsų literatuose. Betgi noromis nenoromis jis bus daugiau ar mažiau meno institucijos narys, besirūpinąs tais pačiais dalykais, kurie pareikalaus savo duoklės iš kitų savo bendrininkų ar amžininkų. Viduramžiais, pvz., matome, kad be mecenatų, be karaliaus dvaro trubadūro profesija vargiai būtų buvus įmanoma. O juk reikėjo ne tik maitintis iš darbdavio malonės, bet ir jo skoniui taikytis, nors skonio reikaluose kunigaikščiai nebūtinai turėjo neklaidingumo monopolį. Ir kas mano, kad visuomenės pažiūra į menininkus dabar yra nepalanki, tegu prisimena nesenus šimtmečius, kai moteris negalėjo būti aktore, kad nepapiktintų žiūrovų. Arba paimkime porą charakteringų pavydžių iš Europos literatūros istorijos. Kai ano meto garsus anglų dramaturgas Cosgrove nusibeldė į žemyną, Volteras jam lenkėsi, o svečias jį nustebino — atsakydamas, kad visų pirma jis nesąs autorius, o džentelmenas. Ir moterys sekė ta mada. Lady Bradshaigh slėpė nuo sau lygiųjų bendrininkių-ų paslaptį, jog ji žavėjosi Bichardsono romanais; tad nenuostabu, kad svečių tarpe autoriaus portretas vietoj Richardsono gali būti vadinamas Dichardsonu (vadinasi, nežinomu džentelmenu . . .).

Dvidešimtojo amžiaus autorius turi savo ‘ normalią vietą, nors jo profesinis rangas nėra ryškiai apibrėžtas. Palyginkime jį su kariškiu. Profesinio kario pareigos ir siekiai aiškūs: garbė, gera alga su priedais, kelionės, nuotykiai, neužmirštant, kad drausmė gali žmogų nemaloniai grūdinti, atskirti nuo artimųjų ar išstatyti savo gyvybę pavojun. Menininkas gi paprastai nepragyvena iš savo amato, neturi aiškios darbovietės ir kt. Gerai įsikūrę menininkai, kaip Picasso, Hemingway ar Faulkner, yra retenybės. Menininkas dažniausia turės tarnybą, tiesiogiai neturinčią ryšio su menu. Savo ruožtu dažni žmonės, ne menininkai, o politikai, pensininkai ir. . . šeimininkės įsivelia ne tik į dalinį, bet ir į viso laisvalaikio meną. Išeiviai šiuo atveju nesudaro išimties.

Menininkų pasiruošimas profesijai stokoja griežtų normų bei programų, o rašytojai, galima sakyti, neturi nė specialių mokyklų.

Jei visų sričių menininkai nesudaro vientisos institucinės grupės, kuriomis pasižymi medikai ar advokatai, tai to negalima pasakyti apie rašytojų susibūrimus, tik jie stipriau pasireiškia siaurame rately, tikrai ar tariamai atstovaudami “jaunųjų” generacijai. Žodis tariamai nurodo į tai, kad toks būrelis dažnai į savo tarpą nepriima kitų vienmečių įvairiomis dingstimis, implikuojančiomis galimo kandidato nepakankamą meninį lygį. Amerikiečiai tokį junginį vadina savitarpinio žavėjimosi draugijėle (mutual admiration society). Rašytojų brandoj būrelis vaidina didelį vaidmenį. Kiekvienas jo dalyvis stengiasi neapvilti į jį “įdėtų vilčių” ir kuria žinodamas, kad nusimaną draugai įvertins kiekvieną kūrybinę pastangą. Būrelis stiprina draugystę ir veda į pirminę grupę, kur kiekvienas narys yra priimamas visa asmenybe, kur komunikacija gili ir pasitenkinimas didelis. Antra vertus, būrelis yra negailestingas visiems, kurie jam nepriklauso. Paprastai tai reiškia kovą prieš ankstyvesnę literatų kartą, kuri savo ruožtu netiki, jog jaunesnieji gali jiems prilygti.

Tremtyje bene charakteringiausias tokio būrelio pavyzdys buvo Literatūros Lankų grupė, išaugusi iš žemininkų. Tiesa, kad jų kritika buvo aukšto lygio, tik ji nuolat krypo į “svetimuosius”. Ak, anuo metu būta daug kartėlio, palieta ir tulžies. Dabar, iš laiko perspektyvos, galima šypsotis, kai “nesavas” rašytojas buvo pavadintas ligoniu, kai vyresniosios kartos poetas gavo priekaištų, kam vartoja biblijinį stilių, nors tuo pat metu būrelio narys vartoja graikų stiliaus atributus — su imunitetu kritikai. Kito vyresniojo poezija tada atrodo kaip uždaryta tvankiame kambarėly, kai tuo tarpu draugo eilės — atveriančios erdves, nes . . . pamuštos filosofija. (Tartum filosofija yra pagrindinis geros poezijos saikas!).

Poetai ir rašytojai dažnai jaučiasi esą “virš minios”, nešą pasaulio civilizaciją ant savo pečių, vedą tautą į ateitį. Tokia jausena, atrodo, yra susijusi su inteligentijos paskirtimi “kelti masių kultūrą aukštyn”.

Poetas — esą — kuria, nes lakštingala negali nečiulbėti. (O man vis dar neteko užtikti meniškos lakštingalos, kuri sau vienai tečiulbėtų). Visuomenei prikišama, kad ji neįvertina kūrėjo už jo “auką”. Tartum kūryba jam yra prakeikimas, ne išsisakymas, ne palaima, tartum menininko pripažinimas — niekis. (Tik aš nenorėčiau, kad koks nors rašytojas už šiuos žodžius mane, neteisingai interpretuodamas, pakaltintų, jog aš siūlau jį, pripažinus kūrėju, badu numarinti. . . Anaiptol.).

Yra ir kita dalis rašytojų, kurie žiūri į savo profesiją kaip į amatą, kurį reikia gerai išmokti ir tik po to kurti, nerodant ypatingų pretenzijų. Dažnas autorius supranta, kad kūryba, nors ir kažinkaip originali, privalo paisyti pasaulėžiūros bei skonio tos visuomenės dalies, kuriai jis kuria. Tada gerai, kai jo paties troškimai sutampa su visuomeniniais; jis gali būti nuoširdus ir įtikinantis. Kur to nėra, ten išdavos menkėja. Jeigu savęs neįtikinsi melu, juo labiau neįtikinsi kito.

Kritikas

Didesnę trijulės mįslę užmena kritikas. Kas jis?

Atsimenu istoriją apie vieną teisės studentą Kaune, kurs troško iškilti žvaigžde. Kadangi Hollywoodo ties laikinąja sostine nebuvo, tai vyrukas nerado kito būdo, kaip tik imti ir nueiti į kiną. Šitaip jis ir patapo kino kritiku. Aš nemanau, kad didžioji literatūros kritikų dalis pavirto jais todėl, kad nepavyko pasidaryti rašytojais ar poetais. (Nedaug mūsuose yra muzikos kritikų, bet gal dar mažiau pripažintų dailės kritikų).

Autorius dažnai sutinka su kritiku kaip katė su šuniu. Neteko girdėti, kad kritikas žadėtų užmušti autorių (neretai jis jį užmuša savo plunksna), bet autorius neslepia, jog būtų gera tą “niekšą” nudobti. Arba jis pataria kritikui, nepatenkintam jo veikalu, sukurti geresnį. . . Tartum kritikas visai nebūtų reikalingas. Arba dar blogiau: išgirsti rašytojišką žodį, kad kritikos mūsuose nėra. O kritikas ir žurnalistas iš kito pakraščio atsiliepia: kaipgi nėra, kad yra.

Kritikas yra tarpininkas tarp autoriaus ir skaitytojo, klausytojo ar žiūrovo. 17 - 18 a. Londono kritikai buvo laikomi literatais, “men of letters”. Jie rašė knygų pratarmes, essay, vertė klasikus ir buvo vertinami aristokratų, kurie juos globojo ir tuo pačiu savo prestižą kėlė. 19 a. kritikai pagelbėjo vidurinėms miestų klasėms įsigyti tinkamą skonį ar jį gerinti — skaitiniams vertinti ir taip pat savo prestižui kelti. Tik to šimtmečio pabaigoje jie patapo akademiniais mokslo žmonėmis, susijusiais su universitetais. 20 a. jie virto siaurais specialistais, taip sakant, kritikų kritikais. O jų ankstesnį uždavinį — kelti literatūrinį masių skonį — perėmė recenzentai. Pastarieji, pristatydami veikalą, jį lyg ir reklamuoja. Kadangi šiuos abu tarpininkus dažnai sunku atskirti, tai daug nenusižengsime, vartodami vieną žodį abiem sąvokom aprėpti.

Mūsuose, savaime suprantama, nėra profesionalių kritikų, kurie šia profesija duoną užsidirbtų. Betgi visų pirma tenka atsakyti į klausimą, ar mes iš viso turime kritikų.

Tenka sugrįžti prie kritiko apibrėžimo iš esmės. Tie, kurie kritiką suvokia kaip mokslo atstovą, kurio metodai bei metmenys yra griežtai nustatyti ir kurio išvados gali būti patvirtintos kito kritiko išvadomis, turinčiomis eksperimentinio mokslo galią, — tie turės pripažinti, kad tokio mokslo nėra, tad ir kritikos nėra. Antra vertus, yra užtinkami meno veikalų vertintojai pagal įvairius skonio polinkius, grožio sampratas ir pažiūras, atliepiančias vienokią ar kitokią visuomenės dalį; jie pagelbsti autoriui ir skaitytojui suprasti viens kitą ir paskleisti veikalus bei jų idėjas. Tad šia prasme turime kritikų. Kitas dalykas, ar kritikas sugeba konstruktyviai vertinti veikalą, t. y. įsigilinti į svetimų pažiūrų bei sampratų kūrybą ir nurodyti alternatyvų ar geresnį kelią autoriaus užsimotiems tikslams pasiekti. Ak, ne pro šalį, kad pats kritikas būtų ir kūrėjas. Tik ar ne keista, kad išeivijos realybė dažnai tokia ir yra: dažnas kritikas yra iš rašytojų ar poetų tarpo? Savo ruožtu tenka stebėti, ar tokia dvejopa tapatybė teigiamai atsiliepia kritikos brandai. Juk nėra negalima, kad rašytojas, pavirtęs kritiku, turi pasąmoninį siekį ne tiek kitą įvertinti, kiek savos kūrybos idėją ar formą iškelti bei apginti. Tuo atveju kritikuojamas veikalas guldomas į operacinę Prokrusto lovą.

Dažnai tikima, kad kritika, kaip žurnalizmas, gali žmogų iškelti į padangę ar nugramzdinti į pragarmę. Žinomos studijos šios minties nepatvirtina. Tiesa, kad jury komisija, skirianti premiją “geriausiam veikalui” iš tų metų derliaus, patrauks ne vieną skaitytoją. Tai reklama, šioks toks literatūrinis sujudimas. Antra vertus, tik įsivaizduok, pareigūne, kad tau reikia atidžiai perskaityti keli tūkstančiai mašinėle parašytų rankraščių puslapių. Vargiai kas turės laiko antrą kartą perversti veikalą, tai ar galima tikėtis išsamaus įvertinimo? (Nesenai tačiau mane nustebino vienas recenzentas, prisipažinęs, jog jis kritikuojamą knygą perskaitė tris kartus!) Bet nei jury komisijos, nei kritikai neturi didesnės įtakos kelių metų būvy, tuo labiau dešimtmečių laikotarpy, — jie nenuspėja veikalo ateities.

Viena studija, tiesa, atlikta senokai, nurodo, kad žmonės perka knygas du kartu daugiau pagal draugų atsiliepimus nei pagal kritikų vertinimus (L. L. Schuecking). O šansai, kad koks nors dabarties veikalas turės “išliekamą vertę”, yra ne didesni kaip 1% (R. Escarpit): toks griežtas yra šimtmečių sietas, sijojąs meno veikalus. Ir vėl su šypsena galima prisiminti mūsų kritiką, kurs padeda veikalą ant svarstyklių ir jį randa tiksliausiai ties literatūros riba . . .

Kritika apie tautiškumą

Kritiko pasiruošimas, idealiai žvelgiant, turėtų būti milžiniškas, nes jis vertina ne tik veikalo mintį ir stilių, bet ir asmens psichologiją, grupės sociologiją, žmonijos filosofiją ir t.t. Kritikas dažnai turi apspręsti, kas yra pagrindinė plotmė, kaip ji jungiasi su kitomis, kas yra siaura, kas visuotina ir kt. Mums, atplėštiems nuo tautos kamieno ir atsidūrus svečioj aplinkoj, labai parūpo sužinoti, kas yra tautiška meno kūriny ir kas svetima.

Atsimenu kažkada skaitęs vieno mūsų prozininko novelę, kur pasakotojas spiria prie sienos vieną iš savo veikėjų: kam jis netikrą istoriją pateikia, nes — girdi — lietuvis negalėjęs turėti tokio charakterio ir tokios elgsenos . . . Beje, aš taip ir nesupratau, koks yra lietuviško būdo veiksmas, nes autorius konkrečiai jo nenurodė. Šiuo atžvilgiu nenurodo nieko konkretaus ir kritikai, o bendrybės, atrodo, klaidina.

Štai, dr. J. Girnius rašo:

Kur nėra kūrybiškumo, ten tuščia ieškoti ir tautiškumo.

Tas tautiška, kas kūrybiška.

Mūsų sąlygomis, svetur gyvenant, atspindėti savo kūryboje Lietuvos kraštą ir jo žmones vargu aplamai įmanoma. Ne tik tiems, kurie jau svetur gimė, bet ir tiems, kuriems Lietuva liko gyva savo atminty.

Reikia dar laiko mūsų tautinei kultūrai ūgtelėti. Tada bus ryškesnis ir mūsų tautinis savitumas.6

Prisipažindamas, kad seka pirmuoju, dr. S. Goštautas tikina:

Lietuvis dailininkas, atvykęs į kitą kraštą, užuot sàve praturtinęs naujais įspūdžiais ir emocijomis, vis grįžta į savo jau senai sulaužytą lagaminą, ieškodamas trupinėlių to jau nuvalkioto bagažo, kurį vadina “tautišku”, nesugaudydamas nei jo prasmės, nei tikros sąvokos, susietos su daiktais ir sentimentais. Yra užmirštama, kad tautiškumas yra nepersodinamas nei kalba, kuri kasdien darosi prastesnė, nei tradicijomis, kurias palaikome mėnesiniais subatvakariais. Betgi tai viskas nerealu, negyvenimiška ir nekūrybinga.

Išlikti tautiškam ir kūrybingam svetur yra taip sunku, kad faktas, jog tokių beveik nėra.7

Aukščiau pacituotos mintys yra reikalingos koregavimo, būtent: tautiškumą galima rasti visur ir nebūtinai tas tautiška, kas kūrybiška. Ir svetur gyvenant, brendimo laikotarpy (dar tėvynėj) įgyti tautiškumo bruožai didžiąja dalimi neišdils iš kūrėjo pagavų, gyvenimo suvokimo bei pažiūrų ir atspindės jo kūriniuose. Ir dažnai tai gali įvykti net prieš kūrėjo valią: jis ir svetimą daiktą matuos “tautinėmis” akimis, nes tai bus vienintelės akys, kurias jis turės ir kurias galės naudoti kūryboje. Ir jeigu “tautiškumas yra nepersodinamas”, tai tik ta prasme, kad lietuviškos “brandos” rašytojas daug tiksliau, natūraliau ir subtiliau save reikš sava kalba ir savom pagavom, o ne svetimom, nors ir gyvens svetimame krašte. Štai kodėl kritikai suranda, kad James Joyce, kilimo airis, savanoriškai ekspatriavęs iš savo krašto ir atkritęs nuo tikėjimo, neįstengė savo kūryboj atsikratyti airių katalikų kultūros pavidalų. Panašią mintį išreiškia ir Ivar Ivask, kalbėdamas apie H. Radauską, kurs laikomas nepraktikuojančiu kataliku, tačiau kurio katalikiškas žvilgsnis į gyvenimą yra sietinas su tobuliausia ir visuotinai reikšminga poezija.8

Abejotina, ar mums būtinai reikia dar laiko mūsų tautinei kultūrai ūgtelėti, kad būtų ryškesnis mūsų tautinis savitumas. Ak, “augti” reikia, reikia visais laikais ir visose tautose. Tik vargu ar galima laikyti mūsų atvejį išskirtinu. Aš manau, kad mes sutinkame, jog turime bent porą didžių tautinės kultūros atstovų. Trijų milijonų tauta turi Donelaitį ir Čiurlionį. Tai kiek tokių kūrėjų privalėtų turėti dešimt kartų skaitlingesnė Lenkija? Betgi mūsų kaimynė, nors ir ypatingai pasinešusi į etnocentrišką “fanaberiją”, vargiai ir pati surastų tuziną tokio kalibro vardų, o ką jau bekalbėti apie dvidešimtį.

Taip pat abejotina, kad koks nors kūrėjas aklinai užsidarytų praeities kultūros pavidaluose ir, taip sakant, suakmenėtų. Visos kultūros keičiasi, bet ir kaita gali turėti tautines šaknis. Nereikėtų pamiršti, kad ir revoliucija gali būti ir yra vykdoma dažnai tik šiek tiek pakeistais senosios kultūros pavidalais. O tai, kad dar neturime meno kritiko, kurs konkrečiai įrodytų Čiurlionio kūrinių lietuviškumą, nereiškia, kad jis nėra tautiškas mums rūpina prasme. Ateis laikas, ir toks atsiras.

Menininkas, žinoma, turi išlikti laisvas pasirinkti tai, kas jo nuojauta įprasmintina kūryboje. Tačiau kai kurių meno kritikų samprata, jog “patriotų” sugestija ar “reikalavimas” kurti meną tautiniais motyvais tremtyje yra lygus laisvės varžymui ir partijos “socialistinio realizmo” prievartai okupuotoje Lietuvoje, yra klaidinga. Nelygių dalykų palyginimas neturi baigtis lygybės ženklu; ne abiem atvejais už reikalavimų nepildymą graso ta pati Sibiro sankcija. O man, hm, pinčiukas pakiša mintį, kad ar tik anas palyginimas neslepia savy kokio nors freudiško komplekso. Kai talentas neprilygsta didesniam uždaviniui įkūnyti, tai gali būti daug patogiau tą uždavinį sutapatinti su “siauru patriotizmu” . . .

G. Orwellis, paveiktas rusiškojo komunizmo, savo veikaluose atvaizdavo “didžiojo brolio” (1984) ir gyvulėjimo (Gyvulių ferma) idėjas taip, kad jos tapo visuotinėmis. Panašiai J. Aistis, atsiliepdamas į “siaurą” mūsų politikos kontraversiją, sukūrė visuotinio pobūdžio Karaliaus šunį. Ar yra negalimas dalykas, kad kas nors tą pat padarys ir su Romo Kalantos idėja?

Publika

Skaitytojai, žiūrovai ir klausytojai sudaro meno institucijos publiką. Ji driekiasi per teatrų bei koncertų sales, per bibliotekas bei skaityklas, muziejus ir parodas, ligi paskirų individų su meno objektu namuose ar už jų per televizoriaus ekraną.

Istorijos būvy keitėsi visuomenės santvarka ir sąranga, tad ir jų santykis su menu įvairavo. Tiksliau yra kalbėti ne apie publiką, bet apie daugybę įvairiopų publikų. Ne tik to paties laikotarpio visuomenė nebuvo tolydi, bet ir tos pat klasės ar sluoksnio nariai pasižymėjo skirtingais skoniais, į kuriuos menininkas turėjo vienaip ar kitaip atsižvelgti. Skonio reikėjo paisyti, tik nebūtinai tas skonis padarė kūrėjus publikų vergais. Juk ir pats menininkas galėjo būti eilinis narys to sluoksnio, kuriam jis dainavo ar tapė, t. y. save išsakė pačiu natūraliausiu būdu. Dažnai betgi menininkas priklausė vienam visuomenės sluoksniui (žemesniajam), o jo publika kitam (aukštesniajam). Dažnai menininkas savo pažiūromis, individualybe ir, aišku, kūrybine fantazija “prašoko” savo socialinę aplinką, kuri galėjo jo meną ir visai atmesti.

Pagal meno globėjų skonį viduramžiais literatas vaizdavo kilminguosius kilmingesnius, o kaimiečius — grubesnius ir šiurkštesnius nei jie iš tikrųjų buvo. Vėliau, kilmingiesiems netekus galios, romantikai iškėlė skurdžius į herojų rangą. Pastebėtina, kad romantinio pobūdžio opera Carmen nebuvo populiari devynioliktojo amžiaus paryžiškoj publikoj, o vėliau “paprastesnė” publika kaip tik šią operą ypatingai pamėgo.

Kaip žinome, naujas meno stilius pirmiausia atliepia tik “išrinktųjų” mažumai, o plačiosios masės daug vėliau jj priima. Kartais netgi to paties avangardo menininkas gali būti netikėtai užkluptas dar modernesnio “paskutinio žodžio”. Matisse, pamatęs naują Picasso paveikslą Demoiselles d’Avignon, kuris dabar yra New Yorko Moderniojo meno muziejuj ir laikomas moderniojo meno proveržiu, išsireiškė, jog tai bandymas pajuokti visą modernišką srovę, ir prisiekė ‘paskandinti Picasso’ (L. Steinberg). S. Becketto garsus teatro “gabalas” Waiting for Godot premjeroje susilaukė tokios reakcijos, kad kritikai, vos pirmajam aktui pasibaigus, paliko žiūrovų kėdes, nenorėdami toliau gaišinti laiko. O po dvidešimt metų už tą pačią kūrybą dramaturgas buvo atžymėtas Nobelio premija.

Kad tas pats veikalas patenkintų kiekvieną publiką, yra beveik neįmanoma. Teatre gal tik vienas Šekspyras priartėjo prie tokio idealo. Jį mėgo visų visuomenės sluoksnių, įvairių profesijų, išsilavinimų ir skonių publikos. Gal kad jo kūryboje atrasi viską: juoką ir ašaras, komediją ir tragediją, materializmą ir idealizmą, šviesą ir tamsą, viltį ir desperaciją, niekšybę ir heroiškumą, tūkstantį originalių herojų, nuotykius, intrigą, įtampą, lengvus, lyriškus pokalbius ir sunkiąją artileriją (filosofiją) . . .

Tai tokios yra rimtos tokelės apie institucines meno girnas. Kad jos neliktų vien eklektiniais svarstymais, reikėtų parinkti reprezentatyvų mūsų kūrėjų skaičių (sample) ir jų veikalais bei aplinka patvirtinti čia iškeltus meno bei visuomenės sąsajos dėsnius. Tai būtų didžiulis užmojis, reikalaująs ilgų metų darbo, o jo vaisiai gal nesutilptų į vieną tomą. To neįstengiant, vis dėlto man tenka sukonkretinti minėtą sąsają vienos knygos gimimo ir atgarsių proga, tik jau kitoje vietoje, kad dabartinio redaktoriaus ir skaitytojų kantrybė neišsibaigtų.

Išnašos

1.    Plačiausias šia tema studijų rinkinys yra suredaguotas trijų autorių: M. C. Albrecht, J. H. Bamett, M. Griff, The Sociology of Art and Literature (New York: Praeger, 1970). Šis straipsnis dažnai pasirėmė pirmojo autoriaus studija.

2.    Tais pačiais gerais norais ir realybės stoka pasižymėjo vad. manifestas prieš nuosmūkį. Ar dabar, iš mažutės perspektyvos, neatrodo, kad tas nuosmukio laikotarpis tikrumoje buvo pakilimo laikotarpis?

3.    Ten pat, 5 p.

4.    Ten pat, 7 - 8 p.

5.    Ten pat, 13 p.

6. J. Girnius, Meno tautiškumo klausimu, Aidai, 1973 m., 3 nr., 115 - 19 p.

7. S. Goštautas, Ko ieškome iš lietuvio dailininko? Aidai, 1973 m., 3 nr, 119-23 p.

8.    Plg. Ivar Ivask, Baltų egzilo literatūra, Aidai, 1973 m., 1 nr., 7 p.