VILNIAUS ZEKAI
Bene 90 metų prieš Žalgirio mūšį mus paliko Dantė. Tai įvyko labai seniai, tačiau žmonija jo nepamiršo. Kad ir naujasis Nobelio premijos laureatas Solženicynas savo “Pirmuoju ratu”. Keičiasi vietovės, veikėjai ir laiko dvasia. Tad ir “Pirmąjį ratą” vietoje Dantės sielų Solženicynas prisodina “zekų” — rinktinių mokslininkų, išradėjų bei menininkų, atrinktų iš kitų kalėjimų ir darbo stovyklų, ą jo “Pirmąjį ratą” Nobelio premija dabar įteisino “Saraškos” vardu, kuris jau prigijo kaip ir kolchozas, niekam jo neprašant nei pageidaujant, netgi milijonams žūstant pasipriešinime. Tik į kolchozą niekas nesiveržia, į “Sarašką” patekti beveik gera. Bent taip gera, kaip išslysti iš siaurėjančio perkaitusio pragaro dugno į “Pirmąjį ratą”, kurs nebespirgina taip bjauriai, nors dar ir tebėra pragare.
Tiesa, Solženicyno “Saraška” Maskvos priemiestyje Mavrino nepakankamai didelė, kad pakaktų vietos ir prof. J. Kazlauskui. Todėl rašytojas aprašo GULAG įstaigą, garsią šiapus ir anapus, ir kontroliuojančią plotą ir išteklius, didesnius kaip visos Prancūzijos.
Jau daug metų kai ši garsioji GULAG vieną savo saraškų pavadino Vilniaus Vailstybinio V. Kapsuko universiteto vardu. Juk tai skamba labai legaliai. Nereikia nė sargybos bokštų. Jų pareigas atlieka elektroniniai sekliai.
Dar taip neseniai Vilniaus saraška į pragaro gilumą, į paskutinį ratą trenkė profesorių J. Kazlauską. Iš ten jau niekas nebegrįžta. Negrįžo ir jis. Grįžo tik iš Neries ištrauktos liekanos, kaip Solženycino “Largo in D minor” Kondrasevo paveikslo aprašymas. Tikriausia Solženicynui sapnavosi Neris, kaip “rudens srovė, rami, vos judanti, virš kurios jau dengiasi plonas ledo sluoksnis, ir dangaus fonas toks beviltiškai plikas, ir dūstanti saulė, skęsdama į kylantį debesį, nebepajėgianti išleisti nė vieno spindulėlio...”
Iš tokio Neries Vilniaus zekai — patologai atgavo J. Kazlauską, daug žadėjusį mokslininką, tik neapdairiai elektroniniams sekliams parodžiusį savo norą pasižvalgyti laisvoje Amerikoje.
Praėjus dviem savaitėm po laidotuvių, Vilniaus zekai — patologai prabilo taip:
“Lavono tyrimo metu nerasta sužalojimų bei žymesnių liguistų pakeitimų, kurie būtų galėję sukelti Jono Kazlausko mirtį. Mirtis įvyko nuo mechaninės asfiksijos, prigeriant vandenyje. Lavono pakitimai rodo, kad J. Kazlauskas mirė maždaug prieš 6 savaites ir tiek pat laiko išbuvo vandenyje. Kūne nerasta sužalojimų, būdingų kovai ar savigynai. Lavono tyrimo metu konstatuota prasidedanti arteriosklerozė aortoje ir širdies vainikinėse arterijose (pirmo laipsnio, pirmos stadijos). Kitų ligų nerasta. Lavono organuose nuodingų cheminių medžiagų nerasta”.
Šį aktą pasirašė A. Laužikas, prof. J. Markulis, prof. J. Nainys, dr. S. Pavilonis, doc. A. Žygas, V. Čepaitis, J. Gudavičius ir A. Eidukevičius.
Seniai žinoma, kad lavonas “gali kalbėti”. Patyrusių teismo medikų laboratorijoje jis pasako, kas ir kaip su juo pasielgė. Čia įeina pomirtinio skrodimo duomenys, o taip pat mikroskopiniai ir cheminiai tyrimai. Komisija pripažįsta, kad neradusi arseniko, kaip Bor-gijos laikais, ar actu nusideginimo, kaip darydavo Kauno tarnaitės, tačiau visai nutyli apie mikroskopinius tyrimus.
Štai, po protokolu pasirašo tokie garsūs histologai, kaip Juozas Markulis, gimęs Pittsburghe, ir Selezijus Pavilonis. Juozui Albinui Markuliui galima atleisti, kad užmiršo mikroskopą, nes partizaninių kovų metais kaip sovietų kontržvalgybos “Smerš” didysis agentas, veikdamas Erelio slapyvardžiu, buvo įsifiltravęs į Lietuvos partizanų vyriausią vadovybę ir jau beveik perėmęs partizanų ryšių su užieniu siūlų galus. Tik Juozo Lukšos akylumo dėka Juozas Markulis nelaimėjo Sovietų Sąjungos didvyrio medalio už Lietuvos partizanų sunaikinimą. Paskui šešerius metus tobulinosi Leningrado saraškoje kontržvalgybinės medicinos specialybėje, kur mikroskopai irgi nebuvo naudojami. Bet kas nutiko su S. Paviloniu, kuris 1956-65 metais buvo Medicinos fakulteto dekanu? Ar ir studentams nedėstė, kad egzistuoja toks instrumentas, vadinamas mikroskopu.
Mažai įtikina ir prof. J. Nainio pavardė, kuris Kauno Medicinos institutui pridarė daug gėdos ir pasidarė universalus pajuokos objektas, kai medicinos mokslų kandidato laipsnį pajėgė apginti Minsko universiteto moterų profesorių komisijoje, demonstruodamas prof. K. Oželio kadaise surinktų vyriškų lyties organų fotografijas. Išnaudojo jis tada gudaičių ir rusaičių psichologines nuotaikas, kai po karo vien vyrų organų fotografijos buvo vertos mokslo kandidato laipsnio. Dėl to jį galima laikyti vienu iš patikimiausių zekų.
Teismo medicinos ekspertus A. Laužiką, J. Gudavičių ir A. Eidukevičių taip pat randame patikimiausių zekų eilėse. Sovietinėje sistemoje “teismo medicinos ekspertai” yra paklusnūs režimo tarnai. Eidukevičiaus dėdei Pranui net paminklas pastatytas Vilniaus avalynės kombinate, kad vilniečiai nesišiauštų dėl blogos batų kokybės. Ne paskutinėje zekų gretoje įrašytini ir docentas A. Žygas su TSKP nariu (nuo 1957 m.) V. Čepaičiu, respublikinės ligoninės Vilniuje vyriausiu gydytoju ir vyriausiu zekų prižiūrėtoju. Trūksta šioje kompanijoje dr. A. Margerio, naujai reimigravusio zeko pavardės. Juk dar taip neseniai jis, lyg pakilęs iš diabetinės komos berazumis, rėkė “Gimtajame krašte” ... “noriu, trokštu Bražinskų kraujo” ... Galėjo paragauti Kazlausko, bet, matyt, senasis Valparaiso universitetas paliko savo žymes: jei skenduolio
plaučių alveolėse mikroskopas nerado vandens, tai vargu ar jis paskendo. Tad geriau tokio nepatikimo kraujo neragauti, protokolo nepasirašyti ir iš vis į tokį “biznį” neįsivelti, nors seniesiems bimbininkams tai būtų buvęs puikiausias įrodymo antspaudas.
Šito antspaudo trūkumas gal ir yra nelaimingas GULAG neapsižiūrėjimas. Gal ir Dantė čia bent kiek kaltas, kad nepateikė instrukcijų, bet jo laikais mikroskopo dar nebuvo. Negalima sakyti, kad nevertintinas zekų iškilumas ir darbštumas, tačiau dalykai matytini taip, kaip jie iš tikro yra, o ne suvynioti į medvilnę. Jei kas yra Petras ir žinai, kad su Petru turi reikalą, tai ir išvados aiškios. Jei kas tačiau yra zekas ir dirba GULAG kompanijai, negalima jo priimti kaip Petrą, nes nuvyniojus medvilnę pasirodytų, kad jis ne Petras, o zekas Piotrovič.
Kai užsienio lietuvis turistas šią vasarą su gidu ar vienas pats vaikštinės po Vilniaus universitetą ir Lenino ir kitų zekų stabų prikimštą knygų saugyklą, matys Vilniaus sarašką darniausioje veikloje, nes ją dengęs rūkas Kazlausko ir patologų dėka štai kilstelėjo. Reikia padėkoti ir Solženicynui už jo Maskvos Mavrino vaizdus, taip labai artimus Vilniaus saraškai ir už tuos du naujus terminus — zeką ir sarašką, be kurių dabartis būtų nesuprantama ir ateitis ne viliojanti...
Nėra abejonės, kad GULAG, būdama tobuliausia organizacija pasaulyje, savas saraškas padengs naujais rūkais, tačiau taip pat aišku, kad ir ateityje įvyks neapsižiūrėjimų, atsiras plyšių ir progų jas pamatyti tikrovėje. Dėkingi Kazlauskui už jo auką Lietuvai ir Lietuvių kalbos gramatiką, kuri mus labiau pradžiugino kaip Solženicyno Olenkos iškasenos iš 12-to šimtmečio Novgorodo ir praskambėjo kaip “trimitai, sušildę žemę”. Tai lyg skambi, skambi daina tada, kai GULAG dienos baigsis ir Vilniaus zekai vėl pataps vilniečiais. Dar gali kristi eilė Kazlauskų, gali kristi ir pats Solženicynas, bet GULAG dienos irgi ne amžinos.
J. Žiograkalnis
A. A. ADOLFUI ŠOMKAI
Lietuvoje iškeliavus į amžinybę, bičiuliškai užjaučiame jo dukras dr. ROZALIJĄ ŠOMKAITĘ ir dr. VERUTĘ ADOMAVIČIENĘ, seserį TEODORĄ VILIPIENĘ ir kitus gimines.
LFB Vyr. Taryba, Centro Valdyba, “Į Laisvę” Redakcija ir Administracija
