KALBOS TYRINĖJIMAS POLITRUKO IR MOKSLININKO AKIMIS
Žurnalistas ir politrukas K. Korsakas savo straipsnyje “Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai” lituanistams kalbininkams nustatė šias darbo gaires ir reikalavo jų laikytis. Jis rašė:
“Plačiai yra žinomas didžiulis tarptautinis filologų domėjimasis lietuvių kalba jau nuo pat lyginamosios - istorinės kalbotyros atsiradimo pradžios. Šiandien tarybinėje rusų kalbotyroje matome vėl grįžtant tiek pat prie tų problemų sprendimo, tiek prie naudojimosi lietuvių kalbos faktais, jas sprendžiant. Kurso autorius (Maskvos universiteto prof. S. Bernšteinas — M. L.) pabrėžia, jog “baltų kalbos turi pirmaeilės reikšmės lyginamajai slavų kalbų gramatikai”.
Tad galima sakyti, kad lietuvių ir kitų baltų kalbų (latvių ir senovės prūsų) reikšmė slavistikai... vėl buvo paskutiniuoju metu įsakmiai akcentuota...
Imkime kad ir tą pačią baltų - slavų prokalbės ir protėvynės problemą ... Kaip žinoma, paskutiniuoju metu išryškėjo trys pagrindinės šio klausimo kryptys. Vienos jų laikosi požiūrio, kad yra buvusi baltų - slavų prokalbė, iš jos rekonstruktavimo pagrindų jie bando aiškinti baltų ir slavų kalbų bendrybes. Antrosios krypties... priešingai, įrodinėja, kad senovėje nebuvo ne tik baltų - slavų prokalbės, bet ir jokio ypatingo baltų - slavų kalbinio bendrumo. Pagaliau, trečiąją poziciją, aiškinant baltų - slavų santykius, užima tie mokslininkai, kurie nepritardami kraštutinėms pažiūroms, mano, jog dar pirminės indoeuropiečių kalbinės bendrystės ribose susiformavusi atskira grupė gentinių dialektų. Tų giminingų dialektų grupei priklausė prabaltų ir praslavų protėviai.
Atrodo, jog mūsų kalbininkų pasyvumui šioje srityje likviduoti reikėtų atsikratyti kai kurių sugestijų. Viena iš tokių sugestijų, susidariusi bene su baltų - slavų problemos svarstymu Tarptautiniame slavistų IV suvažiavime (Maskvoje — M. L.), yra ta, kad esą, tarybinė kalbotyra, sprendžiant šią problemą, reikalaujanti būtinai laikytis baltų - slavų prokalbės hipotezės.
Man jau teko kartą viešai paprieštarauti mūsų respublikos lituanistams, kad jie kol kas teskiria maža dėmesio baltų - slavų santykių problemai.
Kaip anksčiau matėme, vienoks ar kitoks baltų - slavų kalbinių santykių traktavimas, glaudžiai siedamasis su visa plačiąja baltų-slavų bendrystės problema ... Baigiant norėtųsi dar kartą iškelti mūsų tarybiniams lituanistams kaip vieną pagrindinių uždavinių ryžtingiau įsijungti į ... plačiai... slavistikos nagrinėjimą”.
Kalbininkas J. Kazlauskas, filogijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedros profesorius, 1965 m. pradėjo redaguoti baltų (lietuvių, latvių ir prūsų) kalbotyros žurnalą “Baltis-tica”; Naujam ir pirmajam žurnalo “Baltistica” numeriui tas pats
K. Korsakas parašė įvadą “Baltistika ir slavistika”. Jis rašė:
“Naujai pasirodžiusiam leidiniui “Baltistica” iškyla svarbūs ir reikšmingi uždaviniai. Todėl norėtųsi išreikšti pageidavimą, kad “Baltistica”, skirdama pagrindinį savo dėmesį baltų filologijos visokeriopam vystymui, vienu iš svarbiausių savo uždavinių laikytų baltų-slavų problemos įvairiapusišką nagrinėjimą”.
Žurnalistas K. Korsakas 1928 iš Šiaulių gimnazijos 7 klasės pašalintas už komunizmą. Tais pat metais Kariuomenės teismas K. Korsaką nubaudė 4 metus kalėti už tai, kad jis, būdamas rusų komunistų penkta kolona, veikė prieš lietuvių liaudį ir griovė Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę. Tačiau 1944-45 jis jau buvo pasidaręs Vilniaus universiteto filologijos - istorijos fakulteto docentas. Nuo 1948 profesorius. Jokių filologinių studijų nėra baigęs. 1965 rusų komunistų partija K. Korsakui suteikė “filosofijos mokslų daktaro laipsnį”, žurnalistas K. Korsakas žurnalui “Baltistica” rašė korespondencijas iš rusų ar slavistų kalbininkų konferencijų. Nebūdamas kalbininkas, o tik politrukas, labai ištikimai atlieka savo darbą: lituanistams kalbininkams nurodinėja darbo gaires ir uždavinius. Kitais žodžiais tariant, verčia lituanistus kalbininkus priimti Maskvos diktuojamą hipotezę apie baltų - slavų prokalbę ir protėvynę.
Prof. dr. J. Kazlauskas, žurnalo “Baltistica” ats. redaktorius, to žurnalo reikalu, kartu paliesdamas baltų kalbotyros problemas, davė pasikalbėjimą laikraščio “Literatūra ir menas” korespondentui. Jis kalbėjo:
“Kalbėti apie ‘Baltisticos’ reikšmę nėra lengva, kadangi tėra išėję trys tomai (6 sąsiuviniai), o apskritai ateitis objektyviausias teisėjas. Gal galima būtų pasakyti tik štai ką. Baltų kalbotyra yra tarptautinis mokslas. Pradėjus eiti “Baltisticai”, atsirado galimybė sukoncentruoti čia geriausius teoretinius straipsnius, stipriausias respublikos kalbininkų jėgas, spausdinti kitomis kalbomis. Be to, “Baltistica” eina reguliariai, ir svaresnės mintys ar išvados gali išeiti į mokslo areną, o XX a. dėl didelių mokslo raidos tempų tai ypač svarbu.
Kaip žinoma, baltų kalbų raida buvo labai lėta ir joje yra išlikę daug senovės. Bet negalima būtų pasakyti, kad mokslui šiandien jau gerai žinoma, kokios tų kalbų ypatybės yra archaiškos ir kokios naujesnės, kokį vaidmenį baltų kalbos suvaidino indoeuropiečių kalbų formavimui. Ilgoką laiką nemažu kalbos mokslo pasiekimu buvo laikomas palyginimas kokio nors baltų kalbų fakto su kitų indoeuropiečių kalbų atitinkamu faktu. Ir tik dabar darosi aišku, kad į kalbos prieš-istoriją reikia eiti visų pirma kalbos vidinės analizės keliu. Dėl to dabar labai svarbus yra išsamus atskirų kalbų ir jų šeimų tyrimas. Ištyrus baltų kalbas bent tiek, kiek yra ištirtos slavų kalbos, be abejo, turėtų pasidaryti aiškesni ir baltų-slavų santykiai žiloje senovėje, dėl kurių kartas nuo karto tiek ginčytasi ir dabar dar ginčijamasi. Daug dėmesio leidinyje reikėtų skirti ir baltų kalbų tarpusavio santykiams.
Laikas kelti ir spręsti klausimą, kaip ir dėl kokių priežasčių yra susidarę lietuvių ar latvių kalbos tarmės, kodėl nedidelė baltų teritorija tokia įvairi tarminiu atžvilgiu.
Labai svarbu tirti dabartinių baltų kalbų struktūrą. Be gero dabartinės kalbos struktūros supratimo neįmanomas sėkmingas ir kalbos istorijos tyrimas. Svarbu tobulinti kalbos aprašymo metodus, gilintis į patį kalbos, kaip bendravimo ir minčių reiškimo priemonės, kaip ženklų sistemos procesą, suvokti, kaip tas procesas vyksta. Tiriant lietuvių kalbą, plačiau reikia taikyti struktūrinius, statistinius - kombinacinius metodus, naujausius bendrosios kalbotyros pasiekimus.”5
Ginčytasi ir ginčijamasi. Rezultate prof. dr. J. Kazlauskas nušalintas nužudymu. Okupuotoje Lietuvoje uždrausta bet ką rašyti apie jį ir jojo atliktus darbus. Žurnalo “Baltistica” paskutinis sąsiuvinis Nr. VI (2) pasiekė mus. Jau pomirtinis. Cenzūros pasirašytas spausdinti 1970 m. spalio 12 d. Vietoje žalių apvilktas drumzlinai palšvais viršeliais, kurie sodriai reprezentuoja rusų komunistų netvarką okupuotoje Lietuvoje. Šiame sąsiuvinyje visai nėra prof. dr. J. Kazlausko straipsnių ar recenzijų. Žurnalas “Baltistica” pakibo ore: atsak. Redaktorius dar nepaskirtas. Visi, kuriems buvo pasiūlytas redagavimas, griežtai atsisakė. Niekas nenori taip nekaltai žūti.
Kalbininko Jono Kazlausko nužudymu lietuvių tautai ir baltų kalbotyrai padarytas milžiniškas nuostolis, kurį tik šimtmečiai išlygins. M. L.
Literatūra
1. K. Korsakas, Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai, "Lietuvių kalbotyros klausimai”, VI tomas, Vilnius, 1963, 5-18 psl.
2. K. Korsakas, Baltistika ir slavistika, “Baltistica” I (1), Vilnius 1965. 11-115 psl.
3. Lietuvių enciklopedija, XII tomas, 464 psl.
4. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II tomas, Vilnius, 1968, 194 psl.
5. Laikraštis “Literatūra ir menas”, Vilnius, Nr. 21 (1123) 1968 gegužės 25 d.
