HOSANNA MANO ŽEMĖ

RAŠYTOJAS ANATOLIJUS KAIRYS už partizanine tema parašytą romaną “Ištikimoji žolė” Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio skelbtame konkurse laimėjo premiją. A. Kairio įnašas į lietuvių literatūrą yra gausus: 2 scenos veikalai vaikams, 2 eilėraščių rinkiniai, 5 komedijos, 4 dramos, libretas operetei (muzika komp. B. Budriūno), romanas; literatūrines premijas taip pat yra laimėjęs už 2 komedijas ir 2 dramas. Komedijos “Diagnozė” ir “Viščiukų ūkis” ir drama “Palikimas” išverstos į latvių kalbą, o komedija “Curriculum vitae” jau pasirodė angliškai.

Anatolijus Kairys yra JAV LB Kultūros Fondo pirmininkas.

Ištrauka iš Anatolijaus Kairio premijuoto romano “Ištikimoji žolė”

— Karas!

Vieną sekmadienio rytą pasirodė lėktuvai. Greiti ir nematyti. Laukimo pranašai pirmieji! Vilties ir išsipildymų paukščiai mėlynieji!

Kristalinį Tylėnų dangų raižė vokiečių lėktuvai. Eskadrilės, tarsi kregždžių pulkai, nardė mėlyname aukštyje arba tirštais debesų klodais. Pakėlę galvas žiūrėjo ir nebijojo. Ak, nebijojo . . . nešė mirtį taip pat, skrodė beribį mėlį svetimi, bet nebijojo. Kodėl? Po to, kas įvyko, bijoti nebebuvo ko — blogiau nebus!

Grįžo žmonės į namus. Iš miškų, raistų, laukų ir slėptuvių. Laisviau atsikvėpė, drąsiau pasijuto. Žaizdos pradėjo gyti, kančios atsileisti, vargai užsimiršti. Ką sužeidė nepagydomai, kaip Gintautus, tie prašė Dievą kantrybės — iškęsti golgotos kančias iki galo.

Kūno žaizdos greit užgyja. Užmirštami skauduliai ir jų vietos. Bet kaip užmiršti pažeminimą, paniekinimą, pasityčiojimą ar teisybės pasisavinimą? Užmiršti nekaltai pralietą kraują? Ne, tai nemįnoma, tai virš mirtingojo žmogaus jėgų.

—    Karas!

Povandeninė srovė dar labiau ištvino, tiesiog, pražydo brangiuoju gyvybės eleksyru, amžinuoju jaunystės krauju. Niekas neaiškino ir nemokė, bet visi žinojo, kaip reikia sutikti šią bandymo valandą.

Į kovą! Už laisvę ir gyvenimą! Už savo žemę ir namus! Ir tada, davus Vytautui ženklą, iš Samanykščiaus pelkių, iš miškų, iš nepereinamų skardžių ir nežinia iš kur pakilo geležiniai vilkai, armijos, frontai... Iš padangių leidosi vanagai ir žygiavo jaunimas į naują Dainiaus dainą — uždainavo visi sutartinai. Kaip kas mokėjo, kaip kas galėjo, kaip laisvę mylinti sąžinė diktavo. Privarginti, iškankinti, ištroškę laisvės, rasi briedžiai vandens, Tylėnų sūnūs ėjo savo žemės ginti. Trumpa tai buvo kova ir nelygi, bet kova! Ištesėta iki žodžio! Iki kraujo prasmės! Ištroškusi, matyt buvo žemė Tylėnų, kraujo pareikalavus upes. Upes ir gavo ...

—    Karas!

Tankai ir šarvuočiai rūko atgal iš kur atvykę. Kariuomenės vežimai netvarkingai traukėsi rytų link, palikdami pakelėse ginklus, sugedusias mašinas ar motorizuotus pabūklus, sustojusius dėl kuro stokos. Lengvais automobiliais lėkė prisiplakėliai, parsidavėliai, pataikūnai ir krašto išdavikai, pardavę savo brolius ir seseris, savo vaikus ir jų šviesią ateitį.

Keliai pilni jų privogto turto, raudonų žvaigždžių ir užgesusių saulių. Vokiečių lėktuvai juos ragina bėgti dar greičiau, o laisvieji Tylėnų sūnūs, sulėkę iš anų mėlynųjų horizontų, Vytauto vedami, neleidžia priešui nė nakties poilsiui sustoti. Abi armijos, rasi kruvina audra, praūžė Tylėnų laukais. Į rytus. Pirmieji bėgo, antrieji vijosi, o Dainiaus vyrai daugiausia kraujo praliejo.

Lengviau atsiduso, bet dar nemiegojo ramiai. Nenuleido akių nuo slėptuvių, nepadėjo ginklų. Kas nespėjo išbėgt su komuna, tas bėgo dabar į mišką, į Samanykščių, pasikeisdami pozicijomis . . . Ginklai nustojo žvangėti, bet pavojus nepraėjo ir neatrodė, kad greit praeis.

Vieną šviesų rytą, iš laimės ir džiaugsmo, Vytautas Dainius nuvyko į Samanykščių ir ten uždainavo, pasijutęs savo žemėje tikrai laisvai.

—    Tegu iš liūdesio ir skausmo keliasi narsi tauta!

Toliau, kažkas iš atstumo jį sekė, pasislėpęs krūmuose, laukdamas šio nepaprasto momento ir — šūvis!

—    Dainių nušovė!

Krito jis giesmės pradžioj, vos spėjęs atsikvėpti naujam gyvenimui. Tik jo ranka krūtinę palietė, rasi gailėjosi ne savęs, bet dainos, kad taip staiga ir amžinai nutilo nebaigta ...

—    Vytautas Dainius.

Pašarvotas seklyčioje. Gėlės supa jo karstą ant savo rankų, mėlynai baltų. Išprakaitavę giedoriai springsta dusinančia skausmo sausra, nepakelia akių nuo giesmynų, nors ir moka atmintinai.

—    Partizano laidotuvės.

Paskutinė valanda. Orkestras, išsirikiavęs prie kryžiaus, pučia saulėje tviskančias dūdas, golgotiniais balsais skelbia liūdną žinią visam pasauliui.

Vyrų ir moterų pulkai, suklupę visu pasieniu, tyliai meldžiasi, nenutraukdami akių nuo jauno kovotojo, rasi savo žvilgsniais prikelti jį norėdami.

Prie karsto kovos draugai garbės sargybą neša, pasikeisdami kas pusvalandis, nes karštis, skausmas ir suklupusių žmonių ašaros veria kiaurai, verčia griūti žemėn ir kartu numirti.

Nuotaika sunki ir slegianti, rasi akmuo gulėtų ant pačios širdies. Oras karštas ir juodas, sienos dreba nuo veiksmo ir dejonių, akys peršti, krūtinę spaudžia, kraują plėšo gūdi nykuma . .. Rodos kris dangus, žemė sprogs, kiaurai nugarmėsi ir pasibaigs ši liūdna diena ...

Niekas nekalba. Šventos giesmės ir gedulinga muzika pripildo sielas graudulio, kažkokios nesuprastamos baimės, kažkas laiko užėmęs tavo dvasią, ir pats nebežinai ar tu esi dar gyvas. ..

Tvarkdariai davinėja įsakymus orkestrui, sargybai ir karstnešiams. Grupuojasi visi į eiles, žmonės ir vežimai užima vietas, nurodomas vyresniųjų.

Geltonai skamba muzika sustojusiame Tylėnų gyvenime. Vėjas nebepučia, o dangus, rasi sugraudintas tokios liūdnos muzikos, ima nei iš šio, nei iš to krapiliuoti, nors saulė šviečia, nors nė mažiausio debesėlio nematyt, lyg ašarų dar būtų negana...

Virš Gintautų namų didelis paukštis išskleidė juodus sparnus ir grėsmingai šešėliuodamas skriejo aplink ... Juodi jo vingiai sklandė sodais, medžiais ir stogais, šmėšialiavo besimeldžiančiųjų akyse, drebėjo giedančiųjų balsuose ir veiduose, pasislėpęs po raukšlėmis . .. Visi buvo susirūpinę Monikos ir Gintautų giminės ateitimi.

—    Povandeninė srovė teka skausmo ir vilčių laukais . . .

Karstas uždaromas ir išnešamas. Nauja verksmų ir šauksmų banga, klyksmas ... Orkestras persigrupuoja, žmonės susėda į vežimus, giedoriai paima naują punktą taip skaudžiai, kad neturi kur dėtis .. .

Laidotuvės išsitiesia ilga vora ir pajuda. Paskutinį kartą neša savo ištikimą sūnų žaliais Tylėnų laukais. Verkė visi. Rasi medžiai virpėjo audroje, kratėsi ir kukčiojo, puošdami ašarom drebančius savo skausmo lapus. Rasi vėjai vaitojo, nerasdami vietos pasislėpt, rasi žemės drebėjimas kai ąžuolai virsta ir iškelia amžių užgrūdintas rankas — pasigailėkite... Ir skausmo verdančiais veidais lydi jie juodą karstą, kuriame ką tik užvožtas jų pačių, rodos, gyvenimas .. .

Monika laikėsi tvirtai. Nelaužė rankų ir nepuldinėjo. Žiūrėjo į susirinkusias minias, bet nieko nematė. Jautėsi vienų viena, kaip niekada gyvenime nėra buvusi. Abejingumas ateitimi nešė ją dygiais keliais. Norėtum, rodos, mirti, norėtum kartu pasilaidoti, nes nebėra tikslo gyventi, nebėra prasmės būti. . .

Laikydama dviejų mėnesių Kęstučiuką glėby, Monika važiavo tuoj po orkestro ir garbės palydos. Sėdėjo ji užpakalinėj sėdynėj, šalia savo tetos Ungurienės. Ungurienė prašė palikti vaiką namie, bet Monika neleido — tegu ir jis palydi tėvą į amžino poilsio vietą.

Marcelė valdė arklį, viena užėmusi priekinę sėdynę. Retkarčiais ji atsigręždavo į Moniką ir ją prakalbindavo, nors iš tiesų nebuvo apie ką kalbėti. Monikos veidas išblyškęs ir sustingęs. Akys klaidžiojo laukų platybėmis, nerasdamos nusiraminimo. Rodos, ji nesuvokia, kas atsitiko, kur ji važiuoja ir kas čia dedasi.. . Kas yra šie žmonės, kas sukvietė juos ir surikiavo, kas guli tame gėlėtame karstelyje, žalumynuose paskendusiame, lyg ką pražydęs baltų ir raudonų bijūnų krūmas ...

Žiūrėjo ji... Daug kartų ji važiavo šiuo keliu, bet nematė to, ką mato šiandien, ak, nematė. .. Nuostabus liūdesio ir gyvybės džiaugsmas, skausmo ir laimės išgyvenimas, regėjimas. . . Kaip panašūs laukai į vienas kitą . .. Tylėnai ir už jų, ir už jų, ir už jų ... Lyg pasakiškas kilimas, išsiuvinėtas sidabriniais linais, kurio gale tavęs laukia išsvajota laimė... Lygumos skęsta žaliame įkaitinto oro dugne, taip migdančiai siūbuoja pašviesėję avižų plotai, milijonais žiedelių jie nerūpestingai skambina sutikdami ir palydėdami, ašarėlių galvas lenkdami gyviems ir įnirusiems . ..

— Hosanna mano žemė, hosanna .. .