SKAITYTOJŲ ŽODIS
Maskva nenripažįsta “nacionalinio komunizmo”
Man vaidenas, kad prof. Jono Kazlausko kazusas (žiūr. “Į Laisvę” nr. 50/87 dr. M. T. Milgaudo ir dr. R. S. Daugvydo straipsnį — Red.) yra miniatiūra vadinamo “nacionalinio komunizmo” likimo. Miniatiūra to, kas dideliu mastu įvyko Čekoslovakijoje. Tai sykiu įrodymas, kad nėra ir negali būti "nacionalinio komunizmo”, t. y. tokio komunizmo, kuris pasijunta nepriklausomas nuo Maskvos. Kai tik jis tokias nepriklausomybės tendencijas parodo, Maskva tuojau užgniaužia su visu brutalumu.
Deja, tai užmirštame ne tik mes laisvėje, bet ir tie, kurie ten gyvena.
N. E.
J.A.V.
Vertingas Vaitiekūno straipsnis
Iš pat pradžios buvau priešingas Vilniaus universiteto rektoriaus kvietimui siųsti ten mūsų jaunimą studijuoti. Prof. J. Kazlausko mirtis ir kiti liūdni įvykiai tą nusistatymą tik sustiprino: kvietimas visai atmestinas, nes turi paslėptų tikslų.
Labai vertingas yra V. Vaitiekūno straipsnis “Demokratinė Lietuva kreivame veidrodyje”. Tik man nepatiko paskutinis sakinys. Su jaunimu turime atlaidžiau elgtis. Mes patys kalti, kad per maža esame davę raštu referencijų. Tačiau, žinoma, negalima pateisinti skubotų ir paviršutiniškų rašymų. Dr. Misiūno straipsnyje aš radau ir daugiau netikslumų.
Prof. Z. Ivinskis
Vokietija
Daugiau dėmesio dokumentavimui
Nebijokite pasinaudoti kitos spaudos iškeltais dalykais. Reikia atsiminti, kad žurnalas turi daugiau galimybių išlikti, negu laikraščiai. Todėl, pav., kun. Šeškevičiaus apsigynimo kalba teisme, net jeigu ji ištisai išspausdinta "Darbininke”, turėtų bent santraukoje rasti vietos. Juk nežinia, kada jos prisireiks. Dokumentavimui aplamai reikėtų skirti daugiau dėmesio.
Gerą įspūdį daro “Į Laisvę” nr. 50/87 apžvalgų ir pasisakymų skyrius. Manyčiau, kad ateityje jis dar labiau plėstinas.
Dr. J. V.
Europa
Nainio straipsnis įdomiausias
Iš straipsnių — įdomiausias Nainio. Gečio visai nebūčiau dėjęs, nes, viena, jis jau spaudoje buvo skelbtas, o, antra, jo siūlymas į VLIK-ą įtraukti “šioj šaly subrendusius ir mokslus ėjusius jaunosios kartos” veikėjus yra žalingas Lietuvos vadavimui. Palikime VLIK-ą politinių pabėgėlių iš Lietuvos komitetu, o ne emigrantų ainių organizacija. Man gaila, kad tokio dalyko mūsų jaunesnieji veikėjai (įskaitant ir Nainį, kaip matyt iš jo straipsnio) nesupranta.
K. Petkus
J.A.V.
Washingtono - Maskvos suokalbis?
Nainio informacijos, pateiktos “Į Laisvę” nr. 50/87 straipsnyje “Tauta ir išeivija laisvės kovoje” yra teisingos ir turėtų iššaukti visų Amerikos lietuvių rūpestį. Jis tiesą rašo, sakydamas, kad "išmirus teisėtos Lietuvos vyriausybės paskirtiems diplomatams, atstovavimas pasibaigs”.
Man yra tekę sutikti daug lietuvių iš Lietuvos, kurie, išvykdami iš Amerikos, sustoja Washingtone atiduoti raportų sovietų ambasadoje. Jie pasakoja, kad ambasados automobiliu juos pavežioja po Washingtoną. Dažniausią juos lydi Ed. Juškys. Anksčiau, kol buvo, lydėdavo Vaigauskas. Kartais dar kas kitas iš ambasados tarnautojų. Visus lietuvius praveža ir šešiolikta gatve, parodo Lietuvos atstovybės namus ir visada pabrėžia, kad tas lizdas būsiąs uždarytas, kai nebeliksią Kajecko.
Ar tik čia nėra tylus Washingtono - Maskvos suokalbis tuo būdu likviduoti Baltijos valstybių atstovybes ? Patys diplomatai ir veiksniai turėtų tą klausimą išaiškinti.
X. Y.
Washington, D. C.
Geriausias numerio straipsnis
Broniaus Nainio straipsnis “ĮLais-vę”nr. 50/87 yra vienas iš geriausių lietuviškos politikos klausimais. Tik jo teigimą “Mums reikia išmokti daryti skirtumus. Okupantas telieka okupantu, o lietuvis — lietuviu” noriu papildyti to paties numerio vedamojo ištrauka: “Gi darant skirtumą tarp okupanto ruso ir okupuoto lietuvio, negalima neprileisti, kad okupanto tarnyboje nebūtų ir lietuvių. Menka paguoda, jei jie tai daro iš prievartos, o ne savanoriškai”. Galima dar pridėti, kad šioje pusėje yra lietuvių, kurie okupantui talkina ir savanoriškai.
Antanas Giniotis
Chicago, Ill.
Turi vilčių
"Tikiu, kad naujasis redaktorius susiorganizuos, susitvarkys ir redagavimą tikrai perims į savo rankas. Žinau, kad tai sunkus darbas ir kad jo vaisiai ims sirpti tik su kelintu “Į Laisvę” numeriu”.
Alfonsas Nakas
“Naujienos”, 1970.XII.29
Beviltiška ...
“Iš kitos pusės paskaičius paskutinį Lietuvių Fronto Bičiulių leidžiamą naujo redaktoriaus redaguojamą žurnalą Į Laisvę (1970 gruodžio nr. 50/87) tenka suabejoti jo vedamos linijos teisingumu. Kas savo keliama į padanges, o kas kitų — tai nustumiama į bedugnę”.
Dr. Henrikas Brazaitis
“Dirva”, 1971.III.10
Išsami Ivinskio studija
Be atsikvėpimo perskaitęs “Į Laisvę” nr. 50/87, jaučiausi ne tik gausiai papildęs lituanistinį žinojimą, bet ir inspiruotas lietuviškos dvasios nemirtingumu. Tautinio gyvastingumo ištekliai mūsuose yra dar labai dideli. Tokia dvasia kvėpuoja Bronius Nainys ir Algimantas Gečys kruopščiai paruoštuose straipsniuose, o ką bekalbėti apie Brazdžionio Vaidilos Valiūno odę Simui Kudirkai ar Gliaudos epilogą iš “Aitvarai ir giria”.
Jei būčiau vyresnių klasių Lietuvos istorijos mokytojas, štai ką padaryčiau: įsakmiai paraginčiau mokinius iš tėvų iškaulyti po 2 dolerius ir už juos užsakyčiau pluoštą “Į Laisvę” žurnalo nr. 50/87. Liepčiau mokiniams pakartotinai gerai įsiskaityti ir išmokti prof. Z. Ivinskio išsamią ir didžiai vertingą studiją apie Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Taip pat paraginčiau vyresniuosius mokinius, per juos ir jų tėvus bei artimuosius perskaityti dokumentuotą ir intriguojančiai įdomią istoriją apie tai, kaip Leonardo Valiuko vadovaujami lietuviai, talkinami kitų pabaltiečių ir amerikiečių draugų . . . nugalėjo Gromyko, bandžiusį užblokuoti per Valstybės departamentą lietuvių laimėjimo žygį 1966 metų rudenį.
Dr. Gr. Valančius
Chicago, Ill.
Vertas dėmesio
(Prof. Z. Ivinskio) rašinys tikrai įdomus, itin kruopščiai parengtas, gale pateikiąs plačią bibliografiją ir vertas ypatingai atidaus skaitytojų dėmesio.
Pr. Alšėnas
“Nepriklausoma Lietuva”, 1970.IV.7
LFB sąjūdžio gyvybė
‘‘Į Laisvę” žurnalas žadina tautinės atsakomybės jausmus, ir per jį pasireiškia LFB sąjūdžio gyvybė. Linkiu Dievo palaimos, kantrybės, žemaitiško užsispyrimo.
Vytautas Galvydis
Cicero, Ill.
Žurnalas pėstute deda
Nekantraudamas laukiu naujo “ĮL” numerio. Gaila tik, kad mėnesiai prabėga, kol žurnalas toliau gyvenančius prenumeratorius pasiekia. Atrodytų, kad ir šiame atominiame amžiuje mūsų oficiozas pėstute pas prenumeratorius deda ...
Dr. Vincas Šmulkštys
Vokietija
Studijų savaitė nepilnai aprašyta
Perskaičius “I Laisvę” žurnale Nr. 49/86, straipsnį ‘‘Septynioliktoji lietuviškų studijų savaitė Vokietijoje", darosi liūdna, kad Vokietijos Fronto Bičiulių studijų savaitė aprašyta nepilnai. Jie buvo drąsūs pasikviesti programai atlikti komunistų siunčiamą iš okup. Lietuvos pianistę Dvarionaitę, bet kodėl apie tai nedrįsta parašyti lietuvių visuomenei?
Kodėl neparašyta, kad paskutiniame posėdyje buvo pasiūlyta kitais metais pasikviesti paskaitininkus į studijų savaitę iš okupuotos Lietuvos. Plojimu buvo pritarta. Prisiminkime Bražinskus ir Simo tragediją ir darykime išvadą, kad geras patriotas lietuvis taip lengvai neišleidžiamas i laisvąjį pasaulį.
V. Zubrys
Woodhaven, N. Y.
Redakcijos pastaba. Gyvenant New Yorke ir vertinant Europoje vykusią studijų savaitę, ir nenorom gali įsivelti netikslumų. Iš tikro, ne ELFB vieni studijų savaites organizuoja, bet praktiškai visos Vokietijos lietuvių organizacijos. Taip pat jose dalyvauja visa lietuvių visuomenė. Iš patikimų šaltinių patirta, kad
Dvarionaitė ne iš okupuotos Lietuvos buvo atsiųsta, bet iš Lenkijos vyko į Prancūziją.
Jei laiško autorius studijų savaitės aprašymą rūpestingiau būtų perskaitęs, būtų pastebėjęs, kad ir apie Dvarionaitės koncertą, ir apie pasiūlymą kviesti paskaitininkų iš okupuotos Lietuvos straipsnyje parašyta. Ar nesiveržiama pro atviras duris ?
Melagingi kaitinimai
‘‘Į Laisvę” nr. 50 (87) Sauliaus Giedrio straipsnyje “Aukštosios matematikos kilpos” yra padarytas visiškai neleistinas ir prasimanytas teigimas apie neva buvusių šaunių re. zistentų operavimą “kadaise suklastotais Lietuvos partizanų įgaliojimais”. Yra neatsakinga ir žema švaistytis tokiais melagingais, užgauliais ir šmeižiančiais kaltinimais. Reikia pastebėti, kad atsakomybė už tokius teigimus krenta ne vien jų autoriui, bet visam žurnalui.
Laisvųjų lietuvių tikslas turėtų būti ne tarpusavi kova, bet kova prieš Lietuvos engėjus. Savo tarpe mes turėtume siekti sutarimo ir vieningumo, o ne puoselėti ir skatinti skaldymąsi. Lietuvių laisvės kova yra nepaprastai sunki, bet juo ji yra sunkesnė, juo labiau toje kovoje turėtume vadovautis kovinės moralės ir garbės principais.
Stasys Žymantas
Los Angeles, Calif.
Žurnalas įdomus
Žurnalas neapsakomai įdomus! Sėkmės!
Ada Karvelytė - D.
Chicago, Ill.
Pasigenda Žiograkalnio
Nors “Į Laisvę” žurnalas visada įdomus ir aktualus, tačiau visi, su kuriais tenka pasikalbėti, paskutiniuose numeriuose pasigenda paties įdomiausio “Veržimasis į koegzistenciją” skyrelio.
J. G.
Detroit, Mich.
Nekovoti prieš lietuvį
Pavergtoje Lietuvoje rusai yra buržujai, išnaudotojų klasė. Svarbu, kad lietuvis nekovotų prieš lietuvį.
Laisvę” pareiga šventai kovai dėl laisvės priauginti jaunimo, kad ta kova plėstųsi ir intensyvėtų.
K. Čeputis
Muskegon, Mich.
Straipsniai aktualūs
Jau nuo 1957 m. esu “Į Laisvę” žurnalo skaitytojas. Tai įdomus žurnalas. Jį perskaitau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, nes straipsniai aktualūs, gyvai ir įdomiai parašyti.
Petras Matekūnas
Richmond Hill, N. Y.
Gerinti turinį
“Į Laisvę’ žurnalas turėtų gerinti turinį. Mūsų jaunuomenė trokšta uždegančių patriotiškų minčių ir faktų iškėlimo, vyresnioji karta — viltingų žinių iš tėvynės, autentiškų, neperkoštų per okupanto melo sietą. Švenčiant 30 metų sukaktį nuo 1941 metų sukilimo, lauktina stipresnio ir solidesnio lietuviškos laisvinimo politikos aptarimo.
Balys Svalia
Chicago, Ill.
Veverskis ne didvyris
"Į Laisvę” kai kurie gimdytojai ir bendradarbiai serga keistoka liga, kurią aš vadinu “didvyrių jieškojimu”,. Štai paimkite kad ir paskutinio (49/86 — Red.) “Į Laisvę”
egzemplioriaus (numerio? — Red.) straipsnį “Kazys Veverskis”, kuris atrodo norimas padaryti ateities didvyriu, nors daugeliui mūsų tautiečių (tiek buvusių uniformuotų, tiek civilių) jis nei Lietuvoje nei tremtyje nebuvo ir nėra žinomas. Jau vien jo išmetimas ar išstojimas iš Karo Mokyklos yra pati blogiausioji atestacija. Kaip galėjo sėkmingu “Lietuvos Laisvės Armijos” kūrėju ir vadu būti toks žmogelis “be kąra maksla” (vieno seno mūsų generolo pasakymas!), kuris pats nenorėjo drausmės pripažinti . . .
Kadangi, p. Kulny, esate tik “Į Laisvę” administratorius, tai man nėra reikalo plačiau šį “didvyrių jieškojimą” nagrinėti.
J. Skardis
Sault Ste. Marie, Ont.
Kanada
Alekso Kulnio atsakymas: Pagal Jus, p. Skardi, išeina, kad Vladas Ramojus bus suklydęs, savo knygoje "Kritusieji už laisvę” ieškodamas didvyrių tarp kritusių partizanų. Kitiems galėtų atrodyti, kad klystate Jūs. Vilniškė “Tiesa” irgi turi labai neigiamą nuomonę apie Kazį Veverskį. Pav., 1970 metų rugsėjo mėn. 19 d. numeryje rašo:
“Kazys Veverskis, hitlerinei žvalgybai inspiravus, 1941 m. gruodžio 13 d. įsteigė karinę organizaciją kovai prieš komunizmą ir pavadino ją Lietuvos laisvės armija (LLA). Pastaraisiais metais lietuvių emigracinė buržuazinė spauda LLA ir jos vadovybę kelia į padanges, nors istorija rodo, kad LLA buvo fašistinės Vokietijos įrankis Lietuvoje prieš Raudonąją Armiją, prieš tarybinę santvarką”.
Taigi yra istorinis faktas, kad Kazys Veverskis Lietuvos Laisvės Armiją suorganizavo ir iki mirties jai vadovavo. LLA sudarė pagrindinį Lietuvos laisvės kovų nugarkaulį.
Kas gali pasakyti, ar ta veikla būtų buvus sėkmingesnė, jei LLA būtų suorganizavęs asmuo su aukštu kariniu išsilavinimu.
Iš antros pusės, prie to “be kara maksla’’ žmogelio prisidėjo ir kartu veikė gen. M. Pečiulionis ir daugybė kitų Lietuvos kariuomenės karininkų. Nuvertinant vieną be karo mokslo, tektų nuvertinti šimtus su karo mokslu. Ta pati “Tiesa” 1970 m. rugsėjo mėn. 18 d. apie vieną tokį rašė:
“Buvęs buržuazinės armijos karininkas Stasys Zaikauskas .. . 1943 metais, siekdamas dar labiau įsijungti į kovą prieš tarybinę santvarką, stojo į antitarybinę LLA (Lietuvos laisvės armiją) organizaciją. Kai bu. vo išvaduota didesnė Tarybų Lietuvos teritorijos dalis, Zaikauskas pasitraukė į Kretingą. Čia jis steigė ginkluotus būrius, verbavo įvairias atplaišas kariauti prieš darbo žmonių valdžią”.
Toliau “Tiesa” pasakoja, kaip 1945 metais Zaikausko grupė jau Žiežmarių valsčiuje deginusi tarybinių aktyvistų sodybas, užmušinėjusi raudonarmiečius, piešusi gyventojus ir t.t.
Man atrodo, kad darant neigiamus sprendimus, ypač apie žuvusius partizanus, visi turėtume būti labai santūrūs, nes antraip priartėsime prie “Tiesos” vertinimų.
Aleksas Kulnys
West Covina, Calif.
“Į Laisvę” redakcija laukia skaitytojų pasisakymų žurnale keliamomis problemomis. įdomesni laiškai bus skelbiami. Tačiau redakcijai turi būti žinomas laiško autoriaus vardas, pavardė ir adresas. Spausdinant gali būti naudojamas ir slapyvardis. Anoniminių autorių laiškai, nežiūrint jų vertės, nebus spausdinami.
Laiškus redakcijai siųsti šiuo adresu: “Į Laisvę”, Post Office Box
34461, Los Angeles, California 90034.
