Partizanai: Istorija ir dabartis

TAUTA IR IŠEIVIJA LAISVĖS KOVOJE

BRONIUS NAINYS

Vienos iš reikšmingiausių žmonių gyvenimo apraiškų, laisvė ir vergija, lydėjo žmoniją nuo pat jos egzistencijos pradžios. Tačiau paradoksas yra, kad žmogus, pats norėdamas būti laisvas ir gyventi nepriklausomai nuo kitų, vis dėl to siekė kitą pavergti ir nepripažinti jam to, ko pats labiausiai sau troško. Gyvenimo raida pasaulyje klostėsi taip, kad protingiausias Dievo tvarinys žemėje ne tik kad nerado, bet ir neieškojo protingo sprendimo įgyvendinti žemėje laisvės gėrį, bet nuolat siekė primesti savo artimui vergijos blogį. Ir žmogui kultūrėjant, tampant daugiau civilizuotu, noras kitą pavergti ne tik neblėso, bet dar daugiau didėjo. Nenuostabu todėl, kad šiandien, pačiame moderniausiame civilizacijos žydėjime, kai žmogus išsiveržė už žemės ribų ir išskrido į erdves, vergija išbujojo taip, kaip niekada anksčiau. Daugiau kaip pusė pasaulio yra pavergta ir neša labai sunkią priespaudą. Kartu sunkią vergijos naštą jau 30 metų velka ir su ja kovoja ir mūsų sena, daug visokių laikų pergyvenusi, džiaugsmo ir vargo patyrusi lietuvių tauta.

30 vergijos ir kovos su ja metų yra jau nemažas laiko tarpas. Tad verta mesti žvilgsnį atgal ir pažiūrėti, kas buvo pasiekta ir kur buvo nueita, kiek prie laisvės priartėta, ar nuo jos nutolta. O praeitį įvertinus, būtų pravartu pažvelgti ateitin.

Lietuvos ateitį lemiantis veiksnys šiuo metu yra Sovietų Rusija, nes ji yra faktiškasis Lietuvos pavergėjas. Lietuvių tauta pavergėjo nekenčia, siekia jo atsikratyti ir atgauti savo laisvę. Tarp pavergtojo ir pavergėjo jau trisdešimtį metų vyksta grumtynės. Grumtynės už laisvę Lietuvai didesnės ar mažesnės reikšmės turėjo ar turi šie veiksniai: pavergta lietuvių tauta, laisvoji lietuvių išeivija, Lietuvos diplomatai, didžiųjų valstybių politika ir pavergti, laisvi, ar pusiau laisvi kaimynai.

Vargu ar galėtų kas nuneigti, kad daugiausia pastangų išsilaisvinti iš vergijos yra parodžiusi pavergta lietuvių tauta pačiame savo krašte. Šias pastangas reikia skirti į du etapus: aktyvios kovos etapą, užsitęsusį dvyliką metų (1940 -1952) ir kitą, vykstantį dabar, kuriam dar per anksti būtų ir pavadinimą duoti. Aktyvios kovos etapas, prasidėjęs pogrindyje dar pirmame bolševikmetyje, visos tautos ginkluotu sukilimu atstatęs trumpalaikę nepriklausomybę rusų - vokiečių karo pradžioje, paskui vėl vystęsis pogrindyje iki antro bolševikmečio ir atviru karu išvirtęs jo metu, yra didingai heroiškas, nepaprastą tautos didvyriškumą įrodantis, bet kartu ir neviltingai tragiškas. Ypatingai šiurpi yra antroji to laikotarpio pusė — atvira partizanų kova, daugelio vadinama laisvės karu. Nors ir žinome to meto įvykių Lietuvoje raidą, bet jiems analizuoti ir istoriškai vertinti, deja, neturime pakankamai rimtų ir tikrų duomenų. Tačiau mums yra aišku, kad lietuvių tauta prieš daug galingesnį priešą kovą pralaimėjo, nes kovojo viena, pagalbos iš niekur nesulaukė, beveik niekas ta jos kova nesidomėjo ir labai maža kas pasaulyje apie ją težinojo. Ir šiuo metu lieka mums dar daug neatsakytų klausimų. Pats laisvės karas Lietuvai buvo nepaprastai brangus. Žuvo daug pačių pajėgiausių Lietuvos žmonių, buvo sunaikinta daug turto. Šio karo metu krašte buvo chaosas ir bet koks normalesnis gyvenimas, kad ir okupacijos sąlygomis, nebuvo įmanomas. Tauta turėjo pakelti milžiniškus nuostolius. Ar partizanų sudėta auka priartino mus prie laisvės ryto, atsakymą duos tik ateitis. Šiandien į jį atsakyti būtų neįmanoma. Nors ne tik mes, bet ir pats okupantas pripažįsta, kad partizanų kovos yra palikusios neišdildomus pėdsakus. Taip pat niekada niekas negalės pasakyti, ar nuostoliai būtų buvę tokie pat, jeigu to karo būtų išvengta ir ar padėtis Lietuvoje šiandien būtų kitokia?

Lietuva ir vergijoje gyva

Dvyliką metų su trumpomis pertraukomis aktyviai iškovojusi, savo tikslo nepasiekusi ir laisvės neatgavusi tauta buvo priversta iš kovos lauko pasitraukti. Iškankinta ir nuvilta, ji turėjo susitaikyti su savo likimu ir pasiduoti okupantui. Atrodė, kad tolimesnė iniciatyva priklauso tik jam, o pati tauta savo ateitį apspręsti ir išsilaisvinimu rūpintis liko visiškai bereikšmė. Atrodė, kad pavergtos Lietuvos laisvė išimtinai turėjo priklausyti nuo kitų, bet nebe nuo jos pačios.

Nuo to laiko yra praėję aštuoniolika metų. Pavergtos Lietuvos gyvenimas žymiai pakito. Vergijoje tauta išsiaugino naują intelektualų kartą, kuri, mūsų džiaugsmui ir okupanto nusivylimui, daugumoje yra lietuviška, patrijotiška ir tautiškai susipratusi. Joje stipri yra ir rezistencinė dvasia. Išsimokslinę lietuviai specialistai, atiduodami priverstiną duoklę okupantui, dirba lietuvių tautos gerovei. Aukštosiose mokyklose nuolat kyla lietuvių studentų skaičius, universitetai garsėja pasaulinio masto lietuviais mokslininkais. Okupacijos pradžioje į įvairias tarnybas susėdę rusai pamažu yra išstumiami. Pagerintas ir ekonominis gyvenimas. Priaugo ir gyventojų skaičius. Nuodugnesniam stebėtojui atydžiau pažvelgus į antrąjį etapą, aštuonuolikos metų lietuvių darbo rezultatai parodys, kad tauta nėra okupantui pasidavusi, kad ji yra susiradusi sau naują kelią, naują pasipriešinimo būdą, kad ji yra apsisprendusi išlikti ir gyventi, žengti pirmyn ir kurti savo ateitį, kad ir labai sunkių okupacijos sąlygų sankcijonuojama.

VLIK-o ir ALT-bos paralelė

Lietuvių išeivijos veikla Lietuvos laisvinimo bare vyko visiškai skirtingose sąlygose. Okupuotos lietuvos veiklą sąlygojo pavergėjas, ir jokios veikimo laisvės tenai nebuvo. Išeivija gi buvo laisva tvarkytis taip, kaip ji išmanė. Ji prileido, kad pavergta tauta, neturėdama laisvės veikti, savo išlaisvinimui padaryti beveik nieko negali, todėl visas laisvinimo darbas turi būti atliekamas išeivijoje. Savo eilėse turėdama VLIK-ą, politinių partijų vadovybes ir gausią inteligentiją, išeivija jautėsi galinti kalbėti tautos vardu. Jai vadovaujanti politinė institucija, VLIK-as, taip pasauliui ir prisistatė. Didžiųjų valstybių pripažįstama diplomatinė tarnyba ryžosi ir toliau likti nepriklausomos Lietuvos valstybės reprezentante.

Lietuvos laisvinimo darbas tuoj po karo vyko dviejuose, vienas nuo kito nepriklausančiuose centruose: pokarinėje išeivijoje Europoje, daugiausia Vokietijoje, ir senosios išeivijos gausiausioje kolonijoje Av merikoje, daugiausia Čikagoje. Abi šios grupės vyriausias savo institucijas buvo suorganizavusios tais pačiais pagrindais. VLIK-as Vokietijoje ir ALT-ba Amerikoje buvo sudaryti iš atstovų, kurie buvo atitinkamų partijų paskirti, bet ne visuomenės išrinkti. Nepartinis žmogus nei Europoje, nei Amerikoje tuometiniame Lietuvos laisvinimo darbe neturėjo nei vietos, nei balso, išskyrus pareigą aukoti pinigus. VLIK-as siekė veikti globaliniu mastu, o ALT-ba ribojosi tik Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis. Pirmoji institucija save laikė neoficialiu Lietuvos seimu ir vyriausybe, o antroji — visus Amerikos lietuvius atstovaujančia politine vadovybe. Abi šios institucijos siekė tų pačių tikslų: okupacijos nepripažinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Nors ir VLIK-as ir ALT-ba atliko daug reikšmingų darbų, tačiau abiejų šių institucijų veikloje visgi trūko darnos. VLIK-o ir diplomatinės tarnybos neišsiaiškintos kompetencijos sukūrė precedentą ilgai užsitęsusiems nesutarimams. 1941 metais tautos sukilimo pastatyta laikinoji vyriausybė kažkodėl į bendrą veiklą nebuvo įjungta. Nors ir nemažai tuo laiku VLIK-o buvo pa-

dirbėta, tačiau ryškesnių rezultatų nepasiekta. Vienintelis konkretus, prasmingas ir išliekantis VLIK-o atliktas darbas yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės įsteigimas. Trisdešimt metų išlaikytą JAV vyriausybės Lietuvos okupacijos nepripažinimą ALT-ba laiko savo nuopelnu. Tolimesni ALT-bos darbai, išskyrus Kersteno komisijos atliktus tyrinėjimus, vyko daugiau kanceliarinės rutinos pobūdžiu, Vasario 16 proga apsilankant Washingtone ir pasiteiraujant, ar Amerikos vyriausybė nėra pakeitusi savo okupacijos nepripažinimo politikos.

Bendruomenei šokti lenciūgėlį

Didžiajai išeivijos daliai iš Europos išemigravus ir partijoms pritrūkus tenai VLIK-ui tinkamų atstovų, kad veikla nesusilpnėtų, ši institucija persikėlė į Ameriką. Iki to laiko susiorganizavo ir pusėtinai sustiprėjo JAV Lietuvių Bendruomenė, kuri, labai intensyviai dirbdama lietuvybės išlaikymo darbą, kartu rūpinasi ir Lietuvos laisvinimo reikalais. Tokiu būdu Amerikoje atsirado net trys veiksniai, besirūpiną Lietuvos laisvinimo darbu. Tad nenuostabu, kad tarp jų prasidėjo konkurencija. Normaliai konkurencija neša pažangą, bet mums ji ne tik kad nieko gero nedavė, bet visus reikalus dąr gerokai apgadino. Ilgoką metų skaičių Amerikos lietuvių politinį gyvenimą dominavusi, kritikos nepripažinusi, autokratinė Amerikos Lietuvių Taryba tos konkurencijos ypatingai nemėgo. Šiaip taip dar pakęsdama VLIK-ą, į kurį jautė galinti turėti įtakos per ALT-ą sudarančias ir VLIK-e savo atstovus turinčias partijas ir jo finansinę priklausomybę ALT-bai, fiziškai negalėjo pernešti niekam nepriklausančios ir grynai demokratiškai besitvarkančios Bendruomenės. Negalėdama jos pažaboti savo dekretais ir visokiais primestais “susitarimais”, ji paskelbė Bendruomenei karą ir visą savo energiją pašventė kovai prieš ją. Ta kova dideliu įkarščiu tebeina ir šiandien. Panašiais klystkeliais, tik daug santūriau, atsargiau ir džentelmeniškiau kartas nuo karto pasisukinėja ir VLIKas. Besipriešinant vis stiprėjančiai ir didesnį pasitikėjimą išeivijoje įgyjančiai Bendruomenei, prie jau anksčiau sukurto išeivijos pirmumo prieš kraštą mito, buvo sukurtas antras pirmumo mitas — partiečių prieš nepartinius. Šiai “logikai” pagrįsti politinis darbas buvo pastatytas aukščiau už lietuvybės išlaikymo darbą. Taigi, “kilmingesnis” darbas buvo pavestas ir “kilmingesniam” luomui, o prasčiokei Bendruomenei buvo liepta šokti lenciūgėlį. Ši veiksnių pažiūra nėra pasikeitusi dar nė dabar ir kartais atrodo, kad už tokių pozicijų išlaikymą VLIKas ir ALT-ba kovoja atkakliau, negu prieš okupantą.

Oficiali ir privati iniciatyva

Tačiau išeivijos gyvenimas ėjo savo vaga ir partinių teorijų nepaisė. Partijos nesusilaukė jokio prieauglio, jos nyko ir menkėj o. Vadai seno, darbingumas mažėjo. VLIK-o ir ALT-bos veikla smuko. Išeivijoje populiarėjo ir augo nepartiniais pagrindais sukurta Lietuvių Bendruomenė, nežiūrint jai statomų didelių kliūčių. Bet visgi reikia pripažinti, kad tos kliūtys padarė savo, ir Bendruomenės augimas reikiamu tempu neišsivystė. Tarpusavio nesklandumai šiandien yra parodę liūdnokus rezultatus. Klaidingos prielaidos, pirmumo mitai, užsikirtimas laikytis už baigiančių trūnyti virvių, kliūčių statymas naujoms idėjoms bei mintims, neapdairumas jaunosios kartos atžvilgiu, nelankstumas ir seni, o gal ir niekada neparašyti įgaliojimai sumenkino VLIK-ą, beveik visai sunaikino ALT-bą ir kliudė augti Lietuvių Bendruomenei. Prie šių neigiamybių prisidėjęs natūralus nutautėjimo procesas per trisdešimt metų išeivijos veiklą susmukdė ir jos reikšmę žymiai sumenkino. Daug išeivijai vadovaujančių institucijų išvirto į posėdininkų klubus ir bepajėgia pagaminti tik nutarimus, kuriems vykdytojų jau nebesusiranda. Nereikia todėl stebėtis, kad pozityvusis Lietuvos laisvinimo darbas daugumoje dabar jau vyksta šalia oficialių veiksnių, “privačia” iniciatyva.

Diplomatinis laisvos Lietuvos atstovavimas

Diplomatinės tarnybos įnašas į Lietuvos laisvinimo pastangas visuomet buvo daugiau pficialaus, tarnybinio pobūdžio ir vargu ar ko daugiau buvo galima iš jos reikalauti. Jas remdama, išeivija šioje srityje savo uždavinį buvo supratusi, nors dėl visų tų savo klaidų gal būt jau yra pražiopsojusi progas papildyti retėjančias ir jau beveik kritiškoje būklėje atsidūrusias diplomatinės tarnybos eiles.

Lietuvos kaimynai mūsų kovoje iki šiol mums beveik nieko nepadėjo, o kai kurie gerokai pakenkė. Pakenkė mums ir kai kurių valstybių skubotas ir visai nereikalingas okupacijos pripažinimas. Tačiau daugiausia kovojančią tautą nuvylė didžiosios pasaulio galybės, įskaitant ir Ameriką, nesuteikdamos net moralinės pagalbos laisvės karo metu ir tautos laisvės aspiracijas užgožusios tylos sąmokslu. Ne paslaptis, kad ir visas laisvės karas buvo pradėtas, pasikliaunant Amerikos ir Anglijos parama. Tam tikra moralinė parama, teikianti šiokių tokių vilčių ateičiai ir sudaranti šiokią tokią atramą mūsų laisvės kovai tarptautinėje plotmėje, yra okupacijos nepripažinimas. Tačiau ir ši atrama jau dažniau ima braškėti. Per trisdešimtį metų ji keitėsi mūsų nenaudai. Žadeikiui mirus, kartu su juo mirė ir jo turėtas titulas; nužeminta tapo mūsų atstovybė

Vatikane ir uždarytas konsulatas Brazilijoje. Naujų atstovų paskyrimas susiduria su tam tikromis, gal būt visai neesminėmis, protokolinėmis kliūtimis, ir pamažu ima baimė, ar ir tas okupacijos nepripažinimas nėra likęs tik dienų klausimu. Tokiai baimei pagrindą sudaro ir dabartinė JAV Valstybės departamento laikysena. Dar 1962 metais Valstybės departamento pareigūnai į naujų žmonių įvedimą diplomatinėn tarnybon žiūrėjo palankiai, bet vėliu pažiūros pasikeitė ir jau 1966 metais pasirodė naujų vėjų ženklai. Gi dabartinė JAV Valstybės departamento politika jau taip atrodo:

a)    Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimui Amerika turi savų motyvų. Ir mums reikalaujant, Amerika šios politikos nekeistų, nors ir pripažįstama, kad viešoji opinija tam tikros įtakos turėti gali.

b)    Okupacijos nepripažinimas visiškai nereiškia, kad Amerika būtų įsipareigojusi bet ką daryti Baltijos kraštams išlaisvinti. Atrodo, kad karinių, nei politinių, nei diplomatinių žygių šia kryptimi imtis Amerika nenumato. Tų tautų išlaisvinimo ji tik pageidauja ir tai yra viskas. Išsilaisvinti reikės joms pačioms, jeigu tam susidarys palankios sąlygos, kurių dabar neprasimato. Gal Rusijos vidiniai pasikeitimai tokias sąlygas kada nors sudarys. Nieko tikro nenumatant, pavergtų tautų viltis kurstyti būtų neatsakinga. Čekoslovakijos įvykiai dar kartą įrodė, kad viešoji pasaulio opinija Sovietų Rusijos nuo represijų nesulaiko. Jei sukeltos nepagrįstos viltys neišsipildytų, pavergtas tautas nuvestų į nusiminimą ir nusivylimą Amerika. Baltijos kraštų atžvilgiu reikia elgtis taip, kad būtų galima išvengti represijų. O tai padaryti padeda tų tautų vidinis solidarumas ir nepriklausomybės bei valstybingumo tradicijomis paremta tautinė savigarba.

c)    Į diplomatinę tarnybą naujų asmenų įvesti negalima, nes Baltijos tautos, neturėdamos teisėtų savo vyriausybių, negali jų paskirti. Egzilinių vyriausybių Amerika nepripažįsta. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė laikoma išnykusią 1940 metais. Išmirus teisėtos Lietuvos vyriausybės paskirtiems diplomatams, atstovavimas pasibaigs.

d)    Okupacijos nepripažinimo politika tačiau nepriklauso nuo Lietuvos diplomatinių atstovybių faktiškos padėties. Net ir visiems Baltijos valstybių diplomatams išmirus, tų kraštų okupacijos nepripažinimas liktų ir toliau pilnai galioti. Okupacijos nepripažinimo politika lieka pastovi ir ji negali taip sau nejučiomis išnykti įsisenėjimo ar lėtos erozijos būdu. Okupacijos Amerika nepripažintų, net jei ir mes patys to reikalautume.

Tie dar visai nesenai padaryti Valstybės departamento pareiškimai parodo lyg ir naują Amerikos politikos kryptį Baltijos valstybių atžvilgiu. Atrodo, kad anksčiau nepripažinimo ir diplomatinio atstovavimo reikalai nebuvo išskiriami. Dabar jie jau išskirti. Tokie pasikeitimai yra įvykę apie 1965 metus. Reikia manyti, kad Valstybės departamentas yra nutaręs atsikratyti Baltijos valstybių diplomatinių atstovybių ir tai atlikti siekia gamtos dėsnių pagalba. O kas gali žinoti, ar išnykus atstovavimui, neišnyks ir nepripažinimas, nors apie tai kol kas dar neužsimenama.

Tauta surado kelią

Po 30 okupacijos metų pagrindiniai mūsų tikslai nėra pasikeitę, ir nei pavergta tauta, nei išeivija nėra atsisakiusios minties galimai greičiau atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau, kaip matyti, ta linkme dar labai netoli nueita. Čia pat kyla klausimas dėl ateities. Ar liksime tokiame pat kelyje, kuriuo ėjome, ar bandysime žvalgytis naujomis kryptimis ir ieškoti naujų išeičių?

Kaip neįmanoma yra, išeivijos akimis žiūrint, tiksliau aptarti išsilaisvinimo pastangų pavergtoje tėvynėje, taip pat yra neįmanoma nustatyti pavergtiems lietuviams veiklos krypties ateičiai. Tai yra pačios pavergtos tautos reikalas. Mums žinomi faktai tik leidžia manyti, kad tauta, prisiderinusi prie okupacijos sąlygų, save susirado ir galimybių rėmuose savo uždavinį atlieka. Drįstu, tad, jai linkėti tuo keliu eiti ir toliau: šviestis, išsimokslinti, kultūrėti, vystyti civilizacijos pažangą, kelti krašto ekonominį gyvenimą, kuo daugiau ir aukštesnių postų siekti krašto administracijoje ir visose srityse stengtis pralenkti okupantą. Ugdyti gyventojų prieauglį, lietuvišką kultūrą ir rezistencinę dvasią. Išsilaikyti, išlikti gyva ir gyventi. Ne mirties, bet gyvenimo reikia ieškoti. Kad ir heroiškiau šia mirtimi mirusi tauta, vis tiek bus mirusi, ir jos istorija bus baigta. To nori okupantas, ir tauta neturi sudaryti progų jam to pasiekti. Tokiu keliu einanti tauta, o mūsų žiniomis ji tokiu keliu ir eina, išliks, išgyvens vergijos laikus, ir, progai pasitaikius, bus lemiančiu veiksniu atsistatyti sau nepriklausomą gyvenimą.

Išeivija, nors ir būdama laisva, tačiau, kaip faktai rodo, eina liūdnesniu keliu. Jeigu laisvės kovoje dabar ją dar ir galime laikyti šiokiu tokiu veiksniu, tik jokiu būdu ne lemiančiu, reikia rimtai abejoti, ar ji ką nors bereikš po kitų 30 okupacijos metų, jeigu per tą laiką tauta laisvės neatgaus arba išeivija nepasipildys naujomis jėgomis iš tėvynės. Ką gi šiandien bereikštų senoji išeivija, jeigu nebūtų buvę “dypukų”? Užtai, kol dar šį tą galime, mums reikia sukrusti. Reikia tvarkytis išmintingai, dirbti kietai, tiksliai ir sąžiningai. Dirbti tai, ko reikia ir kur reikia, ir neeikvoti be reikalo jėgų, nei lėšų.

Remtis gyvąja dabartimi

Tenka pastebėti, kad principuose lietuviškoji išeivija išliko nepaprastai vieninga ir dėl to nuomonių skirtumų niekada nebuvo. Lietuvos išlaisvinimas ir lietuvybės išlaikymas visada buvo visiems pagrindiniai uždaviniai. Išsiskirta buvo tik dėl jų vykdymo metodų, dėl to, kas kurį uždavinį turi vykdyti, kas veiklos organizacinėje pakopoje turi stovėti aukščiau ir kas žemiau, kas pateptas “kilmingesniam” ir kas pasmerktas “juodesniam” darbui. Tie patys uždaviniai lieka ir ateičiai, ir neatrodo, kad būtų tendencijų nuo jų nukrypti. Tačiau jų vykdymo metodai ir kai kurios pagelbinės priemonės vertos rimto peržiūrėjimo ir pataisų. Pirmiausia tai mums reikia atsikratyti mitų. Laikas jau visiems įsitikinti, kad Lietuvos išlaisvinimą lems ne išeivija, bet krašte pasilikusi tauta. Išeivija jai galės tik padėti. Visi išeiviai turi lygiai tokias pat pareigas ir teises dirbti Lietuvos išlaisvinimo darbą ir negali būti skirstomi į partiniais aliejais pateptus kilminguosius ir nepartinius prastuosius. Lietuvos laisvinimas ir lietuvybės išlaikymas yra lygiai svarbūs ir vienas nuo kito neatskiriami uždaviniai ir abu turi būti vykdomi visuotinu mastu. Organizuojantis ir kuriant institucijas, reikia remtis ne istorine praeitimi, bet gyvąja dabartimi. VLIK-ui, ALT-bai ir Lietuvių Bendruomenei savo darbus bei veiksmus reikia derinti, bet neįstengiant susiderinti, palikti veikimo laisvę ir vieni antriems netrukdyti. Partijoms, o tuo pačiu ir jų sukurtoms laisvinimo institucijoms silpstant, aktyviau į tą darbą jungtis Bendruomenei. Dėl pirmųjų nusilpimo, o antrųjų neįsijungimo jau ir dabar šioje srityje jaučiamos didelės spragos. Išlaikyti Bendruomenę nepriklausomą ir nepartišką, o jos institucijas sudaryti tik rinkimų būdu. Laikyti ją atvirą kiek vienai nuomonei bei minčiai, tuo sudarant sąlygas aktyviai joje dalyvauti jaunesniajai ir pačiai jauniausiai kartoms, ypač jaunesnės kartos inteligentijai. Pakelti nusmukusį darbingumą, kuris Lietuvos laisvinimo srityje yra ypatingai jaučiamas. To siekiant, niekam nevaržyti veikimo laisvės, netrukdyti laisvos iniciatyvos. Institucijas kurti ne partinės priklausomybės ar pasaulėžiūriniais pagrindais, bet pagal asmenų pajėgumą ir norą dirbti. Argi gali būti svarbu, ar VLI-K-ą, ALT-bą, Bendruomenės vadovybę ar kitas institucijas sudarys penkiolika partijų, viena partija, ar nei vienos partijos atstovų tenai nebus. Svarbu, kad tas institucijas sudarytų išmintingi, pajėgūs dirbti ir energingi žmonės. Reali dabartis mums rodo, kad tik tokiu būdu, o ne partiniu, turime organizuotis. Per maža turime žmonių, laiko ir išteklių, kad ir toliau galėtumėm žaisti visiems nusibodusius partinius žaidimėlius. Rimtai persiorganizavę ir produktingai išnaudodami savo jėgas, mes daugiau pasieksime ir ilgiau išsilaikysime. Tačiau ir tuo atveju išeivijos amžius liks ribotas, todėl ir savo veiklą turime planuoti taip, kad dįrbtumėm tai, kas labiausiai reikalinga ir prasminga.

Ar pasikliauti JAV-bėmis?

Savo laisvinimo darbuose daugiausia pagalbos mes tikimės iš Amerikos. Iš tiesų toji tikimybė yra labai miglota. Bet mes kažkodėl nenorime to matyti. Tur būt bijome, kad tos tikimybės nebelikus, nebeliks nei šiaudo, už kurio laikomės, kad nsnuskęstumėm. Todėl visą savo laisvinimo darbą remiame JAV okupacijos nepripažinimu ir už jo, kaip už kokio mūro stovėdami, jaučiamės saugūs. O kas bus, kai tas mūras sugrius? Kaip jau anksčiau pastebėjome, yra ženklų, kad plytos jau byra. Todėl pirmiausia visomis jėgomis turime stengtis nepripažinimo politiką išlaikyti. Pirmas konkretus žingsnis, jeigu dar nepavėluotas, tai nepriklausomos Lietuvos atstovybių skubus papildymas naujais asmenimis. Nors JAV Valstybės departamento laikysena šiuo klausimu yra ir neigiama, galima tikėtis, kad stipria akcija mes ją įstengtumėm pakeisti. O jeigu nepasisektų, jau dabar reikia pradėti galvoti apie veikimo būdus, Amerikai okupaciją pripažinus. Jei JAV Lietuvos okupacijos ir nepripažįsta, bet kol daugiau nieko nedaro, mūsų reikalai negerėja. Be to, Amerika mus įtikinėja kad dabar nepalankus laikas, kad nieko negalima padaryti, kad dėl mūsų laisvės jie karu nerizikuos, kad bylą Jungtinėse Tautose pralaimėjus, žlugtų visos viltys, kad geriau palaukti permainų Sovietų Rusijoje ir prikalba dar visokių niekų. O ištikrųjų, jeigu norėtų, galėtų daug padaryti ir be karo, ir be kitokių katastrofų. Reikia stengtis tą nenoro politiką pakeisti ir išjudinti iš mirties taško. Mums būtina Baltijos tautų bylą perkelti į Jungtines Tautas. Rezoliucijoms Remti Komitetas tuo keliu eina ir jį reikia remti. Jeigu ir bylą pralaimėsim, blogesnėj padėty kaip dabar neatsidursim. Greičiausia geresnėj, nes pasaulyje mūsų laisvės reikalavimas bus daugiau išpopuliarintas ir žinomas. Pakitimai Sovietuose vargu ar mums padės. Nesvarbu, kokia bebūtų santvarka, geruoju Rusija Baltijos kraštams laisvės neduos. Sukrėtimai gal tik sudarytų progų laimėti šiek tiek daugiau laisvių. Realesnių vilčių išsilaisvinimui galėtų duoti rusų-kinų karas, kuriam galimybės kol kas yra abejotinos.

Bandydami Amerikos politiką keisti savo naudai, mes turime keisti savo veiklos būdus. Nepakanka Vasario 16 proga apsilankyti Washingtone ir tenai šnektelti su vienu kitu senatorium, ar įvairiomis kitomis progomis parašyti po memorandumą. Tai jau nublukusi, trafaretinė kasdienybė, niekur toliau nenuvedanti. Žinodami, kad Amerikoje didelės reikšmės turi viešoji nuomonė, kuri yra formuojama spaudos, televizijos ir radijo, mes turime kaip nors į ten prasiskverbti. Tam tikslui mes turime sukurti stiprų, profesionalų tvarkomą informacijos tinklą. Laimėję sau didžiąją spaudą ir intelektualus, mes būsime daug laimėję, nes bus pralaužtas viską iki šiol užgožiąs tylos sąmokslas.

Pagrindinis dėmesys tautai

Tačiau kad ir geriausiai būsime susitvarkę, kad ir prasmingiausiai dirbsime, niekas negalės garantuoti laukiamų rezultatų, nes mes patys neturime laisvę lemiančio pagrindo — jėgos. O didžiosios pasaulio galybės savo jėgos panaudoti už mus nesirengia. Jos ieškoti mes turime kitur. Ar ne laikas būtų realiau pagalvoti ir apie kaimynus? Nekalbant jau apie Baltijos tautas, rimtos draugystės ryšių reikėtų ieškoti su gudais, ukrainiečiais, čekais, slovakais, vengrais ir kitais tokio pat likimo broliais. Nereiktų ignoruoti nei lenkų, nors jie mus ir skriaudė, ir tokių tendencijų tebeturi. Santykiaujant su jais, reiktų daug ką užmiršti. Bet čia, išeivijoje, bendriems ėjimams galėtumėm sukoncentruoti didesnę jėgą. Čia tenka priminti, kad jau 10 metų Čikagoje veikia lenkų - ukrainiečių - čekų draugija, į kurią jie siekia įtraukti ir lietuvius. Ši draugija svajoja apie nepriklausomų Rytų Europos valstybių federaciją su 100 milijonų gyventojų, kuri būtų trečia jėga tarp Rusijos ir Vokietijos.

Bet kaip mes besidairytumėm į šalis, kokių draugų besusirastumėm ir kokią pagalbą jie mums beteiktų, mes niekad neturime užmiršti, kad pagrindinis savo likimo kalvis buvome, esame ir pasiliksime mes patys. Pirmoje eilėje tauta. Todėl tautai mes turime skirti patį didžiausią dėmesį. Būdami realūs, žinokime savo jėgas ir jų nepervertinkime. Būkime išmintingi ir gudrūs ir neleiskime priešui mus sunaikinti. Kiek galime padėkime savo tautai, prislinkime prie jos arčiau, palaikykime glaudžius ryšius. Raudonas, rudas ar geltonas būtų mūsų okupantas, bet tauta mums turi būt visada tokia pati. Mums reikia išmokti daryti skirtumus. Okupantas telieka okupantu, o lietuvis — lietuviu. Kova turi būti nukreipta prieš okupantą, o ne prieš lietuvį. Ir ta kova turi būti vedama taip, kad tauta išliktų gyva ir gyventų, nors laisvė ir šimtus metų neateitų.